Nenorėdami perleisti dalies iš tėvo paveldėto turto, brolis ir sesuo ne tik paprieštaravo, kad būtų atliekama palaikų ekshumacija ir mėginių paėmimas iš mirusiojo palaikų, bet ir nesutiko pateikti savo mėginių DNR ekspertizei. O be šių duomenų įrodyti artimą ryšį su tėvu yra labai sudėtinga, be to, tai gali padaryti tik teismas.
Bet nesantuokiniam mirusiojo sūnui pavyko įrodyti, kad jo teiginiai apie tėvą nėra išgalvoti – tai patvirtino ne tik daugiau kaip dešimt teisme apklaustų liudytojų, bet ir atlikus itin retai teismuose skiriamą ekspertizę, kurios metu buvo ištirtas mirusiojo pusbrolis. Teismo medicinos specialistai pateikė išvadą, kad nesantuokinis sūnus yra net 1909 kartus arba 99,948 procento tikimybe siejamas biologiniais ryšiais per vyriškąją liniją su ištirtu tėvo pusbroliu.
Šie ir kiti surinkti duomenys teismui leido konstatuoti, kad prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog mirusysis yra bylą teisme iškėlusio vyro biologinis tėvas, o jis – šio sūnus. Todėl teismas nutarė pakeisti dar 1989 m. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriaus gimimo akto įrašo duomenis, kuriuose buvo nurodyta kita tėvo pavardė – motinos mergautinė pavardė buvo įrašyta vyriška lytimi.
Teisme bylą iškėlęs vilnietis savo pareiškime nurodė, kad jo tėvai nebuvo susituokę, todėl jo gimimo įraše ir gimimo liudijime buvo nurodyta jo motinos pavardė.
Vyras teigė, kad jo tėvas anksčiau buvo sukūręs kitą šeimą, kurioje gimė berniukas ir mergaitė, tačiau vėliau jis sutuoktinę su vaikais paliko ir ėmė bendrauti su kita moterimi. O kai ši tapo nėščia ir apie tai pranešė savo draugui, šis nutarė ją palikti – pareiškė, kad daugiau jam vaikų nereikia.
Netrukus vyras užmezgė santykius su kita moterimi, tačiau ką tik gimusio sūnaus neišsižadėjo – kai tik galėdavo, jį ir vaiko motiną lankydavo. Kai berniukui buvo pusę metų, vyras atvažiavo į kaimą Lietuvos pajūryje, kur šis gyveno, ir su motina išsivežė į savo namus. Bet ir vėl jų santykiai nutrūko – vyras vaiką ėmė lankyti, kai šiam jau buvo treji metukai.
Su sūnumi ir šio motina vyras, anot liudytojų, bendravo gana dažnai, o kai kuriems kaimo ir sodo kaimynams mažąjį berniuką pristatydavo kaip savo sūnų, į jį taip pat ir kreipdavosi. Tiesa, nei į šią, nei į kitą šeimą, kurioje be tėvo augo dar du vaikai, gyventi nuolat vyras taip ir nesugrįžo.
Tačiau 2013-aisiais, kai jo nesantuokiniam sūnui buvo jau 24 metai, vyras vėl atnaujino santykius su sūnaus motina, jų draugystė tęsėsi iki pat vyro mirties.
Jo teigimu, apie tai, kad turi brolį, gerai žinojo ir kitoje šeimoje gyvenę du tėvo vaikai.
„Tėvas per savo 70-ąjį gimtadienį mane viešai visiems pristatė kaip savo sūnų, – pabrėžė vilnietis. – Mano santykiai su tėvu visą laiką buvo artimi, mes kartu vykome į keliones, šeimos sodą, kur švęsdavome gimtadienius ir kuriuose dalyvaudavo ne tik mano motina, bet ir tėvo vaikai iš pirmosios santuokos.“
Jis taip pat pabrėžė, kad rėmė į pensiją išėjusį savo tėvą – davė pinigų automobiliui įsigyti, taip pat apmokėjo poilsinės kelionės į Turkiją išlaidas.
Tai, kad tėvas pripažino savo sūnų, anot šio, patvirtina ir per vestuves gautas sveikinimas – ant atviruko jis pasirašė vienu žodžiu „tėvas“.
„Nors mano tėvai ir nebuvo susituokę, bet palaikė artimus ryšius, vienas su kitu šiltai ir gražiai bendravo, be to, paskutiniuosius 10 savo gyvenimo metų tėvas gyveno kartu su mano motina, kartu vedė bendrą ūkį“, – vyro teigimu, šių metų vasarį jo tėvą ištiko insultas, dėl ko jis buvo paguldytas į ligoninę, o netrukus ir mirė.
Po tėvo laidotuvių, kurias apmokėjo visi trys vaikai, šeimoje kilo ginčas dėl palikimo, tačiau kitoje šeimoje augę jo brolis ir sesuo nesutiko su juo dalytis tėvo paliktu turtu.
„Aš neturiu galimybės ne teismo tvarka gauti tėvystės faktą patvirtinančių įrodymų, todėl prašau paskirti DNR ekspertizę“, – kreipdamasis į teismą nurodė vyras.
Jo teigimu, teismui pripažinus juridinę reikšmę turintį faktą teisiškai bus įtvirtinta ne tik jo biologinė kilmė, bet ir jis įgis visas teises bei pareigas pagal giminystės ryšį, taip pat ir teisę paveldėti dalį tėvo turto, likusio po jo mirties.
„Aš jį visą savo gyvenimą laikiau tėvu, kito vyro, kuris galėtų būti mano tėvu, nežinau“, – sakė jis. Ir prisipažino, kad tik po tėvo laidotuvių sužinojo, jog gimimo liudijime taip ir nebuvo įrašyti jo biologinio tėvo duomenys.
Tuo metu vyro brolis ir sesuo, augę kitoje šeimoje, nesutiko, kad oficialiai būtų konstatuota, jog juos su teismui pareiškimą pateikusiu vyru sieja kraujo ryšys.
„Manau, kad tai tik jo subjektyvi nuomonė apie tariamą faktą, kad mano tėvas yra jo biologinis tėvas, o jis – šio sūnus“, – kitoje šeimoje augęs brolis teigė, kad šie teiginiai yra pagrįsti išimtinai prielaidomis, neturinčiomis jokio faktinio ir teisinio pagrindo.
Jo teigimu, tėvystės niekaip nepatvirtina faktas, kad tėvas su juo nuolat bendravo nuo nuo 2013 m. iki mirties, taip pat esą nėra duomenų, jog jį būtų pripažinęs savo sūnumi; šiuos nuogastavimus esą patvirtina gimimo liudijime nurodyti kito asmens vardas ir pavardė.
Pareiškėjo brolis taip pat nesutiko, kad byloje būtų paskirta DNR ekspertizė: „Tėvystės nustatymu jis galėjo pasirūpinti, kol buvo gyvas biologinis tėvas, dabar nei jis, nei jo motina niekaip nepaaiškina, kodėl daugiau kaip 30 metų nesiėmė jokių veiksmų nustatyti biologinį tėvą ir pakeisti gimimo liudijimo duomenis, – tai jis ėmėsi daryti tik po to, kai mirė mano tėvas.“
Anot jo, pareiškėjas tapo suinteresuotas tėvystės nustatymu tik tėvui mirus ir atsiradus galimybei pretenduoti į šio turtą.
Tuo metu kitoje šeimoje gyvenusi vyro sesuo pareiškė, kad broliu save vadinantis pareiškėjas piktnaudžiauja teise, todėl už pradėtą teisminį procesą teismo paprašė jam skirti tūkstantinę baudą.
„Mano tėvai išsiskyrė dar 1981 m., bet nepaisant to, mūsų ir mamos santykiai su tėvu visada išliko šilti ir artimi, nors po skyrybų tėvas artimai bendravo su kita moterimi, – nurodė ji. – Pareiškėją pirmą kartą pamačiau per tėvo 70-metį, dar 2015 m.“
Mergina nurodė, kad nesutinka su DNR ekspertizės paskyrimu, nes tai „pažeis jos privatumą, neliečiamumą, apsisprendimo laisvę ir kitas konstitucines teises.“
Bylą dėl juridinio fakto nustatymo išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad pakanka įrodymų, patvirtinančių, kad prašymą teismui pateikęs vilnietis yra mirusio tėvo sūnus. Tai, anot teismo, nurodė daugiau kaip dešimt teismo posėdžiuose apklaustų liudytojų, kurių parodymai buvo nuoseklūs, taip pat teismas įvertino nuotraukas, kuriose buvo užfiksuotas tuomet dar mažo vaiko gyvenimas.
Anot teismo, vertinant pirminį, iškart po gimimo 1989 m. atliktą, pareiškėjo gimimo liudijimo įrašą, pažymėtina, kad, vadovaujantis metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso nuostatomis, vaikui gimus iš nesančios santuokoje motinos, jeigu nėra bendro tėvų pareiškimo ir teismo sprendimo nustatyti tėvystę, vaiko tėvas gimimų įrašų knygoje įrašomas pagal motinos pavardę; vaiko tėvo vardas ir tėvavardis įrašomi vaiko motinos nurodymu.
„Kadangi pareiškėjas gimė motinai, kuri nebuvo santuokoje, jo gimimo liudijime ir buvo nurodyti duomenys, remiantis minėto kodekso nuostatomis, tas pačias aplinkybes patvirtino ir pareiškėjo motina, kuri išduodant gimimo liudijimą, būdama įsitikinusi, jog pareiškėjo tėvas yra būtent jos draugas, pagal tuo metu galiojusią tvarką, nurodė tikrą tėvo vardą, o pavardė, kadangi vaikas gimė iš nesančios santuokoje motinos, buvo įrašyta pagal motinos pavardę“, – teismas pažymėjo, kad gimimo liudijime taip pat buvo nurodytas tėvo tėvavardis, nes ji niekada neabejojo savo vaiko kilme iš tėvo pusės.
„Moters paaiškinimus, kad vyras pareiškęs, jog daugiau vaikų nenori ir iš jos gyvenimo pasitraukė, patvirtina liudytojų paaiškinimai“, – pabrėžė teismas.
Sprendime taip pat akcentuojama, kad „liudytojų parodymai, nuotraukos, sūnui skirtas tėvų vestuvinis sveikinimas, bendros kelionės“ leidžia spręsti, jog ryšį su sūnumi ir jo motina dabar jau miręs vyras palaikė iki pat mirties.
„Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog tėvas niekada jam nėra sukėlęs abejonių dėl tėvystės ir kad jo gyvenime niekada nebuvo jokio kito vyro, kurį pareiškėjas būtų galėjęs laikyti savo tėvu, yra patvirtintos tiek liudytojų parodymais, tiek Gyventojų registro pažyma, kurioje duomenų apie pareiškėjo motinos santuokas ir ištuokas nėra“, – nurodė teismas.
Teisėjų teigimu, aplinkybes, kad miręs vyras su pareiškėju elgėsi kaip tėvas su sūnumi, patvirtino ne tik artimi giminaičiai, bet ir net vaiko mokyklos laikų draugai, taip pat sodo kaimynė, kuri teigė, kad vyras pats yra pristatęs vaiką kaip savo sūnų, kuomet šiam buvo 7-8 metai, ir po to jį matydavo nuolatos sode vasaromis.
„Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog tėvas per savo 70-ąjį gimtadienį jį pristatė viešai visiems kaip savo sūnų, patvirtino ir suinteresuoti asmenys – jo motina, tėvo vaikai iš kitos santuokos, – teismo vertinimu, šis pristatymas patvirtina, jog mirusysis viešai ir visiems suprantamu būdu pripažino savo tėvystę. – Suinteresuotų asmenų (brolio ir sesers) interpretacijos, kokia forma ir būdu tėvas atliko savo sūnaus pristatymą ir kad po pristatymo jis nepageidavo apie tai kalbėtis su savo vaikais, nepaneigia viešai pateiktos informacijos turinio, kurį patvirtina ir kita byloje esanti medžiaga.“
Teismas taip pat nerado pagrino netikėti DNR tyrimu, kuris buvo atliktas su mirusiojo pusbroliu – šis tyrimas patvirtino, kad pareiškėjas 1909 kartus arba 99,948 proc. tikimybe siejamas biologiniais ryšiais (per vyriškąją liniją) su tiriamuoju pusbroliu.
„Suinteresuotų asmenų teiginiai, jog pareiškėjas tapo suinteresuotas tėvystės nustatymu tik tuomet, kai tėvas mirė ir jo vardu atsirado palikimas, į kurį jis ėmė pretenduoti, nekeičia byloje nustatytų aplinkybių vertinimo, juolab, kad iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog iki mirties jam nebuvo kilusios abejonės nei dėl pastarojo tėvystės jam, nei dėl gimimo įrašo tikslumo“, – pabrėžė teismas.
Nors šį sprendimą brolis ir sesuo skundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas paliko galioti anksčiau priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo verdiktą.
„Teismas ginčo sprendime nurodė, kad dabar jau mirusysis per savo 70-ąjį gimtadienį pareiškėją pristatė visiems susirinkusiems kaip savo sūnų, šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklausti suinteresuoti asmenys, taip pat liudytojai – toks pristatymas, kai viešai ir visiems suprantamu būdu pripažino savo sūnumi, atitinka Santuokos ir šeimos kodekse nurodytą tėvystės pripažinimą“, – pabrėžė apeliacinės instancijos teismas.
Pasak teismo, teismų praktikoje yra nurodyta, jog tėvystės pripažinimas gali reikštis įvairiomis formomis: spėjamo tėvo laiškai ar kiti rašytiniai įrodymai, kuriuose jis save laiko vaiko tėvu, Civilinės metrikacijos skyriuje neįregistruotas tėvystės pripažinimo pareiškimas ir pan.
„Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, praktikoje nėra suformuotas baigtinis sąrašas veiksmų, kurie yra laikomi tėvystės pripažinimu, todėl tėvystės pripažinimu gali būti laikomi ir kitokie tikėtino vaiko tėvo veiksmai, patvirtinantys, jog jis pripažįsta esąs vaiko tėvas“, – pažymėjo teismas.
Anot teisėjų, teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta, jog visuotinai pripažįstama, kad DNR ekspertizė yra patikimiausias ir objektyviausias įrodymų, galinčių patvirtinti arba paneigti spėjamo vaiko tėvo ir vaiko biologinį ryšį, šaltinis. Kadangi mirusiojo vaikai prieštaravo tokios ekspertizės skyrimui, teismas buvo priverstas vadovautis kitais byloje esančiais duomenimis.