Savo „Facebook“ paskyroje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys parašė:
„Sunku žodžiais aprašyti įspūdžius po savanorystės pamainos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės raudonojoje zonoje. Bet reikia, kad žinotume, kokie herojai yra tie, kurie čia dirba ne 4, o 12 val. pamainomis. Kokie herojai yra tie, kurie čia išdrįsta kas dieną įžengti apsaugoti tik „skafandro“, nes man, jau persirgusiam kovidu ir turinčiam vidinę antikūnų apsaugą, didelės drąsos nereikėjo.
„Liftininko padėjėjas“ šiame pastate nejučia kelia asociacijas su Charonu – Stikso upės keltininku... Keliančiu liftu vienus – į gyvenimą, kitus – leidžiančiu į nežinomybę, vienus tik paplukdantis, kitus paliekantis jau kitame krante.
„Mano „rekordas“ – dešimt per naktį...“ – linguodama galva sako senbuvė liftininkė. Dešimt išėjusių per vieną naktį vienoj ligoninėj... „Dar taip niekad nebuvo“, – priduria. Aprodžiusi retro liftų vairavimo subtilybes, užsimena apie norą pailsėti bent valandą (kažin, kiek ji viena čia be pertraukos dirba). Žinoma, išleidžiu, ramindamas, kad susitvarkysiu. Mintyse bandau prisiminti visas instrukcijas ir skyrių pavadinimus...
Skambina: „Iš nefrourologinio – į rentgeną!“ Gerai. Čia, rodos, antras aukštas, bet kurio korpuso?.. Nesėkmingai dairausi nuorodų, užlekiu paklausti priimamajame, parodo pirštu kryptį, lekiu, važiuojam. Važiuojam sunkiai, lova didelė, sunki ir nerangi, pakeliui vis bando nusitempti paskui save pakeleivingas kėdes ir spinteles, įsiręžęs vairuoju šį „keltą“. „Galiniai ratukai blogiau vairuojasi, o kojom į priekį juk neveši...“ – lyg atsiprašinėja slaugė. Šis „keltas“ – vis dar į viltį! Privairuojam po „rentgenu“. Rentgeno operatorė prašo nuleisti paciento galvą, o pakelto lovos galvūgalio be elektros negalima reguliuoti. Vairuojam atgal prie rozetės – sutvarkom.
„Iš neurologinio – į reanimaciją!“ Kur šie skyriai – pavyko įsidėmėti. Važiuojam. Į liftą, iš lifto, per visą koridorių į kitą korpusą, vėl į liftą. Kartu slaugytojoms reikia gabentis kažkokį paltų kabyklos formos aparatą su žarnom ant važiuoklės, ir tas į liftą greta lovos niekaip neįtelpa. Sugalvoju išeitį – sukdamas aparatą įvairuoju kojeles po vieną. Kylam. Pacientė sunkiai dūsauja, dejuoja. „Jau tuoj atvažiuosim, tuoj bus lengviau“, – ramina pacientę slaugės. Sukamės kaip galima greičiau. Kelionė į reanimacijos skyrių – tai jau rimtas pasiplaukiojimas Stikso upe... Perkeliant į kitą lovą, pacientė stipriai užsikosi, niekaip nebegali sustoti, jos kosulys lydi mane atgal į liftą.
Gydytojų, vaistų, įrangos vis dar yra – čia patekusiais jau pasirūpins. Kasdien kuriami nauji kovidiniai skyriai, iškraustant vis naujus aukštus, korpusus, bet kas bus rytoj?.. Pasišnekučiuojam apie tai su priimamajame dirbančia moterimi. „Pas mus vietų jau nėra, kitame pastate irgi, negi reikės iškraustyti ir įrengti polikliniką?..“– klausiamai sako ji, žvelgdama į ekraną. Apie kitų medicinos paslaugų tiekimo perspektyvas galime nujausti.
„Trečias aukštas, į endoskopiją.“ Parvežam senučiukę milžiniškoje lovoje. Su slauge ir rezidentu akimis matuojam užrakintas tyrimų kabineto duris – tilps, netilps? Vis tiek reikia laukti gydytojo, kuris atliks endoskopiją. Apsikeičiam su rezidentu nuomonėmis apie prakaitavimą po „skafandru“. Suvežioju kelis reisus „kraujukų“ iš skyrių į laboratoriją. „Priėmimas“ paprašo nunešti siuntinį į skyrių – šviesos spindulėlis iš namų irgi skuba būti perduotas. Nešu iki pat palatos, užeinu. Ten du dieduliukai guli. Vienas pašauktas pavarde atsiliepia, pradžiuginu jį lauknešėliu, o jis man į kaimyną rodo ir kažką sako apie „makaluojamą ranką“ ir kad kažkas negerai. Kaimynas sunkesnės būklės. Suprantu tiek, kad pacientas besiblaškydamas greičiausiai kateterį išsitraukė. Pakviesta slaugutė mano versiją patvirtina, palieku ją tvarkytis. Apsidairau – kažkur palatoj taip kosti, kad girdisi iš kito koridoriaus galo. Prie budinčiųjų įsijungia aliarmas. „Vienuoliktoj kviečia!“ – šaukia slaugytojos viena kitai. Visi užsiėmę darbais, kurie nelaukia. Aliarmas nutyla, paskui vėl suskamba ir įsižiebia lemputė su vienuoliktu numeriu. Kažkam blogai. Toliau jau – reanimacija, ten visada blogai. Sesutė nuskuba į vienuoliktą, aš – į savo liftą.
Nusileidęs randu sujudimą prie endoskopijos kabineto. Lova vis dėlto per plati. Perkeliam senutę į siauresnę lovą ir įvežam atlikti procedūros. Kartu su slaugytoja padedu išlaikyti pacientę paverstą ant šono, kol rezidentas su gydytoja atlieka tai, ką turiu garbės matyti ekrane, o nė vienas pacientas nenori pajusti. Zondas skverbiasi nosiaryklėm ir trachėjom ar dar kažkuo, ko įvardinti nepaguglinęs negaliu. Gydytoja vis ramina pro sunkios būklės rūką suvaitojančią pacientę: „pakentėkit močiutyte, pakentėkit“, kaip galima skubiau ir tiksliau vykdydama savo žvalgybinę operaciją po vidaus koridorius. „Viskas gerai, kraujavimo nėra“, – lyg ir guodžiamai informuoja gydytoja. Kažin ar begirdi ir supranta senolė, ką jai sako gydytoja, ir visa laimė. „Pakentėkit močiutyte, pakentėkit, gal pasveiksit“, – išsprūsta gydytojai žodelis, kuris man netiesiogiai pasako daugiau nei ilgi diagnozės aprašymai. Viltis yra, bet jos kiekis ribotas. Vėliau, nė sekundės nesustodama dirbti, rezidentui pasakoja, kaip per nosį įvestą zondą reikia pritvirtinti prie veido pleistru, kad vežant neišsitrauktų. Suvokiu, kiek šiuose koridoriuose yra vadovėliuose nesurašyto „know-how“. Tai – meistrystė, kuri gelbėja sveikatas ir gyvybes.
Vėliau keliam ir leidžiam „į rentgeną“ jau po kelis ratukuose ir net savom kojom paeinančius pacientus. Čia vilties daugiau. „Nusifotografavom“ sėkmingai, dabar jau bus gerai, pasveiksit“, – drąsinu ir bandau praskaidrinti nuotaiką.
Iškviestas į vieną iš skyrių nustembu, kai ateina moterėlė ir vyrukas, nešini maišeliais, paprastai apsirengę, su paprastom veidakaukėm, ir tomis beveik panosėj. Kaip čia taip? Juk visi, kurie po raudonąją zoną žvaliai vaikšto, nuo galvos iki kojų apsimuturiavę baltais „skafandrais“, o čia – lyg gatvėje. Pasirodo, čia tie laimingieji išrašomi namo, su virusu jau sukovoję viduje. Parplukdau juos savo keltu į saugų krantą. Palinkiu čia nebegrįžti.“
