Kaip pastebi specialistai, nors Lietuvos gyventojai į grįžtančius namo vis dar žiūri įtariai, daugumai atrodo, kad šalis turi dėti daugiau pastangų siekdama parsivilioti išvykusius. Lietuviai įsitikinę, kad viena pagrindinių priemonių, kuri tai padėtų padaryti – didesni atlyginimai.

Tiesa, ne vienerius metus svetur praleidę tautiečiai jau grįžtų į kitokią aplinką – tyrimai rodo, kad per dešimtmečius lietuvių požiūris į kai kurias problemas gerokai pasikeitė. Jei anksčiau darbo vietos buvo laikomos vienu opiausių klausimų, dabar jo aktualumas sparčiai menksta.

Koks yra lietuvių požiūris į atgal grįžtančius emigrantus, kokias opiausias bėdas šalies viduje mato gyventojai ir kokie trys nauji iššūkiai laukia nusprendusiųjų dar sykį mėginti gyvenimą kurti Lietuvoje, diskutuota „Renkuosi Lietuvą“ organizuotoje diskusijoje „Kaip sukurti grįžimui į Lietuvą palankų klimatą“.

Kaip diskusijoje sakė Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė, migracijos ekspertė dr. Audra Sipavičienė, grįžtamoji migracija pradėjo augti dar nuo 2017 m.

„2017 m. grįžo 10,2 tūkst. emigrantų, 2018 m. – 16,6 tūkst., 2019 m. – 20,4 tūkst., 2020 m. per devynis mėnesius 20,3 tūkst.

Šiemet, matyt, pasieksime ir 25 tūkst. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šie metai nuo kovo mėnesio yra pirmieji metai, kai bendras Lietuvos piliečių migracijos rezultatas yra teigiamas. Tai reiškia, kad grįžtamoji migracija auga ir po truputį mažėja netektys“, – kalbėjo ji.

Lietuviai išsakė nuogąstavimus dėl grįžtančių emigrantų

A. Sipavičienė diskusijoje aptarė ir „Renkuosi Lietuvą“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktą gyventojų nuomonės apklausą, kuri parodė, jog lietuviai namo grįžtančius tautiečius vertina pakankamai palankiai. Tiesa, vertinimo vidurkis nėra labai aukštas – 6,51 balo dešimtbalėje sistemoje.

Kaip rodo tyrimas, grįžtančius emigrantus neutraliai vertina 41 proc. Lietuvos gyventojų, greičiau palankiai – 27 proc., labai palankiai – 12 proc. Kad labai neplankiai vertina grįžtamąją migraciją nurodė 6 proc., greičiau nepalankiai – 14 proc.

Nepaisant gan žemo vertinimo, akcentavo A. Sipavičienė, 60 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad valstybė turėtų skatinti grįžtamąją migraciją.

„Kaip didžiausius grįžtančių emigrantų pliusus lietuviai įvardijo ekonominius (darbo vietų kūrimą, investicijas), demografinius veiksnius, inovatyvių idėjų ir tolerancijos „kitokiems“ importą, vakarietiškus darbo ir žmonių santykius.

Jeigu pasižiūrėtume, kokie yra nuogąstavimai, tai pirmiausiai iškyla kriminalinė emigrantų patirtis. Čia labai svarbu atkreipti dėmesį, kad net jei su kriminaline patirtimi ir grįžta vienetai, žmonių sąmonėje tai fiksuojasi kaip pakankamai svarbus reiškinys. Kitas dalykas, kuris irgi atsispindi žmonių vertinimuose, kad emigrantai jaučiasi pranašesni, jie turi didesnes pajamas, didesnę perkamąją galią ir todėl yra baimė, kad dėl sugrįžusių emigrantų brangs prekės, paslaugos ir gyvenimas Lietuvoje“, – pasakojo migracijos ekspertė.

Audra Sipavičienė

Kaip teigė tyrimą pristačiusi A. Sipavičienė, apklaustieji taip pat išsakė nepasitenkinimą, kad grįžusieji naudojasi sveikatos ir socialinės paramos sistema, nors nemokėjo mokesčių. Tai, kalbėjo pranešėja, rodo, kad nusiteikimą prieš emigrantus skatina neteisybės jausmas.

Anot migracijos ekspertės, lietuviai taip pat nerimauja, kad dėl grįžusių emigrantų išaugs konkurencija darbo rinkoje ir reikės kovoti dėl darbo vietų.

Mano, kad reikia spausti darbdavius dėl algų

Nepaisant gana skeptiško grįžtančiųjų vertinimo, didžioji dalis lietuvių mano, jog šalis turėtų dėti aktyvesnes pastangas dėl išvykusiųjų svetur susigrąžinimo.

„Net 45 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad valstybė nepakankamai rūpinasi emigrantų susigrąžinimu. 10 proc. teigė, kad pakankamai, 25 proc. išsakė nuomonę, kad valstybė ir neturėtų tuo rūpintis, o 20 proc. teigė, jog sunku pasakyti arba į šį klausimą neatsakė“, – tyrimo rezultatus pristatė A. Sipavičienė.

Respondentų taip pat buvo klausiama, kokių veiksmų šalies institucijos, jų manymu, turėtų imtis, kad vis daugiau išvykusių šalies gyventojų pasirinktų kurti gerbūvį Lietuvoje. Čia, rodo apklausa, pagrindinį vaidmenį atlieka darbdavių požiūris į darbuotojus ir atlyginimų klausimas.

„36 proc. nurodė, jog (reikia – „Delfi“) spausti darbdavius, kad šie keltų atlyginimus Lietuvoje. 31 proc. pasirinko atsakymą – padėti emigrantų vaikams prisitaikyti Lietuvoje, 30 proc. lietuvių mano, kad reikėtų informuoti apie grįžimo galimybes.

Dar 28 proc. Lietuvos gyventojų nurodė, kad norint susigrąžinti emigrantus jiems reikėtų gimtojoje šalyje padėti susirasti darbą. 23 proc. mano, kad daugiau emigrantų parvilioti padėtų dvigubos pilietybės įteisinimas. Po 17 proc. teigė, kad grįžimą skatintų lietuviškos televizijos transliavimas bei pagalba lietuviškoms mokykloms emigracijos šalyse.

15 proc. respondentų palaikė mintį, kad grįžimą į Lietuvą reikėtų remti finansiškai, o dar 18 proc. teigė, kad sunku pasakyti arba neatsakė, kaip valstybė turėtų skatinti piliečių grįžimą namo“, – apie lietuvių požiūrį kalbėjo A. Sipavičienė.

Nori dirbti mažiau, o uždirbti daugiau

Vis dėlto, kaip pastebėjo „Baltijos tyrimų“ vadovė, sociologė dr. Rasa Ališauskienė, per beveik 30 metų pačių lietuvių įvardijamos problemos Lietuvoje pasikeitė, o darbo vietos tampa vis mažiau aktualios.

„Jeigu pasižiūrėtume nuo 1996 m. iki maždaug 2004 m., dominavo kasdieniniai, buitiniai rūpesčiai – darbo vietos, žemas gyvenimo lygis. 2004 m. turėjome didelę politinę krizę, t.y., prezidento apkalta ir matome, kad pirmą ir vienintelį kartą iššoko politiniai dalykai“, – komentavo R. Ališauskienė.

Anot jos, lietuvių susirūpinimas politika buvo trumpalaikis, o nuo 1996 m. iki 2011 m. kaip vieną svarbiausių problemų šalyje lietuviai įvardindavo darbo vietas, tačiau vėliau šio klausimo opumas pradėjo mažėti. R. Ališauskienė svarstė, kad galbūt per tą laikotarpį susikūrė nemažai naujų darbo vietų, kita vertus nedarbo lygį galėjo paveikti ir emigracijos srautai.
„Apibendrinant galima sakyti, kad kuo arčiau šių metų, tuo mažiau žmonės norėjo darbo vietų, o daugiau norėjo pinigų. Kitaip sakant, nebelabai noriu dirbti, bet, kaip vadinama, noriu oriai gyventi“, – naują tendenciją pastebėjo R. Ališauskienė.

Sociologės teigimu, sunku pasakyti, ar toks aktualių problemų persirikiavimas gali būti susijęs su aktyvių žmonių emigracija, kurie savo gerovę pradėjo kurti svetur.

„O likę truputį pradėjo laukti dovanų iš dangaus“, – svarstė ji.

Rasa Ališauskienė

Kalbėdama apie lietuvių požiūrį į grįžtančius emigrantus R. Ališauskienė pastebėjo, kad mūsų šalies gyventojams emigracijos problema aktuali tapo tik prieš 10-15 m. Panašiai, anot jos, yra ir su imigracijos klausimu, kuriuo tautiečiai pradėjo domėtis tik kilus migrantų krizei Europoje. R. Ališauskienės nuomone, gana stiprią emocinę mūsų šalies gyventojų reakciją dėl imigracijos sukėlė kalbos apie kvotas ir Vokietijos pozicija šiuo klausimu.

„Kalbama ne tik apie kitų šalių piliečius, kartais viskas suplakama į vieną krūvą. Maždaug 2014-2015 m. visi atvažiuojantys į Lietuvą iš kažkur kitur pradėjo rodytis kaip tam tikra grėsmė“, – aiškino sociologė.

Vis dėlto, anot jos, sumažėjusi migrantų krizė ir sumenkęs šios temos aktualumas žiniasklaidoje atsispindi ir visuomenės nuotaikose – apklausos rodo, kad iki šių metų šis klausimas išnyko iš tautiečiams aktualių problemų sąrašo.

3 nauji iššūkiai

Savo ruožtu A. Sipavičienė pastebėjo, kad išvykti žmonėms visada būna lengviau nei sugrįžti, nes parvykusiems emigrantams vienu metu ant pečių sugula daug klausimų – gyvenamoji vieta, darbas, vaikų ugdymas ir t.t.

Tačiau, dėmesį atkreipė migracijos ekspertė, šiemet prisidėjo ir trys nauji išvykstančiųjų ir parvykstančiųjų srautus veikiantys iššūkiai – „Brexit“, Covid-19 pandemija bei įvykiai Baltarusijoje.

Kalbėdama apie „Brexit“ specialistė pastebėjo, kad ilgą laiką emigracija į Jungtinę Karalystę (JK) sudarė 45 proc. viso išvykstančiųjų srauto. Dabar ji yra sumažėjusi 2,5 karto.

„Metų pradžioje buvo labai didelės baimės, kad gali prasidėti masiniai grįžimai, nes JK sudaro praktiškai pusė viso emigracijos srauto. Kaip pasirodė, iš tiesų grįžimai nėra masiniai ir bent jau tie rodikliai rodo, kad apie 90 proc. Lietuvos piliečių, kurie yra emigravę ir legaliai dirba JK, jau yra gavę ten leidimus gyventi. Tai, aišku, rodo, kad jie neplanuoja grįžti artimiausiu metu“, – kalbėjo A. Sipavičienė.

Tuo tarpu Covid-19 pandemija, pastebėjo ji, paveikė daugelio tiek planavusių emigruoti, tiek norėjusių grįžti į Lietuvą planus.

„Kažkokių tikrų skaičių nėra, socialinėje medijoje ar žiniasklaidoje buvo tokie vertinimai, kad apie 70 tūkst. lietuvių grįžo vien per kovą-balandį. Bet šis skaičius apima ir tuos turistus, kurie turėjo grįžti, tai praktiškai nelabai atspindi, koks yra Covid poveikis.

Tačiau labai aišku, kad pandemija keičia migracijos trajektorijas. Galbūt iš tų, kurie galvojo grįžti, ne visi gali grįžti. Tie, kurie net nesiruošė grįžti, pergalvoja savo planus. Manau, kad šitą taip pat reikia įvertinti. Tie žmonės, kurie galvoja apie grįžimą, kurie grįžta, turi suprasti, kad situacija yra pasikeitusi“, – įspėjo A. Sipavičienė.

Kaip dar vieną iššūkį ji įvardijo Baltarusijos įvykius. Anot pranešėjos, nors gali atrodyti, kad tai niekaip nesusiję su grįžtančiųjų emigrantų skaičiumi, tai taip pat veikia aplinką, į kurie išvykusieji planuoja sugrįžti.

„Visų pirma, kadangi LR Vyriausybė labai remia ir skatina Baltarusijos opoziciją ir yra priimta labai daug palengvinimų Baltarusijos piliečiams atvykti (...), vykdomas darbo jėgos pritraukimas, galima įvertinti, kad galbūt didės konkurencija darbo rinkoje.

Tačiau paraleliai iš tiesų yra dedama labai daug pastangų, kad būtų pritrauktas ir verslas iš Baltarusijos, ypač kad IT sektorius perkeltų savo įmones. Taigi šalia atvykstančios darbo jėgos būtų pritraukiamos ir darbo vietos, atsirastų naujų darbo vietų kūrimas“, – įžvalgomis dalinosi Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė.