„Ar susitvarko Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Čekija, Slovakija, Estija, Latvija, kuriose nebuvo rinkimų? Antra banga buvo neišvengiama, nes vasarą visi atsipalaidavo, ne tik Lietuva. Norėjome laisvesnio gyvenimo, judėjimo, švenčių, bendravimo, barų. Dabar turime rezultatą“, – svarsto nueinančios vyriausybės vadovas.
Jo teigimu, nauja valdančioji koalicija skelbia kurianti naują politinę kultūrą, tačiau tokios deklaracijos esą neturi realaus pagrindo.
„Pamatėme, kad minėtos deklaracijos lieka tik deklaracijomis <…> Iš valdančiųjų jau akivaizdžiai sklinda tokios nuotaikos: „Na, dabar mes jums parodysime, kas yra valdžia.“ Pirmas [Seimo] posėdis parodė, kad einama būtent tuo keliu“, – teigia premjeras.
– Palikdamas premjero postą, paliekate naujai valdžiai ir sudėtingą koronaviruso valdymo situaciją. Kokia jūsų prognozė – kaip klostysis padėtis artimiausiu metu ir kokie sprendimai padės stabdyti antrąją viruso bangą?
– Vyriausybė dar tris savaites turės dirbti. Situacija, kurią paliksime, nebus sudėtinga, nes yra padėti tvirti ekonominiai ir socialiniai pamatai. Europos Komisijos, EBPO vertinimai rodo, kad ir skurdo mažinimo, ir kitose srityse praėję ketveri metai buvo produktyvūs. Nepaliekame jokių bombų ir kam nors pakištų kiaulių: šį biudžetą darėme kaip sau.
– Bet Valstybės kontrolė kalba apie skylę biudžete – beveik 9 proc. valdžios sektoriaus deficitą.
– Apie tas skyles ir kontrolių pasakymus neverta nė kalbėti. Buvo su COVID-19 susijusi situacija, ir niekas – jokia valstybė – neturėjo jokių alternatyvų.
Ta skylė dabar būtų buvusi milžiniška, jei nebūtume ketverius metus laikęsi fiskalinės drausmės ir skolinimosi reitingų sąrašuose vertinami pagal aukščiausią kategoriją – jei nebūtume stabili ir patikima, investuotojų akimis, valstybė. Tada per krizę būtume tiesiog subyrėję.
Valstybės pasiskolintos lėšos nėra tragedija. Ir jos nėra pravalgytos. Dalis jų, žinoma, panaudota paramai, kuri buvo skirta pirmajai koronaviruso bangai amortizuoti. Bet pirmiausia tos lėšos naudojamos kuriant tvarią ekonominę ateitį.
O kalbant apie COVID-19 situaciją – liepsnoja visa Europa. Keista girdėti kai kurių kolegų politikų pasakymus, kad Lietuva nesusitvarko. Ar susitvarko Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Čekija, Slovakija, Estija, Latvija, kuriose nebuvo rinkimų? Antra banga buvo neišvengiama, nes vasarą visi atsipalaidavo, ne tik Lietuva. Norėjome laisvesnio gyvenimo, judėjimo, švenčių, bendravimo, barų. Dabar turime rezultatą.
Situaciją paliekame stabilią, kontroliuojamą. Dabar svarbu, kad nauja vyriausybė, kuri turės geresnį – savo – krizės valdymo planą, kuo greičiau tą planą įgyvendintų.
– Kalbama, kad ligoninėse gali pritrūkti lovų. Nejau nuo pavasario nebuvo laiko geriau pasiruošti ir turėti daugiau lovų?
– Pasiruošta: turime penkias atramines ligonines, o kai jos bus pilnos, numatytas algoritmas – antras, trečias ratas. Lovų ligoninėse tikrai nepritrūks, jei nebus sprogimo ir neprasidės nevaldomas viruso plitimas.
Reikiama įranga – nupirkta. Bet iš anksto – pavasarį – statyti kažkokias ligonines ir tikėtis, kad susideginsime, nebuvo jokios prasmės.
Viskas daroma nuosekliai, tikiuosi, sugebėsime suvaldyti situaciją ir išvengti sprogimo sveikatos priežiūros įstaigose.
– Sakote, kad liepsnoja visa Europa, ir mūsų valdžios esminių klaidų neįžvelgiate. Kodėl tokiu atveju, tarkime, Airijoje padėtis jau kurį laiką gerėja?
– Airija porą savaičių anksčiau įvedė karantiną.
– Galbūt ir Lietuvai derėjo įvesti karantiną anksčiau?
– Ar prezidento Gitano Nausėdos aktyvus įsitraukimas į koronaviruso suvaldymą gali būti susijęs su nepasitikėjimu vyriausybės veiksmais?
– Nemanau. Mano nuomone, jis bando perimti vyriausybės patirtį ir ją perduoti naujai vyriausybei. Tai tokia tarpinė būsena. Vis tiek valdymu visapusiškai užsiima tik vyriausybė. Taip, yra prezidento parama per pasitelkiamus ekspertus, neformalius pasitarimus. Bet tie patys ekspertai dirba ir vyriausybėje, ir prezidentūroje.
Su būsima vyriausybės vadove palaikome normalų dialogą. Jei reikia, ji supažindinama su situacija. Prezidentas šiuo atžvilgiu nevaldo ir negali valdyti: sprendimus priima vyriausybė ir – jei reikia įstatymų pataisų – Seimas. Bet ekspertų subūrimas aplink prezidentą šiuo metu, manau, yra geras dalykas.
– Su kuo jums lengviau susikalbėti – Ingrida Šimonyte ar Gitanu Nausėda?
– Su jais abiem mes kalbamės normaliai, darbingai.
– Ar bendradarbiauti su juo sekėsi geriau nei su Dalia Grybauskaite?
– Geresnis?
– Geresnis.
– Prezidentas G. Nausėda neseniai padėkojo Lenkijai už demokratijos vertybių gynimą. Sutinkate su tokia pozicija?
– Lenkija – ypač pastaruosius ketverius metus – pademonstravo, kad ji nėra „popierinė“ partnerė: tai reali mūsų strateginė partnerė. Mums svarbūs energetiniai projektai padedant Lenkijai juda į priekį. O Lenkijoje vykstančius politinius procesus reiktų giliau išmanyti. Žinoma, galime ginčytis tam tikrais vertybiniais klausimais, kaip antai abortų draudimas. Lenkijoje vyksta aršios diskusijos tais klausimais, ir abi pusės turi svarių argumentų.
– Jūs pritartumėte, kad Lietuvoje abortai būtų visiškai uždrausti?
– Tikrai nepritarčiau. Manau, kritiniais atvejais moteris turi turėti sprendimo teisę. Bet valstybė turi padaryti viską, kad tokio apsisprendimo – ypač nekritiniais atvejais – nereikėtų. Jei gyvybė jau pradėta, tai mūsų visų interesas – kad gimtų kuo daugiau lietuvių. Ir jei moteris dėl savo socialinės padėties dvejoja, ar jai gimdyti, tai čia – valstybės kaltė.
– Pradėjo darbą naujasis Seimas. Kaip vertinate pirmuosius žingsnius – Seimo vadovybės rinkimus?
– Lūkesčiai buvo kitokie. Deklaruota apie naują politinę kultūrą. Ta nauja politinė kultūra truko apie valandą laiko. Deja, Seimo pirmininkė, atėjusi į mūsų frakciją, kalbėjo nenuoširdžiai ir paskui priėmė sprendimus, kurie, žinoma, formaliai žiūrint, yra teisėti, bet kalbant apie pagarbą opozicijos teisėms…
Sprendimas atimti iš didžiausios, o ateityje galbūt net vienintelės opozicinės frakcijos Seime galimybę turėti savo atstovą Seimo vadovybėje (vicepirmininką) liudija gan keistą požiūrį. Jį sunku suvokti. Juk prieš tai vyko dialogas, diskusijos, ir trijų galimų opozicinių frakcijų nuostatos buvo aiškiai išdėstytos.
– Kodėl, jūsų manymu, Liberalų sąjūdžio pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen artimiausia pasirodė būtent Darbo partijos frakcijai Seime priklausančio Andriaus Mazuronio kandidatūra į Seimo vicepirmininkus?
– Man irgi keista. Susitikusi su mūsų frakcija tepasakė „ačiū už jūsų nuomonę, aš jus išklausiau“. Jokių savo argumentų ji nepateikė. Seimo plenariniame posėdyje irgi argumentų neturėjo.
Panašu, kad tiesiog įvyko susitarimas – prekyba postais. Matyt, tikintis, kad Darbo partija rems valdančiąją koaliciją. Kodėl buvo pasirinktas būtent A. Mazuronis? Sunku pasakyti. Galbūt todėl, kad kažkada jie priklausė tai pačiai partijai.
Neabejoju tuo, kad A. Mazuronis tam postui tinka. Jis – racionalus, labai pragmatiškas politikas.
– Ar galėjo Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos bendrystė atsirasti dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šių partijų buvę atstovai figūruoja su koncernu „MG Baltic“ susijusioje byloje?
Ar ši aplinkybė galėjo lemti tą susitarimą naujajame Seime? Sunku pasakyti.
– O kokia galima iš to nauda Darbo partijai? Na, išskyrus tai, kad jos atstovas tapo Seimo vicepirmininku.
– Nežinome tų susitarimų. Manau, nereikia spėlioti: tai gan greitai turėtų paaiškėti. Matysime ir galėsime spręsti iš to, kaip balsuojama Seime.
– Kai konservatoriai ir liberalai buvo opozicijoje, jie sugebėjo dalį valdančiųjų patraukti į savo pusę. Bene ryškiausias pavyzdys – buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, tapęs pirmuoju nepriklausomos Lietuvos istorijoje Seimo vadovu, perbėgusiu į opozicijos pusę. Dabar, būdami valdžioje, konservatoriai ir liberalai prisiviliojo dalį opozicijos. Kodėl valstiečiai žalieji nuolat pralaimi galios žaidimuose?
– Matyt, tai lemia tam tikras mūsų naivumas, kalbant apie politikos metodus. Žinoma, minėta padėtis praėjusios Seimo kadencijos metu buvo visiškai nenormali. Apie buvusios opozicijos konstruktyvumą net nėra ką kalbėti.
Buvo akivaizdus noras (ir pasiektas atitinkamas rezultatas), kad Seimo pirmininkas atstovautų opozicijai. Su visais iš to plaukusiais ir pusantrų metų trukusiais padariniais.
Buvo paradoksas: valdančioji dauguma neturėjo daugumos Seimo vadovybėje. Sprendimus priimdavo ne Seimo dauguma, bet opozicijos atstovai. Štai tokia yra naujoji politinė kultūra: galite būti išrinktas Seimo pirmininku valdančiosios daugumos balsais, tada tapti opozicijos atstovu ir sėkmingai griauti valdančiąją daugumą.
– Tačiau būtent valstiečiai žalieji ir jūsų rinkimų sąrašas 2016 metais atsivedė į Seimą tokį Seimo pirmininką, demonstravusį būtent tokią politinę kultūrą.
– Atėjo daug žmonių, kurie vėliau dėl įvairių priežasčių paliko mūsų frakciją Seime. Seimo pirmininko istorijoje nenoriu sakyti, kad vienoje pusėje viskas buvo juoda, o kitoje – viskas balta.
Tačiau turime konstatuoti faktą (žmonės galbūt to nematė ar nesuprato), kad Seime beveik pusantrų metų tikroji dauguma buvo visai ne ta, kurią daug kas įsivaizdavo kaip daugumą. O iš tiesų Seimo vadovybė ir jos sprendimai buvo kontroliuojami opozicijos.
