Griežtoms koronaviruso valdymo priemonėms kol kas neduodant norimų rezultatų, kalbos apie nepaprastąją padėtį ar komendanto valandą Lietuvoje netyla jau kurį laiką, o tiek valdantieji, tiek opozicija, lyg karšta bulve žongliruoja šiais terminais – galime įvesti, labai tikimės, kad neprireiks, bet gali nelikti kitos išeities. Ir daugeliui gali kilti neaiškumų, ką visa tai reiškia.

Kuo skiriasi dabartinė ekstremalioji padėtis, įvesti griežti karantino, judėjimo suvaržymų ribojimai nuo nepaprastosios padėties? Ar tikrai to reikia ir kas dar gali būti griežčiau? Ir ką reiškia „gali įvesti dar griežtesnius ribojimus“ – kas, kada ir kaip tai gali padaryti? Gal tokie skirtumai – tik nereikšmingi, teisiniai, formalūs niuansai ir nėra ko bijoti nepaprastosios padėties?

Ar vis dėlto baimės dėl tokios padėties įvedimo yra pagrįstos, jei atsivertus įstatymą aiškiai išvardyti Konstitucijos garantuojamų 22, 24, 25, 32, 35, 36 straipsniuose nurodytų teisių ir laisvių apribojimai? Kiekvienas pasisakymas verčia suklusti ir dar labiau suglumti. Išties, ieškant atsakymų galima sutelkti dėmesį į įstatymo turinį, išsiaiškinti, kas, ką, kaip ir kada gali taikyti, bet daugumai dažniausiai paprasčiau tiesiog klausytis sprendimus priimančių politinių lyderių. Ką jie sako?

Štai premjerė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę užsiminė, kad jeigu įsigaliojusios sugriežtinto karantino sąlygos rezultato neduos, teks kreiptis į Seimą dėl nepaprastosios padėties šalyje įvedimo, tai leistų skelbti ir daugelyje šalių jau naudojamą komendanto valandą. O Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska interviu „Delfi“ leptelėjo ir daugiau, ką galėtų reikšti nepaprastosios padėties įvedimas.

„Dėl ribojimų – įvedus tokią padėtį, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas“, – teigė E. Dobrovolska čia pat pažymėjusi, kad tokių priemonių „šiai dienai (...) poreikio nėra“. Bet vien paminėjimas to, kas prieš 18 metų buvo įrašyta įstatyme, atrodo, gali sukelti siaubą ir atmetimo reakciją. Ir neatsitiktinai, nes Lietuvai šis jausmas pažįstamas, tik primirštas iš dar ankstesnių laikų.

Kurio komendanto įsakymų klausyti?

Vilniuje įvesta komendanto valanda – ji prasideda 22 val. ir tęsiasi iki 6 val. 30 min., o kariniu komendantu paskirtas Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras V. Uschopčikas. Tai – ne kraują stingdantis vyriausybės arba Seimo nutarimas, ar „paslaptingojo plano B“ aprašymas, o ištrauka iš beveik 3 dešimtmečio senumo Sausio įvykių, kurią, kitaip nei kruvinąją Sausio 13-osios naktį net dauguma tų įvykių liudininkų jau galėjo ir pamiršti.

January 1991 in Vilnius

Iš tikrųjų tai buvo vienas iš dviejų atvejų, kai Lietuvos sostinėje tuomet buvo paskelbta komendanto valanda. Paradoksalu: paskelbta Lietuvos sostinėje, bet ne Lietuvos vardu – de facto nuo 1990-ųjų kovo 11-osios nepriklausoma Lietuvos respublika tokio sprendimo nepriiminėjo, mat tai darė okupacinė valdžia, kurios vertinimu Lietuvoje galiojo tik SSRS įstatymai.

Šis dviejų valdžių egzistavimas šalyje nebuvo pirmas toks atvejis, kai nebuvo aišku, kas valdžia : 1918-siais vos atkurta Lietuva Vilniuje jau turėjo savo komendantą – Kazį Škirpą, kuris 1919 sausio 1 d. su būriu savanorių Gedimino bokšte iškėlė Lietuvos vėliavą, nors tuo metu dėl miesto kontrolės varžėsi ir lenkai, ir bolševikai su savo komendantais. Teisė siekė tiek, kiek galia.

1991-siais sovietų kariškiai irgi uoliai vykdė įsakymus – stabdė, baugino ir smurtavo prieš lietuvių pareigūnus ar visus pavienius gatvėse pažeidusius „komendanto valandą“, bet jų uolumas išgaravo prie Aukščiausios Tarybos (AT) pastato, kur dieną ir naktį prie laužų ir barikadų budėjo tūkstančiai.

Toks keistas būvis tęsėsi iki 1991-ųjų rugpjūčio 19-osios ryto, kai TV ekranuose SSRS žiūrovai išvydo „Gulbių ežerą“. Taip Lietuvos gyventojai supažindinti sau nauja patirtimi – „Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas“ įvedė nepaprastąją padėtį.

Lietuva – nepriklausomai valstybei tokia nepaprastoji padėtis tarsi netūrėjo rūpėti, bet baimės netrūko: juk ne Michailas Gorbačiovas, o liūdnai pagarsėjusių senosios gvardijos komunistų sambūris įvedė nepaprastąją padėtį – gal jiems ir drebėjo rankos, bet jie turėjo antpečius, juos saugojo armija, o ir Lietuvoje realiai beveik visur šeimininkavo sovietų kariškiai ir KGB. Jei Sausio 13-osios įvykiai buvo kruvini, tai rugpjūčio 19 d. sovietų kariškiai be šturmo užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnų radijo stotį, Vilniaus valstybinį telefono ir telegrafo centrą.

Tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Algirdas Butkevičius apskričių ir rajonų komendantams priskyrė operatyvų karinį valdymą Respublikos miestuose ir rajonuose. Apskričių ir rajonų teritorijoje esančioms krašto apsaugos formuotėms, tarp jų ir Pasienio apsaugos tarnybos, įsakyta tiksliai vykdyti atitinkamo komendanto įsakymus.

Kitaip sakant, vėl susiklostė paradoksali padėtis: nepriklausoma Lietuvos respublika dar neturėjo Konstitucijos, numatančios nepaprastąją padėtį, bet jau turėjo paskirtus komendantus, kurie veiktų, jei AT pastatą šturmuotų sovietų kariškiai.

Žlugus pučui ir vėliau, jau įtvirtinus nepriklausomybę, surašius Konstituciją ir po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV prireikus bei 2002-siais sukūrus Nepaprastosios padėties įstatymą žodžis „komendantas“ ir vėl prisimintas ir greitai pamirštas iki pat 2020-ųjų, kai komendanto valanda vėl tapo diskusijų objektu.

Daug ribojimų, bet ar jų reikia?

Dabar dėl valdžios jau nesivaržo svetimi okupantai, Seimas vos prieš kelis mėnesius išrinktas laisvuose rinkimuose, o paskirta ir patvirtinta vyriausybė priiminėja sprendimus, vadovaudamasi šalies įstatymais. Bet būgštavimų dėl nepaprastosios padėties netrūksta. Ir štai kodėl.

Atrodytų, kad daugiausiai nerimo ir aistrų kelia tie įstatymo punktai, kurie 28 straipsnyje įvardyti kaip nepaprastosios priemonės. Tarp tokių priemonių yra ir komendanto valandos įvedimas.

Prieš sugriežtintą karantiną ir po

Kita vertus, ne mažiau grėsmingai skamba ir 9 kiti straipsniai, kuriuose išvardyti „Naudojimosi konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis apribojimai“. Pavyzdžiui, 19 straipsnis numato žmogaus teisės naudotis privataus gyvenimo neliečiamumu apribojimą, 20 straipsnis – žmogaus teisės naudotis būsto neliečiamumu apribojimą. Tuo metu 21 straipsnis numato apribojimus į teises reikšti savo įsitikinimus, ieškoti informacijos ir ją gauti ar skleisti, o 22 straipsnis – laisvės kilnotis apribojimus. O štai 27 straipsnis numato privalomuosius darbus nepaprastosios padėties metu.

Taigi, žiūrint pagal tai, kas gali būti taikoma pagal šį įstatymą, Teisingumo ministrės žodžiai, kad „gali būti ribojami susirašinėjimai“ nėra joks susigalvojimas, tiesa, ne visai atitinka 2020-ųjų realijas. Pavyzdžiui, 19-ame straipsnyje rašoma, kad „nepaprastosios padėties metu asmenų pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slapta kontrolė gali būti atliekama ir techninės priemonės specialia tvarka panaudojamos be teismo sprendimo, jei nėra galimybės gauti teismo sprendimo įstatymų nustatyta tvarka“. Tad tai techniškai gali būti ribojimas, tačiau sunku būtų ir patikėti, kad dauguma šiais laikais susirašinėja vien laiškais, o juo labiau, kad šiuos laiškus pašto skyriuose perima ir slapta skaito „operatyvinės veiklos subjektai, kvotos ir tardymo organai“.

Dar daugiau, šių apribojimų išvardijimas tėra pasakymas „taip gali“ būti daroma, bet visai nereiškia, kad taip ir būtų. Juo labiau, kad įstatyme pažymėta: sprendimą dėl nepaprastosios padėties priima Seimas (kadangi nepažymėta kokiu principu, tai reikštų paprastąja dauguma nuo posėdyje dalyvaujančių parlamentarų skaičiaus). Be to, toks sprendimas turi būti motyvuotas ir aiškiai apibrėžtas – kokia bus tokios padėties trukmė, vieta ir kokie apribojimai bei priemonės būtų taikomi.

Konstitucinės teisės eksperto, profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus teigimu, ne veltui egzistuoja tam tikri saugikliai. Viena vertus, Konstitucijos 144 straipsnyje apibrėžta, kad „jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį“. Ekspertas pripažino, jog ribojimus ir priemones, numatytas įstatyme Seimas galėtų pasirinkti selektyviai ir pagrįsti.

Tai reiškia, kad net ir svarstant dėl nepaprastosios padėties įvedimo kiekvienas galimas ribojimas teoriškai susilauktų argumentuotos kritikos. Pavyzdžiui, ar parlamentarai bei prezidentas patvirtintų tokį „teisės reikšti savo įsitikinimus, ieškoti informacijos ir ją gauti ar skleisti“ apribojimą? V. Sinkveičiaus nuomone, viskas turi būti daroma proporcingai.

„Turi kilti reali grėsmė. Ar kyla grėsmė konstitucinei santvarkai? Nėra tokios grėsmės. Ar kyla grėsmė visuomenės rimčiai? Irgi visiškai nekyla, nes absoliuti dauguma piliečių paklūsta dabartiniams reikalavimams. O kad vieni ar kiti bando patekti į kitas savivaldybes nėra joks pagrindas nepaprastajai padėčiai“, – „Delfi“ tikino ekspertas, kelis sykius pažymėjęs, kad priežasčių nepaprastajai padėčiai jis iš viso nematantis.

Grėsmingos pagundos politikams

Net jei koronaviruso situacija Lietuvoje išties yra rimta, V. Sinkevičiaus teigimu, politikai turėtų susilaikyti nuo tokių bauginimų nepaprastąja padėtimi, mat pavojus tautos egzistavimui ir visuomenės funkcionavimui nekyla. Be to, laisvose visuomenėse visuomet glūdi pavojus, kuris bent teoriškai įmanomas, įvedus tokią padėtį.

„Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir žmogaus teisių konvencijos aiškinimas rodo, kad nepaprastąja padėtimi, nesvarbu kokiu pagrindu įvesta, gali būti siekiama tam tikrų tikslų – susidoroti su opozicija, išplėsti vadovo galias, todėl tai išskirtinis įrankis.

Kaip sukontroliuoti, kad Seimas ar prezidentas nesusigundytų, jei, pavyzdžiui, turėtume kitokią valdžią? Juk teoriškai tai gali būti pritaikyta būti siauriems partiniams tikslams. Bet dabar tuo nereikia gąsdinti, nes tam irgi nėra pagrindo“, – teigė ekspertas, pažymėjęs, kad tokios grėsmės tik teorinės, nors Lietuvos istorijoje esama praktikos, kai dar griežtesnis – Karo padėties režimas galiojo šalyje nuo 1919 iki 1926-ųjų vidurio ir vėliau nuo 1926 gruodžio 17-osios perversmo iki 1938 metų. Tada tokia padėtis kėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą.

„To meto Europoje tai buvo išskirtinis atvejis. Karo padėtį administravę pareigūnai – Krašto apsaugos ministras ir jo atstovai apskrityse – karo komendantai, vidaus saugumą ir tvarką užtikrindavo savo privalomais įsakymais fiziniams ir juridiniams asmenims.

Už jų nesilaikymą grėsdavo administracinės bausmės (piniginė bauda, areštas, ištrėmimas, izoliavimas koncentracijos arba darbo stovykloje), perdavimas teisti kariniams teismams, kurie bylas nagrinėdavo supaprastinta tvarka ir skelbdavo griežtus nuosprendžius.

Kariai patruliuoja Italijos miestų gatvėse

Administracinės sankcijos paskiriems asmenims ar organizacijoms galėjo būti skiriamos vien įtarus juos keliant grėsmę valstybės saugumui ar kariuomenei. Karinė administracija cenzūruodavo spaudinius, išdavinėdavo leidimus organizuoti susirinkimus, steigti draugijas.

Nepriklausomybės kovų metu ji tvarkė net ūkinius-socialinius krašto reikalus: reguliavo prekybą, produktų pervežimus, darbinių bei turtinių prievolių vykdymą“, – savo straipsnyje apie karo padėtį Lietuvoje rašė humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros lektorius Modestas Kuodys. Ir nors karo padėtis skiriasi nuo nepaprastosios, vis dėlto nuo kitų metų pradžios įsigalios Nepaprastosios padėties įstatymo pataisos, kuriose vedama tiesioginė sąsaja būtent su karo padėties įstatymu.

„Laikinasis turto paėmimas ir turto rekvizicija suprantami taip, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos karo padėties įstatyme“, – pažymima šių metų vasarą pasirašytose įstatymo pataisose, o apie turto rekviziciją rašoma 18,19 ir 20 karo padėties įstatymo straipsniuose.

Gesinti ugnį arba plukdyti sielius

V. Sinkevičius priminė, kad koronaviruso pandemijos metu skirtingose šalyse taikomos skirtingos ribojimo priemonės, paremtos ir skirtingais įstatymais bei tvarkomis. Pavyzdžiui, nepaprastoji padėtis Lietuvoje gali reikšti vieną, o kaimyninėje šalyje – visai ką kitą. Svarbu – pačių ribojimų turinys bei kontrolė.

Kol kas Lietuvoje vis dar trūksta aiškumo ne tik dėl kontrolės, bet ir dėl terminų. Pavyzdžiui terminas komendanto valanda Lietuvą pasiekė iš rusų kalbos, nors anglaklabėse ir prancūzakalbėse visuomenėse žinomas terminas curfew.

Iš senosios prancūzų kalbos kilęs posakis „couvre-feu“ reiškia užgesinti ugnį ir originaliai taikytas daugiau nei prieš tūkstantį metų Viljamo Užkariautojo įsakymu Anglijoje – gyventojai nustatytomis valandomis nuo 8-os vakaro turėjo gesinti ugnį, kad netyčia nekiltų gaisrai.

Moderniaisiais laikais tai dažniausiai siejama su judėjimo ribojimais nakties metu, tačiau smogus koronaviruso pandemijai curfew, kaip priemonė taikyta atskiruose regionuose ar šalyse siekiant užkirsti kelią kitokiam gaisrui – viruso plitimui.

Vakarų šalyse iki šiol taikomas dar vienas terminas – lockdown. Jis kildinamas iš dviejų germanų kalbų grupės žodžių, reiškiančių sielių plukdymą – medienos transportavimo būdą, kai surišti rąstai plukdomi vandens telkiniu, paprastai upe. Lietuvoje sielių plukdymas buvo populiarus dar XX a., o detaliuose Vilniaus piešiniuose ir pirmosiose nuotraukose užfiksuotas būtent šis procesas.

Sielių plukdymas Vilniuje apie 1870-1880 metus

Šiandien lockdown ironiškai reiškia ne judėjimo procesą, o priešingai – griežtesnes judėjimo ribojimų priemones, kurioms nebūtina įvesti nepaprastosios padėties, bet jie turi teisinę galią įpareigoti žmones ir dienos metu likti namuose, nenutolti nuo jų per tam tikrą atstumą.

Lietuvoje formaliai tokio teisinio termino nėra, nors iš dalies jis atitinka dabar, ekstremalios padėties ir karantino metu taikomus ribojimus, ypač kalbant apie judėjimą tarp savivaldybių.

Tuo metu nepaprastoji padėtis suteiktų ne tik daugiau galių dar labiau riboti judėjimą, bet ir užkrautų papildomą biurokratinę naštą ant institucijų bei verslo – norint įgyvendinti nepaprastosios padėties ribojimus tektų pasitelkti daugiau pareigūnų bei karių, esamų pajėgumų jau nebeužtektų, o tai lemtų ir, tikėtina, pranoktų tą ekonomikos sutrikdymą, kuris buvo pavasarį įvedus pirmąjį karantiną.