Nuošalumas – pasienio kaimų džiaugsmas ir nelaimė

Kaskart apsilankęs dar nematytame pasienio kaime aš pagalvoju, kad nuošalesnės vietos nesu turbūt matęs. Apsilankęs sekančiame kaime pagalvoju tą patį. Beveik visi pasienio kaimai yra tokie nuošalūs, kad, regis, juos dar tik neseniai aptiko koks tyrinėtojas. Į juos keliai veda per miškus, brūzgynus, pelkes ir upelių labirintus.

Varėnos rajone esantis Paramėlis – viena iš tokių gyvenviečių. Pietinėje dalyje kaimo teritorija ribojasi su Baltarusija. Šiaurinėje dalyje – pelkėtas Katros upės slėnis. Paramėlio gyventojus perkeltine prasme gal net būtų galima pavadinti salos gyventojais. Į jį patekti galima vieninteliu neasfaltuotu keliu. Įvažiuoti ir išvažiuoti. Daugiau jokios galimybės. Nebent būtum pasiryžęs šlapti ir bandyti prasibrauti per pelkes.

Jeigu esi prašalietis, tuomet net nuo kelio negali nusukti ar pamatęs grybą jo pasiimti. Visur stovi Valstybės sienos apsaugos tarnybos ženklai. Eiti už jų be specialaus pareigūnų leidimo yra griežtai draudžiama.

Paramėlis

Toks pasienių kaimų nuošalumas turi savo žavesio ir skausmo tuo pačiu. Vieniems tai – sustingęs laikas ir ramybės oazė, kitiems – išnykimui pasmerkta vieta ir nuobodybės rojus, kurioje neįmanomas joks verslas ar pragyvenimo veikla. Ir viskas įvyks turbūt natūraliai. Dalis kaimų sunyks, nepatenkintieji persikels kitur, o kaimus užims žmonės, kuriems gyvenimas tokiose vietose teikia džiaugsmą.

Kaime – slaptos kameros ir 1,5 kryžiaus

Kelias per pelkes baigėsi. Aplink vėl matosi retas pušynas. Akys užkliūna už medyje paslėptos kameros. Tai pasieniečiai stebi teritoriją. Nuo čia iki Baltarusijos – vos keli šimtai metrų. Kelias šakojasi, bet net nekyla klausimų kur važiuoti – vienas jų užtvertas sienos apsaugos užtvaru.

Priekyje matosi prašviesėjimas ir pirmoji Paramėlio pirkia. Tačiau mano dėmesį patraukia ne ryškiai geltonas namas, o šalikelėje stovintis kryžius. Jis kitoks negu įprasta Dzūkijos šiluose – su dar vienu pasviru skersiniu. Tai stačiatikių kaimas.

Vėliau vietiniai papasakojo, kad stovėjo ir antras toks kryžius. Vienas viename kaimo ūlyčios gale, o kitas – kitame. Šalia įprastos religinės tradicijos jis kartu žymėjo ir kaimo ribas.

Paramėlis

Paramėliui netekus kurio nors iš savo gyventojų, jis būdavo pašarvojamas jo paties namuose. Po šermenų kaimo vyrai karstą ant pečių nešdavo per visą kaimą kapinių link. Prie kryžiaus jis būdavo įdedamas į vežimą arba automobilį ir vežamas į kapines.

Paramėlis savo kapinių neturi, todėl velionį nuo senų laikų „kavodavo“ Baltarusijoje esančiose Dudkų kapinėse. Štai kodėl šalia kelio į kaimyninę valstybę esantis kryžius ir buvo taip gerai prižiūrimas. Iki tol, kol neužsidarė sienos.

Vietiniai ne tik neteko galimybės paprastai patekti pas savo gimines ir draugus, bet ir nebegalėjo laidoti senosiose kapinėse. Dabar juos laidoja Rokų kapinėse.

Pasikeitus kapinėms, pasikeitė ir kryptis. Todėl per kelis dešimtmečius kryžius šalia kelio į Baltarusiją sunyko ir nuvirto, o esantis šalia kelio į Lietuvą – prisikėlė naujam gyvenimui ir išgražėjo.

Slėpėsi nuo caro tarnystės caro kariuomenėje

Lėtai važiuoju aplink kaimą. Nuošalus ne tik kaimas, bet ir pačios pirkios išsisklaidę nemažame plote. Regis, kiekvienas nori savo erdvės ir nemėgsta gatviniams kaimams įprastos trinties.

Paramėlio nuošalumas įamžintas netgi jo pavadinime. Jis kilęs nuo rusiško žodžio „parom“ – keltas. Kol nebuvo nutiestas kelias į kaimą buvo galima patekti tik kelto pagalba. Per pelkes net vežimai nepravažiuodavo. Todėl visa kaimo ūkinė veikla buvo susijusi su šiuo keltu per Katros upės slėnį. Jis tapo toks svarbus, kad net prigijo kaimo pavadinimas.

Paramėlis

Tiesa, seniau gyventojai turėdavo kitą kelią – tiesioginį susisiekimą su Baltarusija. Nors oficialiai priklausė Lietuvai, tačiau kaimas vis dūšia arčiau buvo Baltarusijos. Tiesa, jis ir dabar toks išliko.

Kaimą net vadindavo Dutkų Paramėlių – pirmiausia paminėdami Baltarusijos miestelio pavadinimą. Tai buvo artimiausia didesnė gyvenvietė, kurioje Paramėlio gyventojai apsirūpindavo prekėmis, dirbdavo ir laidodavo artimuosius. Iki jos buvo daug arčiau negu iki lietuviškojo rajono centro – Varėnos.

Kaimo centre sutiktas Anatolijus pasakojo, kad geri santykiai su kaimynais baltarusiais buvo nuo seno. Pasak jo, kai carinė Rusija imdavo baltarusius tarnauti rekrūtais savo kariuomenėje, jie tiesiog perbėgdavo sieną ir pasislėpdavo Paramėlyje. Rusai, nors ir žinojo, kur slepiasi jauni vyrai, tačiau nieko negalėdavo jiems padaryti, mat tai kita valstybė. Dalis šių vyrų po kurio laiko grįždavo atgal į savo namus, o dalis čia ir pasilikdavo, pasistatydavo savo namus ir apsigyvendavo.

Tiesa, kalbinti istorikai atsargiai vertina šį pasakojimą. Mat carinės Rusijos teritorija šioje vietoje neturėjo sienos. Greičiausiai šis pasakojimas turi tiesos, tačiau kalba eina apie kitą laikotarpį.

Kaimas Lietuvoje – gyventojai baltarusiai

Šioje pasienio vietovėje yra keli savo identitetu panašūs kaimai. Jie yra Lietuvos teritorijoje, bet visa savo esybe yra baltarusiai. Jie kalba baltarusiškai, žiūri baltarusišką televiziją, o ir išpažįstą stačiatikybę. Paramėlis – vienas iš jų.

Su Anatolijumi kalbamės atsirėmę į automobilį skirtingose pusėse. Kad ir nemielas tas koronlaikotarpis, bet reikia laikytis saugumo taisyklių. Vyras sako, kad dabar kaime gyvena vos septyni gyventojai. Ir vos du kalba lietuviškai. Vienas iš jų – jis pats. Įdomiausia tai, kad yra baltarusis, į kaimą atsikėlęs kone prieš keturis dešimtmečius pas savo žmoną lietuvę. Kaip pats pasakoja, kalbą jis greitai išmoko, nes tokios nerašytos mandagumo taisyklės. Atvykai gyventi į kitą šalį – mokėk i susikalbėti jos kalba.

Bendraudamas su Anatolijumi nė akimirkos nepagalvojau, kad jis užeivis iš Baltarusijos. Kalboje nesijaučia visiškai jokio akcento. Atsisveikinant toptelėjo, kad neįprasta situacija šiame kaime – baltarusis yra kone vienintelis mokantis kalbėti lietuviškai, kai lietuviai kalba tik baltarusiškai...

Temsta. Trumpos rudens dienos trumpina ir darbo lauke laiką. Akys dar puikiai mato, bet fotografuoti jau labai sunku. Atsisveikinęs su Anatolijumi lėtai važiuoju per kaimą kaip vietiniai sako – „Lietuvos pusėn“.

Kaimo gale gražiai sutvarkytos sodybos kieme pamatau nuostabų vaizdą. Kaip iš filmų. Ant suoliuko atsirėmę į pirties sieną sėdi kaimo senolių pora. Planavau jau sukti namų link, bet noras užfiksuoti kadrą buvo stipresnis. Nevalia praleisti progos pabandyti. Bent pabandyti.

Paramėlis

Žiemą pirtis šildo, o vasarą – vėsina

Marija ir Vytautas – tikrieji Paramėlio gyventojai. Jeigu galima taip pasakyti – senbuviai. Kalba tik rusiškai (baltarusiškai) ir visa širdimi persismelkę kaimo dvasios. Paprasti, nuoširdūs, bet tuo pačiu prašaliečius čia atklydusius vadina „iš Lietuvos“.

Tokiose nuošaliose vietose man kaskart knieti daugiau sužinoti apie senąsias naminės degtinės virimo tradicijas. Tradicija, kuri beveik išnykusi, vis dar kelia baimę. Žmonės bijo kalbėti net apie tai, kas buvo prieš kelias dešimtis metų. Vytautas irgi nenoriai kalba šia tema. Užtat pokalbiui pakrypus apie pirtį, į kurios sieną atsirėmę sėdi su savo pačia, jis mielai pasisiūlo ją aprodyti.

Vos įžengus pro duris į akis krenta pirčiai neįprastos baltos sienos. Jos nubaltintos kalkėmis ir kuria jaukumo įspūdį. Nusistebėjus ir pagyrus, Vytautas kaip ir visi kaimo žmonės kuklinasi – seniau sienos baltos buvo, dabar nubluko, jau reikia iš naujo dažyti.

Pirtis paprasta. Be jokių dabartinių mistifikacijų ar pompastikos. Šalia sienos stovi suolas, iš lentų sukaltas nedidelis karkasas skirtas uždengti betonines grindis ir paprastas gultas, jeigu norisi daugiau šilumos.

Paramėlis

Pati pirtis skirta patogiam prausimuisi. Šiluma, karštas vanduo, prausimosi reikmenys ir suolas. Viskas ko reikia po savaitės norint palaikyti švarą.

Priepirtyje taip pat nėra dabar įprasto stalo ir vakarojimo vietos. Yra tik jauki lova. Bet jos paskirtis kita – karštą vasaros dieną prigulti ir atsivėsinti. Kaimo žmonės praktiški. Viskas turi savo paskirtį savo laiku ir vietoje.

Su Vytautu ir Marija atsisveikinu jau sutemus. Abu linkėdami laimingo kelio išlydi pro vartelius ir mojuoja einant iki mašinos. Niekaip neatsistebiu iki šiol senųjų kaimo žmonių paprastumu ir svetingumu.

Grįždamas „Į Lietuvą“ pravažiuoju pasieniečių patrulius. Tačiau, jų nesudominu. Per tiek važinėjimo pasieniai iki šiol niekas manęs taip ir nepatikrino.