Kontrabandininkų keliu

Karaviškėskaimas, įsikūręs šalia Dubičius ir Krokšlį jungiančio keliuko. Tačiau šiuo keliuku prašalaičiai važiuoja nebent išskirtiniu atveju. Eismas čia mažas, bet įdomus. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad be vietinių gyventojų čia važinėja tik kontrabandininkai ir sieną saugantys pasieniečiai.

Nuo Karaviškių iki Baltarusijos sienos – maždaug kilometras. Atstumas pėstute įveikiamas per 10-15 min. Apylinkės nuošalios ir šlapios. Todėl nenuostabu, kad šias vietoves pamėgę nelegaliai cigaretes per sieną gabenantys žmonės.

Kad kontrabandininkai su pasieniečiais čia žaidžia katės pelės žaidimus, galima suprasti ir iš pakeliui aptiktų slaptų vaizdo kamerų. Kadangi tai vienas iš nedaugelio pasienio kelių – nelegalaus cigarečių pernešimo verslo atstovai stengiasi kuo daugiau ir greičiau sužinoti apie pareigūnų judėjimą ir pasalas.

Karaviškės

Mažas kaimas dvejuose krantuose

Pravažiuojant ir neišlipant iš automobilio sunku susidaryti vaizdą apie Karaviškes. Kaimo sodybos įsikūrusios dideliame plote. Negana to, dalis jų yra priešingame upės krante. O į ten patekti galima nebent ją perbridus arba darant kelių kilometrų lanką per aplinkinius tiltus.

Karaviškėse nėra nė dešimties sodybų, o ir tų didžioji dalis negyvenamos. Kaimas niekada nebuvo didelis – daugiausia jo gyventojų buvo užregistruota pokaryje. 1959 m. čia gyveno 55 žmonės. Tačiau kitų surašymų duomenys rodo, kad įprastai Karaviškėse būdavo 10-30 nuolatinių gyventojų.
Karaviškės kiek iškrenta iš kai kurių aplinkinių kaimų ir tautiškumo prasme. Jeigu netoli esantis Paramėlis, Katra, Rakai, Balbutai yra baltarusiško identiteto, tai Karaviškės – lietuviška gyvenvietė.

Kluonas, kurį mažai kur beišvysite

Jeigu Karaviškes pasieksime kairiuoju (pietiniu) keliu, tuomet mūsų akis neabejotinai sustos ne ties kokia nors išskirtine sodyba. Akys neabejotinai užklius už reto grožio kluono.

Keturšlaičio stogo kluono tipas dabar jau labai retai kur sutinkamas. Tokius mūsų senoliai statė maždaug prieš šimtą ir daugiau metų. Vėliau buvo pamėgti paprastesnės konstrukcijos dvišlaičio tipo stogai.

Kluono stogas eina kone iki pat žemės, o neužlyjama vieta šalia sienos išnaudojama malkoms sukrauti. Kartais toks stogas gali tęstis arba būti vėliau prailginamas iki pat žemės. Atsiradusi erdvė panaudojama ūkio padargams sukrauti.

Kluonas kaip ūkinis pastatas lietuvių sodybose žinomas jau daugiau kaip pusę tūkstančio metų. Mažiausiai. Jo paskirtis – javų laikymas ir kūlimas. Jame savo vietą taip pat atrasdavo šienas, samanos ir kitos gamtos gėrybės, kurioms nereikdavo ypatingų laikymo sąlygų.

Karaviškės

Kaimo jaunimas mėgo tiek patį pastatą, mat jame galima buvo skirti pasimatymą ant šieno ir ramiai pasislėpti, tiek didelį plotą šalia pačio pastato, vadinama kluoniena. Čia buvo daug erdvės, todėl buvo galima eiti ristynių arba žaisti senąjį lietuvių žaidimą – ripką.

Kontrabandininkai susidomi mano vizitu

Supratęs, kad kaimas išsidėstęs abiejose Ūlos upės pusėse, bandau surasti kelią iki kito kranto sodybų. Tenka grįžti keletą kilometrų atgal iki tilto per Ūlą, kuri toli gražu neprimena vandens turistų upės. Šioje atkarpoje Dzūkijos pasididžiavimas yra stipriai suluošintas. Iš vingiuojančios ir sraunios upės čia sovietmečiu čia padarytas kelių kilometrų ilgio nykus melioracijos griovys, kurio net žuvys nelabai mėgsta.

Netoli tilto išvažinėtoje laukymėje stovi kryžius. Iš pirmo žvilgsnio gal net kiek nepagarbiai. Seniau koplytėles, kryžiai ar kiti šventi simboliai žymėdavo kelių sankirtas ir tartum linkėjo geros kloties važiuojantiems šiuo keliu. Dabar ši vieta labiau panaši į medkirčių išsikrovimo vietos žymeklį...

Nusukti į kitą Karaviškių dalį reikia būtent čia. Automobilis lėtai juda retai važinėjamu miško keliuku. Įsibėgėti bent iki leidžiamo greičio mieste neleidžia į paviršių išsišovusios šaknys ir duobės.

Karaviškės

Važiuojant gilyn į mišką pastebiu iš paskos važiuojantį visureigį. Keista, nes sutikti šiuose miško keliuose automobilį yra retas nutikimas. Juolab, kad nemačiau jokio judėjimo važiuodamas pievomis.

Dar įdomiau, kad man sustojus visureigis už kokio šimto metrų irgi sustoja. Tada pavažiuoja atbulomis ir apsisuka. Panašu, kad kontrabandininkai domisi, kas čia užklydo į jų valdas. Toks atviras sekimas jiems įtartinos mašinos yra įprastas šiuose kraštuose.

Niekam neįdomus kapas sodyboje

Jeigu ne blogas kelias, turbūt nebūčiau pastebėjęs ir visiškai šalia kelio esančios apleistos kapavietės. Kadangi greitis nedidelis, skubėti nėra kur – vos vos judėdamas dairiausi aplink. Vienam medžių guote akis patraukė kažkas neįprasta. Sustoju apsižiūrėti.

Jeigu mano vizitas sužadino kažkieno susidomėjimą, tai panašu, kad išlipus aptiktas kapas jau niekam seniai nebeįdomus. Sulūžusi medinė tvorelė, lapuočiais apaugusi kapavietė ir užžėlęs takelis į kadais prižiūrėtą amžinojo poilsio vietą.

Ant granitinio antkapio samanomis baigiantis apželti įrašas „Edvardas Akstinas 1892-1948 Vakarų Baltarusijos Komunistų partijos Dubičių pogrindinio komiteto narys Kotovskio būrio partizanas“. Šalia, už tvorelės, stovi dar vienas antkapis. Betoninis obeliskas su nulaužtu kryžiumi. Jame – dar daugiau vardų ir Akstinų pavardė.

Karaviškės

Paminklai pastatyti ir įrengti Karaviškių sodybos pakraštyje. Sutiktas jos gyventojas sakėsi mažai ką žinas apie jo sodyboje esantį apleistą kapą. Tik tiek, kad namą pirko iš čia savo sūnų palaidojusios motinos. Edvardas buvęs vienišas partizanas, bet jo labai nemėgo vietiniai gyventojai. Nors šių kraštų žmonės buvo pratę prie įvairių miškuose gyvenančių kovotojų ir jiems tai nebuvo naujiena. Tačiau, pasak vietinio gyventojo, kuris tai girdėjo iš kitų pasakojimų, šis partizanas išsiskyrė savo žiaurumu ir plėšimais.

Kažkas neapsikentė ir paskundė. Buvo surengta pasala ir partizanas nukautas. Jo nenorėjo priimti į kapines, todėl motina palaidojo savo kieme. Kol buvo gyva – kapą prižiūrėjo ir rūpinosi. Kai numirė – sunyko ir sūnaus kapas.

Niūrios mintys ir nepapasakotos istorijos

Sunku girdėti tokias istorijas. Karų mėsmalėje žmonės net ir nepasirinkę kurios nors pusės būdavo žudomi, kankinami ir engiami. Bepigu, kai pasirenki savo kelią ir kovoji už savo tiesą. Tada ir mirti lengviau.

Tačiau tokiais atvejais turbūt sunkiausia motinoms, kurios negali pasirinkti savo skausmo ar perkalbėti sūnų. Joms tenka laviruoti, laidoti vaikus ir gedėti visą gyvenimą. Tačiau kartais joms numirus, kartu sunyksta ir visa tai, kuo rūpinosi visą gyvenimą. Tėviškės sodybos parduodamos, o artimųjų puoselėti kapai apleidžiami.

Su tokiomis liūdnomis mintimis palieku Karaviškių kaimą. Nežinau, ar įmanoma aprašyti net ir kelių sodybų gyvenvietę viename reportaže. Ir dabar liko dar daug įdomių temų nepaliesta – šalia kaimo buvęs ir staiga pranykęs ežeras, akmens amžiaus gyvenvietės ant Ūlos kranto, pasakojimas apie dar vieną kapą kitoje sodyboje ir dar daug istorijų.