„Mes formuosime užsienio politiką, grindžiamą tokiais principais: Lietuvos užsienio politika turi stovėti ant laisvės, demokratijos, žmogaus teisių, tarptautinės teisės viršenybės ir daugiašališko sprendimų priėmimo pamato; mūsų užsienio politika neįsivaizduojama be dalyvavimo globaliose ar regioninėse struktūrose; ji turi būti ne tik gynybinė, bet ir proaktyvi; ši politika turi būti formuojama ne tik tiesioginio intereso, bet ir mūsų vaidmens stiprinimo tarptautiniu lygmeniu principu“, – rašoma naujosios Vyriausybės programoje.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas bei Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Žygimantas Pavilionis vieningai sutarė, kad vertybėmis grįsta užsienio politika bus labiausiai orientuota į demokratijos sklaidą ir plėtrą. Tuo tarpu Delfi kalbinti politologai tikino, kad didelių pokyčių užsienio politikoje tikėtis nereikėtų ir prognozavo Lietuvos pozicijų Europos Sąjungoje (ES) stiprinimą.
Demokratijos ir demokratizacijos siekis
„Tai demokratijos sklaidos, plėtros ir įstatymo viršenybės laikymasis, kalbant, visų pirma, apie mūsų santykius su autoritarinėmis valstybėmis – ne Vakarų civilizacijos valstybėmis, o tomis, kurios norėtų tą civilizaciją susilpninti arba griauti. Pirmiausia tai yra Rusijos iššūkis ir naujai kylantis Kinijos iššūkis.
Žiūrint praktiškai, tai reiškia pagalbą Rytų partnerystės valstybėms, kas strategine prasme nėra kažkas naujo, skatinti ES ir NATO atvirų durų politiką, kad tos šalys turėtų narystės, modernizacijos perspektyvą. Kinijos atžvilgiu mes netylėsime dėl žmogaus teisių pažeidimų, kalbant apie Honkongą, Taivanį“, – vertybėmis grįstą užsienio politiką komentavo valdančiųjų atstovas, NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas.
Jam antrino ir konservatorių partijos kolega, URK pirmininkas Ž. Pavilionis, akcentavęs, kad būtent su demokratijos stiprinimu susiję procesai šiuo metu yra aktualūs visame pasaulyje.
„Kai demokratija pasaulyje yra puolama, 14-15 metų mūsų demokratijos erdvė pasaulyje traukėsi, net ir valstybių viduje yra vis daugiau susipriešinimo, radikalizavimosi, JAV nyksta tradicinis centras ir radikalizuojasi politinė kairė ir dešinė, karai prasideda valstybių viduje. Tai, ką akcentuoja naujoji Vyriausybė, iš esmės yra degantis reikalas: pas mus ir regione sutvirtinti demokratinius procesus.
Mūsų ekonominės diplomatijos potencialas per dešimt metų dvigubai susitraukė, mes kalbame aktyviai apie Rytų partnerystę, bet patys jos nevystome. Žodžius reikia versti darbais per diplomatinius instrumentus, kuriuos mes turime ir galime išvystyti. Baltarusijos atveju mes turime istorinį šansą 10 mln. europiečių gyvenimą padaryti išties europietišką“, – apie užsienio politiką ir jos siekinius kalbėjo politikas.
Pokyčių nebus, bus siekiama suartėjimo su ES
Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pastebėjo, kad su demokratija, žmogaus teisėmis, teisės viršenybe susijusių vertybių deklaravimas nėra naujas dalykas, formuojant Lietuvos užsienio politiką. Pasak jo, ryškių pokyčių tikriausiai nematysime ir darbuose, susijusiuose su užsienio politikos įgyvendinimu.
„Tai nėra kažkas labai naujo ar netikėto. Iki šios Vyriausybės tai buvo deklaruoja ir bandoma įgyvendinti. Baltarusijos žmonių protestai prieš rinkimų klastojimą sulaukė labai aiškios Lietuvos paramos. Ne veltui ir Sviatlana Cichanouskaja yra būtent Lietuvoje. Vienaip ar kitaip tie veiksmai, skatinantys žmones ginti savo laisvę, tikrai buvo daromi“, – sakė profesorius.
Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologo dr. Mindaugo Norkevičiaus pagrindinis akcentas užsienio politikoje išties išliks pagrindinės Lietuvos užsienio politikos kryptys ir jų laikymasis, apimant pozicijas dėl Rusijos ir Baltarusijos. Kartu galima tikėtis didesnio Lietuvos vaidmens ES institucijose, kurio nebuvo iš aktyvios politikos pasitraukus prezidentei Daliai Grybauskaitei.
„Santykiai su kaimynais galbūt jau atsiranda antrame plane, kalbant apie šį vertybinį pamatą. Nors santykių su kaimynais reikėtų nepamiršti: strateginės sutartys tiek su Baltijos šalimis, tiek su Lenkija pasirašytos vertybinio bendradarbiavimo pagrindu, iš ko išsivystė dabartiniai valstybių santykiai. Tačiau tas dabar akcentuojamas vertybinis pagrindas labiausiai orientuotas būtent į aiškios pozicijos pateikimą užsienio ir saugumo klausimais.
Kitas svarbus momentas yra ES užsienio politikos tendencijos, kur yra pabrėžiamas vertybinis pamatas, valstybių laikymasis bendrų ES nuostatų ir vertybių. Matome pavyzdžius valstybių, kurios nesilaiko šių pozicijų. Tai reiškia ir siekį palaikyti gerus santykius ES institucijose“, – komentavo M. Norkevičius.
L. Kasčiūnas akcentavo, kad bendradarbiavimo su ES kontekste, žinant Lietuvos geopolitinę padėtį, bus svarbu siekti, jog europinės vertybės nebūtų taikomos vieniems ar kitiems, o kad jos būtų taikomos visiems.
VDU politologas M. Norkevičius pastebėjo, kad galima tikėtis aktyvesnio transatlantinio bendradarbiavimo. Kad itin svarbus bus ryšių ne tik su ES, bet ir su JAV stiprinimas, paliudijo ir Ž. Pavilionis.
„Labai svarbu ne tik ES, bet ir naujoji Joe Bideno administracija. J. Bidenas aiškiai pasakė, kad tai bus esminis skirtumas nuo Donaldo Trumpo administracijos – demokratija taps užsienio politikos centru“, – detalizavo politikas.
Lenkijos ir Baltarusijos klausimai
Kaip, įgyvendinant minėtomis vertybėmis grįstą politiką, bus elgiamasi kaimyninės Lenkijos ir Baltarusijos atžvilgiu? Ž. Pavilionis tikino, kad tokio pobūdžio problemos, kokios dėl galimo teisės viršenybės nepaisymo kyla Lenkijoje, tarp demokratinių šalių sprendžiamos per ES institucijas. ES, politiko teigimu, ir buvo kurta tam, kad būtų susitarta, jog demokratinės vertybės, teisės viršenybė taptų visų pagrindu. Tokioms problemoms spręsti reikia naudoti ES institucijas, kurios turi instrumentus.
Kad Lenkijos atveju reikėtų laikytis ES linijos, pabrėžė ir politologas M. Norkevičius.
„Santykiai su Lenkija yra labai trapi linija. Lietuva kaip kaimyninė valstybė turėtų aiškiau demonstruoti palaikymą bendroms ES vertybėms, siunčiant aiškią žinutę ir kaimyninėms šalims, kurios nesilaiko šių vertybių ir šioje vietoje, visų pirma, yra Lenkija. Reiktų neužsimerkti, kaip kad kai kuriais atvejais daroma Prezidentūroje“, – aiškino jis.
Todėl naujosios Vyriausybės planuojamoje užsienio politikoje, kaip pastebėjo VU TSPMI profesorius T. Janeliūnas, santykiuose su Lenkija tikriausiai vyks dviejų krypčių judėjimas. Pačiu aukščiausiu lygiu – prezidento, Vyriausybės, galbūt net ir užsienio reikalų ministro – greičiausiai bus akcentuojami Lietuvos strateginės partnerystės poreikiai, pabrėžiant, kad šiuo metu saugumo klausimai, energetinio bendradarbiavimo klausimai yra didžiausias Lietuvos prioritetas, susijęs su nacionaliniais interesais ir saugumu.
„Šiose srityse bendradarbiauti reikia nepriklausomai nuo to, kas Lenkijoje užima postus Vyriausybėje ar Prezidentūroje. Tie klausimai nesikeičia, net ir keičiantis politinėms jėgoms. Judėjimas kita kryptimi gali būti paliktas atskirų politikų, atskirų visuomenės veikėjų, tai yra mažesnio formalumo veikėjams ir jų teisei reikšti savo pozicijas, nuomones apie tai, kaip yra laikomasi ar nesilaikoma žmogaus teisių Lenkijoje. Ta greičiausiai gerokai kritiškesnė pozicija, manyčiau, nebus slopinama oficialiais būdais. Kritika, kuri egzistuoja visoje Europoje, ji greičiausiai irgi bus matoma, bet tai tikriausiai nekeis aukščiausios valdžios pozicijų dėl bendradarbiavimo prioritetų“, – teigė T. Janeliūnas.
Baltarusijos atveju nemaži veikimo svertai vėlgi bus susiję su veikimu ES lygmenyje.
„Turime ir dvišalio veikimo galimybių su Baltarusijos opozicijos atstovais. Šia prasme, mes esame daugiau nuveikę nei bet kuri kita ES šalis. Iš kitos pusės, poveikis Aliaksandro Lukašenkos režimui tik iš Lietuvos pusės yra ganėtinai menkas. Bendra ES pozicija gali padaryti didesnį, bet ne lemiamą poveikį“, – paaiškino profesorius T. Janeliūnas.
Įtampų tarp URM ir Prezidentūros nebus?
Kalbinti politikai ir politologai kol kas prognozavo, kad prezidentas Gitanas Nausėda ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis turėtų bendradarbiauti gana darniai ir be didesnių įtampų.
Ž. Pavilionis priminė istorinius užsienio politikos pavyzdžius, kurie liudija, jog visų tikslų Lietuva pasiekė, visos reformos ir integracija į Vakarus buvo sėkminga su viena milžiniška sąlyga – visapusiška vienybė užsienio politikoje tiek kairės, tiek dešinės, tiek įvairių institucijų. Pasak jo, dabar pagrindiniuose ministrų kabineto postuose yra visiški bendraminčiai ir bendražygiai, todėl vienybė su prezidentu užsienio politikos klausimais bus esminis raktas į sėkmę.
„Manau, kad bendradarbiavimas turėtų vykti pakankamai sklandžiai. Paprastai tariant, šios institucijos jau yra „susigrojusios“ anksčiau. Iš vienos pusės yra diplomatiniai resursai, iš kitos yra politinė atsakomybė ir aukščiausių sprendimų priėmimas. Manau, kad tai neturėtų keistis.
Užsienio reikalų ministras neturėtų kelti didelės konkurencijos Prezidentūrai. Žinoma, kol kas tai tik spėjimas. Kai matysime praktinius veiksmus, žinosime, ar tai pasitvirtina – ar iki šiol vykęs ganėtinai sklandus bendradarbiavimas ir toliau tęsis“, – prognozavo T. Janeliūnas.
NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas tikino manąs, kad tarp abiejų galios polių vyraus valstybiškas požiūris. Jis neatmetė, kad gali būti skirtingų akcentų, bet tai bus akcentų, o nes sisteminio, vertybinio požiūrio skirtumas.
VDU politologas M. Norkevičius atkreipė dėmesį, kad daug kas priklausys ir nuo paties valstybės vadovo elgsenos.
„Manyčiau, kad paskirtasis užsienio reikalų ministras ieškos išeities ir susietumo taškų su Prezidentūra. Tiek krašto apsauga, tiek užsienio reikalai pirmiausia yra prezidento prerogatyva ir prezidentas pats turi rodyti bendradarbiavimo su šių sričių ministrais iniciatyvą“, – teigė jis.