Nepaisant to, kad atsiradęs Lietuvą pasiekęs naujasis koronavirusas gyvenimą apvertė aukštyn kojomis ir didelei daliai visuomenės sukėlė gana stiprias neigiamas emocijas, karantinas turėjo ir netikėtą efektą – pasirodo, lietuviai pajuto bendrumo jausmą ir kai kuriuos gyvenimo Lietuvoje aspektus ėmė vertinti netgi pozityviau nei iki šiol.
Apie Lietuvos gyventojų nuotaikų pokyčius per maždaug 30 metų bei karantino įtaką tautiečių savijautai „Renkuosi Lietuvą“ organizuotoje konferencijoje „Kaip sukurti grįžimui į Lietuvą palankų klimatą?“ pristatė „Baltijos tyrimų“ vadovė, sociologė dr. Rasa Ališauskienė.
Nuotaikos prastėti pradėjo dar prieš pandemiją
Kaip pasakojo R. Ališauskienė, jau nuo 1992 m. lietuviams kas mėnesį apklausose buvo užduodamas labai bendras klausimas – kaip manote, Lietuvoje reikalai krypsta į gerą ar į blogą pusę?
„Čia be patikslinimų, ar ekonomika, ar psichologija, ar socialiniai dalykai. Apskritai bendras jausmas. Grįžau iš darbo namo – ir viskas gerai arba oi, viskas blogai, emigruosiu“, – aiškino ji.
Kaip matyti iš „Baltijos tyrimų“ bendrovės surinktų duomenų, itin blogai padėtį Lietuvoje tautiečiai vertino 2000 m. Tuomet net 90 proc. manė, kad reikalai šalyje krypsta į blogą pusę, o 9 proc. – į gerą.
Dar liūdnesnė situacija buvo 2009 m., kai judėjimą blogyn įžvelgė 94 proc. Lietuvos gyventojų, o teigiamų poslinkių pastebėjo vos 5 proc.
Įdomu tai, kad daugiau manančiųjų, jog reikalai Lietuvoje gerėja, už tuos, kurie jautė blogėjimą, per istoriją buvo vos kelis kartus. 2003 m. 52 proc. šalies gyventojų jautė Lietuvos ėjimą gera linkme (manančių, kad reikalai eina blogyn buvo 45 proc.). 2005 m. šie skaičiai atitinkamai buvo 57 ir 40 proc. Pozityvi nuomonė apie situaciją šalyje stipresnė buvo ir 2007 m. – judėjimą geryn jautė 63 proc., blogyn – 35 proc.
Kaip matyti iš grafiko, gana pozityvios lietuvių nuotaikos buvo ir iki Covid-19 krizės. Dar šių metų vasarį 54 proc. apklaustųjų teigė, kad reikalai eina geryn, 44 proc. manė, kad blogyn. O štai jau šių metų liepą pesimizmo buvo gerokai daugiau – gerus poslinkius matė tik 41 proc., tuo tarpu blogus – net 58 proc.
„Buvo didesnis laikotarpis, kai vis tik to raudono turėjome daugiau. Bet maždaug nuo 2009-2010 m., prieš ir po tos didžiosios ekonominės krizės, lyg ir buvo tos nuotaikos pradėjusios gerėti ir buvo nuostata, kad reikalai krypsta į gerąją pusę. Po to, pokšt įvyko ekonominė krizė ir visgi ekonominiai dalykai daugeliu atvejų lemia tuos vertinimus ir tos nuotaikos vėl blogėjo.
Toliau išsikapsčius iš krizės – Europos Sąjunga, euras, ekonomikos augimas ir pradėjome nebe taip šokinėti. Praktiškai nuo 2014 m. iki šių metų nuotaikos po truputį vis gerėjo, stabilizavosi, bet atėjo pandemija“, – komentavo R. Ališauskienė.
Sociologės teigimu, gyventojų nuotaikos pradėjo prastėti dar prieš pandemijos Lietuvoje pradžią, vasario mėnesį. Tai ji aiškina dideliu neapibrėžtumu.
„Žmonės pasimetė ir vis tik didelė dalis visuomenės su visiškais gyvenimo ribojimais arba nepažįstamais reiškiniais susidūrė pirmą kartą. Jeigu vyresnė karta pergyveno ir ne vieną ekonominę krizę, ir režimo pasikeitimą, Sovietų sąjungos griuvimą, jiems gal įprasčiau susidurti su kataklizmomis, tai daugelis jaunesnių žmonių pirmą kartą atsidūrė situacijoje, kai nuo jų niekas nepriklauso. Tas bendras fonas tapo žymiai neramesnis ir labiau neigiamas negu teigiamas“, – įžvalgomis dalijosi sociologė.
Optimistų vis tiek liko daugiau
Vis dėlto, anot R. Ališauskienės, nepaisant stiprių emocijų – nerimo, baimės, pykčio, kurias sukėlė tiek karantinas, tiek pati pandemija, bendras lietuvių psichologinis fonas yra neblogas.
Tokį savo teiginį sociologė grindė nuo 1992 m. atliktomis apklausomis, kai lietuvių buvo prašoma įvardinti, kaip jie apibūdintų dabartinės Lietuvos žmonių nuotaikas. Atsakant į šį klausimą respondentai galėjo rinktis iš trijų atsakymų – optimistai, pesimistai, neutralūs.
„Nuo 1992 m. iki 1997 m. optimistų skaičius buvo truputį sumažėjęs, bet čia vėlgi tų metų ekonominės krizės priešaušris. Po to per 13 metų situacija labai pasikeitė, tapome tokia smarkiai optimistiška visuomenė“, – kalbėjo pranešėja.
Kaip rodo apklausų rezultatai, 2020 vasarį net 52 proc. šalies gyventojų Lietuvos žmones vertino kaip optimistus, 12 proc. kaip pesimistus, o 32 proc. kaip neutralius. Tiesa, jau šių metų kovą nuotaikos pasikeitė. Lietuvius kaip pesimistus matė 35 proc. šalies gyventojų, kaip optimistus – 41 proc., o neutraliai vertino 25 proc.
Nepaisant to, kad aplink daugiau pesimistų matančių tautiečių gretos padidėjo, R. Ališauskienė siūlė žiūrėti į skirtumą.
„Netgi ir dabar per paskutinį laikotarpį optimistų skaičius vis tiek išliko didesnis negu pesimistų arba neutralių. Kuo šitas požiūris yra svarbus? Jeigu tu tikiesi, kad ateityje bus geriau, tai tu ir darysi kažką, kad būtų geriau. Jeigu tu manai, kad ateitis bus niūresnė – tai kam stengtis?“ – retoriškai klausė sociologė.
Anot R. Ališauskienės, tyrimai rodo, kad optimizmo ir pesimizmo balansas net ir lyginant su kitomis šalimis vis tiek krypsta į gerąją pusę, kas reiškia, jog nepaisant gana didelio nerimo, visuomenėje nėra visiško nusivylimo ar rankų nuleidimo.
„Galima pasakyti, kad taip, pavasarinis karantinas buvo sukrėtimas. Tai buvo nauja situacija ir emocijos pradėjo šokinėti, nes adrenalino buvo tikrai daug“, – sakė ji.
Pastebėjo kai kurių rodiklių gerėjimą
Ne vienerius metus sociologai stebėjo ir kaip keičiasi žmonių, kurie didžiuojasi esantys Lietuvos piliečiais, gretos. Kaip aiškino R. Ališauskienė visai tiesiogiai gautų atsakymų iki pirmojo karantino ir jo metu ar po jo lyginti negalima, nes tyrimų metodikos šiek tiek skyrėsi, tačiau matyti, kad besididžiuojančių stipriai padaugėjo.
Pranešėja tokius ryškius pokyčius aiškino susitelkimo jausmu, kurį paskatino pandemija. Respondentų, sakė ji, taip pat buvo klausiama, ar jie gyvendami Lietuvoje jaučiasi reikalingi visuomenei.
„Čia visa laiką turėjome tam tikrą problemą, nes buvo kaip ir visuomenės perskilimas – pusė taip, pusė taip. Tai priklausė ir nuo pajamų, ir nuo gyvenimo būdo, ir nuo išsilavinimo, ir nuo to pojūčio, kiek tu esi reikalingas visuomenei. Vyresni žmonės dažniau jautėsi prasčiau, bet per karantiną, nors tu kaip ir esi uždarytas, tas bendrumas, bendros bėdos jausmas paskatino kaip ir pozityvesnį vertinimą “, – rezultatus komentavo R. Ališauskienė.
Įdomu tai, kad per karantiną nepaisant visko padaugėjo ir laimingais besijaučiančių lietuvių.
„Šis vertinimas per karantiną taip pat šiek tiek pagerėjo, net nepaisant visų neigiamų emocijų. Matyt, atskaitos taškai truputį pasijautė. Kai tu neturi ferario, tai esi nelaimingas, bet kai supranti, kad benzino degalinė uždaryta, tai ir ferario nebereikia“, – juokavo „Baltijos tyrimų“ vadovė.
R. Ališauskienės teigimu, per beveik tris dešimtmečius mažėjo ir lietuvių tarpusavio susipriešinimas. Tiesa, kiek stiprus bus atsiradęs bendrumo jausmas ir ar besitęsiant pandemijai vėl nebus fiksuojamas ryškesnis visuomenės skilimas, kol kas pasakyti sunku.
„Tas susipriešinimas – mes ir jie arba toks ir kitos – tikrai mažėjo. Daugiausiai, aišku, jaunesnės kartos sąskaita. Ką padarė šitas pandemijos periodas, kol kas sunku pasakyti, nes per kai kurias apklausas matėsi, kad atsirado to skirstymo aš ir tu – aš su kauke, o aš kaukės skeptikas, tu klausai valdžios, o aš jai priešinuosi, tu dirbi biudžetiniame sektoriuje, tau gerai namie online sėdėt, nes tau vis tiek alga kapsi, o aš naktinio baro šeimininkas ir mane uždarė“, – pastebėjo R. Ališauskienė.