„Apie zombius – labai gerai! Tik, deja, apie juos jau seniai nieko gero nesukurta. Nebėra gerų filmų apie zombius. Jei šį interviu skaitys filmų kūrėjai, tai raginčiau kurti gerus filmus apie zombius!“ – interviu „Delfi“ sako politikė.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu ir kiek jam skiriate vietos savo gyvenime?

– Šiuo metu mano laisvalaikis – ribotas, ir manau, kad artimiausiu metu jis toks ir bus. Naujos pareigos sukelia papildomų iššūkių. Turiu šeimą, kuriai spėju – ir turiu spėti – skirti laiko. Turiu sūnų Leonidą, kuriam dar nėra trejų metų. Tad egzistuoja iššūkis – derinti profesinį gyvenimą su šeima.

Aš dėkinga savo vyrui, kuris jau trečius metus yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų. Lietuvoje tai turbūt skamba įdomiai, turint galvoje stereotipus.

Kai mano darbas buvo ramesnis ir labiau įprastas, laisvalaikį skirdavau filmų bei serialų peržiūroms, žvejybai, šachmatams. Jokių ekstremalių sportų nemėgstu. Paprastai po ilgų dienos pokalbių darbo reikalais apsieinama be ilgų pokalbių namuose: sužaidžiame su vyru šachmatų partiją arba, jei geras oras ir tinkamas sezonas, išsiruošiame į žvejybą.

– Kada pradėjote žvejoti?

– Nuo pažinties su vyru laikų. Jis mane ir supažindino su žvejyba. Man labai patinka išvykti į gamtą – ten, kur nėra žmonių. Vilniuje pagauti ir pamatyti upėtakiukų galima kad ir nuėjus į Bernardinų sodą. O rudenį nuvažiavus į Belmontą galima pamatyti lašišų lizdus. Tai viena įdomesnių pramogų, apie kurią daug kas nė nežino.

– Kaip atrodo lašišos lizdas? Gal – kaip paukščio?

– Kaip paukščio, tik jis – vandenyje.

– O žvejoti su vyru patinka, nes abu galite ramiai patylėti?

– Mano profesija ir iki šiol reikalavo iš manęs daug bendrauti ištisomis dienomis. Įžengus į politiką, to bendravimo dar padaugėjo. Tad grįžusi namo savo bendravimą tikrai riboju – pasidaliname įspūdžiais, aktualijomis. Man priimtinas tas laisvalaikis, kuris nereikalauja daug bendrauti, ir džiaugiuosi, kad mano vyro temperamentas tai atitinka.

– Tikėtina, kad gilinasi į aktualijas net nuodugniau nei aš. Kartais ir informuoja mane tomis temomis, kurias praleidžiu ar kurios mažiau domina. Anksčiau [politika] turbūt nelabai domėjosi. Bet turiu pripažinti, kad ir aš anksčiau neplanavau eiti į politiką. Nesu tas žmogus, kuris būtų labai gerai susipažinęs su politikais ir politika. Bet galbūt tai – vienas iš privalumų.

– Mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų – ir žvejybos, ir šachmatų, jus išmokė vyras?

– Taip, tų dalykų išmokė vyras. Mano jaunystėje buvo koncertai, muzika, filmai. Dabar pandemija smarkiai apribojo koncertus, negalime jais gyvai pasidžiaugti. Bet apskritai į Lietuvą atvyksta nuostabių grupių, ir aš niekad nepraleisdavau progos nueiti į „Metallicos“ ar „Iron Maiden“ koncertus.

Dėl knygų – mano profesinis gyvenimas reikalauja daug skaityti, bet laikas papildomam skaitymui – ribotas. Užtat apie Charlesą Bukowskį visi išgirdo. Tikiuosi, kad dalis žmonių ir paskaitė. Reikėtų gal paklausti knygynų, ar dėl manęs kažkiek padidėjo pardavimai.

Mano asmenybės formavimuisi darė įtaką ir lietuvių autoriai – Jurga Ivanauskaitė, Ričardas Gavelis. Tarp užsienio autorių – Bukowskis, kuris, sakyčiau, labai užkabino.

– Kokia kalba kalbatės šeimoje?

– Su vyru kalbamės lietuviškai. Su vaiku aš kalbuosi lenkiškai, vyras – lietuviškai.

– Tai vaikas auga dvikalbis, kaip ir jūs?

– Jis auga daugiakalbis. Nes vyro tėvas bendrauja rusiškai. Kai įjungiame animacinius filmus, stengiamės, kad tai būtų filmai anglų kalba. Esame vilniečiai, ir esame laimingi turėdami daugiakultūrę visuomenę. Kalbų mokėjimą reikėtų skatinti.

– O kuo vyras užsiima? Kokia jo profesija?

– Jau trejus metus jis – vaiko priežiūros atostogose. Iš dalies todėl drįsau žengti žingsnį į politiką. Nors pirmuosius dvejus metus vyras visur mane lydėdavo su vežimėliu – man vykstant į teismą ar susitikimus. Džiugina tai, kad kieme matau vis daugiau vaiko priežiūros atostogų išėjusių tėvelių su vaikais.

– Jūs racionaliai svarstėte ir susitarėte su vyrų, kad būtent jis išeis vaiko priežiūros atostogų, ar tiesiog jis labai norėjo?

– Aš dirbau ne pagal darbo sutartį, o individualią veiklą. Jam išeititi vaiko priežiūros atostogų šiuo atžvilgiu buvo paprasčiau.

Maža to, turėjau bylų, kurios man labai rūpėjo, maniau, kad dirbu labai prasmingą darbą – ir iki šiol taip manau. Nenorėjau nutraukti tos veiklos. Mano darbas buvo gan lankstus – beveik viską galėjau atlikti iš namų (išskyrus gyvus susitikimus, kai reikalingas atstovavimas). Man tai leido daug laiko leisti namuose, būti su šeima.

Tad mums toks modelis atrodė prasmingiausias. Ir aš įsitikinau, kad vyras puikiai sugeba atlikti visa tai, ką atlieka ir moterys, pavyzdžiui – aprengti vaiką. Na, kojinių gal ir nepriderina prie šaliko. Be visa kita padaro kuo puikiausiai ir susitvarko.

– Ką vyras veikė iki vaiko priežiūros atostogų?

– Jis nebuvo karjeros tarnautojas. Ieškojo savęs skirtinguose darbuose. Pastaruoju metu buvo įsidarbinęs įmonėje, kurioje nėjo jokių aukštesnių pareigų.

– O ką jis baigęs?

– Žinau, kad studijavo daug įvairių dalykų – nuo muzikos iki staklių. Kai darėmės remontą, virtuvės baldus pagamino pats.

– Tai buitį užkrovėte vyrui?

– Norėčiau tikėti, kad, atsakydamas į šį klausimą, jis sakytų, jog mes dalinamės per pusę. Bet nedrįsčiau teigti, jog tai būtų objektyvu.

– Kokioje šeimoje jūs užaugote? Ar turite brolių, seserų? Kas jūsų tėvai?

– Mano tėvai – mama ir tėtis. Jie jau pensinio amžiaus. Tėtis orientuojasi į sodybą. Mane džiugina tendencija, kai vis daugiau žmonių leidžia sau mažiau užsiimti miestu ir daugiau skiria laiko užmiesčiui. Kartais ir pati apie tai pamąstau.

Abu tėvai – kalbantys lenkiškai. Mama – vilnietė, o tėtis gimė Baltarusijoje, bet studijavo ir vėliau dirbo Vilniuje. Čia ir susipažino su mama.

– Abiejų tėvų gimtoji kalba – lenkų?

– Taip.

– O vyro?

– Jo tėtis rusakalbis, mama – lenkakalbė. Bet jis baigęs lietuvišką mokyklą. Taigi esame daugiakultūris vilnietiškas miksas.

– Kai būnate kartu su vyru, apie ką daugiausiai kalbatės? Kas jus abu labiausiai domina? Kokie bendri interesai?

– Pastaruoju metu tai – politika. Prieš rinkimus žiūrėjome daugybę politinių debatų. Kai kuriose vienmandatėse rinkimų apygardose debatai buvo labai įdomūs. Ir apskritai žiūrime ne tik serialus ar meninius filmus, bet ir politines laidas.

– Mėgstate muziką?

– Taip.

– Kokią?

– Visiškai neturiu klausos. Mokykloje daug kas iš muzikos turėdavo 10 balų, o mano būdavo 8 balai semestro gale. Nedraugauju su klausa, bet labai mėgstu klausytis muzikos. Visada klausydavausi roko, metalo. Tai ta muzika, kuri man labiausiai patinka: AC/DC, „Metallica“, „Iron Maiden“.

– Kokios vaikystės akimirkos jums gerai įsiminė?

– Vaikystėje daug laiko leidau su močiute – savo mamos mama. Ji gyveno Vilniaus senamiestyje. Ir nuo tada man Vilniaus senamiestis tiesogiai siejasi su vaikyste. Vokiečių, Trakų gatvė, įvairūs užkampiai – visa tai, einant tomis vietomis, man kelia vaikystės prisiminimus.

– Ivanauskaitės, Gavelio knygas greičiausiai skaitėte ne vaikystėje. Kokios buvo jūsų vakystės knygos?

– Ne kartą skaičiau „Mažąjį princą“.

– Ir jums ši knyga patiko būtent vaikystėje?

– Taip, patiko. Bet skaičiau ją kelis kartus ir būdama vyresnė, ir tada ji skaitėsi jau visai kitaip. Mačiau kitas įžvalgas, suvokiau, kad knygoje rašoma ir apie kitus dalykus. Bet ir tas visiškai kitoks įsivaizdavimas, suvokimas man irgi yra įstrigęs.

– Kaip klostėsi santykiai su grožine literatūra užaugus? Kas dar, be Bukowskio, padarė įspūdį ir turėjo įtakos jūsų asmenybės formavimuisi?

– Kurį laiką – būdama 15, 16 metų amžiaus – labai domėjausi filosofijos knygomis. Nors Imanuelis Kantas nepasirodė žavus. Kai prasidėjo studijos [universitete], ėmiau skaityti daugiausia teisinę literatūrą. Nors ir tuo laikotarpiu (tarp Ivanauskaitės ir Bukowskio) skaičiau daug filosofinių knygų.

– Kokių?

– Pradėjau nuo susipažinimo su filosofais, skaitydama „Sofijos pasaulį“. Dar mokykloje į klausimą, ką norėčiau studijuoti, atsakydavau, kad arba menus, arba filosofiją, arba teismo mediciną.

– Nieko sau diapazonas.

– Ir esu tikra, kad, būčiau stojusi į teismo mediciną, jei man būtų geriau sekusis chemija. Bet chemijos, deja, visiškai nesupratau. O filosofija, kurios vėliau reikėjo mokytis pagal teisės studijų programą, labai žavi nebeatrodė.

– Kalbant apie literatūrą – kas dar padarė įtaką iš klasikinių ar šiuolaikinių autorių?

– Klasika, kurią skaičiau, tai daugiausia – mokyklos laikais rekomenduotos knygos, tarp kurių neradau to, kas man asmeniškai būtų labai artima. Antai dėl filmų ir serialų mes su vyru nesutariame, ką abu norėtume žiūrėti, ir galiausiai žiūrime atskirai.

– Kaip atrodo tie skirtumai? Kas ką mėgstate?

– Man vienas įdomiausių žanrų – siaubo filmai. Ypač mėgstu tokio tipo siaubo filmus kaip „Pjūklas“. Taip pat mėgstu fantastiką. O vyras mieliau renkasi komediją arba detektyvą. Man tai nėra labai įdomu.

Serialus pasirinkti paprastai pavyksta lengviau – abu su vyru mielai pasižiūrėjome, pavyzdžiui, serialą apie šachmatus. „Netflixas“, kabelinė televizija šiandien siūlo gerą turinį.

– Pastarojo meto kinematografija jūsų nenuvilia?

– Turime labai dideles galimybes atsirinkti. Turiu prisipažinti, kad šeimoje tikrai dažnai žiūrime TV – ir laidas, ir filmus. Džiaugiuosi, kad translsiuojama lenkiška žiniasklaida.

– Sakėte, kad mėgstate siaubo ir fantastinius filmus. Kuriuos paminėtumėte (be „Pjūklo“)?

– Kai kalbama apie siaubo filmus, tarkime, mano vyras įsivaizduoja, kad filmai apie vaiduoklius būtų įdomesni, o man kaip tik labiau patinka tokie, kaip „Pjūklas“. Turinio atžvilgiu jie turbūt nėra labai vertingi, bet laisvalaikiui man jie atrodo geri.

Žiūrėdami tokio tipo filmą tikrai nemėginate analizuoti, kaip praėjo diena arba kokie šią savaitę dar laukia susitikimai. Iš kitokių patikusių serialų galėčiau paminėti „Deksterį“.

– O apie vampyrus nepatinka?

– Apie vampyrus – gal labiau mano vyrui… Nors irgi turbūt – nelabai.

– O apie zombius?

– Apie zombius – dievinu. Apie zombius – labai gerai! Tik, deja, apie juos jau seniai nieko gero nesukurta. Nebėra gerų filmų apie zombius. Jei šį interviu skaitys filmų kūrėjai, tai raginčiau kurti gerus filmus apie zombius!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1546)