Apie tai, kokių pokyčių bausmių vykdymo politikoje gali tikėtis visuomenė ir kaip užkirsti kelią draudžiamų daiktų bei narkotinių ir psichotropinių medžiagų patekimui į įkalinimo įstaigas, Delfi kalbėjosi su E. Jablonsku, kuris naująsias pareigas pradės eiti nuo gruodžio 28 d.

– Policijoje išdirbote 22 metus – ar negaila palikti tarnybos, kuriai atidavėte tiek metų? Kodėl taip netikėtai nutarėte pasukti į politiką?

– Vidaus tarnybos statutas leidžia išeiti savo noru, todėl tokiu atveju ateityje išlieka galimybė atsistatyti į buvusias pareigas, pasibaigus paskyrimo į naujas politinio pasitikėjimo pareigas laikotarpiui. Aš neuždarau, o tik laikinai priveriu policijos duris. Tai, matyt, ir lėmė šį mano apsisprendimą – pasirinkau, nes tai įdomi sritis.

Ministrė, įvertinusi kandidatūras ir rekomendacijas, mane pakvietė į komandą, man teks kuruoti Kalėjimų departamento veiklą bei kitas sritis. Iššūkis yra, bet su krizėmis jau esu susidūręs – ir Kaune teko valdyti sudėtingų situacijų. Aišku, Kalėjimų departamento ir policijos sistemos lyginti nereikėtų, tačiau savo žinias ir patirtį čia pritaikysiu. Nors Marijampolės policijoje dirbau trumpą laiką, tačiau šis laikas taip pat buvo racionaliai išnaudotas, bendruomė sutelkta, atlikti tam tikri svarbūs tyrimai, be to, buvau ilgametis Imuniteto tarnybos vadovas, mačiau policijos problemas iš vidaus, todėl nėra taip, kad atsisveikinu su savo veikla. Greičiau – tik pakeičiu profilį. Ir kitomis akimis galėsiu pažvelgti į bausmių vykdymo sistemą, įvertinti, kokie čia laukia iššūkiai.

– Ministrės pasiūlymas Jums buvo netikėtas?

– Taip, netikėtas, ir kurį laiką jį svarsčiau, bet tokie pasiūlymai pasitaiko ne kiekvieną dieną, galbūt tik kartą gyvenime, todėl nutariau neatsisakyti ir išbandyti save kitoje aplinkoje. Manau, lyderystė ir judėjimas veikti ir atsiranda būtent tuomet, kai žmogus išeina iš komforto zonos ir nori savo įgytas žinias pritaikyti dar aukščiau. Nors ir būsiu politinio pasitikėjimo pareigūnas, bet mano kuruojamos sritys bus artimos teisėsaugai.

Elanas Jablonskas
Foto: Teisingumo ministerija

– Ateidamas į šias pareigas žinojote, kokia situacija yra bausmių vykdymo sistemoje. Kokias didžiausias problemas įžvelgiate?

– Problemų yra daug. Ką pirmiausia reikėtų padaryti? Turbūt pripažinti, kad kalėjimų sistema turi problemų ir jų neslėpti, trumpalaikėje perspektyvoje galbūt jas viešinti ir rodyti, taip pat siekti jas kuo efektyviau eliminuoti ir sistemiškai išspręsti. Šiuo metu dėliojamės aiškią viziją, nuo jos ir pradėsime, todėl turėsime sau užduoti klausimą – kokia mūsų valstybei yra reikalinga bausmių vykdymo sistema.

– Yra pirmasis darbas, kurį pirmiausiai planuojate padaryti?

– Esame nusprendę, kad turime sukurti grupę, kuri galėtų parengti laisvės atėmimo įstaigų strategiją ir tuo pačiu įkalinimo įstaigose taikomas resocializacijos, reintegracijos programas, kaip jas reikėtų tobulinti. Faktas, kad bus buriama ekspertų komanda, kuri Teisingumo ministerijai padės nustatyti tą viziją, strategiją. Dėl kalinių resocializacijos ir integracijos – klausimas, ar šios programos veikia, kodėl neveikia taip, kaip turi būti, ir ką reikia keisti bei tobulinti.

– Kokie turėtų būti kalėjimai – vieni sako, kad nuteistieji turėtų sėdėti ne daugiau kaip po du vienoje kameroje, o vadinamieji bendrabučiai turėtų būti panaikinti, nes dabar valstybė kasmet nuteistiesiems dėl netinkamų kalinimo sąlygų turi sumokėti milijonus? Galbūt reikėtų statyti naujus kalėjimus?

– Būtent, turime keisti, tobulinti, bet tai vienareikšmiškai priklausys nuo vizijos. Savo nuomonės kol kas nenorėčiau pasakyti – dar nesu iš vidaus susipažinęs su problemomis. Žinoma, paprasčiau yra pastatyti naują kalėjimą, o galbūt mes to ir sieksime, bet, mano nuomone, valstybėje yra neįgyvendinamas teisingumo principas, nepasiekiami bausmės tikslai – už nusikaltimo padarymą nuteistas asmuo patenka į įkalinimo įstaigą, kurioje nėra jokių galimybių jam pasitaisyti.

Reikia pripažinti, kad už grotų yra įvykdomi ir nusikaltimai, neretai ir sunkesni už tuos, dėl kurių žmogus buvo nuteistas, jis yra įtraukiamas į tą liūną ir išeina į laisvę net nepataisytas, o praėjęs kitą gyvenimo mokyklą ir realiame gyvenime jau sunkiai adaptuojasi, socializuojasi. Valstybė nepasiekia savo tikslų – pati baudžia, į jo resocializaciją, integraciją, tinkamą izoliavimą investuoja didelius pinigus, o kadangi neužtikrina pagrindinių įkalinimo įstaigos funkcijų, žmogų įstumia į dar sunkesnę situaciją.

Turbūt reikėtų pradėti nuo kalėjimų reorganizavimo, nes tai, ką mes turime, nereikia pabijoti to žodžio, yra sovietinių laikų relikvija, kurią mums reikėtų pakeisti, modernizuoti. Pagaliau pačių įkalinimo įstaigų veikla viduje nėra tobula, ją reikia tobulinti, efektyvinti, turi būti diegiami IT sprendimai, kurie palengvintų ir darbuotojų darbą, ir padėtų išvengti žmogiškų klaidų, kai į laisvę yra paleidžiamas ne tas žmogus ar yra užfiksuotas ne toje kameroje sėdintis asmuo.

Turime kurti organizacinę kultūrą, kad sistemoje dirbantis žmogus nesijaustų, kad būtent jis pats sėdi tame kalėjime. Turime žmones motyvuoti, pradėti formuoti bausmių vykdymo sistemos pareigūnų profesijos prestižą, nes dabar visi į Kalėjimų departamentą žiūri kaip į vietą, į kurią gali patekti žmonės, nežinantys kaip save realizuoti. Taip neturėtų būti – ši profesija yra atsakinga ir ji turi būti priskiriama prie garbingų, nes pareigūnai saugo nuteistuosius, užtikrina saugumą ir prižiūri kalinius. Šis darbas tikrai nėra lengvas, pilnas pagundų ir rizikų, ne kiekvienas ten gali ištverti.

– Užsiminėte apie naujų kalėjimų statybą, bet jei valdžia neskirs pinigų, jūsų planai taip ir gali būti neįgyvendinti.

– Nesakau, kad dabar jau pat būtina statyti naują kalėjimą, bet yra ir kiti projektai, dėl ko kitos institucijos yra gerokai pažengusios į priekį. Kalėjimų departamentas neturi būti išimtis – reikės ieškoti naudingų, efektyvių, finansiškai pigesnių sprendimų. Bet iš pradžių, kaip minėjau, turime sukurti viziją ir identifikuoti, kokia Lietuvoje turėtų būti bausmių vykdymo sistema ir kur mes norime toliau eiti.

– Manote, kad įkalinimo įstaigose dirbančių pareigūnų profesija turėtų tapti prestižine, – dabar gi kartais susidaro įspūdis, jog įkalinimo įstaigoms vadovauja ne prižiūrėtojai, o nusikaltėliai. Pareigūnai kalinių bijo, šie grasina susidorojimu su šeima, vaikais – kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai ir prižiūrėtojai nebijotų, žinotų, jog valstybė juos gins atsitikus kokiam nors incidentui.

– Vienareikšmiškai turime kurti stiprią administraciją viduje, kad būtent ji veiktų ir skirstytų, kur ir kaip nuteistieji turi atlikti paskirtą įkalinimo bausmę. Valstybė turi aiškiai parodyti, kad gins sąžiningai ir lojaliai dirbančius pareigūnus. Dar nesu susipažinęs su visais teisės aktais, bet pirmasis susitikimas įvyks su Kalėjimų departamentu – turėsime aptarti matymus, tai palies ir darbuotojus. Jeigu jie bus nukentėję dėl tiesioginių pareigų, valstybė turės jiems atlyginti padarytą žalą, žmonės turi jaustis saugūs ir ne su baime, o iškelta galva eiti į darbą.

Elanas Jablonskas

Žinoma, gali kilti klausimas, ar kalinių prižiūrėtojo profesija gali būti prestižinė ir geidžiama, bet faktas, kad ji turi būti gerbiama visuomenėje – pareigūnai dirba labai sunkų darbą saugodami ir izoliuodami linkusius nusikalsti asmenis nuo visuomenės. Ir nuo šių pareigūnų labai daug kas priklauso – ar yra sąžiningi ir lojalūs valstybei, ar jiems padedant valstybei pavyks pasiekti užsibrėžtų tikslų – pakeisti žmones taip, kad atlikdami bausmę jie susimąstytų ir į laisvę grįžtų jau kitokie.

– Kaip manote, gal Kalėjimų departamente reikėtų permainų – kai praėjusią savaitę Delfi paviešino šokiruojančius vaizdo įrašus iš Pravieniškių pataisos namų, departamento vadovybė tesugebėjo tik pripažinti, kad jiems situacija yra žinoma, tačiau realiai jie nieko negali padaryti. Ar įgalus šis departamentas, jeigu tik gali pripažinti netvarką įkalinimo įstaigose?

– Teisingumo ministerija tikrai nesiruošia kapoti galvų ar bausti už požiūrį ar vadovavimo filosofiją, turime ieškoti bendrų taškų. Bet galiu pažymėti, kad Kalėjimų departamento sistemoje negali ir neturėtų dirbti kitų institucijų pareigūnai, kurie galbūt bėga nuo atsakomybės tose institucijose ir randa prieglobstį Kalėjimų departamente. Tai yra netinkama praktika, aš bent sieksiu ir su departamento vadovu kalbėsiu, kad tokių dalykų ateityje nebūtų.

– Tiesiogiai su nuteistaisiais dirbantys pareigūnai skundžiasi nedideliais atlyginimais – gal reikėtų ne tik juos didinti, bet ir užtikrinti socialines garantijas, kad bausmių vykdymo sistemos darbuotojų profesija tapti labiau vertinama?

– Visi mes puikiai žinome, kad svarbi yra ne tik finansinė pusė, bet ir požiūrio klausimas, organizacijos kultūros formavimas, todėl būtinas tam tikrų priemonių įdiegimas, įkūrimas, kuris padėtų motyvuoti pareigūnus pasilikti įkalinimo įstaigose ir gerbti savo darbo vietą. Tam tikrų garantijų suteikimais bus pasirūpinta – kaip minėjau, svarbu, kad tarnyboje nukentėjusiems pareigūnams būtų kompensuota žala. Tai daro ir kitos institucijos.

– Ką reikia daryti, kad mobilieji telefonai nepatektų į įkalinimo įstaigas? Kartais net pasigirsta siūlymų leisti nuteistiesiems turėti telefonus, o kokia jūsų nuomonė?

– Planuojame konsultuotis su kitomis institucijomis, nes mes neužtikriname, kad įkalinimo įstaigose esantys asmenys neturėtų nelegaliai laikomų telefonų. Reikia pripažinti, kad didžioji dalis telefoninių sukčiavimų įvyksta būtent įkalinimo įstaigose. Mes, kaip valstybė, neužkertame tam kelio įstaigoje, kur įkalinti asmenys ir toliau daro sunkius nusikaltimus pasinaudodami telefonais. Faktas, kad turime imtis aktyvių ir konkrečių priemonių, kad to išvengtume. Tikrai reikės ieškoti sprendimų, nes, mano nuomone, nereikėtų kitoms institucijoms tirti nusikaltimų, kuriuos padaro nuteistieji būtent dėl to, kad yra tam tikros spragos ir negalėjimas užkirsti kelio šiems nelegaliems dalykams. Tai nusikaltimai, kurių galime išvengti. Aišku, ne ką mažiau svarbus yra ir antikorupcinės aplinkos kūrimas, nes, reikia pripažinti, kiek matome iš viešosios erdvės, problemų yra ir su personalu, kai pareigūnai talkina nuteistiesiems už pinigus ar paslaugas ir draudžiamus daiktus įneša į pataisos įstaigas.

– O kaip užkirsti kelią narkotikų patekimui?

– Žinoma, ieškosime būdų, kad tai nebūtų masinis reiškinys. Nusikalstamumas, korupcija priklauso nuo to, kiek mes jai leidžiame įsiplėtoti – jeigu mes aiškiai suformuojame antikorupcinę aplinką, turime surasti būdų, kad nuteistieji nei jų galėtų gauti, nei patys pasigaminti. Turime pripažinti, kad yra tam tikrų bėdų, bet tikrai bus politinės valios jas spręsti. Tik reikia rasti šiuos efektyvius būdus.

– Bausmių vykdymo kodekse yra numatyta, kad atvirojoje kolonijoje vyrai ir moterys gali kalėti kartu. Kaip manote, ar tai normalu? Ir ar nereikia daugiau permainų atvirojoje kolonijoje – anksčiau čia galėjo būti įkalinti tik už nesunkius nusikaltimus nuteisti bei netrukus į laisvę dėl gero elgesio išeiti turintys nuteistieji, dabar gi čia patenka ir tie, kurie netrukus bus paleisti į laisvę ir net nesvarbu, kiek kartų yra teisti ir koks buvo jų elgesys pataisos namuose?

– Šis klausimas jau įtrauktas į mūsų darbotvarkę, todėl tik įvertinę ir išanalizavę situaciją galėsime pateikti savo nuomonę. Neabejoju, kad ateityje dėl to bus sprendimų.

Reikia pripažinti, kad turime problemą, turime jos nevengti ir trumpalaikėje perspektyvoje, neabejoju, teks paraudonuoti už viešus atvejus, bet turime atsispirti ir pradėti veikti, imtis priemonių – kursime viziją, visų pirma valstybė turi pasakyti, kokios jai reikia bausmių vykdymo sistemos. Manau, kad yra negerai, kad valstybėje nėra įgyvendimas teisingumo principas – turime užkardyti nusikaltimų darymą įkalinimo įstaigose, turime padaryti, kad į jas patekę asmenys netaptų dar blogesni nei būdami laisvėje. Tikslas eiti evoliucijos, o ne revoliucijos keliu.