Išėjo pas dzievulį dangun
Katros gale gyvenęs Juzekas prieš kurį laiką iškeliavo Anapilin. Liko tik tuščia jo išpuoselėta pirkia. Pamenu tą susitikimą prieš keletą metų. Šeimininkas juokais sakė turįs tris vardus – lietuvišką Juozą, rusišką Josifą ir baltarusišką – Juzeką. Vadinau jį paskutiniuoju. Iš pagarbos jo pasirinkimui, nes jis save laikė baltarusiu. Nors beveik visą gyvenimą pragyveno Lietuvoje.
Juzekas retai išeidavo iš namų, tačiau kasryt kruopščiai nusiskusdavo. Skutosi jis dabar jau miestiečiams nežinomomis priemonėmis – muilu, šepetėliu ir metaliniu peiliuku. Šlakelyje vandens ištirpindavo sutarkuoto muilo drožles ir išmaišydavo iki putų. Tuomet šepetėliu šiuo skysčiu ištepdavo kaklą su smakru ir skusdavosi. Putų liekanas Juzekas nuprausia šaltu vandeniu ir sausai nusišluosto. Nereikėjo jam šiuolaikinių priemonių. Taip skutosi jo senelis ir tėvas. Taip skutosi ir jis.
Juzeko nebėra. Ir aš suprantu, kad jau nebebus taip, kaip buvo. Net ir man. Nebesugebu nekreipti dėmesio į savo reportažų herojų mirtis. Man tampa liūdna. Suprantu, kad viskas laikina. Aš taip pat. Tik tų kaimo senolių išėjimas pas „dzievulį dangun“ tampa tartum atsisveikinimas su senąja karta, kuri taip ir nepritapo šiuolaikiniame miesto ir technikos pasaulyje.
Dar tada, prieš keletą metų, lankydamasis Katroje supratau, kad šis kaimas išskirtinis. Kitoks negu iki šiol šimtai kitų aplankytų. Kaimas, esantis Lietuvoje, bet visa savo esybe gyvenantis Baltarusijoje. Jų kalba – baltarusiška (ne rusiška!), televiziją žiūri ir radiją klauso baltarusišką, religija – baltarusiška, net namus puošia pagal baltarusiškus papročius ir spalvas. Tik pasai – lietuviški.
Važiuodamas per kaimą pamatau kiek tolėliau ant suoliuko sėdinčias kaimo moteris. Neskubėdamas sustoju. Išlipu lėtai, ramiai per petį persimetu fotoaparatą ir ramiu žingsniu einu likusius keliasdešimt metrų. Skubėti kaimuose nevalia. O ir nėra ko. Niekas čia neskuba.
Ant suoliuko, atsirėmusios į kluono sieną, smalsiais žvilgsniais mane seka trys moterys. Šiame kaime prašalaičiai labai reti. Lietuvos pusėje Katrą supa milžiniška Čepkelių pelkė. Kitoje, vos už poros šimtų metrų, – Katros upelis, kuriuo eina išorinė Europos sąjungos siena. Į kaimą dabar veda vienas vienintelis kelias. Ir jis yra kelio pabaiga. Kitaip tariant – pravažiuojančių čia nebūna. Būtent todėl kiekvienas nematytas automobilis Katros gyventojams sukelia susidomėjimą. Kas ir kodėl atklydo į šį dievo ir mūsų visų užmirštą kraštą?
Suoliuką gamino pusė kaimo
Susipažįstame. Ant suoliuko trys moterys. Visos su ryškiaspalvėmis skarelėmis ant galvos. Kadaise vedusios moterys plaukus slėpė po kelių metrų ilgių nuometais. Vėliau juos pakeitė skaros. Katros, kaip ir daugelio kitų senųjų kaimų, gyventojos vis dar kai kur laikosi šio papročio. Tačiau, panašu, kad tai jau paskutinioji šios tradicijos karta.
Vieta, kurioje kalbamės – maždaug centras tarp čia susirinkusių gyventojų pirkių. Kad visiems vienodai būtų eiti. O ir patį suoliuką gamino bendrai. Kas atnešė kulbes, kas lentą surado, o kas pritvirtino. Dabar čia visi kasdien ir susirenka.
Atviros vietos aplink pirkias jau pradeda užželti. Nebeliko kas laiko gyvulius ir nėra kas nugano. O seniau žolė buvo labai branginama. Ją veždavo net iš pačio raisto, kad tik būtų kuo gyvulius šerti.
Nors ūkio darbų jau nebėra, tačiau Valia vis vien keliasi 5 val. ryto. Gaminasi valgyti, apsitvarko namus. Tada užeina pas vieną ar kitą kaimyną. Vėliau visi susirenka ant šio suoliuko. Ir kalbasi. Bendravimas yra vienas svarbiausių dalykų kaime. Juolab, kai šalia Tavęs daugiau nieko nėra. Tik kaimynai.
Taip ir slenka dienos.
„Mus kaip kąsnį atkando nuo Baltarusijos“
Klausantis Katros gyventojų, sunku patikėti, kaip per tiek metų kaimas, nors ir būdamas Lietuvos teritorijoje, savo esybe liko Baltarusijoje.
„Prieš 75 metus, po karo mus atkirto nuo giminių. Kaip kąsnį atkando ir atskyrė nuo Baltarusijos. Prašėm visi nekart grąžinti, bet nieko nesigavo“, – kaimo ir tuo pačiu savo istoriją pasakoja moterys nuo suoliuko.
Sovietiniais laikais ypatingos problemos dėl tokio atskyrimo nebuvo. Kaimo gyventojai galėjo laisvai judėti pas gimines į Baltarusiją. Ne tik pas gimines. Visas gyvenimas buvo susijęs su ten esančiomis gyvenvietėmis. Ten mokėsi, dirbo, ėjo melstis, mokytis ir net laidojo artimuosius.
Viskas pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus po truputį saugoti savo sienas. Atsirado vis daugiau ribojimų. Kurį laiką dar nelegaliai aplankydavo savo senus pažįstamus, tačiau po kurio laiko tas jau tapo nebeįmanoma.
Nors siena uždaryta jau kelios dešimtys metų, tačiau kaimo gyventojai iki šiol save laiko baltarusiais. Pasakodami apie naujai atsikrausčiusius kaimynus jie pažymi, kad „jie atvažiavę iš Lietuvos“. Kitaip tariant – iš kitos valstybės.
Nabašnyką kavoti į kapines per sieną pernešė slapčia
Katra savo kapinių neturi. Galbūt dėl to, kad aplink – pelkės. O gal niekada jų nereikėjo iki šiol, nes laidodavo Baltarusijos kapinėse. Dabar tenka laidoti čia – Lietuvoje. Artimiausi kaimai – katalikiški. Todėl juose nevalia kavoti savo kaimynus ir artimuosius. Katros gyventojai sako, kad šiuose kaimuose – lenkų kapinės. Mat čia kadaise kurį laiką buvo lenkų kraštas ir jų tikėjimas kitas.
Dabar, mirus kaimo gyventojui, jį laidoja už poros dešimčių kilometrų esančiose kito kaimo kapinėse. Jis kaip ir Katra – baltarusiškas. Tokių čia, pasienyje, trys.
Katros gyventojai prisimena bene paskutinį tokį atvejį, kai vos vos spėjo. Pasieniečiai išardė tiltuką per upę, kuris skiria kaimą nuo Baltarusijos. Būtent tą dieną, kai vyko laidotuvės. „Nabašnyką pernešėm jau per išardytą tiltą, bet vėliau ten nebėjom“, – ramiai ir be jokio pykčio pasakoja moterys. Tiesiog pasikeitė gyvenimas. O prie negandų jie įpratę.
Dabar popas į Katrą atvažiuoja tik du kartus per metus. Per Kalėdas ir Velykas. O patiems nuvažiuoti į cerkvę nėra lengva – arti jos niekur nėra. Tiesa, autobusas į Katrą užsuką kartą per savaitę. Veža į Varėną. Bet ten irgi cerkvės nebeliko. Kai kas nuvažiuoja nebent maisto nusipirkti. Nusiperka kelis maišus ir grįžta. Tai nėra būtina, nes du kartus per savaitę į nuošalų kaimą užsuką autoparduotuvė. Bet pačiam išvažiuoti smagiau. Vis kažką naujo pamatyti galima.
Pasieniečiai mus saugo, tik šuva nekokis
Štai lėtai pravažiuoja pasieniečių visureigis. Nejučiomis sustoja kalba ir mes visi akimis sekam automobilį. Čia dar tik vos porą valandų, bet instinktyviai perimu jų papročius. Automobilis kaime tampa dienos naujiena.
Apie pasieniečius kaimo gyventojai atsiliepia tik teigiamai. „Mes gerbiam pasieniečius. Jie mus saugo. Tai kaip kareiviai. Mes mylim juos. Smagiau mums, vis kokia mašina pravažiuoja. Jeigu kas neaišku – paklausiam. Būna, padeda telefone susigaudyti, kortelę įdėti“, – pasakoja Valia.
Užtat šalia pareigūnų visureigio bėgantis neveislinis didelis šunėkas jų nė kiek nežavi. Netrukus sužinau ir jo istoriją. „Atklydo iš kažkur. Pasieniečiai jį porą kartų pašėrė ir taip prijunko.“ Dabar visur sekioja paskui juos arba miega prie posto.
Augintinis net neturi vieno vardo. Vieni pareigūnai jį šaukia Ryžiumi, o kiti – Sniegiumi.
Kaimo gyventojams jis netrukdytų, tačiau tapo laisvėje gyvenančiu sargu. „Nei grybaut išleis, nei miškan. Iškart urzgia ir puola. Nuo tokio ir su lazda neatsiginsi. Jam šeimininkai tik pasieniečiai“, – baltarusiškai guodžiasi kiek vėliau prie mūsų prisijungęs buvęs eigulys Kuzma. Jam jau 83 metai, tačiau guvus kaip reta. Gal dėl to, kad visą gyvenimą miške praleido.
Ryškiaspalvės Katros sodybos
Tokių ryškių namų kaip Dzūkijoje vargiai kur aptiksi. O Katroje jie dar ryškesni. Einame pas Valią į sodybą. Lauko virtuvė – ryškiai mėlyna, pats namas – trijų spalvų. Žalia apačia, nuo saulės pablukusios raudonos sienos ir mėlyna veranda. Valia pati jį nudažė.
Įėjęs į pirkią pamaniau, kad Valia yra pedantė. Viskas visur turi savo vietą. Kiekviena kartelė iščiustyta. Pagalvės iškedentos, o drabužiai sulankstyti ir tvarkingai padėti ant kėdžių. Ant sienų – kilimai.
Kiekviename kambaryje – kampelis su šventųjų paveikslais. Pas lietuvius toks kampas namuose būna tik vienas – pagrindiniame kambaryje. O Katros kaime – kiekviename kambaryje. Netgi lauko virtuvėje. Jų tikėjimas kitoks. Nelietuviškas.
Pas Kuzmą sodyba vyriškai paprastesnė, bet ne ką mažiau tvarkinga. Šią savybę kaimo gyventojai vertina. Buvusio eigulio namuose ant sienų kabantys ragai ir kilimai. Jie turi ne tik dekoratyvinę, bet ir praktišką paskirtį. Kilimais uždengtos sienos geriau laiko prikūrentos pirkios šilumą.
Kuzmos namuose – lovų, kurių nesuskaičiuosi ant vienos rankos pirštų. Tai tik rodo kadaise čia buvusią gyvybę. Dabar jis liko vienas. Galėtų miegoti pačioje didžiausioje kaip ponas. Bet jam mieliausia – siauras ir paprastas guolis šalia pečiaus. Užtat kitos lovos – užklotos rankomis austais užtiesalais ir papuoštos senovinėmis pagalvėmis.
