Po daug kam šokiruojančių 2016-ųjų JAV prezidento rinkimų rezultatų netrūko niūrių prognozių dėl artimiausių 4 chaotiškų metų. Ir nesuklysta: nepaisant raminimų, kad esą nesvarbu, kas vadovauja iš Baltųjų rūmų – JAV užsienio politika bent jau sąjungininkų atžvilgiu nekinta, Donaldo Trumpo administracijos veiksmai stebino, juokino, piktino, o dažniausiai glumino neprognozuojamumu.

Viena buvo aišku: D. Trumpas nežaidė pagal Vašingtone ir pasaulio diplomatijoje įprastas taisykles – vienu metu jis galėjo liaupsinti aukščiausius savo administracijos pareigūnus, o vėliau juos per „Twitter“ atleisti ir stačiokiškai išpeikti, vienu metu jis galėjo iškoneveikti, šantažuoti sąjungininkus, grasinti jiems ir bičiuliautis su diktatoriais, tačiau tuo pat metu priimdavo sprendimus, kurie kaip tik buvo naudingi tiek JAV galios įtvirtinimui, tiek ryšių su sąjungininkais sustiprinimui. Ekonominis pakilimas, JAV karinės galios augimas bei reikšmingas sugrąžinimas į Europą priskiriamas būtent D. Trumpo administracijai – net jeigu tik jo paskirtiems pareigūnams ar prižiūrimoms institucijoms.

Tačiau tokio chaoso kaina buvo nestabili užsienio politika, sumenkęs pasitikėjimas JAV patikimumu, pašaipos iš galingiausios pasaulio valstybės ir susipriešinusi amerikiečių visuomenė. Jei pastarąją suvienyti kviečiantis J. Bidenas gali manyti, kad viskas priklauso nuo jo, tai užsienio politikoje Amerikos įvaizdį pataisyti gali būti dar sunkiau, mat prarasta tiek laiko, tiek įdirbio.

Dar daugiau, istoriškai palankiau ir viltingiau į JAV žiūrinčios valstybės, tarp jų ir Lietuva net ir viešai to nepripažindamos laikosi tradiciškai atsargesnės pozicijos, kai JAV prezidento administracija – demokratų rankose. Po 2009-2016 metų Baracko Obamos kadencijų nusvilusios kai kurios Europos šalys gali pagrįstai kelti klausimus, ar B. Obamos viceprezidentu buvusio, o dabar JAV vadovausiančio J. Bideno užsienio politikoje nebus kartojamos tos pačios klaidos. Juo labiau, kad J. Bideno komandoje – jau matyti žmonės iš B. Obamos laikų.

Amerikos diplomatijos galia grįžta?

Šią savaitę paaiškėjus, kad išrinktasis JAV prezidentas planuoja paskirti valstybės sekretoriumi diplomatijos veteraną Antony Blinkeną, o patarėju nacionalinio saugumo klausimais – ne mažiau patyrusį Jake'ą Sullivaną, pasipylė vertinimų ir drąsių prognozių banga.

Esą pagaliau JAV užsienio ir saugumo politikoje bus daugiau aiškumo, nuoseklumo, mažiau improvizacijų bei netikėtų sprendimų per „Twitter“. Tokia žemoka kriterijų kartelė po 4 metų D. Trumpo administracijos vis dėlto nekeičia atsargaus optimizmo ir teigiamų išankstinių pareiškimų.

„Su Tony Blinkenu JAV valstybės sekretoriaus pareigose ir Jake'u Sullivanu – patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigose JAV vėliava vėl grįžta į mūsų pasaulį, kaip diplomatijos supergalios“, – džiugesio neslėpė garsus Švedijos diplomatas Carlas Bildtas.

Pagrindo tokiems vertinimams suteikė faktas, kad abu minėti asmenys – gerai žinomi J. Bideno sąjungininkai, dirbę Baltuosiuose rūmuose, išmanantys savo sritį. Bet tai gali būti tiek privalumas, tiek trūkumas.

Baltuosiuose rūmuose nuo 1994-ųjų karjerą pradėjęs A. Blinkenas buvo prezidento Billo Clintono grupės nacionalinio saugumo klausimais narys, dirbo JAV Senate, nuo 2009 iki 2013 buvo J. Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, o nuo 2014-ųjų iki 2017-ųjų jau patarinėjo ir B. Obamai. J. Sullivanas taip pat patarinėjo ne tik JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton, bet ir tam pačiam J. Bidenui kaip viceprezidentui, tad naujos jo, kaip JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais nebus naujiena.

Patarėjų vaidmuo užsienio politikoje

Ekspertai sutaria, kad D. Trumpas, kaip išimtis labiau patvirtina taisyklę, kad JAV prezidentas užsienio politikoje yra toks pat stiprus, kokia stipri yra jo administracija – nuo patarėjų iki valstybės sekretoriaus, kuris diriguoja šalies diplomatijai.

Ir nors D. Trumpo administracijoje netrūko ryškių bei patyrusių asmenybių – nuo generolo Jimo Mattiso, kuris vadovavo Pentagonui, valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono iki patarėjų nacionalinio saugumo klausimais – Herberto R. McMasterio ir Johno Boltono, visų jų galiausiai neliko: D. Trumpas skelbėsi juos atleidęs, o tada apsistatė labiau lojalumu nei gebėjimais garsėjančiais pareigūnais, tokiais, kaip Mike'as Pompeo ar Pentagonui iki lapkričio vadovavęs Markas Esperis. Pastarasis galiausiai ryžosi paprieštarauti D. Trumpui ir buvo tučtuojau atleistas.

„D. Trumpas niekada ir neturėjo nacionalinio saugumo komandos. Jis vaidno Vienišą Reindžerį (populiarus JAV XX a. filmų ir serialų herojus. – Red.), apsupdamas save nepriklausomais kontraktininkais jis galėjo atleidinėti žmones per „Twitter“, – pažymėjo buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Phillpipas J. Crowley.

Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas

Tuo metu, kai labiau patyrusių pareigūnų patarimų neklausęs D. Trumpas siautėjo Baltuosiuose rūmuose ir ypač „Twitter“, institucijose nuo pat administracijos pirmųjų dienų įsivyravo slogi ir neužtikrintumu persmelkta atmosfera: motyvacijos stygius bei patyrusių diplomatų masinis pasitraukimas ypač buvo juntamas JAV Valstybės departamente.

Tad atkurti moralinį pasitikėjimą teks ne tik pačiam J. Bidenui, bet ir visai jo administracijai. Būtent todėl viltys dėl A. Blinkeno ir J. Sullivano nėra atsitiktinės. Pavyzdžiui, A. Blinkenas draugams žinomas tiesiog kaip Tony ir sudaro draugiško, intelektualaus, ramiu tonu kalbančio ir drastiškų sprendimų nepriiminėjančio diplomato įvaizdį. Dar jis vadinamas ypač artimu J. Bideno bendraminčiu,.

Jis ne šiaip puikiai išmano tiek JAV vidaus, tiek užsienio politikos virtuvę, ypač Europoje. Jaunystės studijos Prancūzijoje ir gebėjimais laisvai, beveik be akcento kalbėti prancūziškai – tik viena priežasčių, kodėl jis vadinamas frankofilu. Europoje, ypač vakarinėje jos dalyje dabartinis JAV valstybės sekretorius M. Pompeo, nepaisant skambių ir draugiškų pareiškimų pelnė ne pačią maloniausią reputaciją, kaip D. Trumpui ne šiaip lojalus, bet, kritikų teigimu, ir agresyvus diplomatas, po kurio šypsena slepiasi kerštingos užmačios, kompetencijos stoka ir storžieviškumas.

„Pasaulis saugesnis amerikiečiams, kai mes turime draugų, partnerių ir sąjungininkų“, – savo požiūrį dar 2016-siais išdėstė A. Blinkenas, pavadinęs būtent Europą gyvybiškai svarbia partnere, o šiemetinius D. Trumpo sprendimus išvesti dalį JAV karių iš Vokietijos atvirai įvardijo kaip „kvailą, pagiežingą ir nesėkmingą JAV administracijos veiksmą“.

„Tai silpnina NATO, tai padeda Vladimirui Putinui ir yra žalinga Vokietijai, mūsų svarbiausiai sąjungininkei Europoje“, – teigė jis.

Blaivus požiūris į Rusiją – ar tikrai?

Toks kritiškas A. Blinkeno požiūris į V. Putiną viena vertus neturėtų stebinti – visos JAV prezidentų administracijos pradedant George'u W. Bushu ir B. Obama, baigiant D. Trumpu galiausiai susipyko su Kremliumi iš kurio tradiciškai Amerikos adresu aidi kaltinimai apie pasiektą dugną arba žemiausią tašką dvišaliuose santykiuose.

Kita vertus, jei G. W. Bushas pagarsėjo fraze, kad jis esą pažvelgė į V. Putino sielą, o D. Trumpas tai gyrė, tai baudė Kremliaus šeimininką, būtent su B. Obamos administracija siejamas vienas keisčiausių dvišalių santykių etapų. O jame ypač reikšmingą vaidmenį suvaidino tiek J. Bidenas, tiek jo būsimosios administracijos pareigūnai – A. Blinkenas ir J. Sullivanas.

Būtent šiems dviems būsimiems J. Bideno administracijos pareigūnams bent jau iš dalies priskiriami nuopelnai dėl B. Obamos užsienio politikos prieštaringiausių momentų – 2009 santykių su Rusija „perkrovimo“. Kartu su buvusiu JAV ambasadoriumi Michaelu McFaulu A. Blinkenas yra vienas šios politikos architektų.

Tada, 2009-siais jis tikino nuoširdžiai manęs, kad su V. Putinu galima susikalbėti, rasti sąlyčio taškų ir kartu išlaikyti JAV veidą Rytų Europoje bei apskritai blaivų požiūrį į Rusiją.

Joe Bidenas, Antony Blinkenas

2017-ųjų interviu, kai jis jau nėjo jokių valstybinių pareigų, A. Blinkenas prisiminė savo pažintį su V. Putinu dar Boriso Jelcino ir Billo Clintono administracijų laikais, kai V. Putinas tebuvo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.

„Jis atrodė, kaip iš seno šnipo diplomatu virtęs veikėjas, kuris nenorėjo rizikuoti, bet kartu atrodė labai atviras, su juo buvo lengva kalbėtis. Manau, žmonės tikėjosi, kad jis tęs reformų procesą, kurį pradėjo Gorbačiovas, Jelcinas ir kad jis tęs Rusijos integraciją kartu su Vakarais. To tikėjomės“, – pripažino A. Blinkenas. Tokių vilčių logiška seka ir buvo „perkrovimo“ politika, mat, pasak A. Blinkeno, amerikiečiai, ypač B. Obamos užsienio politikai dirigavęs J. Bidenas niekada nesiekė pažeminti rusų ir norėjo daugiau stabilumo. Tačiau ne bet kokia kaina.

„Ir nors visi sutelkė dėmesį į antraštes, kad JAV nori naujų santykių su Rusija, atidžiai skaitant tą perkrovimo kalbą galite įžvelgti kitą akcentą: Bidenas aiškiai leido suprasti, kad esminių principų neatsisakysime – negrįšime prie įtakos sferų pasidalijimo Europoje ir už jos ribų, neleisime, kad Rusija nurodinėtų kitoms valstybėms, ką jos gali, o kone, su kuo ir kaip sieti savo ateitį“, – pažymėjo A. Blinkenas.

Tokie akcentai greitai išryškėjo jau 2011-siais, kai Maskvoje kilo demonstracijos prieš suklastotus Rusijos prezidento rinkimus, kuriuose pergalę paskelbė V. Putinas. Tuo metu J. Sullivanas buvo tuometinės JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.

Ji buvo Lietuvoje ESBO susitikime, skirtame demokratijai ir žmogaus teisėms Europoje, kai klostėsi visi tie įvykiai. Ji neturėjo daug pasirinkimų, kaip tik reaguoti į įvykius Rusijoje pasakydama, kad JAV pasisako už kertinius principus, kad mes pasisakome už skaidrumą, sąžiningumą ir demokratiją ir mums kelia nerimą tai, kas vyksta Rusijoje.

H. Clinton Vilniuje
Foto: AP / Scanpix

Tai buvo minimumas to, ką JAV valstybės sekretorė galėjo pasakyti tuo metu, o Putinas tai priėmė kaip sąmokslą, kuriame dalyvavo H. Clinton ir demonstrantai Rusijoje. Tai, žinoma, buvo nesąmonė, bet būtent tai teigė Putinas ir ar jis tuo pats tikėjo, aš abejoju“, – prisiminė J. Sullivanas.

Naivumas ir kitos klaidos

Abu pašnekovai savo interviu tvirtino, kad vėliau V. Putinas ėmė įžvelgti JAV ranką visur, kur tik įmanoma, kad visi amerikiečių veiksmai esą yra būdas pažeminti Rusiją, pakirsti jos galią bei įtaką pasaulyje, o Kremlių siekta apgauti – nuo Arabų pavasario revoliucijų musulmoniškose šalyse, ypač Libijoje, kur Rusija 2011-siais pasijuto apgauta, iki Sirijos ir Ukrainos. Bet tik 2012-siais V. Putinui formaliai grįžus į prezidento kėdę, pasak A. Blinkeno, JAV administracija praregėjo.

„Čia mes suklydome. Mes tikėjome iki pakankamai vėlai, kad Putinao ir Rusijos interesas yra gilesnė integracija tarptautinėje bendruomenėje, kartu su Vakarais. Ir mes netgi buvome vieni tų, kurie advokatavo už Rusijos įstojimą į pasaulio prekybos organizaciją. Manėme, kad to nori Rusija. Mes neįvertinome to, kad Putinas tiesiog sukūrė kleptokratiją, galios Rusijoje šaltinį“, – pripažino A. Blinkenas, pridūręs, kad galiausiai jis suprato tikrąją V. Putino žaidimo esmę.

„Integravusi Rusija turėtų žaisti pagal taisykles, būti atvira, tai visiška priešingybė kleptokratijai. Šie du dalykai negali eiti greta: kadangi Putinas negali pripažinti taisyklių, skaidrumo ir įprastų normų, nes tai pakirstų jo statomą kelptokratiją. Ir mums užtruko tai suprasti, o tada jau buvome tame nulinės sumos žaidime su Maskva, kurios požiūriu Rusijos stiprybė buvo mūsų silpnumas ir mūsų pasiekimai – jų praradimai“, – teigė A. Blinkenas.

A. Blinkenas O. Binladeno reido metu
Foto: Wikimedia Commons

Bet net ir tai supratę JAV administracijos pareigūnai klydo toliau, kas gali panašėti į tendenciją. Ir jei dėl paramos 2003-ųjų Irako karui kritikuojamas A. Blinkenas dar gali atsikirtsti, kad pati karo idėja nuversti režimą nebuvo bloga – blogas buvo tik išpildymas bei pokarinio scenarijaus neturėjimas, tai vėlesni jo darbo administracijoje rezultatai taip pat nenuteikia viltingai.

Pavyzdžiui B. Obama neįvykdė 2013-ųjų pažado smogti Sirijai, jei ši panaudos cheminius ginklus – argumentais A. Blinkenas nesugebėjo įtikinti JAV prezidento, tačiau vėliau jis pasisakė už sirų sukilėlių apginklavimą, kas niekaip neišsprendė situacijos, o tik pratęsė kovos veiksmus ir sukėlė papildomų problemų dėl prarastos ginkluotės bei sukilėlių grupuočių radikalumo. Prieštaringai vertinamas ir 2015-ųjų susitarimo dėl Irano branduolinės programos A. Blinkeno indėlis – nors JAV, Rusijai, keioms Europos šalims ir Iranui pavyko pasiekti susitarimą, jis laikytas silpnu kompromisu, o greitai paaiškėjo, kad Iranas nesilaiko įsipareigojimų.

Bet svarbiausia tai, kad šie JAV užsienio politikos momentai siejami su žlugimu, o kritikų buvo nuo pat pradžių vertinami, kaip naivūs, netoliaregiški ir sukūrę daugiau, nei išsprendę problemų. Kitaip sakant – tradiciškos demokratų partijos politikos pasekmės. Vis dėlto didžiausia B. Obamos užsienio politikos klaida Europos regione tapo išbandymas krize Ukrainoje.

Pavyzdžiui J. Sullivanas pripažino, kad Ukrainos įvykių kontekste 2013-ųjų pabaigoje – 2014-ųjų pradžioje JAV ir toliau laikėsi naivios pozicijos: įvykiai stebėti iš atstumo, leidžiant ukrainiečiams patiems apsispręsti, kai jau buvo aišku, kad Viktoras Janukovyčius sėdi Rusijos kišenėje.

Paradoksalu, kad kilus protestams Maidane JAV iš Kremliaus buvo kaltinama demonstracijų kurstymu, nors patys amerikiečiai bandė suprasti, kas vyksta ir, pasak J. Sullivano, buvo užklupti nepasiruošę ir nesuprato, kas vyksta Kryme.

„Turėjome rimtų įtarimų, kad tie kaukėti ir ginkluoti žmonės Kryme buvo rusai. Bet tai nebuvo kažkas, ką buvome matę anksčiau – užtrukome, kol supratome, bet net ir tada kilo dilema: kaip efektyviai atsakyti į visa tai? Kaip tai pavadinti?“, – pripažino J. Sullivanas, nors hibridines operacijas Kremlius taikė ir 1968-ais Prahos pavasario metu, ir 1991-ųjų sausį Vilniuje. Bet JAV administracijai hibridinio karo metodai tapo naujiena. Ir tai nebuvo vienintelė dilema.

Įtampa Kryme
Foto: AP / Scanpix

„Neturėjome ir aiškių atsakymų, kaip atgrasyti tokį elgesį, kai kita pusė paprasčiausiai neigia, kad tokie dalykai vyksta. Kaip deeskaluosi situacija ir naudosi diplomatija, jei kita pusė sako „Nesuprantu, apie ką kalbate, mes ten neįsivėlę“.

Prezidentas Obama reguliariai kalbėdavosi su prezidentu Putinu apie padėtį Ukrainoje. Obama sako: „žiūrėk, turime rasti kelią, kaip tau atitraukti pajėgas“, o Putinas sako: „Kokias pajėgas? Neturime ten jokių pajėgų“. Tada Obama sako: „Klausyk, mesk į šalį tas nesąmones ir raskime sprendimą“, o Putinas toliau atšauna: „nesuprantu, apie ką kalbi“. Tai kaip rasi atgrasymo arba diplomatijos strategiją?“, – atviravo J. Sullivanas.

Vis dėlto tiek jis, tiek A. Blinkenas galiausiai rado išeitį: sankcijos Rusijos režimui ir jo nariams, susijusiems su Krymo okupacija. Toks sprendimas buvo priimtas po aršių debatų B. Obamos administracijoje ar ukrainiečiams nevertėtų padėti labiau, t. y. tiekti ginkluotę, ypač prieštankinę.

J. Sullivanas ir A. Blinkenas abu pripažino rėmę būtent tokią poziciją, bet galiausiai nusvėrė kiti argumentai – esą jeigu JAV perduos prieštankinių ginklų Ukrainai, tuomet jau kariavusiai Donbase prieš separatistus ir juos remiančius rusus, tai rusija tiesiog padidintų statymus ir atsvertų amerikiečių ginklus dar didesne savo karine jėga. O rizikuoti B. Obama ir J. Bidenas nenorėjo.

„Galiausiai logiškas atsakas buvo ne nekontroliuojama karinė eskalacija, bet sprendimas smogti į Rusijos minkštą vietą – ekonomiką. Su tuo sutiko ir europiečiai, įskaitant kanclerę Angelą Merkel“, – pabrėžė A. Blinkenas. Jo teigimu, tokia pamoka ateičiai gali signalizuoti apie dvi išvadas.

Trūksta aiškios strategijos

Pirmiausiai JAV negali likti vienos ir atsakas turi būti koordinuotas, suderintas su sąjungininkais – tam reikia turėti sąjungininkų ir ne bet kokių, o tokių, kurie būtų pasiryžę įvesti ir išalikyti sankcijų režimą Maskvai. Per pastaruosius kelerius metus raginimų atšaukti sankcijas pasigirdo ne tik iš D. Trumpo administracijos, bet ir iš kai kurių Europos šalių, kurios ir taip nebuvo ypač suinteresuotos bausti Kremlių, o būtent dėl D. Trumpo elgesio nukentėjo JAV įvaizdis Europoje.

Tad atkurti ryšius su sąjungininkais net ir frankofilui A. Blinkenui gali būti sudėtinga tokiu metu, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas toliau nenustygsta kalbėti apie nepatikimas JAV bei strateginę Europos autonomiją bei santykių su Rusija gerinimą. A. Merkel savo ruožtu taip pat yra užsiminusi, kad nebegalima pasikliauti JAV ir europiečiams reikia imti likimą į savo rankas.

Ir nors A. Merkel nedega dideliu susižavėjimu E. Macrono idėjomis bei juo labiau netrykšta geru tonu Maskvai, būtent persipynę Vokietijos ir Rusijos interesai, ypač dėl dujotiekio „Nord stream 2“ bei JAV sankcijų vargu ar leis naujajam JAV diplomatijos vadovui artimiausiu metu pagerinti santykius tiek su Europa, tiek su Rusija. Bendrame santykių fone tai nežada nei nieko ypač gero, nei nieko ypač blogo Lietuvai – A. Blinkeno teigimu, JAV galiausiai priėmė teisingą sprendimą parėmusi Baltijos šalių narystę NATO.

„Klausiu savęs, kur būtų Baltijos šalys dabar, jeigu nebūtų NATO?“, – vertindamas Rusijos agresyvią politiką prieš kaimynes yra pasakęs A. Blinkenas. Tačiau tuo pat metu pripažinimas dėl B. Obamos administracijos klaidų Rusijos atžvilgiu verčia klausti ar iš tų klaidų jis jau pasimokė ir kaip elgtųsi kilus krizei, kuria jis pats abejoja.

„Nemanau, kad V. Putinas ryžtųsi tokiems veiksmams prieš NATO šalis dėl 5-ojo straipsnio“, – pažymėjo A. Blinkenas, nors lygiai tokios pat pozicijos, kad esą Rusijos agresyvūs veiksmai yra sunkiai tikėtini, jis pats ir B. Obamos administracija laikėsi 2009-2014 metais bei vėliau, 2016-siais, kai ėmė aiškėti Rusijos vaidmuo JAV prezidento rinkimuose, kur Kremlius ranka išryškėjo kibernetinių atakų metu.

Foto: Sputnik / Scanpix

Juo labiau, kad kita A. Blinkeno išvada apie išmoktas pamokas taip pat yra daugiau paremta tikėjimu bei viltimi ir įspėjimais, kuo nenustebinsi ne tik Rusijos, bet ir pagrindine JAV varžove laikomos Kinijos. Pastarosios galia kasmet auga, o kai kuriais rodikliais Kinija jau pralenkė Ameriką – vien sankcijomis Kinijos ir Rusijos režimų nebesustabdysi. Tad kaip reaguotų JAV diplomatai į naują krizę, jeigu ją sukeltu V. Putinas arba Xi Jinpingas – arba abu?

„Svarbu suprasti, kad tai nebepasikartos be pasekmių. JAV prezidentas turėtų pasiųsti aiškią žinią Putinui, kad jis suprastų ir patikėtų. Kitaip pamatysime blogesnių dalykų“, – taip 2017-siais kalbėjo A. Blinkenas ir buvo iš dalies teisus.

D. Trumpo administracijos viražai ir prieštaringas elgesys Kremliaus atžvilgiu – nuo pagyrų iki sankcijų, nuo paskelbimo apie karių išvedimą iš Europos iki padidinto Europos atgrasymo iniciatyvos biudžeto bei amerikiečių karių dislokavimo Lietuvoje vargu ar leido Rusijai pasirinkti nuosaikesnį kelią. Kinija, savo ruožtu, toliau augino karinius raumenis Ramiojo vandenyno regione, plėsdama savo įtaką bei minkštąją galią tiek Azijoje, tiek Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Europoje, nepaisant amerikiečių prieštaravimų. Prekybos karai, konfliktas dėl „Huawei“ 5G ryšių technologijų tėra tik pradžia ir vargiai priklauso nuo vienos JAV prezidento kadencijos veiksmų.

Tačiau blogiausia, kaip pripažino tiek A. Blinkenas, tiek J. Sullivanas, vargu ar iš esmės JAV jau rado receptą kaip kalbėtis su Rusija, su kuria esą vis tiek reikia bandyti ieškoti sąlyčio taškų.

„Trumpo administracija turi suprasti, kad JAV ir Rusija turi susijungiančius interesus. Tikėjimas, kad Rusija ir JAV vieną dieną bus puikios partnerės ir žiūrės ta pačia kryptimi privestų prie nusivylimo, – teigė J. Sullivanas. Tačiau jis taip pat priminė ir apie niekur iki šių dienų nedingusį kitą iššūkį: hibridines ir panašias strategijas taikantys rusai tiki, kad jie turi pranašumą padėties destabilizavime ir todėl linkę didinti statymus. Pavyzdys – Ukraina.

„Jie manė, kad veikimas šioje pilkojoje hibridinio karo zonoje leidžia jiems kontroliuoti konflikto eskalaciją. Ir aš nemanau, kad ir šiandien JAV turi strategiją, kaip į tai atsakyti“, – dar 2017-siais kalbėjo J. Sullivanas. Vis dėlto šie jo žodžiai aktualūs ir šiandien, mat nors naujojoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje Kinija ir Rusija aiškiai minimos kaip priešininkės, aiškumo, kaip toliau elgtis netikėtų situacijų metu vis dar nėra.

Joe Bidenas, Vladimiras Putinas
Foto: AP / Scanpix

Tuo metu Ukrainoje įšaldytas konfliktas toliau atneša aukų, nepaisant sankcijų Rusija ten vis dar jaučiasi tvirtai, o eskalacijos iššūkius bent jau viešojoje erdvėje priima drąsiai. Kinija taip pat atsišaudo į JAV spaudimą dėl „Huawei“ bei 5G ryšių technologijų. Kol kas bent jau D. Trumpo administracija nesutarimus sprendė grubiuoju būdu – plėšydama susitarimus.

Pavyzdžiui, įspėta dar B. Obamos administracijos 2015-siais Rusija apsimetė lygiai taip pat, kaip apsimetinėjo Krymo okupacijos ir karo Donbase metu – prigauta meluojanti neigė pažeidusi Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF).

Pernai ši sutartis žlugo iš jos pirmiau pasitraukus būtent JAV. Bet tai nesuveikė kaip atgrasymas, priešingai – Rusija eskalavo padėtį toliau, pranešdama apie superginklų bandymus bei rodydama apokaliptinius vaizdus, kaip smogiama JAV Rytų ir Vakarų pakrantėms. Nepaisant komplikuotų santykių su Baltarusija būtent Kremlius leido eskaluoti padėtį Minske ir parėmė Aliaksandrą Lukašenką, kuris vis dar laikosi įsikibęs valdžios, nepaisant tebevykstančių protestų.

Galiausiai neseniai vėl įsiplieskusiame Kalnų Karabacho konflikte vėlgi ta pati Rusija iš pradžių laikėsi pasyviai, o paskutinę minutę įsijungė ir suvaidino taikdarės vaidmenį – taip leisdama nepilną pergalę pasiekti Azerbaidžanui, o kartu ir dar smarkiau pririšdama tiek Armėniją, tiek Kalnų Karabachą prie savęs.

Baltarusijos ir Kalnų Karabacho atvejais pasyviau už JAV laikėsi tik Europa, tačiau vienintelės priemonės, kurios niekaip nepaveikė Rusijos išlaikytinių buvo eilinės sankcijos – t. y. tas pats ne iki galo efektyvus receptas, kuris buvo taikytas prieš Kremlių ir anksčiau. Tad vienintele naujosios JAV diplomatijos strategijos ašimi lieka bendradarbiavimo stiprinimas su sąjungininkais, bet tai padaryti bus sunkiau, nei 2009-siais, kai demokratai perėmė Baltuosius rūmus, o jų šeimininkais per daugiau nei dešimtmetį dėl skirtingų priežasčių spėjo nusivilti vis daugiau JAV draugų.