Taip nusprendė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir Vilniaus apygardos prokuratūros iškeltą baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas. Teisėjo Albino Bielskio pirmininkaujama teisėjų kolegija taip pat paskelbė, kad valstybės tarnautojams papirkti iš verslininko buvo reikalaujamas gerokai didesnis kyšis – net 210 tūkst. Eur.

Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinktus duomenis įvertinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikino dar gegužę paskelbtą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kuriuo viešosios įstaigos „Karališkasis bokso klubas“ vadovas Andrius Pusvaškis buvo išteisintas dėl prekybos poveikiu, ir anksčiau neteistą verslininką pripažino kaltu.

Tačiau už grotų A. Pusvaškis neatsidurs – teismas nuteistajam skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, bet jos vykdymą atidėjo trejų metų laikotarpiui. Bausmės vykdymo metu nuteistasis įpareigotas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

„Teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas A. Pusvaškiui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus maksimaliam trejų metų laikotarpiui ir paskyrus jam vieną iš baudžiamajame įstatyme nustatytų pareigų, – nuo pat paskelbimo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teisėjai. – A. Pusvaškis pripažintas kaltu dėl vieno sunkaus nusikaltimo padarymo, byloje nustatyta, kad A. Pusvaškis nusikalto pirmą kartą, po jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo naujų teisės pažeidimų nepadarė, galiojančių administracinių nuobaudų neturi.“

Anot teisėjų, nuteistasis charakterizuojamas tik teigiamai: „Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad šiuo metu A. Pusvaškis laikosi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, nedaro naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų. Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Pusvaškio izoliavimas nuo visuomenės turės daugiau neigiamą nei teigiamą poveikį jo asmenybei, taip pat gali turėti neigiamą poveikį jo vėlesnei integracijai į visuomenę. Todėl bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam trejų metų laikotarpiui nenutrauks nuteistojo socialinių ryšių, be to, ne tik jį nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo elgesį teigiama linkme, taip pat maksimaliai užtikrins, kad A. Pusvaškis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų.“

Teismas taip pat patenkino valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro Ramūno Šileikos prašymą ir iš nuteistojo konfiskavo beveik 155 tūkst. Eur sudarančią kyšio sumą.

„A. Pusvaškis pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu, byloje nustatyta, kad jis iš nusikalstamos veikos gavo turtą – 154 tūkst. 470 Eur (148 tūkst. Eur grynaisiais, 7 dovanų maišelius, kurių vertė 1 tūkst. 470 Eur, 5 prekybos centro dovanų čekius, kurių vertė 5 tūkst. Eur), tai yra jo įvykdytos nusikalstamos veikos rezultatas, kuris atitinka konfiskuotino turto, apibrėžto baudžiamajame įstatyme, požymius“, – nurodė teismas.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad A. Pusvaškiui kyšį sumokėjo prie Vilniaus Bernardinų sodų kavinę norėjęs įrengti verslininkas Ričardas Armonavičius.

Tyrimą atlikę STT pareigūnai nustatė, kad vaikus bokso mokantis klubo vadovas žadėjo paveikti Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojus dėl to, jog šie pasirašytų taikos sutartį tarp R. Armonavičiaus vadovaujamos bendrovės „Liumeksis“ ir savivaldybės įmonės „Vilniaus parkai“ dėl Maironio g. esančio pastato rekonstrukcijos. Statybos inspekcijos tarnautojai turėjo būti paveikti dėl to, kad savivaldybei išduotų pažymą, jog statybos projektas vyksta be nukrypimų.

Andrius Pusvaškis

Pareigūnai nustatė, kad A. Pusvaškiui pinigai buvo perduoti per šešis kartus – R. Armonavičius mokėjo ne tik grynaisiais, bet ir davė prekybos centro čekių, o kartą davė ir dėžutę su viskiu, kava ir saldainiais. Taip, anot ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiuoju pripažinto verslininko, jam buvo nurodęs A. Pusvaškis – jis visada pageidaudavo pinigus gauti grynaisiais.

Nustatyta, kad dar 1993 m. gruodžio 27 d. R. Armonavičiaus vadovaujama bendrovė „Liumeksis“ ir „Vilniaus parkai“ sudarė vasaros kavinės ir prekybinio kiosko, esančių Bernardinų sode, nuomos sutartį, kuri vėlesniais susitarimais buvo pratęsta iki 2100 m. gegužės 21 d.

Dar 2002 m. sausio 20 d. nuomojamuose pastatuose kilo gaisras, kurio metu sudegė kavinė-šašlykinė ir kioskas.

2008 m. kovo 26 d. šalys sudarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtą jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė kooperuodamosi ir bendrai veikdamos rekonstruoti du „Liumeksio“ nuomojamus bei vieną nuosavybės teise priklausantį pastatą. 2013 m. lapkričio 28 d. buvo išduotas leidimas rekonstruoti pastatą, kurio rekonstrukcijos techninio projekto rengimo išlaidos, preliminariais skaičiavimais, sudarė 200 tūkst. Eur, ir šias išlaidas savo lėšomis padengė „Liumeksis“.

Pagal jungtinės veiklos sutartį „Liumeksis“ valdė 88 proc. patalpų dalį, o „Vilniaus parkai“ – 12 proc. Išsprendus rekonstrukcijos darbų finansavimo klausimą bei gavus visus būtinus leidimus ir pritarimus 2015 m. gruodžio 1 d. statybos rangos sutarčių pagrindu buvo pradėti vykdyti pastatų rekonstrukcijos darbai. „Liumeksis“ teigia, kad dar 2016 m. rugpjūčio 22 d. buvo atlikti nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai, kurių duomenimis, rekonstruojamo pastato baigtumas tą dieną sudarė 51 proc., o 2017 m. spalio 2 d. pastato vidutinė vertė sudarė 719 tūkst. Eur, jo baigtumas – 64 proc.

„Vilniaus parkai“ teismui yra nurodę, kad tuo metu nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti tik 3 proc. atliktų statybos darbų, jau 2015 m. bendrovei „Liumeksis“ savivaldybei priklausanti įmonė išreiškė norą nutraukti jungtinės veiklos sutartį, tačiau, nepaisant to, nieko nesuderinus su savivaldybės įmone, „Liumeksio“ darbuotojai „sąmoningai toliau tęsė neteisėtus statybos darbus, – buvo siekiama prestižinėje Vilniaus miesto vietoje, valstybinės žemės sklype, neteisėtai pastatyti pastatą, į kurio nuosavybę vėliau galėtų pretenduoti“.

Anot savivaldybės įmonės atstovų, „Vilniaus parkai“ nėra išreiškę valios perleisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, o „Liumeksis“ neteisėtai, nederindama su savivaldybės įmone ir nepaisydama draudimo atlikti statybos darbus, atliko pastatų rekonstrukciją.

Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad pastatas, kaip ir kiti statiniai Maironio g. 2, nuosavybės teise priklauso „Vilniaus parkams“, ji nėra sudariusi jokio galiojančio sandorio dėl pastato nuosavybės teisių perleidimo – jungtinės veiklos sutartis ir po jos pasirašyta kita sutartis teismo sprendimu yra pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Anot savivaldybės, teismas yra uždraudęs „Liumeksiui“ vykdyti bet kokius statybos ir rekonstrukcijos darbus žemės sklype.

Su šiuo projektu, kuris verslininkams turėjo suteikti didelį pelną, dirbo ne tik „Liumeksis“ direktorius R. Armonavičius, bet ir vaikų bokso treneriu dirbantis A. Pusvaškis. Jis teisme aiškino, kad į projektą investavo savo pinigus, tačiau esą verslo partnerio buvo apgautas ir šiandien jau nebegali net galvoti ne tik apie pelną, kuris jam buvo žadamas, bet ir apie investuotus pinigus.

Vis dėlto ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuota daugybė A. Pusvaškio ir R. Armonavičiaus pokalbių, iš kurių paaiškėjo visiškai kitoks vaizdas, – baudžiamojon atsakomybėn patrauktas vyras žadėjo paveikti Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojus už kyšius. Be to, kaip pažymėjo R. Armonavičius, nei statybų, nei teritorijos tvarkymo veikloje A. Pusvaškis nedalyvavo.

„Jis buvo samdomas kaip patarėjas, turėjo savo komandą“, – nurodė R. Armonavičius. Jis kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, kai suprato, kad jį norima apgauti, bet paskui dar kurį laiką „žaidė A. Pusvaškio žaidimą“, bandė su juo tartis gražiuoju ir slapta įrašinėjo pokalbius.

Kratos metu A. Pusvaškio namuose buvo rastas popieriaus lapas su užrašu „Armonavičiaus paduoti finansai projekto problemoms spręsti“; šiame lape esančioje lentelėje padaryti įrašai: 2016 m. – 75 tūkst. Eur vienu kartu; 2017 m. kovą – 30 tūkst. Eur, balandį – 35 tūkst. Eur, balandį – 8 tūkst. Eur, iš viso – 73 tūkst. Eur; papildomai per 2 metus už įvairias paslaugas – 36 tūkst. 870 Eur; iš viso paduota sprendimams – 184 tūkst. 870 Eur.“

Prokuroras Ramūnas Šileika

Anot teismo, R. Armonavičius pinigus mokėjo tikėdamasis, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija su jo vadovaujama bendrove leis sudaryti taikos sutartį.

„Įvertinus visą R. Armonavičiaus ir A. Pusvaškio pokalbių kontekstą, akivaizdu, kad pokalbiuose minimos sumos nebejotinai siejamos su R. Armonavičiaus vadovaujamos bendrovės siekiu sudaryti taikos sutartį, – nurodė baudžiamosios bylos duomenis išanalizavę teisėjai. – Teisėjų kolegijos vertinimu, pokalbių metu A. Pusvaškio išsakytos frazės patvirtina jam pareikštu kaltinimu nurodytas aplinkybes, kad jis susitarė priimti kyšį, ir per šešis kartus priėmė 154 tūkst. 470 Eur reikalauto kyšio, pažadėjęs paveikti Vilniaus miesto savivaldybės ir Statybų inspekcijos valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. kad jie veiktų R. Armonavičiaus vadovaujamos bendrovės naudai sudarant taikos sutartį tarp UAB „Liumeksis“ ir UAB „Vilniaus parkai“. Taigi A. Pusvaškis aiškiai suprato R. Armonavičiaus nurodytą jo vadovaujamos bendrovės problemą, pats nurodė, jog gali padėti, nes pažįsta „tinkamus“ žmones, taip pat pats įvardino reikalingas pinigų sumas (pokalbių metu R. Armonavičius nurodė „kiek prašei, tiek daviau“; A. Pusvaškis nurodo, kad „visus 200 tūkst. perdaviau“, „yra žmogus, per kurį pinigai eina“).“

A. Pusvaškis stengėsi būti atsargus – buvo prasitaręs, kad bijo, jog jo nesučiuptų STT pareigūnai, be to, dokumentų apie pinigų gavimą niekada nepasirašo: „Aš niekada nesirašau, nes bijau, kad mane gali STT paimt.“

Be to, vieno susitikimo metu A. Pusvaškis kalbėjo: „Piam šešias padarai, kitą savaitę iškart priima sprendimą.“ Jau daugybę pinigų sumokėjęs R. Armonavičius dvejojo: „Andriau, aš šnekėsiu su teisininku.“ Tuomet šis pareiškė, kad „departamentas praleido, viskas gerai, <>, kitą savaitę pasirašysim taikos sutartį“, „savivaldybėj pačioj“, „ten pasakė žmogus, viskas, mes praėjom, viskas gerai“, „viskas sutarta“, „aš neduosiu, kol tu nepasirašysi sutarties“, „savivaldybei sumokėsim nedaug, <>, į kišenę“.

Kad A. Pusvaškis išties veikė R. Armonavičiaus vadovaujamos bendrovės interesams, patvirtino ir dokumentai – vyras buvo kreipęsis į advokatų kontorą, ji parengė dokumentus dėl taikaus susitarimo tarp „Liumeksio“ ir „Vilniaus parkų“ sąlygas. Šis pasiūlymas buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos departamentuose, bet tam nebuvo pritarta.