Apie NATO smegenų mirtį pernai prabilęs E. Macronas lyg sausas kuras pakurstė JAV prezidento Donaldo Trumpo ir taip įžiebtą ugnį, kuri pleška iki šiol: ne kartą skambėjusios kalbos apie atgyvenusią, nereikalingą, nelygiavertę, nesąžiningą, atitrūkusią nuo realybės NATO nėra vien tik vienos šalies lyderio pareiškimai. Tad kas , kuo ir kodėl iš viso turėtų pasitikėti Aljansu?

Naujausi autoritetingų „Pew research“ tyrimų duomenys rodo, kad pasitikėjimas NATO bent jau Europoje, ypač svarbiausiose jos šalyse toliau dramatiškai mažėja arba lieka vargiai patenkinamų rodiklių ribose. Didžiausi rėmėjai – kanadiečiai ir danai, skeptikai – prancūzai, italai, ispanai.

Tad kodėl nepakalbėjus apie atskirų šalių koalicijas, apie Europos strateginę autonomiją – Baltijos ir Skandinavijos šalys su JAV, jungtine Karalyste, Lenkija, Rumunija, Bulgarija ir, žinoma, JAV sau, o Prancūzijos, Vokietijos ir Pietų Europos šalių aljansas – sau. Tokios ir panašios vilionės pastaruoju metu skamba vis garsiau, kurstant abejones dėl Aljanso ateities. Sukurta 1949-siais, Šaltojo karo pradžioje šį organizacija esą neranda savęs ir tik imituoja veiklą arba dar blogiau – tėra paklusni JAV užsienio politikos dalis. Arba atvirkščiai – JAV išlaikytinė, amerikiečių mokesčių mokėtų išlaikomas skydas, kurį tingūs ir nedėkingi europiečiai linkę ignoruoti.

Vis dėlto tokia kritika ir apokaliptinės vizijos Aljanse bent jau šiais, švelniai sakant nelengvais 2020-siais buvo neatsitiktinai palydėtos su šypsena ir parengtais kontrargumentais. Kaip atsakymas į E. Macrono diagnozę bei bendras abejones dėl Aljanso ateities tapo vadinamosios NATO išminčių grupės ataskaita „NATO 2030: vieningi naujai erai“, pristatyta NATO šalių diplomatijos vadovams.
138 pasiūlymai 67-iuose puslapiuose – tokią misiją per kelis mėnesius įvykdė grupė ekspertų, kurioje turėjo būti ir Lietuvos atstovas, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių siaura vadinamųjų „išminčių grupė“ apsiribojo glaustomis išvadomis, kuriose Aljansui siūloma save atrasti iš naujo.

Paskutinį sykį tokie pasiūlymai virto koncepciniu ir strateginiu NATO dokumentu 2010-siais, tad „apvalus“ jubiliejus tapo dar viena proga. Tik kam? Naujojo dokumento rėmėjų teigimu, tai yra svarbus žingsnis į priekį, rodantis, kad NATO tebėra svarbiausia gynybinė organizacija planetoje, gebanti reaguoti į iššūkius – prisitaikyti, keistis ir toliau būti pranašesne prieš visus kitus. NATO esą gali priimti bet kurios šalies iššūkius, tereikia labiau susikaupti.

Kritikų teigimu, tai tebuvo proga vadinamiesiems išminčiams susėsti, pastrateguoti ir per „Zoom“ ar kitas visuotinio karantino metu populiariomis tapusias platformas pasidalinti mintimis, kurios nebūtinai turi ką bendro su realybe arba kelia abejonių. Kaip yra iš tikrųjų ir ką tai pagaliau reikš Lietuvai, kuri į Aljansą įstojo dar 2004-siais, tačiau dalis piliečių, tarp jų ir sprendimų priėmėjų svarbiose pareigose iki šiol nesuvokia narystės prasmės, kainos bei nėra linkę žiūrėti į ateitį?

Smegenų ar iliuzijų mirtis?

Būtent NATO ateitis tapo vienu svarbiausių NATO Užsienio reikalų ministrų susitikimo temų. Pristatytą ataskaitą „NATO 2030: vieningi naujai erai“ rengė 10 ekspertų grupė iš kelių šalių , vadovaujama Lietuvos saugumo bendruomenei gerai pažįstamo buvusio JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojo Europai Wesso Mitchello. Pastarasis be didesnių užuolankų atsikirto E. Macronui ir jo „smegenų mirties“ diagnozei.

E. Macronas povandeniniame laive Le Terrible

„ NATO yra gyva ir funkcionuoja“, kalbėdamas tiek apie Aljanso smegenis, tiek apie raumenis sakė W. Mitchellas, pažymėjęs, kad Aljanso išminčių grupės ataskaitos pagrindinė mintis yra labai aiški: NATO įrodė esanti pajėgi prisitaikyti prie pokyčių – taip buvo 1966-siais, kai Aljansasvos nesubyrėjo iš jo karinių struktūrų pasitraukus Prancūcijai, tiek po Šaltojo karo ar Rugsėjo 11-osios išpuolių. Tačiau dabar esą nebėra laiko pastarąjį švaistyti, mat kitaip, nei 2010-siais, kai buvo priimta tuometinė NATO koncepcija, pasaulis smarkiai pasikeitė.

W. Mitchellas nėra vien buvęs pareigūnas, kuris valstybės sekretoriaus pareigose teišbuvo nuo 2017-ųjų rugsėjo iki 2019-ųjų sausio. Jis dažnai kritikavo Baracko Obamos administraciją dėl neryžtingų arba nepakankamų Vašingtono veiksmų Ukrainos krizės atveju, o tuo pat metu buvo vienas proeuropietiškiausių pareigūnų prezidento Donaldo Trumpo administracijoje ir pasisakė už JAV pajėgų dislokavimą Baltijos šalyse dar po 2008-ųjų Rusijos-Sakartvelo karo.

Tad ir ataskaitoje, kuri turi virsti pagrindu formaliai NATO strategijai, netrūksta ypač atviro požiūrio į tai, ką NATO savo 2010-ųjų strateginiame dokumente vadino „partnerėmis“, o dabar aiškiai įvardija varžovėmis.

„Mūsų ketinimai yra būti atviriems apie iššūkius NATO su pagrįstu optimizmu. Pagrindinė žinia ta, kad NATO turi pristaikyti strateginių varžybų su Rusija ir Kinija eroje, grįžtant prie geopolitinių varžybų, kurios turi tiek karinę, tiek politinę dimensiją. Pirmiausiai NATO yra euroatlantinis demokratijos aljansas“, – pažymėjo W. Mitchellas.

Būtent tokia, iš pirmo žvilgsnio nuobodžiai akivaizdi, tačiau, lyginant su 2010-ųjų dokumentu, dramatiškai reikšminga takoskyra labai aiškiai nubrėžia ribą tarp stovyklų: vienoje pusėje yra demokratines vertybes ginančios NATO narės, kitoje – Rusija ir Kinija. Dėl pastarųjų šalių NATO jau nebeturi iliuzijų, kaip anksčiau.

Atgrasyti Kremlių ir kalbėtis su Rusija

Dokumente pažymima, kad Rusija „telkia karinę galią prie Aljanso sienų“, yra agresyvi varžovė, kuri „modernizuoja savo branduolinį arsenalą ir dislokuoja naujas raketas bei daugiau pajėgų prie NATO valstybių“ ir ne tik – nuo Tolimosios Šiaurės iki Sirijos ir Libijos krantų.

„Taip pat matome išaugusį Rusijos aktyvumą dėl Baltarusijos ir Kalnų Karabacho krizių“, – sakė NATO vadovas Jensas Stoltenbergas NATO ministrų susitikimo išvakarėse.

 Jensas Stoltenbergas

Ataskaitoje „NATO 2030“ pažymima, kad dokumente beveik 100 kartų paminėta Rusija, kitaip nei Kinija, yra ir per artimiausią dešimtmetį liks akivaizdžia grėsme Aljanso narėms – nuo karo su Sakartvelu 2008-siais, agresijos prieš Ukrainą, kibernetinių, dezinformacinių atakų iki cheminio ginklo atakos Jungtinėje Karalystėje ir Rusijos netikėtų pratybų, tarptautinių sutarčių sulaužymo, agresyvios retorikos bei karinės galios stiprinimo Baltijos ir Juodosios jūrose regionuose – visa tai rodo, kad iliuzijas geresnių santykių ir „grįžimo prie įprastų santykių“ galima pamiršti bent jau tol, kol pats Kremlius neįrodys nusipelnęs kitokio požiūrio.

Toks Rusijos įvardijimas ne tik kaip esama, trumpalaike grėsme, bet ir potencialiai ilgalaike iki pat 2030-ųjų yra beprecedentis nuo Šaltojo karo laikų ir iš anksto laidoja nesavalaikius bandymus be rimtos priežasties siekti santykių su Rusija gerinimo.

„Nors Rusija pagal ekonominius ir socialinius rodiklius yra nykstanti galybė, ji įrodė esanti pajėgi teritorinei agresijai ir liks pagrindine grėsme NATO per artimiausią dešimtmetį, ypač Rytiniame Aljanso sparne“, – teigiama dokumente, pažymint Rusijos konvencinių ir branduolinių pajėgų modernizaciją.

Išties, simboliška, jog beveik tuo pat metu, kai buvo išplatintas šis dokumentas ir prasidėjo NATO ministrų susitikimas, Rusija išplatino ataskaitos žodžius tarsi ir patvirtinančią žinią: Kaliningrade bus sukurta nauja motošaulių divizija, veiksianti prieš kelerius metus jau įkurto 11-ojo armijos korpuso sudėtyje. Žinutė gali pasirodyti grėsminga, juk Rusijos armijos divizijoje gali būti keliolika tūkst. karių ir šimtai vienetų karinės technikos.

Kita vertus įdomu tai, kad „naujo“ karinio dalinio įkūrimas anonsuojamas jau antrą kartą – pernai lygiai tokiu pat metu ir tokia pat proga prieš Aljanso viršūnių susitikimą Londone Rusija taip pat skelbė apie divizijos sukūrimą Kaliningrade.

Ir nors iš 2020 į 2021-uosius perkeltas divizijos sukūrimas gali pasirodyti kaip eilinis Kremliaus strateginės komunikacijos spektaklis, skirtas bauginti kaimynines valstybes arba parodyti, kad Rusija esą reaguoja į grėsmes, tam tikri realūs veiksmai šiemet išties buvo įvykdyti.

Prieš kelerius metus į Sovetską (Tilžę) grąžintas 877-sasis jūrų pėstininkų batalionas, o Guseve (Gumbinėje) buvęs tankų batalionas virto į pulką, turintį iki 100 tankų. Be to, šiemet Kaliningrade esantys tankų daliniai buvo sustiprinti naujais tankais T-72B3, pakeitusius senesnius T-72B modelio tankus. Iš viso Kaliningrade esanti karinė grupuotė dabar turi apie 300 tankų – tai nepalyginama su Šaltojo karo pabaiga, kai čia veikusi 11-oji armija turėjo apie 900 tankų, tačiau per pastaruosius kelerius metus akivaizdžiai kiekybine ir kokybine prasmėmis stiprinamos pajėgos Kaliningrade neliko nepastebėtos sąjungininkų – šalia Kaliningrado nuolat patruliuoja JAV ir kitų Aljanso šalių žvalgybiniai orlaiviai, atidžiai stebintys karinį judėjimą Rusijos eksklave.

Protestas prieš NATO Rusijoje

Kaliningradas tėra viena erdvių, kurioje Rusija demonstruoja ir telkia savo karinę galią. Ataskaitoje pažymima, kad iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) pasitraukusi Rusija toliau vysto šia sutartimi draustus pajėgumus – iš sausumos paleidžiamas balistines ir sparnuotąsias raketas, kurių nuotolis siekia daugiau, nei 500 km. Tokios raketos, nepaisant Kremliaus pažadų nedislokuoti jų į Vakarus nuo Uralo kalnų, anot NATO, jau yra ir Kaliningrade, be to, tai gali būti dvigubos paskirties – tiek konvencinėmis, tiek branduolinėmis galvutėmis aprūpinta ginkluotė.

Dar daugiau, Barenco jūroje Rusija pastaruoju metu atnaujino hipergarsinės raketos „Cirkon“ bandymus, o tokios 5 ir greičiau už garso greitį skriejančios raketos gali kelti grėsmę NATO laivybai Šiaurės Atlanto vandenyne bei pakrantėse.

Todėl NATO ekspertai siūlo tvirtai laikytis dviejų krypčių politikos su Rusija: viena vertus stiprinti atgrasymo priemones prieš bet kokias galimas Rusijos avantiūras, bet kartu ir išlaikyti komunikacijos kanalus su Maskva – Kremliui turi būti aiškiai leista suprasti, kad Aljansas nesiekia konfrontacijos, bet kartu ir nenusileis dėl principinių klausimų, ko norėtų Rusija. Rekomendacijose taip pat pažymima, kad tokia politika bus veiksminga tik tuo atveju, jei NATO bus vieninga ir turės reikiamus pajėgumus atgrasyti tokią varžovę, kaip Rusija.

Ne priešininkė, bet nesuprasta varžovė

Taigi, toks Rusijos išskyrimas ir akcentavimas jau nebėra vien tik Baltijos šalių rūpestis ar, kaip anksčiau šaipytasi – lietuvių, latvių ir estų paranoja. Tuo pat metu Kinija dokumente paminėta 82 sykius, tačiau ji vadinama tik varžove, keliančią būsimų iššūkių.

„Kinija nėra mūsų priešininkė“, – sakė J. Stoltenbergas. Jis pažymėjo, kad šios valstybės augimas yra svarbi galimybė Vakarų ekonomikai ir prekybai, ragindamas bendradarbiauti su Kinija tokiais klausimais kaip ginklų kontrolė ir klimato kaita.

Tad kodėl skiriasi šių dviejų šalių vertinimas, jei kai kurios NATO valstybės, pavyzdžiui, svarbiausia jų – JAV tiek Rusiją, tiek Kiniją vienodai laiko grėsme nacionaliniam saugumui, o Kinija laiko netgi didesne grėsme?

Viena priežasčių gali būti Kinijos susilaikymas nuo akivaizdžių karinės agresijos atvejų – savo karinę galią sparčiai tempais vystantis Pekinas kol kas nepanaudojo savo raumenų prieš kaimynes, nors Kinija įtarinėjama dėl dezinformacinių ir kibernetinių atakų, ypač išplitusio šnipinėjimo. Ir nors Kinija neslepia savo ambicijų, o ir ekspertai jas pažymi – naujojoje Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) ataskaitoje primenama, kad naujas slapiąsias technologijas naudojantis Kinijos bombonešis H-20 gali tapti viena galių pusiausvyrą keičiančių detalių regione – kol kas Kinija savo karinę galią naudojo tik grasinimams bei taikos palaikymo misijoms.

Kita priežastis yra banalesnė: NATO tiesiog vėluoja įvertinti Kiniją kaip varžovę ir jos dar gerai nesupranta. Būtent tai pripažįstama NATO ataskaitoje.

Protestas prieš NATO

„NATO turi skirti daug daugiau laiko, politinių išteklių ir veiksmų saugumo iššūkiams, kuriuos kelia Kinija“, – teigiama ataskaitoje, kurioje pažymima, kad Pekino atžvilgiu būtina aiški strategija, mat Kinijos vaidmuo pasaulyje iki 2030-ųjų tik augs, o Rusijos ir Kinijos santykiai čia vaidins ne paskutinį vaidmenį, mat daug NATO, o tiksliau svarbiausios Aljanso narės – JAV išteklių gali pareikalauti vien Kinijos galimos grėsmės atgrasymas Ramiojo vandenyno regione.

Būtent todėl rekomenduojama skirti daugiau dėmesio NATO šalių tarpusavio koordinacijai bei informacijos apie Kiniją dalijimuisi. Kitaip sakant NATO šalys privalo geriau prognozuoti Kinijos veiksmus, nei tai daro dabar.

Mat net jei ir pripažįstama, kad Rusija siekia dominuoti posovietinėje erdvėje, pamina šalių suverenumą bei bando blokuoti kaimyninių valstybių euroatlantines ambicijas, Kinijos siekiai NATO dar nėra aiškiai įvertinti.

Tiesa, jau dabar aišku, kad Kinijos siekis dominuoti kituose žemynuose – tiek Afrikoje, tiek pačioje Europoje yra nepaneigiamas, o Aljansui „kelia grėsmę Kinijos bandymai kontroliuoti strateginius išteklius, pasaulines logistikos grandines bei infrastruktūros objektus“.

Paradoksalu, kad NATO ataskaitoje pateikti Kremliaus ir Pekino vaizdiniai nekelia didelio susižavėjimo. Nors ir Kinijos bei Rusijos grėsmės vertinimai formaliai skiriasi – viena šalis yra akivaizdi grėsmė, o kita – potenciali varžovė, Kremliui ir Pekinui toks sugretinimas jau savaime yra juos vienijantis veiksnys, o kartu ir rodantis tariamą NATO priešiškumą. Tačiau, anot kai kurių ekspertų, Rusijos ir Kinijos išskyrimas taip yra prasta mintis.

„Neigiant, kad Rusija yra didžioji valstybė ir tikintis, kad jai greitai baigsis pinigai ar žmonės – bloga mintis. JAV nacionalinio saugumo bendruomenė organizuoja Rusijos išleidimo į pensiją vakarėlį, kuriame Maskva vargu ar pasirodys“, – ironizavo JAV Laivynų analizės centro (CNA) ekspertas Michaelis Kofmanas.

Ir nors tokia replika buvo skirta daugiau JAV bei W. Mitchellui, ji tinka ir bendrai NATO valstybėms, kurios pastaraisiais metais nesyk pademonstravo nesugebėjimą sutarti dėl varžovų bei sąjungininkų vertinimo: nuo E. Macrono pastabų apie NATO ir prieštaringų žinučių Rusijai iki D. Trumpo politikos Kremliaus atžvilgiu – liaupsių Vladimirui Putinui ir sankcijų jo režimui.

Putino kalba

Veto svoris ir branduolinės krizės

Galiausiai patirtis rodo, kad bet kokius vertinimus Aljanse gali pakirsti vidiniai nesutarimai bei ambicijos. Pavyzdžiui, Turkijos užsispyrimas blokuojant NATO gynybos planus Baltijos šalims nors ir tiesiogiai neįvardytas NATO ataskaitoje, tačiau labai aiškiai įžiūrimas tarp eilučių, kaip grėsmė sprendimų priėmimui.

„NATO turėtų apsvarstyti pakelti kartelę toms šalims, kurios blokuoja sprendimus. Tokia tendencija kenkia Aljanso patikimumui. Sąjungininkai turėtų to vengti ir netgi įsipareigoti politiškai“, – pažymima ataskaitoje. Kitaip sakant jau ne vienerius metus virusios diskusijos dėl abejonių taikant bendrą sutarimo principą, kai visos Aljanso narės privalo arba pritarti, arba atmesti sprendimą, turėjo į kažką pavirsti.

Iki šiol visa tai tebuvo teorija. Pavyzdžiui, kada taikyti NATO 5-ąjį straipsnį ir ką daryti, jeigu viena šalis sugalvotų blokuoti tokį sprendimą? Ar apsidraudžiant iš anksto reikia keisti Vašingtono sutartį, papildant 5-ąjį straipsnį ar tiesiog sulaukti krizės tikintis geriausio? Ką darytų NATO hibridinės atakos atveju, kai neaišku kas, kodėl sukėlė konfliktą? Kaip vertinti kibernetinę ataką?

Jau susidūrusios su cheminio ginklo panaudojimu Aljanso narės kol kas neturėjo atsakymo, mat 5-ojo straipsnio pritaikymas šiuolaikinėms grėsmėms yra ne tik komplikuotas, bet ir ne vienintelis iššūkis, kai bet kokie NATO sprendimai gali priklausyti ne šiaip nuo atskirų valstybių ambicijų, bet ir tiesiog nuo ambasadorių veto.

Todėl NATO ataskaitos rekomendacijose siūloma daugiau galių dėl sprendimų perkelti nuo ambasadorių ant ministrų pečių – tai reiškia, kad NATO šalių užsienio reikalų ir gynybos ministrų susitikimai turėtų vykti dažniau ir tokiu būdu diplomatijos vadovai būtų spaudžiami susilaikyti nuo veto, išskyrus kraštutinius atvejus.

2020-ųjų praktika parodė, kad tokie susitikimai gali saugiai vykti ir nuotoliniu būdu, todėl siūloma rengti ir daugiau neformalių pokalbių, kad tarp Aljanso narių neliktų trinčių. Kita vertus, NATO šalių užsienio ir gynybos ministrai turėtų būti pasiruošę netikėtumams – ataskaitos autoriai siūlo ir jiems rengti daugiau pratybų, simuliacijų, kuriose jie išbandytų sprendimų priėmimo eigą, nagrinėtų krizes, kurios, kaip parodė 2020-ųjų įvykiai, gali būti pačios netikėčiausios ir iki tol buvusios iš mokslinės fantastikos srities.

Todėl neatmetama, kad ir būsimiesiems Lietuvos užsienio bei krašto apsaugos ministrams ateityje gali tekti spręsti tokias iš pradžių tik NATO pratybų scenarijuose kilusias krizes kaip branduolinio ginklo panaudojimas. Tai visai realu, mat ataskaitoje taip pat pabrėžiama, jog NATO tebelieka branduoliniu Aljansu, turinčiu branduolinius ginklus, o NATO šalys „privalės atnaujinti dialogą apie branduolinio dalijimosi programą“.

Ši programa kol kas skirta tik daliai NATO valstybių, kuriose dislokuotos JAV branduolinės bombos B-61. Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Italija ir Turkija savo teritorijose ne tik saugo, bet ir kilus konfliktui galėtų pačios naudotis tokiomis bombomis.

Tačiau JAV atnaujinant šių bombų arsenalą naujausios jų modifikacijos B-61-12 turėtų būti masiškai gaminamos nuo 2022-ųjų ir galiausiai kils klausimas dėl jų atgabenimo į Europą. Neatmestina, kad kai kurios branduolinio dalijimosi narės – Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Italija arba Turkija atsisakys priimti šiuos NATO branduolinio atgrasymo priemone laikomus ginklus. O tai reikštų potencialią naujos dislokacijos vietos paiešką.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (615)