1990-1992 m. Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjęs Danas Arlauskas pasakoja, kad tik susikūrus departamentui pradėta dirbti keliomis kryptimis: norėta įsiskverbti į Maskvai lojalaus komunistų vado Lietuvoje Mykolo Burokevičiaus artimiausią aplinką, pačią partiją bei jos skyrius, taip pat gauti informacijos iš sovietų karinių dalinių, dislokuotų Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Tikslas buvo žinoti, kas planuojama prieš Lietuvą, D Arlausko istoriją pasakoja Valstybės saugumo departamentas.
„Mes turėjom kontaktų Šiaurės miestelyje, turėjom labai gerą agentą partijos Naujosios Vilnios komitete. Jis mums teikdavo ataskaitas raštiškai apie tai, kas ten vykdavo ir ką jie planavo. Mus labai neramino, kad ruošiamasi versti valdžią. Mes nežinojome apie artėjančią Sausio 13-ąją, nebuvom gavę tokios informacijos. Man apskritai sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėjo tiksliai žinoti, nes tai turėjo būti labai siaurame rate ir paskutiniu momentu Maskvoje priimtas sprendimas“, – pasakoja D. Arlauskas.
Pasak tuometinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Mečio Laurinkaus, apytiksliai nuo 1990 m. gruodžio mėnesio vidurio Aukščiausiojoje Taryboje parlamentarai pradėjo budėti pamainomis, o Krašto apsaugos departamentas perėmė iš KGB kontroliuotos pasienio kariuomenės slaptą dokumentą apie Maskvos planus artimiausiu metu įvesti aukščiausio laipsnio karinę parengtį Lietuvoje.
„Karinės parengties įvedimas buvo siejamas su situacija Artimuosiuose Rytuose, bet mums buvo aišku, kad bus bandoma kažką daryti Lietuvoje“, – pasakoja M. Laurinkus.
Perimtas dokumentas indikavo, kad bandymas jėga sugrąžinti Lietuvą į Sovietų Sąjungą galėtų įvykti apytiksliai 1991 m. vasario pradžioje, bet į nepriklausomybę paskelbusią valstybę pasikėsinta anksčiau – Sausio 13-ąją.
Kaip viskas prasidėjo
Pokyčių vėjai visame regione buvo jaučiami nuo 1989 m. Tais metais griuvo pasaulio padalijimo simboliu tapusi Berlyno siena, lietuviai, latviai ir estai susikibę rankomis suformavo garsųjį Baltijos kelią, Lenkijoje „Solidarumas“ sėdo prie derybų stalo su komunistine valdžia, Lietuvoje vyko gausūs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio organizuoti mitingai už laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos, o 38 KGB karininkai laikraštyje „Tiesa“ 1989 m. gruodžio 30 d. paskelbė anoniminį laišką, kuriuo palaikė atsiskyrusiuosius ir nepritarė bendradarbiavimui su Maskvai lojalia komunistų dalimi bei jedinstvininkais.
Tai buvo beprecedentis ir ypač rizikingas žingsnis, galėjęs pasibaigti visų pasirašiusiųjų įkalinimu, jeigu Lietuva nebūtų atkūrusi savo nepriklausomybės. Šis žingsnis paralyžiavo KGB veiklą Lietuvoje, nes parašai specialiai buvo renkami taip, kad kiekvienas pasirašęs nežinotų kitų asmenų pavardžių. KGB vadai Lietuvoje nebežinojo, kuo pasitikėti, o kas jau pasirinko Lietuvos pusę.
Vienas šio laiško iniciatorių buvo D. Arlauskas, kuris su keletu kitų karininkų sumanė pasiūlyti savo paslaugas atkuriant nepriklausomos Lietuvos žvalgybos tarnybą.
„Bet tai nebuvo toks paprastas dalykas. Mes puikiai žinojome, kad Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo agentų, kurie bet kada galėjo mus parduoti. O juk ne visus ir žinojome, todėl išsirinkti, pas ką ateiti su pasiūlymu buvo keblu. Galiausiai, buvo pasitelktas vienas žinomas Vilniaus žmogus, kurį mes kažkaip patikrinome, kad jis neturi jokio ryšio su sovietų saugumo pareigūnais, ir galėtų mūsų žinią perduoti tiems, kuriems tai būtų įdomu. Nebuvo aišku, kaip čia viskas bus, todėl nesiviešinome. Ir tuomet radome ryšį su gerai žinomu Aukščiausiosios Tarybos atstovu M. Laurinkumi“, – pasakoja D. Arlauskas, prisimindamas, kad susitikimams rinkdavosi saugesnes kavines ar miškingas vietoves.
Pats M. Laurinkus pamena, kad procesai vystėsi paraleliai: apie galimybę Lietuvai atkurti savo žvalgybos tarnybą jiedu kalbėjosi su Kazimira Prunskiene skraidydami į Maskvą ir atgal kaip Sąjūdžio remiami sovietinės valstybės Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Šie pokalbiai vyko dar tuomet, kai Lietuva nebuvo paskelbusi apie atsiskyrimą, bet buvo jau akivaizdu, kad judama šia linkme. Po Kovo 11-osios M. Laurinkus pasakoja priminęs šiuos pokalbius premjere paskirtai K. Prunskienei, o panašiu metu sutiko susitikti ir su į Lietuvos pusę perėjusiais KGB darbuotojais, kurie pasiūlė savo žinias, kontaktus, kompetenciją ir gebėjimus.
„Šiaip jau tai buvo gana psichologiškai sudėtingas dalykas, bet aš pasiūliau inkorporuoti šiuos žmones, nes jie buvo jauni, nedaug dirbę ir nedalyvavę kitaminčių persekiojime. O revoliucijoms perėjimas į kitą barikadų pusę labai būdingas, taip buvo ne tik Lietuvoje“, – pasakoja M. Laurinkus.
Formaliai Valstybės saugumo departamentas buvo įkurtas 1990 m. kovo 26 d. su trimis oficialiais darbuotojais – direktoriumi M. Laurinkumi, sekretore ir finansininke, kiek vėliau direktoriaus pavaduotojo pareigas pradėjo eiti D. Arlauskas.
Bet nutarta visuomenei iškart apie naujos žvalgybos tarnybos įkūrimą nepranešti, o pareigūnus, kurie turėjo realiai rinkti informaciją apie grėsmes naujai susikūrusiai valstybei, įdarbinti ne tiesiogiai departamente, bet „po priedanga“, pavyzdžiui, Aukščiausiosios Tarybos informacijos skyriuje, Užsienio reikalų ministerijoje, „Draugystės“ viešbutyje, savivaldybėje.
D. Arlausko teigimu, taip elgtis nuspręsta, nes jėgos buvo nelygios, o informacija „tekėjo“. Pavyzdžiui, prieš pašalinant D. Arlauską iš KGB jo buvo tiesiai paklausta, ar dalyvauja Valstybės saugumo departamento kūrime.
„Manęs tiesiai paklausė. Tai reiškia, kad kažkokia informacija jau buvo išplaukusi, jog kuriamas toks departamentas. Aš tada supratau, kad reikia imtis visų atsargumo priemonių. Nes jeigu jau tiesiai paklausia su tiksliu pavadinimu, o ne šiaip apie kokią tarnybą ar agentūrą, vadinasi, kažkas prasitarė. Man iki šiol klausimas, iš kur jie gavo tą informaciją“, – svarsto jis.
Pirmosios užduotys
Svarbiausiu uždaviniu įkūrus departamentą tapo įsiskverbti į Maskvai lojalaus ir Lietuvos nepriklausomybei besipriešinančio komunistų vado M. Burokevičiaus aplinką, gauti informaciją iš KGB vidaus bei karinių dalinių, dislokuotų Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Arvydo Anušausko knygoje „KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai“ rašoma, kad 1990 m. pabaigoje KGB Lietuvos padalinio vadovai asmeniniame laiške sovietų KGB pirmininkui Vladimirui Kriučkovui piktinosi Valstybės saugumo departamentu, verbavusiu jų darbuotojus lietuvius.
D. Arlauskas pasakoja, kad įsiskverbti į M. Burokevičiaus aplinką nepavyko, nes pastarasis labai nepasitikėjo lietuviais, nebent idėjiniais komunistais. Tačiau M. Laurinkus pamena asmeniškai bendravęs su keletu tos aplinkos asmenų, kurių vienas informaciją teikė nuolatos, bet tik pačiam M. Laurinkui.
„Prie M. Burokevičiaus buvo žmonių, kurie pasisiūlė teikti informaciją. Jie nenorėjo viešinti savo pavardžių ir iki šiol nenori. Iš viso buvo keletas žmonių, bet vienas jų informaciją teikė nuolat. Jis sutiko bendrauti tik su manimi ir daugiau su niekuo. Taigi kai ką pavyko sužinoti, bet nepasakyčiau, kad tie žmonės patys visiškai viską žinojo“, – pasakoja tuometis departamento direktorius.
Lietuvos žvalgyba taip pat turėjo gerą kontaktą promaskvietiškos Komunistų partijos Naujosios Vilnios komitete, kur Lietuvai dirbęs agentas raštiškai teikė informaciją apie situaciją ir planus. Kontaktų buvo ir KGB viduje, bet šioje organizacijoje įvyko skilimas tautiniu pagrindu – lietuviais imta nepasitikėti, todėl bendradarbiaujantys su naujai įkurtu Valstybės saugumo departamentu ilgainiui nebeturėjo, ką perduoti. O Šiaurės miestelyje departamentas siekė įtaisyti pasiklausymo įrangą.
„Mums reikėjo žinoti, kas vyksta Šiaurės miestelyje, pastatyti pasiklausymo techniką, žinoti, apie ką jie ten šneka. Vienam tokiam patikimam karininkui, su kuriuo turėjom ryšių, davėm polaroidą. Mes paprašėm, kad jis nufotografuotų aplinką, stalą, kur ką galima padėti, viduje įtaisyti ar panašiai. Kai susitikom su tuo žmogumi, jo žodžiai buvo tokie: „Žinot, su tuo jūsų fotoaparatu vos nepridėjau į kelnes“. Pasirodo, kai kambaryje buvo tuščia, jis pabandė nufotografuoti. Nufotografuot nufotografavo, bet išlindo momentinė nuotrauką su tokiu šaižiu garsu. O jis po to niekaip negalėjo suskleisti fotoaparato, nes polaroidas fotografuojant išskleidžiamas. Tai sakė, kad tada vos nepridėjo į kelnes, bet paskui surado kažkokį mygtuką ir susitvarkė“, – pasakoja D. Arlauskas.
M. Laurinkus pamena, kad jo pavaduotojas D. Arlauskas tuo laiku sugalvojo aplankyti kone visus aplink Šiaurės miestelį išsidėsčiusių daugiabučių penktuose aukštuose gyvenančius žmones bei paprašyti jų pagalbos – stebėti karių judėjimą ir perduoti visą naudingą informaciją departamentui: „Atvirai pasakius, tai pasiteisino. Vyresnio amžiaus močiutės sėdėdavo prie lango ir žiūrėdavo bei viską pranešdavo“.
Kita darbo kryptis buvo sovietų armijos karininkai Šiaurės miestelyje. Anuomet Valstybės saugumo departamentas identifikavo, kad šie karininkai buvo gana patenkinti gyvendami Lietuvoje, visiškai netroško būti dislokuoti kokiame nors tolimame krašte, todėl norėjo užsitikrinti galimybę likti, jeigu mūsų šalis sugebės išlaikyti nepriklausomybę.
„Jie nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos, bet nenorėjo konfrontuoti ir su savo vadovybe. Tai buvo gana sudėtinga psichologinė situacija. Todėl norėdami užsitikrinti tam tikrą užtarimą ateityje, jie verbavosi. Kurį laiką tai vyko gana sėkmingai, bet artėjant 1990 m. gruodžio mėnesiui viskas „užsidarė“. Tuo metu mes jau įtarėme, kad pradedama ruoštis rimtesniems veiksmams. Uždarė visą Šiaurės miestelį, atvažiavo V. Kriučkovo kontrolė, įvestas griežtas režimas, visi kontaktai turėjo būti aprašomi ir deklaruojami“, – pasakoja M. Laurinkus, kartu pridurdamas, jog panašūs procesai vyko ir KGB Lietuvos padalinyje, iš kur informacijos buvo gaunama vis mažiau ir mažiau.
Tačiau dar blogesnis dalykas buvo tai, kad šiaip ne taip gautos informacijos tapo beveik neįmanoma patikrinti kitais šaltiniais. Neturint galimybės patikrinti informacijos, atsiranda daug vietos interpretacijoms, kyla pavojus, jog tai spąstai arba provokacija.
Nepaisant to, kai situacija po Sausio 13-osios jau stabilizavosi, Valstybės saugumo departamentui pavyko išsiaiškinti KGB užmačias trukdyti Lietuvai atsiskirti nuo rublio pinigų sistemos ir pereiti prie nacionalinės valiutos – lito. Apsispręsta, kad litus spausdins amerikiečių kompanija „United States Banknote Corporation“. Tačiau Valstybės saugumo departamentas išsiaiškino, kad grupėje, kurioje priimami sprendimai dėl lito įvedimo, dalyvauja asmuo, KGB dokumentuose užfiksuotas kaip agentas. Apie tai buvo informuoti sprendimų priėmėjai, todėl nutarta visą procesą sugriežtinti ir labiau kontroliuoti, nors pirmieji litai vis tiek buvo labai blogos kokybės.
Įrangą teko pirkti per tarpininkus
Tik įsikūręs Valstybės saugumo departamentas neturėjo didelių materialinių išteklių: naudojosi keletu kabinetų tuometinės Vyriausybės pastate, kur šiuo metu dirba Užsienio reikalų ministerija, o naudota įranga buvo gana primityvi.
Kaip pasakoja tuometinis direktoriaus pavaduotojas D. Arlauskas, Valstybės saugumo departamentui teko netgi atlikti ištisą operaciją, kad apsirūpintų diktofonais, kuriuos gamino įmonė „Vilma“.
Pasirodo, toje įmonėje dirbo nemažai Lietuvos nepriklausomybės nepalaikiusių darbuotojų, todėl direktorius bijojo sudaryti sutartį dėl diktofonų pardavimo Valstybės saugumo departamentui. Norint išvengti neramumų buvo pasitelkta tarpinė įmonė, kuri nupirko diktofonus iš gamyklos ir paskui pardavė Valstybės saugumo departamentui.
Visuomenės požiūris
Koks buvo visuomenės požiūris į nepriklausomos Lietuvos žvalgybos tarnybą? Pasak D. Arlausko, gyventojai į neseniai susikūrusį Valstybės saugumo departamentą žvelgė pasitikėdami. Tokią išvadą jis daro iš to, kad pareigūnai dažnai sulaukdavo gyventojų pagalbos bei palaikymo, ir tai ypač buvo justi tuomet, kai galvojant sukurti skyrius šalies rajonuose departamento pareigūnai važinėjo po įvairias Lietuvos įstaigas, bendravo su žmonėmis.
Valstybės saugumo departamento pareigūnams anuomet buvo išduotas premjerės K. Prunskienės pasirašytas dokumentas, kuriame teigiama, kad konkretus asmuo yra oficialus departamento pareigūnas ir prašoma jam suteikti visokeriopą pagalbą. „Buvo tikrai malonu dirbti, visuomet gaudavom reikiamą pagalbą“, – sako D. Arlauskas.
Buvęs departamento direktoriaus pavaduotojas pasakoja, kad bendras teigiamas visuomenės požiūris į Lietuvos žvalgybą atsispindėjo ir su departamentu bendradarbiaujančių Lietuvai dirbusių agentų motyvacijoje – dauguma jų informaciją perdavinėjo ne siekdami uždirbti ar vedini kitų tikslų, o iš noro padėti valstybei stotis ant kojų.
„Aš manau, kad dažniau žmonės bendradarbiavo iš patriotiškumo. Pavyzdžiui, prieš tai, kai mes, kaip departamentas, kreipėmės į visuomenę su pasiūlymu teikti kandidatūras darbui, kandidatų ieškojome kitose struktūrose, kurios pagal savo prigimtį lyg buvo panašios – prokuratūrą, Vidaus reikalų ministeriją. Aš asmeniškai buvau susitikęs gal su kokiais trimis kandidatais iš tokių struktūrų, bet nė vienas nesutiko nei bendradarbiauti, nei dirbti departamente. Pagrindinis jų nesutikimo motyvas, kad gali netekti socialinių garantijų, neaišku, kaip čia viskas bus. Taigi tuo metu vienintelis stiprus motyvas dirbti departamente arba bendradarbiauti buvo patriotiniai jausmai, emocinė būsena“, – mano D. Arlauskas.
„Mano tikslas buvo nuimti nuo žmonių sąmonės, kad kuriama žvalgybos struktūra gali persekioti dėl politinių įsitikinimų. Tai buvo labai svarbu. Kad nebūtų: „kas ne su Sąjūdžiu, tas jau priešas“. Žmonės to labai bijojo. Aš nuolat kartojau, kad Lietuvos žvalgybos tarnyba to niekada nedarys“, – reziumavo tuometinis departamento direktorius M. Laurinkus.