„Raudonosios zonos kronika 3. Rašosi klampiai. Ketvirto budėjimo kovido fronte įspūdžiai inkrustuojasi lyg fosilijos klintyse. Bėgant minutėms „reaktoriuje“ jausmai stingsta į betoną ir vėliau juos tenka archeologiškai atkrapštinėti. Tu ėjai, darei, o veiksmas už „skafandro“ skydelio prabėgo pro šalį.
„Šimtas penktoj viena nevalganti“, - šūkteli man slaugytojos padėjėja. Apie valgymą kalba eina sunkiai. Bet dar svarbiau gerti. Įkalbu pro šiaudelį įsiurbti vandens. Po kiekvieno gurkšnio kateterio perdurta ranka stumia puodelį nuo savęs. Tada pasuka galvą ir minutėlę dejuoja. Kai baigia dejuoti, vėl klausiu, ar nori gerti, – nori. Vėl viskas kartojasi lyg atsukus juostelę, ranka atstumia puodelį, pasisuka, dejuoja. Gal man tik vaidenasi? Bet ne, dar kelis kartus pakartojus skausmingą ritualą, puodelis ištuštėja. Paskui įveikiam dar pusę”, - apie pagalbą ligos ištiktai moteriai rašo politikas.
Ir toliau dėsto, kad pagalbos skyriuje reikia ne tik jai, bet ir kitiems: „Šimtas šešioliktoj „berniukui“ reikia padėti – nevaikštantis“. Jaunas vyrukas palyginus sveikas. Tačiau žiūrint, ką lyginsi. Matydamas nekoordinuotus judesius, iš pradžių siūlau šiaudelį, bet jis sugrabaliojęs puodelį viena ranka geria pats. „Kartais apsipila jei pilnas“, – pakomentuoja palatos kaimynas. Kaimynas iš tų amžinai šešiasdešimties inteligentų-žiniukų. Pereinam prie košės. Duodu po šaukštelį. Valgo. Pas mane nuo dvynukų sąlyginis pasitenkinimo refleksas, jei kas gerai valgo. Akimis tyrinėju vyruką.
Tvirtas, bet, matyt, nervų sistema pažeista, žvilgsnis lyg iš už neperšaunamo stiklo. Aš čia, o jis ten kažkur... Mintyse apsikeičiu vietomis. Dabar aš guliu pusiau suparalyžiuotas, o kažkas mane maitina šaukšteliu. Kažkada visi taip gulėsim. Kas jam nutiko, kokia diagnozė, ar turi šeimą, ar sugrįš į pilnavertį gyvenimą? „Čia jis po avarijos toks“, – lyg nuskaitęs mintis, paslapties šydą paslaugiai praskleidžia kaimynas. Staiga vyrukas ištiesia ranką ir patapšnoja mano kombinezoną išlygindamas. „Paulius“, – prisistatau, sumojęs, kad jį sudomino markeriu, ant krūtinės, užrašytas vardas. Jau žiojuosi klausti, kuo jis vardu...
„Jis mėgsta paliesti... praeinant“, – proziškai dekonstruoja situaciją kaimynas. Avarijos pasekmės. Žiūri iš už neperšaunamo stiklo lyg klausdamas – „kodėl aš čia?“ Tarsi pamišęs profesorius, pasiklydęs savo laboratorijoje. Staiga atsiplešia pampersą ir ima šlapintis tiesiai į lovą. Suprantama, taip patogiau, sutvarkysim. Ramiai pabaigiam košę šaukštelis po šaukštelio. „Kodėl aš čia?“ - klausia manęs pasiklydusio profesoriaus žvilgsnis”, - apie vaikinui būtiną pagalbą dėstė Seimo narys.
Ir čia pat jis tęsia toliau, kaip sekėsi bendrauti su kitais, gulinčiais skyriuje.
„Gretimoj palatoj su atsargos karininku aptariam šuolius su parašiutu. Nieko nėra geriau nei prisiminti praeities žygius ir nuotykius. Gal tik oro ar vandens gurkšnis. Džiaugiuosi puodeliu, kurį įveikia nusilpusi senučiukė. „Kažin, ar pasnigę dabar?“ - klausia palatos kaimynė. Pakeliu užuolaidą atverdamas pasaulį palatos gyventojų džiaugsmui. „Koks ten sniegas - žolytė žaliuoja, pavasaris atėjo“, - rodau. „Paimk ratukus ir pervežk poną Ž iš 16-os į 18-tą dializei.“ Įriedėjęs į šešioliktą teiraujuosi dviejų dėdžių, kuris iš jų yra ponas Ž. Nei vienas neprisipažįsta, tačiau kažką pusiau lietuviškai pusiau rusiškai įrodinėja. „Jūs ponas Ž? Ne? Tada Jūs?“ – pasisuku į kaimyną, niekaip nesuprasdamas. „Ponas Ž pats išėjo „su šitais“, – demonstruoja, kaip einama su ramentais. Juokiamės su slaugytojom, kad mano pacientas pabėgo. Užeinu į gretimą palatą. Mūsų akys susitinka. Jos veide – sunkiai tramdomas nerimas. Ne dėl savęs, matyt, dėl vaikelio. „Man to vaisto pamažintą dozę duoda“, – aiškina ji, rankomis apglėbdama jau paūgėjusį pilvuką. Virusas nesirenka. Šalia studentė „na dizainera učitsa“ - piešia lovoj kojas sukryžiavus”, - savo patirtimi dalijosi P. Saudargas.
Ir galiausiai jis paaiškina, ką iš tiesų reiškia plaučių ventiliavimas. Seimo narys teigė, kad tai jokiu būdu nėra maloni procedūra.
„Čia gyvybės daugiau, ji į gyvenimą nagais kabinasi... „Šiandien jau geriau“, – telefone užrašo jaunas vyrukas, rodantis į sutvarstytą kaklą, greičiausiai po trachiostomijos... Ką reiškia būti prijungtam prie garsiojo plaučių ventiliavimo aparato, kurių pirmoje bangoje trūko? Jeigu manote, kad tai šiek tiek didesnė deguonies kaukė ant veido – tai ne. Tokias kaukes čia visi dėvi.
Plaučių ventiliavimas vyksta reanimacijoje. Kartais intubuojama per kvėpavimo takus, kartais atliekama trachiotomija – prapjaunamas kaklas ir į trachėją įkišamas plastikinis vamzdelis. Kam ėmė kovido testą, turbūt numano, kad ilgai ramiai neišbūsite su į nosį įkištu vamzdžiu, todėl pacientai užmigdomi. Kvėpuoti savarankiškai nustoja, už juos kvėpuoja robotas, prijungti elektrodai ir kiti zondai matuoja širdies darbą, deguonies įsisavinimą, kraujospūdį. Per įvestus kateterius pumpuojama eilė vaistų. Enterinis maitinimas, kažkam hemodializė. Pacientai tampa miegančiais biorobotais, kurių gyvybę palaiko krūva technikos ir personalo”, - rašė politikas.
Taip pat jis davė patarimą: likite namie, nes pasekmės gali būti labai liūdnos.
„Reikia apversti pacientę 100+ kg. Sunkūs pacientai su gretutinėmis ligomis, širdies ar diabetu, dažnai pasižymi ir viršsvoriu. Sustojame po kelis abipus lovos, tvirtai sugniaužiame, kartu susukę apatinę ir viršutinę paklodes. Laukiame komandos. Kažkas labiau nusimanantis už savanorius laiko visas šlangeles ir žarnas, kad verčiant neatsijungtų. Ties skaičiumi trys darniai paslenkam į vieną lovos pusę, tada verčiam ant šono ir guldom ant pilvo. Pasirodo, intensyviai gydant plaučius, pacientams būtina dalį laiko pagulėti ir ant pilvo. Kita vertus, vartymas užtikrina pragulų prevenciją, nors praktiškai su tuo kovoti sunku, ypač kai trūksta personalo. Per skylę kakle įkištą vamzdelį periodiškai reikia keisti. Padedu palaikyti kažkokius reikmenis. Gydytojas dirba tiksliai kaip laikrodis - čia brangi kiekviena sekundė.
Šnypšteli atjungiamas deguonis. Plonesnis vamzdelis laikinai įkišamas į storesnį, jis vis giliau skverbiasi į tą kraupią skylę kakle. Storasis pakeičiamas ir tada ištraukiamas plonesnis. Gydytojas kažką replikuoja apie kartu su vamzdeliu ištrauktą kraujo krešulį. Vėl prijungiamas TAS plaučių ventiliavimo aparatas. „Intensyvi terapija“ - tai lyg savaitėmis trunkanti operacija. Čia be pertraukos valoma, vartoma, keičiami vamzdeliai ir kateteriai, pildomos vaistų pompos, stebimi gyvybiniai parametrai ir daroma dar tūkstančiai dalykų, kurių būdamas tik biofiziku įvardinti nemoku. Čia nėra nedarbo valandų, nėra dienos ar nakties, nėra savaitgalių, čia neateina Kalėdos. Čia brangi kiekviena sekundė, čia paskutinė fronto linija. Už jos nebėra plaučių ventiliavimo aparatų. Už jos nebėra nieko. Neikit už jos, likit namuose...” – rašė P. Saudargas.