Teisės ir politikos ekspertų teigimu, kandidatų į ministrus „egzaminavimas“ gali neigiamai paveikti patį valstybės vadovą: savo pasisakymais G. Nausėda įvarė save į kampą, o Vyriausybės ir Prezidentūros bendro darbo ateitis tapo priklausoma nuo naujosios premjerės Ingridos Šimonytės.
Nausėda pakliuvo į Prezidentūros ir nežinia kieno interesų spąstus
„Tampa aišku, kad prezidentūra persistengė. Paradoksalu – šiandien ne tik Vyriausybės, bet ir Prezidentūros, jų bendro darbo ateitis yra premjerės I.Šimonytės ir Seimo daugumos (geros valios?) rankose“, – taip ministrų atrankos procesą, inicijuotą Prezidentūros, apibrėžė Lietuvos diplomatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Albinas Januška.
A. Januška – 1993–1998 m. ėjo užsienio reikalų viceministro pareigas, 1998–2003 m. buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, buvo vadintas pilkuoju Lietuvos politikos kardinolu ir „valstybininkų“ lyderiu. Kaip yra tikinęs signataras Rimvydas Valatka, „pirmosios V. Adamkaus Prezidentūros metu A. Januška buvo daug įtakingesnis žmogus valstybėje nei premjeras“.
Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje A. Januška pastebėjo, kad Prezidentūra kišosi į Vyriausybės formavimą ir galimai peržengė Konstitucijos prezidentui suteikiamas galias.
„Akivaizdu, kad ministrams buvo siūlomi viceministrai, galimai kaip sąlyga ministro paskyrimui t.y. Prezidentūra kišosi į Vyriausybės formavimą. Prezidentas sako, kad taip nebuvo. Tai reiškia, kad jis nežino, ką daro patarėjai. Tereikia Seimo daugumai padaryti parlamentinę tyrimo komisiją šiuo klausimu, išsiaiškinti, kas melavo, ir Prezidentūra turėtų labai rimtų konstitucingumo keblumų.
Prezidentas iš anksto pareiškė, kad nepaskirs keleto ministrų. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad prezidentas tokios galios neturi. Jam priskirtos tik politinio poveikio galimybės, o ne teisinės, konstitucinės – netvirtinti dalies Vyriausybės (nes tai gali sugriauti koaliciją ir įtakoti daugumos sudėtį)“, – rašė jis.
Kaip pastebėjo A. Januška, prezidentas pakliuvo į Prezidentūros sukurtus spąstus ir stojo į konfrontaciją su valdančiąja dauguma Seime. O tai, jo teigimu, gali sutrukdyti G. Nausėdai įgyvendinti savo gerovės valstybės viziją.
„Prezidentūra vietoje to, kad tartųsi su Seimo daugumą turinčia koalicija ir bendradarbiautų, pasirinko konfrontacijos ir kandidatų į ministrus viešo banalių komentarų žeminimo kelią.
Prezidentūra stumia prezidentą į konfliktą su konservatoriais – netoliaregiška, mėgėjiška politika, nenaudinga valstybei ir prezidentui. Kas gali padėti prezidentui geriau įgyvendinti jo gerovės valstybės politiką – kartu veikianti premjerė ar Prezidentūros neaišku kokiais interesais siūlomi viceministrai“, – „Facebook“ žinute pasidalijo jis.
Anot A. Januškos, viskas šiuo metu priklauso tik nuo I. Šimonytės.
„Jei premjerė nepateiks kito sąrašo, prezidentas turės tvirtinti pateiktą. Viskas šiandien priklauso nuo premjerės sprendimo.
O tai, matyt, priklausys, kokius argumentus prieš kandidatus į ministrus pateiks prezidentas – kokia bus politinio proceso poveikio kokybė“, – komentuodamas situaciją Delfi detalizavo jis.
Konstituticinė krizė ir viešosios nuomonės aukos
Europarlamentaras, buvęs premjeras Andrius Kubilius, vertindamas G. Nausėdos laikyseną, formuojant ministrų kabinetą, tikino, kad išankstiniai prezidento pareiškimai, jog nepritars pilnam kandidatų į ministrus sąrašui, yra pasidavimas viešosios nuomonės spaudimui.
„Lietuvoje yra susiformavusi nuomonė, kad prezidentas turi „pareigą“ iš premjero pateikto būsimos Vyriausybės sąrašo „išmesti“ bent 2 ar 3 pretendentus į ministrus. Prezidentai yra tapę tokios viešosios nuomonės „aukomis“, nes bijo taip elgtis, nes būtų matomi kaip „silpni“ prezidentai. Tačiau pasidavimas tokios tariamos viešosios nuomonės spaudimui, rizikuojant net sukelti konstitucinę krizę, kaip tik ir yra prezidento charakterio „silpnumo“ požymis“, – aiškino A. Kubilius.
Vis tik A. Kubilius pabrėžė, kad valstybės vadovas turėtų remtis ne viešąja nuomone, ankstesnių valstybės vadovų praktikomis ar politologų komentarais, bet Konstitucija. „Konstitucinės krizės galima išvengti tik tada, kai visos valdžios institucijos, kurios dalyvauja Vyriausybės formavimo procese, suvokia, kad jos turi konstitucinę pareigą ir atsakomybę nepažeisti Konstitucijos. Stebint pastarųjų dienų prezidento elgesį, kyla abejonių, ar Prezidentūroje tokia atsakomybė yra tinkamai suprantama. O tai yra pavojinga – ir valstybei, ir pačiam prezidentui“, – rašė A. Kubilius.
Galios demonstravimas kenktų Lietuvai
Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius, konstitucinės teisės ekspertas Vytautas Sinkevičius, kalbėdamas su portalu delfi.lt pabrėžė, kad valstybės vadovo išsakyti argumentai dėl ministrų tinkamumo ar netinkamumo nėra konstituciškai pagrįsti.
„Nemanau, kad kol kas tie argumentai, kuriuos jis sako – nepakankama kompetencija, neturi vadovavimo patirties, yra konstituciškai pagrįsti argumentai. Tai yra galios argumentai. Ministras yra politinė pareigybė, prezidento uždavinys yra neprileisti asmens, kuris visiškai nepasirengęs tam darbui. Pavyzdžiui, turi tik vidurinį išsilavinimą, apskritai nieko nesupranta. Yra tokių žmonių, kurie yra politikoje, bet iš esmės yra nulis. Tai, kad tokie žmonės netaptų. O kai jis sako, kad kandidatas paliko gerą įspūdį, bet neturi vizijos – tai ką tai reiškia? Kandidatas neturi turėti jokios vizijos ir turi vykdyti Vyriausybės, o ne prezidento programą“, – sakė V. Sinkevičius.
Profesorius pabrėžė, kad iki gruodžio 10 d. Vyriausybė turi būti sudaryta, parengta ir Seimui pateikta jos programa. Todėl prezidento politinės galios demonstravimas, vilkinant ministrų kabineto sudėties patvirtinimą, kenktų Lietuvai.
„Iš esmės I. Šimonytė neturi laiko. Kitaip tariant, ji bus priversta gyventi pagal labai prastą biudžeto projektą, kurį paliko ankstesnė Vyriausybė. Tas delsimas smogs Lietuvai, jis atsilieps visuomenei“, – kalbėjo MRU profesorius.
Galios žaidimams laiko nėra
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docento, politologo Mažvydo Jastramskio teigimu, dabartinė situacija atskleidžia platesnę problemą – Lietuvoje veiklos koordinavimas tarp prezidento ir premjero (Vyriausybės) nėra gerai apibrėžtas. O Konstitucinio teismo nutarimo dėl prezidento įgaliojimų Vyriausybės formavimo srityje išaiškinime, pasak M. Jastramskio, lieka vietos interpretacijai.
„Prezidentas, net ir naujai išrinktas, neatstatydina ir laisvai neparenka ministro pirmininko ar ministrų. Bet poveikio sudėčiai – kokie žmonės konkrečiai taps ministrais – apimtys nėra gerai detalizuotos. Dėl kiek ministrų prezidentas gali prieštarauti, jų nepatvirtinti – vieno, dviejų, o gal pusės kabineto? Kokie argumentai galimi? Prezidentas laisvai ministrų neparenka, bet siūlyti – gali? Kokios gi to politinio poveikio priemonės? Konstitucija to nenurodo“, – socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė politologas.
Tačiau politologas akcentavo, kad laiko galios žaidimams dabar nėra.
„Pandemijos krizė vis įsibėgėja ir darosi grėsmingesnė. O krizės atveju – kaip gerai žino konservatoriai – reikės prezidento paramos. Stalai kiek apsisuko. Prezidentūra jaučia, kad neformali galia yra jos rankose. Ir todėl turėtų sustoti. Ne tik dėl to, kad ankstesni pavyzdžiai (Adamkus 1999 m. ir Grybauskaitė 2012 m.) rodo: kai prezidentai aktyviai ir nekviesti kišasi į vyriausybės sudėtį, pasitikėjimas jais krenta. Perspausti visuomenės akyse yra labai nesudėtinga. Ypač kai įsisiaučia krizė.
Dešiniųjų dauguma jau akivaizdžiai atsitraukė, prezidento labai nekritikuoja dėl ištempto pokalbių su kandidatais į ministrus proceso. Visiems jau turi būti aišku, kad su prezidentu reikia skaitytis. Todėl prezidentui Nausėdai laikas pagreitinti procesą, rimtai pasitarti su Šimonyte, pakoreguoti 1-2 pavardes ir patvirtinti vyriausybę. Taip, prezidentūra Lietuvos realybėje yra savarankiškas galios centras. Tačiau kaip didžiausią legitimumą (su daugiausiai rinkėjų balsų) turinti institucija, ji turi ir stiprų įpareigojimą imtis vienytojo rolės. To dabar labai trūksta. Galios žaidimams laiko nebėra“, – aiškino M. Jastramskis.