Interviu portalui Delfi teisingumo ministrė atsakė į pagrindinius klausimus, susijusius su karantino ribojimais, nustatytomis taisyklėmis, bei paaiškino, ar įvestos priemonės užtikrina žmogaus teises ir laisves.

– Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad prireikus nepaprastosios padėties šalyje įvedimas būtų svarstomas. Joms antrino ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jis interviu BNS sakė, kad nepaprastoji padėtis suteikia daugiau instrumentų. Paaiškinkite, kokias priemones Vyriausybė galėtų realiai įvesti, šalyje patvirtinus nepaprastąją padėtį?

– Esminis dalykas, kad teisių suvaržymas yra pačiame Nepaprastosios padėties įstatyme įvardintas. Kaip matėme prieš priimant nutarimą dėl karantino, visuomenėje pasigirdo kalbų apie komendanto valandą arba tiesiog griežtinimo priemones. Komendanto valanda – kai asmuo gali išeiti iš gyvenamosios vietos tik su gautu leidimu, o tai įvesti galima tik tada, kai yra nepaprastoji padėtis. Šiandien to taikyti negalime, nes dabar galioja nutarimas dėl karantino. Jis nenumato komendanto valandos. Jis nerekomenduoja palikti gyvenamosios vietos ir numato išlygų, kuriomis galima pasinaudoti, ir dėl to nereikia atskiro leidimo – tai paprastesnis reguliavimas, numatantis išimčių, jis tiesiogiai susijęs su visuomenės sąmoningumu.

Jeigu, kaip jau ir premjerė minėjo viešai, to neužtektų, tada blogesnį planą galėtų įvesti tik Seimas, čia jau Vyriausybė negalėtų tokio sprendimo priimti. Jeigu būtų įvesta nepaprastoji padėtis, tada jau įmanoma komendanto valanda, kai iš esmės išėjimas iš namų tampa labai komplikuotas, tik su leidimais. Tada atsiranda galimybė nustatyti ir, kaip numato įstatymas, baigtinį sąrašą teisių, kurios gali būti ribojamos. Bet kokiu atveju Seimas, įvesdamas nepaprastąją padėtį, numato, kokios teisės ir kokia apimtimi gali būti ribojamos.

eigu būtų įvesta nepaprastoji padėtis, tada jau įmanoma ta komendanto valanda, kai iš esmės išėjimas iš namų tampa labai komplikuotas, tik su leidimais. Tada atsiranda galimybė nustatyti ir, kaip numato įstatymas, baigtinį sąrašą teisių, kurios gali būti ribojamos.

Pagal patį įstatymą, nepaprastoji padėtis gali trukti maksimaliai 6 mėnesius, bet gali būti įvedama pakartotinai, jei yra poreikis. Dėl ribojimų – įvedus tokią padėtį, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas. Taigi tada yra visiškai kitokios galimybės, kurių šiandien, matome, įvesti poreikio nėra. Artimiausios dienos ir parodys, kokia yra situacija, ir galbūt užtenka griežtesnio karantino.

Evelina Dobrovolska

– Ar įmanoma šalyje įvesti nepaprastąją padėtį iš dalies? Nustatyti tik tam tikrus šio režimo ribojimus, nes ir dabar nemažai sričių yra ribojamos.

– Reikia suprasti, kad nėra pusiau nepaprastosios padėties. Arba mes turime nutarimą dėl karantino, kuris numato tam tikrus ribojimus, arba turime nepaprastąją padėtį ir tada, vadovaudamasis tuo įstatymu, Seimas gali numatyti, kurios teisės yra ribojamos. Seimas gali nurodyti, kad, tarkime, būsto neliečiamumas nėra apribojamas jokiais būdais, tik ribojama judėjimo laisvė. Arba nurodoma komendanto valanda, tačiau mes turime suprasti, jog tada iš tikrųjų yra visiškai kitokia situacija, ir išėjimas iš namų nebeatrodytų kaip šiandien, kai turime išimčių, – nuvažiuoti apsipirkti, pasivaikščioti saugioje vietoje. Tokių galimybių ir išimčių nebūtų numatyta, judėjimas – tik su leidimu, taigi būtų visiškai kitoks valdymas. Formos „pusiau“ neišeina, nes tai yra labai sąmoningas žingsnis – nuėjus jau nebus taip paprasta viską keisti.

Matydami tam tikrus neaiškumus dėl karantino, mes juos galime išaiškinti, numatyti išimtis pagal poreikius balansuojant tarp vertybių. O, kalbant apie nepaprastąją padėtį, yra įvedamos labai griežtos taisyklės, kai objektyviai paaiškinti, jog nori pasivaikščioti, tiesiog nepavyktų.

Pagal patį įstatymą, nepaprastoji padėtis gali trukti maksimaliai 6 mėnesius, bet gali būti įvedama vėl pakartotinai, jei yra poreikis. Dėl ribojimų – įvedus tokią padėtį, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas.

– Įvedus naujas karantino režimo priemones, daugeliui kilo įvairiausių klausimų. Vienas jų – dėl šeimos ūkio sąvokos. Gal galite paaiškinti, kas laikoma šeimos ūkiu? Ar gali išsiskyrusios poros vaikas leisti laiką su bet kuriuo iš atskirai gyvenančių tėvų?

– Dėl šeimos santykių, ypač šio karantino ribojimo metu, sulaukėme nemažai klausimų, tad Teisingumo ministerija dar vakar savo tinklalapyje paskelbė atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus. Didžiausias skirtumas, kad šiame nutarime turime ne tik šeimos, bet ir namų ūkio sąvokas. Tai padaryta labai sąmoningai, nes mes turime suprasti, kad namų ūkis iš esmės yra kartu gyvenantys žmonės – vienose patalpose dažniausiai kartu būnantys. Į šitą sąvoką įeina nebūtinai susituokę žmonės, yra ir neužregistravę partnerystės žmonės, tiesiog kartu besinuomojantys būstą. O šeima, akivaizdu, yra tėvai, vaikai, broliai ir panašiai.

Kadangi mes kalbame apie labai specifinę situaciją, kai tėvai yra išsiskyrę, bet vaikas turi teisę bendrauti su abiem, šiuo atveju akivaizdu, kad tai nepatektų į vieno namų ūkio sąvoką, bet tai lieka šeima. Vaikas savo tėčiui vis dar yra vaikas ir savo motinai vis dar vaikas. Tai jis tikrai turi galimybę bendrauti su abiem tėvais. Be abejo, kad nesusipintų tie namų ūkiai, bet keliavimas tarp tėvų tikrai yra įmanomas. Šiuo atveju Teisingumo ministerija, aiškindama tas sąvokas, pabrėžia, kad visgi vaiko interesų prioritetas yra esminis dalykas, kurį mes turėtume atliepti. Žinoma, visuomenė yra skatinama ir prašoma, kad, nesant būtinumui, bendrautų kitomis priemonėmis – nuotoliniu būdu, bet teisė bendrauti su vaikais nėra ribojama išsiskyrusiems tėvams.

Matydami tam tikrus neaiškumus dėl karantino, mes juos galime išaiškinti, numatyti išimtis pagal poreikius balansuojant tarp vertybių. Tuo tarpu, kalbant apie nepaprastąją padėtį, yra įvedamos labai griežtos taisyklės, kur objektyviai paaiškinti, jog nori pasivaikščioti, tiesiog nebepavyktų.

– Pareigūnai gali klausti žmonių judėjimo priežasties ne tik kertant savivaldybių ribą, bet ir judant viduje. Ar taip nėra pažeidžiamos žmogaus teisės savo laisvu laiku kur nors vykti?

– Iš esmės nutarimas numato, kad išeiti iš namų galima tik dėl objektyvių priežasčių, tai tos priežastys turi būti įvardytos, tada galima nustatyti, ar iš tiesų jos yra būtinos. Akivaizdu, kad kitaip, nei paklausus, to padaryti neįmanoma. Išimčių sąrašas nurodytas, yra numatytos įvairios aplinkybės, todėl svarbiausia visgi pasirinkti, ar tai yra būtina, kai kontakto išvengti galime.

– Opozicijos atstovai kelia abejonių dėl trikojų panaudojimo fiksuojant automobilius, kertančius savivaldybių ribas. Kaip bus tvarkomi asmenų duomenys? Ar tai neprimena žmonių sekimo?

– Šitą klausimą tiesiogiai reikėtų adresuoti policijai ir Vidaus reikalų ministerijai, kaip yra tvarkomi duomenys. Jei identifikuojama, kad asmuo nuvažiavo, tarkime, į darbą ir grįžo, tada esminis klausimas yra dėl duomenų kaupimo – ar nėra perteklinis ir kas turi prieigą prie tų duomenų, nes vienas svarbiausių dalykų tas, kad jie nebūtų perduodami tretiems asmenims. Pats fiksavimas, manyčiau, yra proporcinga priemonė, bet duomenų saugojimas ir apdorojimas yra esminis dalykas.

– Yra galimybė judėti tarp savivaldybių, jei vykstama į deklaruotą gyvenamąją vietą. Kurortų vadovai teigia, kad jaučiamas gyvenamosios vietos deklaracijų suaktyvėjimas. Ar čia yra problema? Ar reikėtų kokių nors teisinių instrumentų tam keisti?

– Šiaip yra šiek tiek keista, kad viešojoje erdvėje girdime apie įvairių gyvenamųjų vietų pasikeitimą. Jeigu mes pažiūrėtume į nutarimą, ten numatomas leidimas vykti į savo gyvenamąją vietą, nebūtinai deklaruotą. Mes puikiai suprantame realijas – kažkiek asmenų deklaravę gyvenamąją vietą Vilniuje, bet gyvena rajone ir panašiai. Arba šeimos nariai turi skirtingas deklaracijas. Šiuo atveju mes kalbame apie faktinę gyvenamąją vietą – asmuo, vykstantis į savo gyvenamąją vietą, turi teisę ten nuvykti. Tada deklaracija nėra pagrindinis kriterijus, svarbu, kur asmuo gyvena. Jei asmuo kažkur turi nuosavybės teise būstą, ten nuvykti negali būti ribojama.

– Paklausiu jūsų kaip ministrų kabineto, priėmusio pastarąjį nutarimą dėl griežtesnių priemonių įvedimo, narės. Artėja šventės. Pagal Bendrojo pagalbos centro statistiką, Naujųjų naktis yra kruviniausia naktis metuose. Tada prireikia daugiausia medikų, policijos pagalbos. Ar, turint omenyje ir karantino metu įvestas priemones, visiems asmenims yra užtikrinama konstitucinė teisė laiku gauti reikiamą pagalbą bet kuriuo metu?

– Turime suprasti, kokioje situacijoje mes šiandien esame. Ką ketvirtadienį minėjo ir sveikatos apsaugos ministras, – negalime atmesti, jog, blogėjant koronaviruso situacijai ir rodikliams, mūsų sveikatos sistema nebus pajėgi užtikrinti pagalbos tiems asmenims, kuriems ji reikalinga. Kodėl mes tuos ribojimus įvedame – matome, kad kai kurie asmenys serga lengvesne forma, kiti – sunkesne. Ribojimai garantuoja, kad situaciją galime valdyti ir užtikrinti, jog mūsų sveikatos sistema pasiruošusi padėti, jei prireiks. Jeigu rodikliai kiltų drastiškai, matydami grėsmes turime pripažinti, kad tik nuo mūsų elgesio tai priklauso. Puikiai suprantame, kad tos grėsmės išlieka.

– Pakalbėkime kita tema. Suprantama, kad prioritetas šalyje yra tvarkyti su COVID-19 susijusias problemas. Ar jūs šiuo metu jau pradėjote imtis kitų sričių, apie kurias kalbėjo naujieji valdantieji ir būtent Laisvės partijos atstovai, – kalbu apie Alkoholio kontrolės įstatymą, vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimą, mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimą?

– Kaip matėme, mūsų frakcija kartu su kitomis partijomis jau yra užregistravusi pataisą dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo, kad būtų numatyta ne laisvės atėmimo bausmės, bet baudos. Taigi lygiagrečiai vyksta tie darbai. Teisingumo ministerija teikia daug išvadų dėl teisės aktų, susijusių su žmogaus teisėmis. Juolab kad ir mano jau susiformavusioje komandoje dėliojami prioritetai ir darbai tiek teisėkūros, tiek žmogaus teisių srityse. Tarp prioritetų matome ir žmogaus teisių užtikrinimą laisvės atėmimo vietose. Dar trečiadienį turėjau nuotolinį posėdį su Kalėjimų departamentu ir pavaldžiomis įstaigomis, matome, kad ten kovidas yra viena iš prioritetinių temų, bet dėl to kyla iššūkių ir dėl kitų teisių įgyvendinimo – yra ribojama teisė į pasimatymus, ji užtikrinama nuotoliniu būdu. Suprantame, kad dabar COVID-19 yra prioritetinis darbas, bet, priklausomai nuo rodiklių, bet kada esame pasiruošę grįžti prie karantino nutarimo keitimo. Blogiausiu atveju, kurio tikrai nesinorėtų, yra nepaprastosios padėties įvedimas.

– Su jumis kalbame praėjus savaitei po naujos Vyriausybės priesaikos. Kaip jaučiatės? Ar susipažinusi su situacija jau spėjote išsikelti planus, prie kurių grįšite iškart, kai tik krizė bus suvaldyta?

– Pagrindinis dalykas, ką teko pastebėti, kad Teisingumo ministerijos vaidmuo netgi kovido akivaizdoje yra labai svarbus – tai yra teisinės išvados, nuomonės rengiant nutarimo pakeitimą dėl karantino, padedant atskleisti, aiškinti sąvokas. Tai yra ekspertinės žinios. Naudodamasi proga norėčiau padėkoti ir Teisingumo ministerijos kolektyvui, kuris tikrai deda daug darbo bei prisideda, kad turėtume kuo aiškesnę ir nuoseklesnę teisėkūrą. Kad ir imant tai, ką kalbėjome pokalbio pradžioje dėl šeimos ir namų ūkio įvedimo, – tai leidžia užtikrinti, kad nebeturėtume labai neaiškių situacijų, kai kalbame apie registruotą partnerystę, bet neapimame namų ūkių, kur žmonės tiesiog faktiškai gyvena kartu. Mes turime tai priimti kaip faktą. Džiaugiuosi, kad Teisingumo ministerijos vaidmuo dabar prisideda prie teisėkūros kokybės užtikrinimo.

– Ačiū už pokalbį.