Pasak jo, tai, kad būdami valdžioje „valstiečiai“ buvo prezidentą įvarę į kampą, galbūt vertė G. Nausėdą būti kritiškesniam bei principingesniam nei to reikėjo vertinant kai kurias I. Šimonytės pateiktas kandidatūras.
G. Landsbergis pabrėžė pastebįs, kad G. Nausėda antrosios COVID-19 bangos metu ėmėsi kai kurių vykdomosios valdžios funkcijų. Tačiau, pažymi, konservatorių lyderis, prezidentui, ko gero, labiau vertėtų veikti ne Vyriausybės prerogatyvų esamame lauke ar bandyti vienyti konfrontuojančias jėgas, bet COVID-19 krizės sukeltos krizės kontekste imtis ginti visuomenėje labiausiai nuskriaustus ir mažiausiai girdimus.
Interviu Eltai G. Landsbergis taip pat sakė abejojąs realiomis galimybės suvaldant antrąją COVID-19 bangą pasitelkti ekspremjero S. Skvernelio ar buvusio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pagalbą. Politiko teigimu, sunku kol kas tikėti, kad apskritai yra įmanoma su jais sinchronizuoti požiūrį svarbiausiais klausimais. Kita vertus, akcentuoja konservatorius, akivaizdu, kad R. Karbauskiui pasitraukus iš Seimo iš esmės pasikeitė ir santykiai su opozicine „valstiečių“ partija. Anot jo, skirtingai nei jau pasibaigusios Seimo kadencijos metu tarp „valstiečių“ ir konservatorių gali užsimegzti normalūs santykiai.
Tuo tarpu normalių santykių su Rusija jis, kaip Lietuvos diplomatijos vadovas, teigė nematąs. Anot jo, kol neįvyks reikšmingi kokybiniai pokyčiai šios valstybės viduje, kalbėti apie bet kokius bandymus keisti status quo neverta.
Galiausiai interviu G. Landsbergis aptarė ir savo komandą Užsienio reikalų ministerijoje. Politikas paaiškino, kodėl į viceministro kėdę pasiūlė atsisėsti dėl ryšių su „MG Baltic“ atstovais iš Tėvynės sąjungos pašalintą Mantą Adomėną ir kodėl jau artimiausiu metu jis siūlys šiam buvusiam Seimo nariui grįžti į partiją.
Pone Landsbergi, jūs dabar dažniau minimas kaip užsienio reikalų ministras, bet visgi esate ir rinkimus laimėjusios partijos lyderis. Kaip apibendrinsite 2020 metus – kokie jie buvo konservatoriams?
Tai buvo patikrinimo metai. Konservatorių partija laikė labai reikšmingą egzaminą, ir tas egzaminas buvo iš kelių dalių. Metai prasidėjo viena strategija ir vienu matymu, tačiau tuomet epidemija viską pakeitė. Atėjo vasara – vėl viskas pasikeitė, o galiausiai rinkimai vėl viską savaip sudėliojo.
Tai buvo egzaminas, kur reikėjo konservatoriams atsakyti į klausimą, kokie jie yra, ką jie siūlo ir kokie jie ateina į rinkimus.
Pirmiausia pradėjome rašyti programą. Uždavėme esminį vertybinį klausimą – ką saugo konservatoriai? Mes saugome valstybės principą. Kad valstybė kaip projektas tęstųsi, kad neatsirastų struktūrinių lūžių, kurie galėtų kenkti valstybei savaime. Ir čia atėjo epidemija ir mūsų klausimas – kokius principus, matydami vykstančią krizę, mes giname. Pirmiausia tai yra žmonių sveikata, tuomet teisinės viršenybės principas.
Antrasis egzaminas – tai priešrinkiminis metas. Jis prasidėjo nuo vasaros. Pajutome, kad „valstiečių“ ir kitų partijų pozicionavimasis yra per konfliktą, per konfliktinių situacijų kūrimą, kartais dirbtinį... Tyrimai, žurnalai. Žodžiu, kuo daugiau „degančios žemės“, tuo tuomet valdančioji „valstiečių“ partija manė, kad atrodys pozityvesnėje šviesoje. Mūsų uždavinys buvo, kad (konservatorių – ELTA) partija, kuri anksčiau buvo matoma kaip dalyvaujanti mūšyje, konflikte nebedalyvautų. Ir tam pasitarnavo mūsų programa. Tuomet mes kreipėmės į žmones ir pradėjome kalbėti, kas mums yra svarbu. Manau, kad mums tai ir leido išlaikyti egzaminą.
Bet jūs vienaip ar kitaip prie tos aštresnės diskusijos grįžote, kai sudarėte valdančiąją koaliciją. Aš kalbu būtent apie tas pirmąsias dienas Seime ir atmosferą tarp opozicijos ir valdančiųjų. Bet pakalbėkime apie kitą frontą. Taip pat yra svarbūs santykiai su Prezidentūra, kaip jūs šių santykių startą apibendrintumėte?
Aš manau, kad, kaip ir po kiekvienų rinkimų, čia reikės atrasti veikimo modelį. Tėvynės sąjungos remiama kandidatė ir dabartinis prezidentas dalyvavo Prezidento rinkimuose. Pasibaigus rinkimams reikėjo surasti, kaip tos dvi konkuravusios pusės nusistatys būdą bendrauti toliau. Iš mano pusės yra viskas ganėtinai paprasta.
Prezidentas bet kuriuo atveju yra valstybės institucija. Jis yra daugiau nei tik asmuo. (...). Todėl mes turime turėti savo santykius su prezidentu kaip su valstybės institucija, kurią gerbia už tai, kad prezidentas yra išrinktas žmonių ir atstovauja valstybei. Tad tas ribų nusistatymas truputėlį užtruko ir, aš manau, kad jis virto konstruktyviu, aišku, ir sėkmingu bendradarbiavimu.
Jūs kalbate apie pagarbą, tačiau viešojoje erdvėje buvo keliamas klausimas, ar prezidentas pagarbiai žiūri į naujai brandinamą valdančiąją daugumą. Aš turiu galvoje viešose diskusijose keltą klausimą dėl taikyto Vyriausybės kabineto atrankos principo. Kad pasirinkti du susitikimų ratai: su patarėjais, vėliau su prezidentu. Ar, jūsų nuomone, nebuvo čia pagarbos asimetrijos?
Aš manau, kad prezidentas jautėsi šiek tiek ankstesnės Vyriausybės įstumtas į kampą. Aš atsimenu, kai buvo tvirtinama Vyriausybė 2019 metais... Tuomet premjeras Skvernelis prezidentą statė į kampą: jei netvirtinate Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, tai nebus Vyriausybės, jei nebus Vyriausybės, tai nebus biudžeto, jei nebus biudžeto, tai ateis visi blogi dalykai.
Tai buvo itin agresyvi retorika, kuri neseniai pradėjusį dirbti prezidentą iš tikrųjų statė į labai nepavydėtiną padėtį. Tos pamokos buvo labai skaudžios. Kai vieną tos Vyriausybės populiariausių ministrų Roką Masiulį pakeitė Jaroslavas Narkevičius su visais skandalais ir t.t. Ir visa tai buvo užritinta ant prezidento, esą jis neatlaikė. Tačiau tai ne tiek jo bėda, kiek Skvernelio Vyriausybės ir Skvernelio reikalavimų.
Ką jūs norite pasakyti? Kad prezidentas dėl nuėjusios valdžios taikytų metodų dabar norėjo pasirodyti esąs kietesnis nei buvo?
Aš manau, kad jam yra likusi tokia nuoskauda. Gal toks įsivaizdavimas, kad 2019 m. buvo labai bloga pradžia, kad taip negalima daryti. Kad prezidentas negali patekti į tokią padėtį. Jis, bandydamas nepatekti į tokią padėtį, kūrė kitą situaciją. Tačiau gal šį kartą buvo galima daryti ir kitaip, nes kitos aplinkybės. Niekas nereikalavo iš prezidento, nekėlė jokių sąlygų. Dabar yra kitokie žmonės.
Iš esmės jūs sakote, kad dešinioji koalicija tapo tam tikru atpirkimo ožiu, tai, kad Miniataitė nepatvirtinta ir galbūt, kad dėl ministro Dulkio pasakyta daugiau nei reikėjo, kad jam šimto dienų nedavė bandomajam...
Matote, politikoje mes visi turime išmokti tokią pamoką. Visi renkami politikai tai yra perėję. Kartais pasakyti mažiau yra geriau, nes po to grįš atgal tie žodžiai.
O kokią jūs matote prezidento funkciją suvaldant COVID-19. Jis kritikos daug sulaukė per pirmąją bangą, kad esą buvo pernelyg pasyvus. Tačiau antrojoje bangoje viskas šiek tiek kitaip. Netgi sako, kad pereinamajam laikotarpiui suformuota sveikatos ekspertų taryba nebūtinai bus išformuota.
Aš manau, kad prezidentas tam tikru laikotarpiu ėmėsi tam tikros vykdomosios valdžios funkcijų.
Tai gal ir yra normalu. Suprantama, kad ypač matant, jog ankstesnė Vyriausybė visiškai pakėlė rankas nuo valdžios vairo... Situacija, kokią mes turime dabar su koronavirusu, mes ją turime dėl to, kad dvejus metus valstybė buvo nevairuojama. Tačiau aš pozityviai vertinu, kad prezidentas žengė žingsnį ir ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad situacija nebūtų visiškai nevaldoma.
Dabartiniame etape vėlgi reikėtų skaičiuoti, kad prezidento galios vykdomojoje valdžioje yra ribotos. Jis gali turėti nuomonę apie tam tikrus veiksmus, kokių Vyriausybė galėtų ar turėtų imtis. Bet vis tiek veiksmus daro ir priima Vyriausybė. Pinigus veiksmams skiria Vyriausybė. Reikėtų matyti abu veikėjus – Vyriausybę ir Prezidento instituciją, kaip tuos, kurie pagarbiai leidžia vienas kitam veikti. Iš prezidento gali ateiti patarimas, pasvarstymas viena ar kita situacija. Bet nereikia pamiršti, kad sprendimas yra Vyriausybės. Ji prisiima atsakomybę už visą situaciją.
O ar dabartiniu metu matote kažkokių perteklinių prezidento iniciatyvų? Galbūt jaučiate tiesioginį ar netiesioginį spaudimą krizės valdymo procese?
Ne, kol kas aš matau daugiau prezidento norą dalyvauti procese. Ir tai yra suprantama. Mano įsivaizdavimu, kur prezidentas dažniausiai gali (veikti – ELTA)... Kaip aš sakau, visada kiekvienoje krizinėje situacijoje yra tylioji pusė. Per pirmąją bangą mes matėme, kad yra žmonių, kurie nukenčia nuo smurto namuose, yra psichinių ligų sustiprėjimas ir gausėjimas. Yra vaikų mokymosi tam tikrų nuostolių dėl nuotolinio ugdymo. Tai yra – žmonių grupės, kurios neturi balso. Man atrodo, kad visada yra labai stipru, kai prezidentas, turėdamas didelį autoritetą visuomenėje, gali tapti tų negirdimų ar mažiau girdimų visuomenės grupių balsu. Aš manau, kad tai yra labai stiprus instrumentas, kuris kartais yra primirštamas.
Jūs ne pirmą kartą kalbate apie prezidentą kaip silpnųjų gynėją.
Aš taip manau.
O ką manote apie prezidentą, kaip politinių jėgų telkėją? Gal pati tema tapo jau kiek banali. Tačiau prezidentas pats tam uždavė toną, dar prieš prezidento rinkimus prakalbęs, kad ims telkti konfliktuojančias puses. Tačiau žiūrint į bendrą valdančiųjų ir opozicijos santykių kontekstą, esama tam tikro nesutarimo, tam tikrų trinčių reguliuojant COVID-19 suvaldymo reikalus. Ir štai prezidentas paskutiniame savo interviu akcentuoja, kad reikėtų kažkokio konsensuso. Jūsų manymu, viskas kaip dabar yra politiniame lauke, yra pakankamai normalu ar visgi reikėtų trečiosios jėgos įsikišimo, bandymo sutaikyti?
Man sunku įsivaizduoti, kiek tai yra įmanoma padaryti, nes pirmiausiai reikia labai aiškiai suprasti patį tikslą, dėl ko reikia sutarti. Jeigu partijos turi labai skirtingą požiūrį į keliukų tiesimą, ar tuomet įmanoma susodinti ir kažkaip suvienodinti požiūrį. Yra požiūris į skaidrumą. Vieniems skaidrumo reikalavimai yra pertekliniai, kai valstybės pinigai yra naudojami asmeniniam gėriui, kitiems atrodo, kad nepertekliniai.
Taigi nesusitelkiam, tai neįmanoma. Švedija ilgą laiką džiaugėsi puikiu sutarimu tarp opozicijos ir valdančiosios daugumos COVID-19 valdymo klausimu. Buvo visiškas sutarimas, jokios opozicijos. Gal tik marginalinės partijos sakydavo kitokią nuomonę. Vieni kitų netikrino... O praėjus laikui staiga išeina karalius ir pasako, kad buvo padaryta gausybė klaidų. Taigi kartais opozicija yra tas klaidų tikrintojas ir garantas, kad valdančioji dauguma jų darytų mažiau. Konsesnusas nėra duotybė ar privalomybė kiekvienu atveju.
Imkime savaitgalio įvykį: ponia Širinskienė, gavusi administracinio nusižengimo protokolą dėl nustatytos karantino tvarkos pažeidimo, buku spendimu pavadino priimtą judėjimo reguliavimą. Tai yra tai, ką jūs vadinate opozicijos vykdomu tikrinimu, ar čia jau yra kiti dalykai?
Sunku man vertinti. Pirma mintis, kuri šauna į galvą, yra tie patys apribojimai, kurie buvo įvesti Velykų metu. Todėl žmonės, išsakantys kokius nors epitetus dabartiniam apribojimui, turėtų juos pritaikyti ir tiems apribojimams, kurie buvo taikomi pavasarį, kai mes turėjome dešimtimis kartų mažiau užsikrėtusių atvejų ir visa situacija nebuvo net arti to dramatiškumo, koks yra dabar. Man atrodo, kad nereikia labai giliai veltis į šią diskusiją. Pripažįstame teisės viršenybės principą todėl kartais nepatinkantis įstatymas gali būti nepatinkantis.
O be to tikrinimo ir priežiūros, kad turintys jėgą valdantieji pernelyg neįsijaustų, jūsų ,kaip dominuojančios partijos lyderio, manymu, opozicija galėtų labiau įsijungti į COVID-19 suvaldymo procesą? Ponas Karbauskis neseniai kalbėjo: pakvieskite mūsų ministrus, mes juos pakonsultuosime. Dabar prisiminiau panašią diskusiją pirmosios bangos metu, kai buvo keliamas klausimas: ar valdantieji turėtų kviesti padėti norinčią opoziciją, ar opozicija pati turėtų siūlytis valdantiesiems padėti. Kokia situacija yra šiuo klausimu būtent šiuo metu?
Aš nenoriu kapstyti po tai, kas buvo ne taip seniai. Mes matėme ir Vyriausybėje panaikintas komisijas, kurios turėjo perduoti naujai Vyriausybei visus dokumentus ir padėti dirbti. Tačiau to nebuvo padaryta ir praeitis yra praeitis. Dabar reikia žiūrėti į ateitį. Aš esu linkęs įtraukti tuos žmones, kurie nori būti įtraukti į sprendimų priėmimą. Kad jie žinotų, kaip yra prieita prie sprendimo, kokią informaciją turėjo tie, kurie tą sprendimą priėmė. Man regis, šios nuostatos laikosi ir premjerė Ingrida Šimonytė. To atvirumo stengiamasi parodyti kuo daugiau. Tokiu būdu yra įtraukiama visuomenė. Bet ne visi nori vienodai įsitraukti arba net nejaučia skubos, kaip greitai kai kurių sprendimų reikia. Dabartinė situacija reikalauja itin greitų sprendimų.
Bet jūs manote, kad tiek ekspremjeras Skvernelis, tiek buvęs sveikatos apsaugos ministras galėtų kažkokias naudingas funkcijas atlikti pandemijos metu?
Labai sunkus klausimas...Aš manau, kad abu jie turi ir kompetencijos, ir išmanymo. Ketverius metus vadovauti Vyriausybei ir sveikatos sektoriui yra ilgas laikas. Tačiau vienas iššūkis išlieka – reikėtų prisiimti atsakomybę už buvusią situaciją. Tada ir matymas susivienodintų. Jeigu dirbti pradėjusi Vyriausybė sako, kad mes atėję atradome dramatišką situaciją, degančią epidemiją ir esame priversti jau pirmame Vyriausybės posėdyje priimti griežtinančius sprendimus, tai akivaizdu, kad kyla klausimas, kodėl buvusi Vyriausybė to nedarė.
Reikėtų susivienodinti. Galbūt tada viena pusė galėtų pripažinti, kad ne viską buvo įvertinę iki galo teisingai: taip, nematėme, dabar pripažįstame, kad tam tikrų pagriežtinimų reikėjo ir galime pagelbėti juos dabar priimant. Tai būtų tikrai orus valdžios perdavimo veiksmas. Bet tai, matyt, dar ne šiemet.
Jūs dar prieš rinkimus esate užsiminęs, kad tuometiniai „valstiečių“ ir konservatorių santykiai buvo neįprasti savo konfrontatyvumo laipsniu, netgi lyginant konservatorių ir socialdemokratų santykius. Kai Karbauskis pasitraukė iš Seimo ir pasikeitė frakcijos pirmininkas, ar manote, kad galima kurti konstruktyvesnius santykius su šia partija, gal net dabar matote ženklų?
Tikrai matyti. Aš kasdien bendrauju su mūsų frakcijos kolegomis ir pats esu Seime antradieniais ir ketvirtadieniais. Atmosfera tikrai yra kitokia, ir tai tikrai jaučiasi. Bendravime yra kur kas daugiau atsiradę normalumo. Opozicija yra opoziciška ir toks jos yra darbas, ji turi tikrinti valdančiųjų sprendimus, kritikuoti, naudotis statuto subtilybėmis, kurios gali erzinti valdančiuosius. Bet tai yra normalu. Aš to nematyčiau kaip konfrontacijos ar kažkokio pykimosi. Klausimas ,kiek yra normali atmosfera. Praėjusio Seimo atmosfera buvo tapusi nuodinga. Nuo visų tyrimų, nuo „neliečiamųjų“ („valstiečių“ prieš rinkimus išleisto žurnalo – ELTA)... Tikrai atrodė, kad neadekvačioje atmosferoje bandome dirbti. Tai to dabar tikrai yra mažiau.
Tai pagal jus išeitų taip, kad tas nuodingas dantis pasirodo visada buvo Karbauskis?
Aš galvoju, kad buvo keliamas buvusio „valstiečių“ frakcijos vadovo lūkestis... Dabar bendravimas su dauguma žmonių iš „valstiečių“ frakcijos atrodo labai normalus. Galbūt dėl to, kad pasikeitė frakcijos seniūnas. Net atrodo, kad jei karantinas leistų, galėtum ir alaus bokalą išgerti, ir apie gyvenimą pašnekėti. Tai visiškai normalus bendravimas tarp politikų, net būnančių skirtingose barikadų pusėse.
Esate sakęs, kad jei visuomenė nesilaikys karantino taisyklių, gali būti įvesta ir nepaprastoji padėtis. Kokia yra ta riba, kai valdžia nepabijotų įvesti griežtesnių priemonių, komendanto valandos?
Reikia žiūrėti, kiek mes turime ligoninėse lovų, kiek mes turime deguonimi aprūpintų lovų, kiek iš jų yra laisvų: 97 proc. užimtų ir 3 proc. laisvų. Tad atsakymas gims natūraliai. Kas bus rytoj, jeigu tie skaičiai nekrinta. Aš žiūriu į kitą lūkestį. Mes kalbame su kolegomis Vyriausybėje, kokie skaičiai leistų pradėti sakyti, kad mes situaciją suvaldėme. Europinės institucijos mums kelia labai aukštus kriterijus, kad nuo 100 tūkst. gyventojų būtų 25 sergantys. Šiandien mes vis dar turime apie 1000.
O partijoje yra tas svarstymas, kad griežtesni sprendimai gali būti visuomenėje suprasti kaip pertekliniai, panašiai kaip kad buvo didžiosios ekonominės krizės metu.
Pažadas formuojant Vyriausybę buvo tai, kad sprendimai bus priimami remiantis epidemiologų rekomendacijomis. Jau turėjome politikų, kurie grynai politiniais sumetimais priiminėjo sprendimus. Ir tai nebūtinai pasiteisino. Paleisti rankas nuo vairo prieš rinkimus yra labai politinis sprendimas, o ar jis yra labai geras, palikime istorijai. Manau, kad ši pamoka yra išmokta. Dabar reikia kviestis ekspertus, reikia jų klausti. Todėl praktiškai kiekvieno pasitarimo metu Vyriausybėje, kai kalbamės apie epidemiją, dalyvauja ir ekspertai.
Pažiūrėkime į jūsų partijos tolesnes perspektyvas. Ką, jūsų nuomone, konservatoriams reikia daryti, kad 2024 m. rinkimų metu neįsijungtų švytuoklė ir į valdžią negrįžtų kairieji?
Aš galiu pasakyti savo požiūrį. Aš turėjau jį ir prieš pastaruosius Seimo rinkimus. Aš jo laikysiuosi ir toliau. Svarbiausia neužkelti nesuvokiamų lūkesčių. Žmonės yra pavargę nuo duodamų nerealistinių pažadų, kurių politikai negeba įgyvendinti. Netgi imant mano sritį, kurioje dabar dirbu – užsienio politiką.
Esame pripratę prie pažadų, kad užkariausime pusę pasaulio, ekonomiką pakelsime trigubai ir padarysime mažų mažiausiai 6 struktūrines reformas. Net labai efektyvios Vakarų valstybės tiek užsienio politikoje, tiek ekonomikoje pokyčius skaičiuoja nedideliais žingsneliais, kalba apie nuosaikią pertvarką, kuri trunka ilgiau nei vieną kadenciją. Ir mes į rinkimus ėjome su tokiu pagrindu, kad mažiau yra daugiau. Mažiau pažadų, mažiau užkeltų lūkesčių, daugiau tvarkos, ramumo, mažiau įstatymų, mažiau skubos juos įgyvendinant. Ten, kur matome, kad būtina šį tą keisti – ten keiskime, bet ten kur veikia – tegu veikia. Mano įsitikinimu, mums tai padėjo rinkimuose.
O visuomenė supras tokią jūsų išmintį?
Aš nežinau. Aš taip save matau, aš taip matau savo partiją ir jai siūlau tokį kelią.
Greitai bus keliamas TS-LKD pirmininko klausimas. Jūs nesijaučiate kaip pirmininkas išsisėmęs po dviejų kadencijų.
Aš noriu, kad į šį klausimą atsakytų partijos bendruomenė.
Bet jūs matote, ką dar reikėtų padaryti, kur dar reikėtų partiją pasukti, kad 2024-ieji būtų sėkmingi? Pagaliau ar jūs tikite, kad kiti partijos kolegos taip pat vadovautųsi, jūsų įsivaizdavimu, sėkminga strategija, kad mažiau yra daugiau.
Aš nenoriu dalyvauti kovoje ir kovoti dėl pozicijų. Aš turiu tam tikrą matymą, tam tikrą poziciją, tam tikrą minčių susidėliojimą. Jeigu žmonės matytų, kad tai yra reikalinga ir naudinga... Tuomet būtų galima apie tai kalbėtis. Bet aš nenoriu pripažinti, kad mano matymas yra kažkoks vienintelis ar vienintelis teisingas. Mūsų partija demokratiškai renka savo vadovą.
Pakalbėkime apie jūsų naujas pozicijas ministerijoje. Kodėl visgi į komandą pasikvietėte Mantą Adomėną?
Aš manau, kad komanda turi būti subalansuota. Vienintelis, ko iki galo nepavyko padaryti – tai lyčių lygybės nepavyko užtikrinti. Aš norėjau, kad būtų diplomatų ir nediplomatų. Norėjau, kad būtų įvairaus profilio matymo žmonių, kurie atsineštų savo minčių, intelekto bagažą į Užsienio reikalų ministeriją, sukeltų naujo vėjo, bet kartu, kad būtų ir stabilumo. To atsineša Egidijus Meilūnas. Aš manau, kad Mantas Adomėnas yra stiprus intelektualas, dirbęs ir užsienio politikos srityje, ir man jo nuomonė šiose srityse yra svarbi.
Galbūt šiame pasirinkime figūruoja ir tai, kad jis buvo partijos narys? Ir kiek, jūsų nuomone, svarbu yra kontekstas, kuris lydi poną Adomėną? Ir „MG Baltic“, ir tai, kad jis buvo iš konservatorių partijos pašalintas, Tėvynės sąjunga Seimo rinkimuose jo tiesiogiai nerėmė. Bet jis atsiranda jūsų komandoje.
Pirmiausia tai yra asmeninio pasitikėjimo dalykas. Ministras, formuodamas savo komandą, išreiškia asmeninį savo pasitikėjimą. Tokią poziciją aš išreiškiu, ir tai atsako į dalį keliamų klausimų. O kalbant apie partiją...
Kitais metais, jau visai netrukus, baigiasi tas trejų metų laikotarpis, kai pašalintam iš partijos nariui yra draudžiama grįžti į partiją. Tam laikui pasibaigus aš Mantą Adomėną kviesiu prisijungti prie partijos.
Mano nuoširdus tikėjimas yra, kad kiekvienas nusižengimas yra išperkamas ir negali būti amžinų bausmių. Taip politikoje dažnai yra. Žmogus padarė, pripažino, gavo bausmę. Tačiau praėjus tam tikram laikui mes vis tiek sakome, kad jis kažką buvo padaręs. Taip negali būti. Nė vienas nusižengimas nėra baudžiamas visą gyvenimą.
Ir tokių kaltes atpirkusių ne vienas jūsų Vyriausybėje.
Galima leistis ir į tą diskusiją, jei norite, bet tai yra principinė nuostata. Aš manau, kad už nusižengimą turi būti atsakoma. Ir Ingrida Šimonytė tą yra pabrėžusi, kad negali neatsakyti dėl nusižengimo. Tačiau atsakius kelias atgal negali būti uždarytas.
Trumpai pakalbėkime apie Rusiją. Jūs, būdamas užsienio reikalų ministro poste, įsivaizduojate, kad santykiai netolimoje ar vidutinio laikotarpio perspektyvoje su šia valstybe galėtų būti normalūs?
Ši gatvė kol kas yra vienpusė gatvė. Santykiai su Rusija dabar yra Rusijos režimo rankose. Ir tai nėra vien tik Lietuvos klausimas. Mano principinė nuostata – valstybė, kuri terorizuoja savo kaimynus užimdama teritorijas, pažeisdama suverenitetą, kišdamasi į rinkimus, skleisdama netikras naujienas ir darydama tai beveik militarizuotai... Aš nemanau, kad tai yra valstybė, kuri nori gerų santykių su kuo nors. Mano nuomone, čia kažkokio politikos pokyčio nereikia planuoti. Vieną dieną Rusija apsispręs, kad ji nori būti tikra tarptautine dalyve ir tada užsienio veikėjų, taip pat ir Lietuvos, santykiai su Rusiją keisis.
O kaip jūs regite Lietuvos diskursą šiuo klausimu. Anksčiau, ypač iki 2014 metų, kai Rusija okupavo Krymą, virė diskusijos, dėl to, kokie turėtų būti santykiai. Tačiau ir po Rusijos agresijos Ukrainoje keltas klausimas: gal santykius politiniu lygiu Lietuva turėtų šiek tiek kilstelti į aukštesnį tašką. Ar dabar jūs girdite tą diskusiją dėl to, ar iš tikrųjų mes tinkamai bendraujame su Maskva, ar visgi manote, kad jau yra įsitvirtinęs vienas pasakojimas ir diskusijų nebėra?
Aš manau, kad yra daug naivumo. Vis atsiranda tarptautinių veikėjų, kurie sako, kad pabandykime perkrauti. Turiu galvoje po Krymo ir Ukrainos. Kiekvienas naujas kuriamas naratyvas apie perkrovimą dabar po karinių veiksmų arba jiems tebevykstant veikia į Rusijos pusę. Tai legitimizuoja jos veiksmus, legitimizuoja jos, kaip Rusija pati tai vadina, interesų zoną. Man atrodo, kad nereikia pasiduoti šiai iliuzijai ir naivumui. Mūsų pačių gretose taip pat gali to atsirasti... Aš pastebiu tai kartais su Rusija siejamais verslais, iš jų ateinančiomis ekspertizėmis apie tai, kad santykiai galėtų būti šiltinami, gerinami... Aš manau, kad ir tam reikia nepasiduoti. Tai tam tikros velnio vilionės.
Ir pabaigai. Pandemija anksčiau ar vėliau baigsis ir „Spartanas“ anksčiau ar vėliau pakils į orą. Teks skristi, ko gero, ne kartą su prezidentu kartu. Ar nebus jums, kaip partijos pirmininkui, per ankšta spręsti užsienio politikos problemas būtent kartu su Gitanu Nausėda.
Oi ne, aš manau, kad mes ir rasime, ir randame bendrą kalbą. Požiūriai daug kur sutampa, nematau čia didelių problemų.