Nepaisant ažiotažą kėlusių su premjeru susijusių istorijų ir permainingų Prezidentūros bei Vyriausybės santykių – kurie ne visada leido laiku paskirti atsakingų institucijų vadovus – prezidento įsitikinimu, S. Skvernelis, kaip žmogus, pagyrimo tikrai nusipelno.

„Žmogiškai ponas Skvernelis padarė daug. Tai yra subrendęs politikas. Ir tai aš sakau, nepaisant to, kad dėl kai kurių sprendimų aš pats jį kritikavau: ir dėl to keliuko, ir dėl ministro. Bet galiausiai aš manau, kad šiandien mes galime žiūrėti drąsiai vienas kitam į akis ir suprasti, kad abu dirbome savo darbą. O jei kažkur nesutardavome – nieko nepadarysi“,– interviu Eltai teigė G. Nausėda.

Tačiau prezidentas, kalbėdamas apie kitus Ministro Kabineto narius – nepalyginamai kritiškesnis. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, teigia šalies vadovas, yra kontroversiška ir savo energiją į konfliktų kūrimą, o ne į COVID-19 antrosios bangos suvaldymą nukreipusi asmenybė. Ne kartą kritikuotas švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, teigia prezidentas, nors ir rodė pastangas, tačiau kaip asmenybė nėra tinkamas švietimo sistemai reformuoti. Savo ruožtu apie taip pat anksčiau kritikos sulaukusį socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį, prisipažįsta prezidentas, savo nuomonę jis pakeitė.

Interviu Eltai prezidentas taip pat užsiminė manąs, kad darbą pradėjus naujai koalicijai, jo dar kadencijos pradžioje žadėtų tarpininkavimo paslaugų tarp konfliktuojančių politinių jėgų gali prireikti. Kartu jis įvertino ir kai kurias buriamos naujos valdančiosios daugumos iniciatyvas: skeptiškai atsiliepė apie ketinimus peržiūrėti alkoholio kontrolės įstatymą, atsargiai įvertino užmojį mažinti kai kuriuos mokesčius.

G. Nausėda kartu tikino neturįs išankstinio nusistatymo dėl ketinimo įteisinti tos pačios lyties partnerystės institutą ir kritiškai įvertino kaimyninę Lenkiją, kurioje dar labiau sugriežtinus ir taip itin griežtą abortų įstatymą, minios žmonių išėjo į gatves. Prezidentas pabrėžia, kad moteris turi turėti teisę apsispręsti.

– Neseniai duotame interviu sakėte, kad naujoji valdžia turi visas galimybes įrodyti, kad ji gali daryti kažką kitaip nei darė ankstesnioji. Ką pirmiausia turite galvoje?

– Pirmiausia galvoje turiu nuoseklumą. Jei jau užsibrėžei tam tikrą tikslą – siek to tikslo nuosekliai, kliaukis ekspertų rekomendacijomis. Sukurk tam tikras institucines formas, kurios leistų ekspertų gebėjimus panaudoti nuolatos, o ne priešokiais. Nors tokių pastangų ir buvo Vyriausybės veikloje, vis dėlto jos buvo ganėtinai fragmentiškos ir tie ekspertų forumai – kaip patys ekspertai sako – dažniausiai likdavo diskusijų forumais be aiškesnio rezultato.

Štai kodėl burdami Sveikatos tarybą, kuri dabar bus prie Prezidentūros, mes tikimės nutiesti tiltelį nuo senosios Vyriausybės ir atiduoti šį instrumentą naujai Vyriausybei, pasinaudodami tikrai labai gera gražia pilietine valia, kurią išreiškė mūsų mokslininkai.

Saulius Skvernelis, Gitanas Nausėda

– Bet sveikatos apsaugos ministras, panašu, nelabai žavisi šia mintimi – sako, kad Vyriausybė pati turi savo ekspertus, kad nieko naujo jūsų sukurta ekspertų komanda nepasiūlys, kad galbūt Vyriausybei apskritai nebus laiko dirbti su ja.

– Aš manau, kad sveikatos apsaugos ministrui – o juo labiau nueinančiam ministrui – reikėtų galbūt užsiimti kitais klausimais ir naujam sveikatos apsaugos ministrui palikti spręsti bei susiformuoti savo požiūrį į šią tarybą. Nesinaudoti tokių ekspertų nuomone, rekomendacijomis yra tiesiog nusikaltimas. Mes tuomet procesą padarome tiesiog politiniu, konjunktūriniu, o jei tai rinkimų metai – ir priklausomu nuo rinkimų datos. Tai tikrai yra neleistina, nes už tai mes mokame žmonių gyvybėmis.

Aš negaliu neigti – per pirmąją pandemijos bangą tikrai buvo labai neblogai padirbėta, ir tai turbūt buvo dėl to, kad mes iš pat pradžių nusistatėme gana konservatyvų požiūrį į virusą: neneigėme jo, negalvojome, kad tai yra kažkoks menkniekis. Ėmėmės gana stiprių priemonių – horizontalių priemonių, kurios, nors ir stipriai pristabdė mūsų ekonominę veiklą, turėjo ir reikšmingo poveikio mūsų statistikai. Tačiau pasiekus tokį rezultatą ir turint keletą mėnesių, kai koronaviruso atvejų skaičiai sumažėjo...

Tuomet buvo galima paruošti savo veiksmus jau ateinančiai antrajai bangai, nes buvo aišku, kad ji ateis – nebuvo aiškus tik jos mastas. Bet buvo laiko pasiruošti veiksmų algoritmus. Tačiau tai nebuvo padaryta, tai buvo panaudota tiesiog neįprasto laiko (sveikatos apsaugos ministro – ELTA) atostogoms. Dėl to kilo tam tikrų papildomų žiežirbų.

– Tad jūs sutiksite su Seimo rinkimus laimėjusios partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kad dabartinės Vyriausybės reakcija į tai, kaip klostosi situacija suvaldant koronavirusą, primena leidimąsi nuo kalno tarp gausybės medžių pakeltomis rankomis?

– Dabar manau, kad sprendimai yra padaryti, tik nežinau, ar jie negalėjo būti padaryti anksčiau. Matyt, vėlgi – rinkimai. O taip neturėtų būti. Kai rinkimai pasibaigė – sprendimai padaryti. Jie griežti, jie, jei geriau paanalizuotume, yra šiek tiek subtilesni, tikslingesni nei kad buvo pavasarį, ir jie tikrai turėtų duoti tam tikrą poveikį.

Aš galvoje turiu sprendimus, kurie štai dabar gimė ir netrukus įsigalios. Negaliu teigti, kad sprendimai nėra daromi tikslingai, tačiau nuoseklumo ir aiškios programos, kaip tai reikėtų padaryti, nebuvo. Toks yra mano vertinimas.

Kita vertus, negalima teigti, kad valdančioji dauguma nepadarė darbų, kurie yra susiję su socialinės atskirties mažinimu, regionų politikos aktyvinimu. Atsirado regionų forumai, atsirado sprendimai, kurie įteisino vidaus sandorius. Buvo sparčiau didinamos pensijos, jos aplenkė vidutinio darbo užmokesčio augimą. Dėl krašto apsaugos finansavimo Prezidentūrai, Vyriausybei ir valdančiajai daugumai klausimų daug nekildavo. Visi supratome, kad ir kokie brangūs yra tie pinigai, bet savo saugumui juos turime skirti.

Ir asmeniškai premjerui galiu pasakyti žodį, kuris gali nuskambėti kaip tam tikras pagiriamasis žodis. Tai yra susiję su jo, kaip asmens, indėliu suvaldant viruso plitimą būtent tuo metu, kai jis sirgo. Tai tikrai buvo labai sunkus metas...

Aš iš arti mačiau, kaip temperatūros turintis, karščiuojantis žmogus eina į Valstybės gynybos tarybos posėdį dėl to, kad reikia, dėl to, kad tas posėdis yra labai reikalingas. Ir tik po to, kai jis nebegalėdavo daugiau ištverti, tada atsiprašydavo ir išeidavo. Tai poelgis žmogaus, kuris, nepaisydamas savo sunkios ligos, yra pasirengęs atiduoti savo sveikatos atsargas, kad būtų priimami sprendimai.

– O jei apibendrintumėte visą praleistą bendravimo ir bendradarbiavimo laiką su premjeru. Juk buvo visokių epizodų. Pats premjeras yra sakęs, kad į santykius su Prezidentūra atėjo žiema. Kaip jūs apskritai įvertintumėte savo, kaip prezidento, darbą su premjeru Sauliumi Skverneliu?

– Santykiai tikrai buvo ganėtinai permainingi. Tačiau natūralu, kad po to, kai buvau išrinktas prezidentu, kilo tam tikras apsišlifavimo ir testavimosi poreikis. Norėjosi geriau suprasti vienas kito charakterį, kur galimi ir negalimi kompromisai.

Šis laikotarpis užtruko gerus pirmuosius pusę metų. Po to atsirado darbiniai klausimai ir visi emociniai, charakterio dalykai nuėjo į antrąjį planą. Ten, kur mes sakėme, kad sprendimo nerasime, kad mes nesutinkame – tai tiesiog buvo priimama kaip duotas faktas ir su tuo susitaikoma. Jeigu kita pusė nerasdavo galimybės sutarti – mums tą indikuodavo ir mes žinodavome, kad šioje vietoje sutarimo nebus. Dažniausiai tie nesutarimai baigdavosi tuo, kad tam tikri pareigūnai, kurie turėdavo būti paskirti į tam tikras pareigas, nebūdavo paskirti. Gaila dėl to...

Bet kai pareigūnų skyrimo procese dalyvauja dvi, o kartais net ir trys institucijos, bent vienai iš jų iškritus ir nesutinkant – sprendimo priimti yra neįmanoma. Tačiau apibendrindamas pasakyčiau, kad žmogiškai ponas Skvernelis padarė daug. Tai yra subrendęs politikas. Ir tai aš sakau, nepaisant to, kad dėl kai kurių sprendimų aš pats jį kritikavau: ir dėl to keliuko, ir dėl ministro. Bet galiausiai, aš manau, kad šiandien mes galime žiūrėti drąsiai vienas kitam į akis ir suprasti, kad abu dirbome savo darbą. O jei kažkur nesutardavome – nieko nepadarysi.

– Ir daugiau šleifų sukosi apie premjerą. Ir knyga parašyta, ta pati minėta keliuko istorija, susidūrimai su Prezidentūra dėl Narkevičiaus likimo, ištrinto įrašo istorija, susikirtimai su žiniasklaida. Visa tai įvertinus, kokį pažymį premjerui įrašytumėte už nueitą kadenciją?

– Pažymio aš nerašysiu. Tai, ką aš pasakiau, manau, leidžia susidaryti nuomonę. Galbūt ir nevienareikšmę. Tačiau aš dar kartą kartoju, kad žmogus dirbo tais mėnesiais, kai buvo ypač sunku: tiek šaliai, tiek jam pačiam.

– O jei kalbėtume apskritai apie valdančiąją daugumą. Štai kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama antrojo Seimo rinkimų turo rezultatus, neslėpė džiaugsmo, kad formuojasi būtent tokia valdančioji dauguma, nes, kaip ji sakė, nebus valdžioje dviejų oligarchų valdomų partijų. Kartu ji pabrėžė mananti, kad nueinanti valdžia nepagarbiai elgėsi tiek su jumis, tiek su Prezidentūra apskritai, kad žemino jus. Jūs pats jautėte tai kaip prezidentas?

– Žinote, tokių nuoskaudų gali turėti ir kita pusė, kai galbūt jie jautė kažkokių nuoskaudų mūsų atžvilgiu, kai buvo vetuojami įstatymai, kurie buvo jiems nepaprastai svarbūs ar tiesiog buvo priimti kitokie sprendimai nei kad jie tikėjosi. Aš atsiriboju nuo tų visų įsijautrinimų, kad čia kažkas galėjo įžeisti. Daugeliu atvejų mes stengėmės, kad sprendimai būtų priimami. Buvo remiamos mūsų įstatymų iniciatyvos.

Tiesą sakant, kai kuriuos įstatymus man vetuojant patys valdantieji prisipažindavo, kad (jų parengtas – ELTA) įstatymas buvo nekokybiškas ir kai kada patys kreipdavosi, sakydami, kad jie patys palaikys veto, nes ne viskas iki galo buvo apgalvota. O šiaip dėl pagarbos institucijai, man atrodo, kad kam jau kam, bet Prezidentūra skųstis pagarbos ir pasitikėjimo stygiumi negali. Tai jūs galite pamatyti įvertinę sociologinių apklausų rezultatus. Bet, žinoma, tai gyventojų nuomonė.

– Na, o valdančiųjų lyderis Ramūnas Karbauskis... Juk ne vienetinis atvejis, kai jis kritikavo jūsų patarėjų komandą ir vyriausiųjų patarėjų asmenis, esą kalbančius konservatorių, bet ne jūsų vardu. Jis deklaravo, kad jų užimtos pozicijos jums kenkia. Kaip jūs tai vertinate?

– Žinote, tai yra sena (strategija – ELTA) kaip mūsų žemė. Aš manau, kad tai yra mėginimas galbūt supriešinti, parodyti, kad yra neva patarėjų nuomonė ir kad yra prezidento nuomonė. Vakar sakiau, šiandien sakau, rytoj tą patį sakysiu – patarėjai turi savo nuomonę, tačiau į viešumą išeina ta nuomonė, kuri yra prezidento ir Prezidentūros nuomonė. Todėl jei kažką ir sako patarėjai, jie sako mano vardu. Ir kuomet tai bus suprasta, bus lengviau interpretuoti ir nepasiduoti šioms kalboms.

– Jūs, kaip prezidentas, jau turite darbo patirties su vienu Ministrų Kabinetu. Ar pradėdamas naują etapą su naują koaliciją buriančia politikų komanda bandysite užduoti kitokį toną nei kad uždavėte pradėdamas kadenciją. Tuomet jūs sakėte, kad sieksite susodinti konfrontuojančias puses prie vieno stalo, kad be reikalo nenaudosite griežtos retorikos. Galbūt dabartinis valdžios pasikeitimas bus proga perkrauti ir patį santykių pobūdį su valdančiąja dauguma apskritai?

– Aš manau, kad mes turime tam tikrų galimybių susodinti už stalo konfliktuojančias puses ir aš tokią galimybę matau – nacionalinį susitarimą dėl švietimo. Aš jau kalbėjau su visų partijų, patekusių į Seimą, lyderiais. Visiems uždaviau klausimą, ar jie matytų perspektyvą tokiai iniciatyvai pačioje kitų metų pradžioje. Daugelis iš jų tai patvirtino. Bet, žinoma, šis patvirtinimas, kol nėra konkretaus turinio ant stalo, nedaug ką reiškia. O kai bus konkretus turinys – o čia mes tikrai galėsime pasiūlyti savo paslaugas – ir, jei reikia, šiuos rūmus nacionaliniam susitarimui pasiekti. Prezidentūros vaidmuo gali būti moderavimas.

– Jūs ir pirmąjį kartą, kai bandyta ruošti susitarimą dėl švietimo, sakėte, kad Prezidentūra į moderavimo procesą įsitrauks jei matys, kad partijoms pačioms nesiseka.

– Šiuo atveju taip ir atsitiko. Partijoms nesisekė, Seimui nesisekė. Dabar noras tarsi ir yra, bet kad vėl nebūtų užlipta ant to paties grėblio, galbūt tikslingiau būtų pradėti tai daryti nuo Prezidentūros. Taip kaip mes padarėme su Sveikatos taryba. Galbūt ji iš karto ir galėjo gimti prie vykdomosios valdžios institucijų, tačiau turint omenyje, kad turime pereinamąją situaciją – štai unikali proga tai padaryti, pradėti darbą, kad nereikėtų visko pradėti nuo nulio, pasiekti tam tikrą įdirbį.

Tokių laukų, kuriuose tikrai galima padaryti gerų darbų, yra ir daugiau. O blyksniai, nesutarimai... Aš tikrai nustojau labai jautriai reaguoti į emocinio pobūdžio pasisakymus arba kietesnius žodžius. Mes tiesiog esame politiniame procese, todėl turime būti pasirengę viskam. Taip pat ir mano atsakomajai reakcijai – jeigu reikės.

– Jūs praėjusią savaitę minėjote, kad su būsima premjere Ingrida Šimonyte santykiai yra geri, kad nepagrįstai keliamos kalbos dėl esą galimai užprogramuoto konflikto. O kaip jūs vertinate perspektyvą dirbti su kitokia, nei dabar yra, valdžia. Tikitės kitokios politinės kultūros, bendravimo stiliaus?

– Aš tikrai norėčiau, kad politinė kultūra būtų aukštesnė. Prisipažinsiu, kad per pastarąją kadenciją – turbūt tą patį galėtų ir mano pirmtakė pasakyti – politinės kultūros lygis nebuvo aukščiausias. Buvo laikas, kai vienas iš partijų vadovų net nesilankė šiuose rūmuose, tiesiog sakė, kad jis čia nevaikščios. Sunku įsivaizduoti, kad vakarietiškoje demokratijoje valdančiosios koalicijos lyderis nesilanko Prezidentūroje.

Dabar aš tikiuosi, kad ir tam tikra politinė kultūra bus pasiekta, ir svarbiausia, kad įsitikinimas, jog mes visi siekiame to paties tikslo, kad visi norime, jog Lietuvai būtų geriau, kad greičiau būtų susitvarkyta su koronaviruso krize. Kad būtų kimbama į darbus, kurie yra vidutinio arba ilgojo laikotarpio: ta pati sveikatos apsaugos reforma, ir ypač švietimo reforma. Idealu būtų, kad mes tai galėtume daryti kartu. Tačiau kartais per gaisrų gesinimą mes atidedame į šoną būtinuosius darbus.

– Baigiant jau nueinančios valdžios įvertinimą: jūs ne kartą esate kritikavęs dabartinius švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ministrus. Apibendrinant šios Vyriausybės darbą, ar būtent šie ministrai daugiausiai klausimų jums ir kėlė?

– Aš dabar pažymių nerašysiu, bet švietimo, mokslo ir sporto ministras – jis žmogus tikrai stengėsi konsoliduoti padėtį ir pasiekti tam tikrų rezultatų, kurių galbūt labai ambicingais ir nepavadinsi. Bet jis (Algirdas Monkevičius – ELTA) turbūt yra to tipo žmogus, kuris daugiau skirtas sistemai stabilizuoti, bet nereformuoti. Toks yra mano įspūdis.

Sveikatos apsaugos ministras – tikrai daug kontroversijų kelianti asmenybė. Neišsiplėsdamas tik dar kartą pakartosiu, kad per pirmąją pandemijos bangą jis veikė gana gerai, tačiau vėliau jis visą savo energiją nukreipė į konfliktų, o ne į sprendimų paiešką. Gaila, kad taip atsitiko.

Jūs minėjote poną Kukuraitį – tikrai labai neblogas įvertinimas. Tikrai radome daug sutarimų įvairiais klausimais ir kai kurios mano abejonės ir kritikos strėlės (pareikštos – ELTA), kai vyko jo tvirtinimo procesas, atkrito. Ir aš manau, kad tai buvo vienas iš tų ministrų, dėl kurių veiklos nėra gėda.

– Tam tikrame įtampų kontekste ponas Rimantas Sinkevičius užėmė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vadovo postą. Su ta intencija, kad pagerins situacijos valdymą. Žvelgiant į jau beveik pasibaigusį jo darbą, jūsų nuomone, pasiteisino šis paskyrimas?

– Mane kritikavo už tai, kad aš neskyriau ekonomikos ir inovacijų ministru pono Luko Savicko. Man dabar būtų įdomu paklausti šitų kritikų – ką jie dabar mano apie savo kritiką. Turbūt būtume kalbėję apie tai, apie ką nereikėtų kalbėti. Greitųjų testų istorijoje atsiradęs statusas būtų labai jam pakenkęs veikti kaip ministrui. Tuo tarpu ponas Sinkevičius gana greitai priiminėjo sprendimus, turėjo savo poziciją, parėmė Viešųjų pirkimų įstatymo iniciatyvą.

Negalima vertinti ministro abstrakčiai, reikia vertinti ministrą kaip žmogų, kuris užėmė pareigas labai neilgam laikotarpiui ir atliko labai aiškias numatytas funkcijas, kurios jam šiuo laikotarpiu buvo nustatytos. Kai kalbame būtent šiame kontekste – tuomet Sinkevičiaus vertinimas pakyla.

– Pakalbėkime apie ekonominę situaciją pandemijos kontekste. Ką daryti, kad per pirmąją pandemijos bangą stipriai apdaužytas verslas per antrąją nebūtų galutinai pribaigtas.

– Per pirmąją bangą, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, mūsų verslas, kaip visuma, nenukentėjo taip smarkiai, kaip kad mums pranašavo. Iš dalies suveikė kompensuojamosios priemonės, kurios buvo įdiegtos – tačiau toli gražu ne visos iš jų. Kai kurios iš jų buvo diegiamos ganėtinai sunkiai. Tačiau tokios priemonės kaip pagalba mikroįmonėms – beje, tai mūsų iniciatyva pasiūlyta – taip pat tos priemonės, kurios leido įmonėms iškart prieiti prie pinigų, o neįsivelti į labai sudėtingas procedūras, kurių pabaigoje net buvo nusprendžiama, kad tų garantijų ar paslaugų nereikia...

Žinoma, visas priemonių paketas taip pat padėjo atsispirti. Tačiau antroji koronaviruso banga bus skaudesnė. Ne tik dėl to, kad ir žmonės pavargo, kad atsiranda papildomų nuostolių, kad netrukus teks stabdyti tam tikras veiklas ir stabdyti gana radikaliai... Bet ir dėl to, kad šiandien mes matome, kas vyksta mūsų eksporto rinkose. Ir vyksta tikrai liūdnesni dalykai nei per pirmąją bangą. Jei per pirmąją bangą tai buvo laikino pobūdžio nuosmukis, kurį pavyks galbūt kompensuoti restruktūrizuojant rinkas, susispaudžiant.

Dabar mes matome, kad daugelis ES šalių pasižymi BVP nuosmukiu, kuris yra tiesiog pasibaisėtino dydžio. Ir tai nėra pabaiga, nes koronavirusas dar nepasiekė savo viršūnės. Dėl tos priežasties ir dabar mūsų verslui reikia pagalbos ir tuo tikslu mes visa apimtimi turime naudoti finansinę paramą, kuri netrukus pasieks Lietuvą. Tai yra ES finansinė parama, DNR programa. Jeigu mes to nedarysime ir skaičiuosime vien tik biudžeto deficitą ar valstybės skolą – gali atsitikti taip, kad nuosmukis bus panašus į tą, koks buvo 2009 metais arba net dar didesnis.

– Viešojoje erdvėje atgarsio susilaukė naujos valdžios užuominos apie galbūt siekius mažinti kai kuriuos mokesčius, peržiūrėti kai kuriuos dabartinės valdžios įvestus apribojimus alkoholiui, diferencijuoti vaikams skiriamus pinigus pagal šeimų turtinę padėtį. Kaip, prezidente, vertinate šiuos, naują valdančiąją daugumą formuojančių politikų pasisakymus bei intencijas?

– Tai yra klausimai, kurie verti diskusijos. Tačiau kiekvieną iš šių klausimų reikėtų aptarti labai konkrečiai. Kai kalbame apie mokesčių mažinimą – kalbėkime apie konkrečius mokesčius. Jei kalbame apie pridėtinės vertės mokestį, kurio surinkimas duoda liūto dalį mūsų biudžetui, kuris yra ketinis akmuo, ant kurio glūdi visas mūsų biudžetas, tai, sakyčiau, imtis judinti PVM tarifą šiuo metu būtų labai pavojinga ir net neatsargu.

Kalbant apie GPM tarifo mažinimą – kaip laikiną priemonę krizės laikotarpiu mes patys pasiūlėme jį mažinti. Bet tai buvo laikina priemonė, numatyta nuo liepos 1-osios iki gruodžio 31-osios. Taip, ji yra svarstytina. Tačiau ar šiandien esame tokioje situacijoje, ar mes galime sau leisti nuolatinį GPM tarifo mažinimą dabartinėmis aplinkybėmis, kai biudžeto deficitas tikrai gali sudaryti net iki 10 proc. – nelygu koks ekonomikos raidos scenarijus bus?

Kalbant apie alkoholio kontrolės atlaisvinimą... Labai gaila, kad mes taip ir nenusistatome, ko mes siekiame su alkoholio vartojimo politika. Ar mes siekiame, kad prieiga būtų lengvesnė, ar kad prieiga būtų sunkesnė? Pastaraisiais metais prieiga buvo sunkinama naudojant įvairius svertus: tiek ekonominius, tiek reklamos pobūdžio. Kad ir kas ką sakytų, tai davė tam tikrą teigiamą rezultatą. Tad klausimas, ar mes visa tai norime nušluoti nuo stalo? Manęs tai netenkina. Jei tokios pastangos bus daromos ir aš matysiu, kad jos yra nepagrįstos – veto bus beveik garantuotas.

– O ar vetuotumėte tokias iniciatyvas, kurios labiausiai iš Laisvės partijos ateina: tos pačios lyties partnerystės instituto įteisinimas, psichoaktyvių medžiagų dekriminalizavimas. Jūs jau minėjote, kad į šiuos klausimus, jei jie bus keliami Seime, žiūrėsite XXI a požiūriu. Galite paaiškinti, ką turite galvoje?

– Civiliniai teisniai santykiai turi būti normalizuoti. Žmonės turi turėti teisę į informaciją, į sveikatos būklę, paveldėjimo klausimus.

Saulius Skvernelis, Gitanas Nausėda

– Ar jūs kalbate panašiai kaip premjeras? Jis diversifikavo šį klausimą. Sakė, kad pasisako už teisnių santykių sureguliavimą, bet ne už instituto įtvirtinimą.

– Tai, kad dėl santuokos instituto net ir patys gudriausi mūsų konstitucionalininkai negali pasakyti, kad mūsų Konstitucija nekeičiama leistų tai padaryti.

– Kalbama ne apie santuoką, o apie partnerystės instituto įteisinimą, premjeras tiesiog sako, kad užteks teisinio sureguliavimo.

– Labai sunku pravesti skiriamąją juostą, kur baigiasi civiliniai santykiai ir partnerystės institutas. Aš norėčiau pamatyti konkretų įstatymo projektą ir tikrai aš neturėčiau išankstinio a priori nusistatymo, kad aš jį arba pasirašinėsiu, arba vetuosiu nežiūrėdamas. Galbūt šiandien dar per anksti apie tai kalbėti, nes mes neturime konkretaus projekto.

– O jei žvilgtelėtume už sienos – į kaimyninę Lenkiją. Čia vyksta didžiuliai protestai dėl Konstitucinio tribunolo nutarimo dar labiau sugriežtinti Lenkijos abortų įstatymą. Jūs, jei žiūrėtumėte iš tos pačios XXI amžiaus perspektyvos, kaip regite procesus, kai ponas Kaczynskis ragina visuomenę eiti ginti bažnyčių.

– Aš manau, kad šiuo metu valdžiai ir visuomenei nepavyksta rasti tam tikro sutarimo šiuo klausimu. Kai tokio masto protestai kyla, vadinasi, kažkas kažko iki galo neįsiklauso. Kadangi Lietuvoje tokio konflikto nėra ir mes, be jokios abejonės, gerbiame moterų laisvę apsispręsti... Aš noriu, kad mes eitume kitu keliu, kad mes nepastatytumėte moters prieš tokį baisų pasirinkimą, kad ji nebūtų traumuojama, kad nebūtų traumuojami jos aplinkiniai.

Kai kada tai baigiasi trauma visam gyvenimui, ir ta trauma yra ne fizinė – nors tokia taip pat gali būti – tai pirmiausia yra psichologinė trauma. Būtent šioje vietoje aktyviai dirba ir mano žmona Diana, dalyvauja konferencijose ir tikrai buria įvairių pažiūrų ekspertus, nepaisydama, kokias nuostatas tos institucijos teigia. Tiesiog kad būtų galima rasti tuos sutarimus.

Mes pirmiausia turime surasti sutarimą savo visuomenėje. Diskusijų kultūra ir dialogo paieškos pas mus tapo tokiu reiškiniu, kuris kelia nereikalingą nuovargį, todėl lengviau eiti kitu keliu – patyčių ir apsispjaudymo.

– Ažiotažą Lenkijoje kelia taip pat ir vadinamosios zonos be LGBT. Žiūrint į Lenkijos valdžios priimamus sprendimus, jums nekyla mintis, kad pradedama tolti nuo europinių standartų?

– Aš kalbėsiu apie šį dalyką konkrečiai. Bet kokios zonos, nesvarbu, kokiu pagrindu, man primena XX a. vidurį, kai buvo zonos tam tikros odos spalvos žmonėms. Bet koks žmonių zonavimas pagal bet kokį požymį yra ne XXI a. požymis. Mes turime kurti visuomenę, kurioje visi būtų gerbiami, kad nezonuotume vienas kitų į getus, rezervatus.

– O jei į kitą valstybę žvilgtelėjus. Kaip, prezidente, jūs apibendrintumėte status quo su Baltarusija: Astrave elektros gavyba visgi prasidėjo, šalys bendrauja notomis, situacija pačioje Baltarusijoje nesikeičia. Jėgos struktūros šaudo įspėjamuosius šūvius, menamas prezidentas Lukašenka mėto užuominas apie susidorojimą su protestuotojais. Kaip apibūdintumėte dabartinę mūsų situaciją?

– Situacija sudėtinga, neleidžianti palaikyti normalių santykių su šia valstybe. Ir tai toli gražu nebepriklauso vien nuo Astravo AE. Astravo klausimu mes dirbame visa apimtimi, kad įgyvendintume mūsų antiastravinį įstatymą, kad elektros energijos iš Baltarusijos elektrinės nepirktų ne tik Lietuva, bet ir kitos Baltijos valstybės, remiant ES. (...).

O apie Baltarusijos politinę situaciją. Taip, ji yra sudėtinga. Kadangi ponas Lukašenka atsisuko visu veidu į Rusiją ir konfliktas tapo įšaldytas. Bet kokios pastangos užmegzti dialogą su pilietine visuomene yra atmetamos a priori. Tai, ko gero, neleis konflikto spręsti civilizuotu būdu.

Veikiausiai ir toliau bus remiamasi represiniais metodais, kurie yra nepriimtini. Mes juos smerkiame, tai smerkia visa ES. Tuo tikslu yra įvedamos sankcijos, kurios turės labai liūdnų padarinių Baltarusijos ekonomikai. Tačiau toks buvo Aliaksandro Lukašenkos pasirinkimas.

– Ir visai pabaigai – daug diskusijų sukėlė atrinkta Evaldo Pašilio kandidatūra į ES Bendrąjį teismą. Vieni kalba, kad tai yra nevisiškai šioms pareigoms tinkamas kandidatas, kiti – kad šis sprendimas nėra be politinės įtakos. Kaip jūs, prezidente, vertinate tokią kandidatūrą?

– Prezidentas yra tik viena iš institucijų, kuris dalyvauja paskyrime. Tiesą sakant, aš tikrai manau, kad šioje srityje buvo galima jau seniai išspręsti klausimą ir tuomet, kai mes aiškiai indikavome, kad pono Valančiaus kandidatūra nėra priimtina. Nežinau, kodėl tiek laiko reikėjo gaišti rengiant atrankos procedūras. Ir staiga jos buvo surengtos visiškai nusileidžiant uždangai prieš Seimo rinkimus. Tai nedaro gero įspūdžio ir aš šiandien nesiimdamas vertinti pono Pašilio kandidatūros teikimo, turiu tik apgailestauti dėl paties proceso, kuris nebuvo nei nuoseklus, nei nuoširdus. Todėl rezultatas yra toks, kokį mes šiandien matome.

– O į Generalinius prokurorus turite kandidatą?

– Šiuo metu svarstome apie 4-5 kandidatūras ir dabar reikės iš jų išsirinkti geriausią ir derinti šią kandidatūrą su Seimu.

– Ir pabaigai, kodėl paskutines dienas skaičiuojant šiai valdžiai atsirado kandidatas užimti Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo vietą, kai ši metus buvo tuščia.

– Kai viena iš dviejų institucijų nėra pasirengusi priimti kandidato – sprendimas negali būti priimtas. Nepriklausomai nuo to, kiek kita institucija to norėtų. Visa tai užsitęsė. Džiaugiuosi, kad bus patvirtintas tikrai geras kandidatas, kuriam niekas negalės prikišti kažkokių šleifų ar kažkokių politinių dalykų. Tai yra profesionalas, ilgus metus dirbęs šiame sektoriuje. Džiugu, kad ir už tokią kuklią algą žmogus yra pasirengęs prisiimti šią atsakomybę, kuri yra labai svarbi. Ypač vertinant mūsų Viešųjų pirkimų įstatymo paketą, naują iniciatyvą, kuri turi centralizuoti ir telkti kompetencijas ir padėti mums taupyti pinigus, kurie, deja, šiame sektoriuje dažnai prašvilpiami per kaminą.