– Prezidente, Lietuva išsirinko naują valdžią. Ar rinkimų rezultatai jums yra pozityvi žinia?
– Pirmiausia man pozityvi žinia – kad žmonės net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis aktyviai balsavo. Balsavimo aktyvumas gal net šiek tiek pranoko lūkesčius. Nors, aišku, norėjosi, kad tas balsavimas būtų dar aktyvesnis, kad galėtume sakyti, jog ši valdžia tikrai atitinka mūsų lūkesčius.
Bet kuriuo atveju, išsirinkome naują valdžią. Ji atspindi permainų poreikį. Ši valdžia turi visus šansus įrodyti, kad ji gali daryti kažką kitaip nei darė ankstesnioji. Šiuo atveju žodis „kitaip“ gal nėra pats tinkamiausias, tinkamesnis būtų „geriau“. Dabar liko šiek tiek laiko iki Vyriausybės suformavimo. Nors, kaip mėgstu sakyti, šiai Vyriausybei reikia pradėti dirbti dar nepradėjus dirbti. Koronaviruso situacija yra tokia, kad reikia ruoštis ir labai greitai periminėti darbus.
– Kas, jūsų nuomone, nulėmė valdančiųjų pralaimėjimą? Bendrai sudėjus, jie Seime turi mažiau nei 40 Seimo narių.
– Dažnai pralaimėjimo mozaiką sudaro ir tam tikros smulkmenos. Iš dalies tai galima sieti ir su mano buvusiu veto dėl rinkimų kartelės mažinimo. Jei jis būtų pasibaigęs šiek tiek kitaip, o, kaip jūs žinote, tam trūko vieno balso, Lenkų rinkimų akcija Seime turėtų 4 mandatais daugiau. Bet turbūt reikėtų aiškinti ne tokiomis smulkmenomis, o tuo, kad buvo pakankamai daug visokių istorijų, kurios kėlė abejonių. Istorijos siejosi su testų ir kitų apsaugos priemonių pirkimu ir su jais susijusiais finansiniais klausimais.
Vis dėlto tie sprendimai, kurie atrodė visai neblogai per pirmąjį koronaviruso protrūkį, pirmąją bangą, kaip tik prasidėjus rinkimų batalijoms ir paūmėjus situacijai antrąjį kartą, matėsi, kad labiausiai tinkamas vasaros metas, kuomet buvo galima užbėgti už akių ir pasirengti, vis dėlto buvo panaudotas, švelniai tariant, neoptimaliai. Prisiminkime užsitęsusias sveikatos apsaugos ministro atostogas ir kitus dalykus. Tada antroji banga mus, kaip kelininkus sniegas žiemą, užklupo nelabai gerai pasiruošusius. Situacija staigiai komplikavosi ir, galima sakyti, partijos ėjo į rinkimus su labai bloga statistika, kuri dar labiau blogėjo tiesiog akyse. Žinoma, tai turbūt nepridėjo papildomų balų valdančiajai koalicijai.
– Prezidente, jūsų ir Ingridos Šimonytės santykiai yra komentuojami lyg kokia tiksinti bomba. Ar tam yra kokio pagrindo?
– Nesuprantu, iš kur tai ateina. Ar čia aš kaltas – nors nematau jokios kaltės. Tiesiog gal pastaruoju metu mes mažai bendravome, nes bendravimo formatai dažniausiai buvo tokie: su frakcijų vadovais, partijų lyderiais ir t.t. Mano patarėjai ir audito komitete, ir Seime yra ne kartą su gerbiama Ingrida dirbę, ir labai konstruktyviai.
Net neturiu komentaro tokioms kalboms. Santykiai yra visiškai normalūs, tuo įsitikinau ir per pirmąjį mūsų susitikimą, kuomet jau kitą dieną po antrojo rinkimų rato ir Gabrielius Landsbergis, ir Ingrida Šimonytė apsilankė Prezidentūroje, pasitikslinome sąvokas dėl gerovės valstybės, koalicijos formavimo principų, ir visiškai sutarėme. Tad gal tokios kalbos kyla iš to, kad kartais mėgstame ieškoti sprogiosios medžiagos ten, kur jos dažnai net nėra.
– Seimo darbai techniškai nėra tiesioginė jūsų interesų sritis, bet nuomonę, žinoma, turite. Ar, jūsų nuomone, Viktorija Čmilytė-Nielsen būtų gera Seimo pirmininkė?
– Manau, kad V. Čmilytė-Nielsen būtų gera Seimo pirmininkė, bet ar tai galėtų būti vienintelė kandidatė į šį postą – turbūt ne. Logiškai samprotaujant, turbūt didžiausią frakciją turinčios partijos vadovas irgi labai rimtai galėtų pretenduoti į Seimo pirmininko postą, jam būtų lengviau suvaldyti frakciją, organizuoti Seimo darbą, dienotvarkę. Šia prasme, manau, tai būtų lygiaverčiai kandidatai, jei jie nuspręstų konkuruoti. Bet, matyt, šiuo atveju yra susitarimo klausimas, kuriuo keliu eiti.
– Turbūt akivaizdu, kad konkurencijos nebus, kaip ir akivaizdu, kad dar per anksti kalbėti apie pavardes. Bet kai kurias pavardes, ar kai kurias pareigybes, postus, turbūt galėtumėme aptarti. Tradiciškai taip susiklostė, kad krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai yra tokia tiesioginė prezidento interesų zona vien dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją prezidentas formuoja užsienio politiką ir vykdo kartu su Vyriausybe, arba prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas valstybėje. Ar jūs, jūsų patarėjai, jau derinate kokias nors kandidatūras į šias dvejas pareigas?
– Apie pavardes dabar dar vengiame kalbėti. Man svarbu, kad užsienio reikalų ministras būtų diplomatiškas, plataus akiračio, tikrai išmanantis užsienio politiką žmogus. Na, padorumas, kompetencija, patirtis ir pan. turbūt lygiai taip pat taikytini ir kitoms ministerijoms. Tačiau norėčiau šį klausimą kiek plačiau traktuoti – tikrai nėra taip, kad man šie du ministrai bus svarbūs, o kokie bus kiti – laimingas pasirašinėsiu, kad ir kokias kandidatūras man atneš. Sveikatos apsaugos ministras, švietimo, mokslo ir sporto ministras, aplinkos ministras, ekonomikos ir inovacijų ministras – visi šie portfeliai tiesiogiai susiję su gerovės valstybės principų įgyvendinimu, dėl to man tikrai bus ne vis vien, kas tuos postus užims. Tarp tų pavardžių, kurios yra minimos, matau tikrai neblogų kandidatų. Kas mane šiek tiek neramina – kol kas matau per mažai kandidatų sveikatos apsaugos ministro pozicijai užimti. O ši sritis, kaip žinome, šiuo metu yra viena didžiausių ir opiausių aktualijų.
– Tai gali reikšti du dalykus: arba kad kandidatų nėra, arba kad kandidatai yra tvirti ir tiesiog tos vietos laikomos užimtomis. Tad turbūt laikas parodys, ar ne?
– Manau, vis tiek pavardės būtų minimos. Bet kol kas turbūt tie kandidatai, kurie, kaip jūs sakote, tokie jau tvirti, yra labai užsislaptinę.
– Grįžtant prie užsienio reikalų ir krašto apsaugos – šioms ministerijoms dabar vadovauja profesionalūs diplomatai, ambasadoriai Linas Linkevičius ir Raimundas Karoblis. Kur jie turėtų dirbti toliau, jūsų nuomone?
– Manau, pirmiausia tai – jų pačių pasirinkimas. Tai – žmonės, eilę metų dirbę atsakingose pareigose, turbūt tikrai turėtume atsakingai elgtis su jų karjera ir turėtume galvoti, kur jie galėtų naudingai valstybei dirbti kitose pozicijose. Tačiau per prievartą nustatyti kelius, kur jiems važinėti, niekas teisės neturi. Esame demokratinė visuomenė.
– Ambasados laukia ambasadorių Vašingtone ir Briuselyje. Ar tai – tos kryptys, jūsų nuomone?
– Taip, galėtų būti ambasada, tik nenorėčiau įvardinti, kad tai turėtų būti ambasada ten ar ten.
– Žurnalistas V. Bruveris rašo, kad ambasadoriumi prie ES jūs norite matyti Europos Komisijoje politikos specialistu dirbantį Vygandą Jankūną, nes šis asmuo padėjo jums per rinkimus. Galite tai pakomentuoti?
– Žinote, ta pagalba buvo daugiau formali. Taip, V. Jankūną pažįstu kaip daugybę metų dirbusį eilėje ES institucijų žmogų. Žmogų, puikiai kalbantį keliomis kalbomis – vokiečių, prancūzų, dėl anglų kalbos net nekalbame. Turintį tikrai neblogų ryšių vadinamuose Briuselio koridoriuose. Tad kaip kandidatas jis man atrodo visiškai gerai. Ar jis taps ambasadoriumi, kaip žinote, priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo Seimo pritarimo.
– Bet jūs siūlote šį kandidatą?
– Šis kandidatas man labai tinkamas ir, svarbiausia, žinodamas jį, aš žinau, kad šiam žmogui dega akys. Kartais pasigendu akių degimo, kuomet matau žmones, kurie dirba valstybinį darbą daugybę metų – jos būna šiek tiek apsiblaususios. Šis žmogus turi daug entuziazmo, bombarduoja visokia informacija apie tai, kas vyksta Europoje, siunčia visokius straipsnius. Matau, kad žmogus yra neabejingas savo darbui. Ir turbūt tikrai būtų neabejingas, jei dirbtų štai šį jūsų paminėtą darbą.
– Prezidente, ar tai nebūtų tam tikras akibrokštas Lietuvos diplomatijai? Darius Degutis, Ričardas Degutis, Marius Janukonis – galiu tęsti ir tęsti talentingų, pakankamai jaunų Lietuvos diplomatų sąrašą, kurie laukia savo paskyrimo į ambasadas. Ar tai nebūtų akibrokštas iš valstybės vadovo?
– Žinau, kad užsienio reikalų ministerijoje būna tokių samprotavimų šia tema. Bet žinote, čia noriu pasakyti labai aiškiai: taip, svarbu turėti vadinamą elitinį diplomatų būrį, ir mes tikrai ilgus metus ugdėme jį labai atsakingai, nuo pat nepriklausomybės pradžios. Bet, kita vertus, nenorėčiau, kad tas elitinis klubas taptų uždaras, visiškai be jokio naujo vėjo iš išorės. T. y. vyktų nuolatinė rotacija kažkokiame uždarame rate, ir niekas iš išorės šiukštu neturėtų teisės į jį patekti. Kartais kaip tik labai gerai, kai atsiranda gaivaus vėjo iš išorės. Todėl pasisakyčiau už abu principus: karjeros diplomatai, be jokios abejonės, turi turėti karjeros planus ir perspektyvas. Kai kurie iš jūsų minėtų ką tik baigė savo kaip ambasadoriaus kadenciją kitose valstybėse, tad, galima sakyti, jie dar ne visai atvėso.
– Bet yra pavyzdžių, kai ambasadoriai važiuoja iš vienos ambasados į kitą.
– Yra. Tai – nei gerai, nei blogai. Tai siečiau su konkrečiu žmogumi, konkrečia pozicija, konkrečia valstybe, neturiu jokių išankstinių nuostatų. Bet, kita vertus, turi atsirasti galimybės ir iškiliems akademikams, ar šiaip, visuomenės pripažinimą turintiems žmonėms, jei jie turi būtinų gebėjimų ir, svarbiausia, didelį norą, taip pat įsilieti į diplomatų gretas. Esame tokių pavyzdžių turėję ir tikrai blogai nebuvo.
– Problema turbūt yra ta, kad ambasadorių daugėja, o ambasadų – mažta.
– Tai susiję su valstybės finansinėmis galimybėmis. Labai norėčiau, kad mūsų užsienio politika būtų aktyvi ne tik veiksmais, deklaracijomis – nors tą taip pat darome, ir ypatingai aktyviai dirbome Baltarusijos klausimu, – tačiau kad ir mūsų ekonominė diplomatija turėtų realų pagrindą. Tad kalbame apie ambasados Australijoje atidarymą. Galbūt 2022-2023 m. kalbėsime ir apie dar vieną kitą valstybę, nes Lietuva, kad ir nedidelė valstybė, turi atsižvelgti į tai, kad kai kuriose valstybėse egzistuoja Latvijos ambasados, bet Lietuvos ambasados nėra. O turėtų būti.
– Lietuva – viena iš vadinamojo „Liublino ketverto“ iniciatorių. Prezidente, ar galite pasakyti, kodėl to „Liublino ketverto“ renginyje Prezidentūroje diskusijų negalėjo moderuoti žurnalistai R. Miliūtė, R. Valatka ir V. Bruveris? Viešai buvo pranešta, kad jūsų komandos žmonės jų nenorėjo matyti Prezidentūroje.
– Atskirkime du dalykus. Vienas dalykas – akredituoti žurnalistai. Prezidentūroje, jei neklystu, tokių yra apie 200. Tarp jų – ir jūsų paminėti asmenys turi visišką teisę, laisvę lankytis Prezidentūroje kaip žurnalistai, klausti klausimų, teikti komentarus ir pan. Čia kalbėjome apie renginių moderavimą. Renginių, kurie vyksta Prezidentūroje, šeimininkė yra Prezidentūra. Jūs turbūt irgi nustebtumėte, jei pasakyčiau, kad į jūsų gimtadienį turi ateiti tas ir tas – greičiausiai atsakytumėte, kad įsivaizduotumėte galbūt kitokius svečius.
Tad tiesiog noriu pasakyti, kad Prezidentūra yra šių renginių šeimininkė ir ji atsakinga už moderuojamo renginio turinį, tikslus ir kita.
– Prezidente, bet čia yra valstybės institucija, ne prezidento namai. Jūs čia tarnaujate, lygiai kaip ir visi kiti tarnautojai.
– Tai ir noriu pasakyti, kad moderavo profesionalus istorikas, tikrai puikiai išmanantis temą, ir visi diskusijos dalyviai liko patenkinti jo moderavimu ir diskusijos rezultatais.
– Judėkime toliau: COVID-19, kaip ir minėjote, yra esminis iššūkis šiuo metu. Ar Vyriausybė tinkamai tvarkosi dabar, ar turite priekaištų? Jei taip, kokių?
– Noriu žiūrėti į priekį. Praeityje buvo visko, turime tikrai neblogų pasiekimų per pirmąją pandemijos ataką. Netgi pasaulis tai matė: CNN, BBC ėmė interviu kaip iš valstybės, kuri gerai tvarkosi su koronavirusu ir išvengė didelio ekonomikos nuosmukio, prezidento. Tai turime pripažinti, padėkoti. Bet tada atsitiko tai, apie ką jau užsiminiau anksčiau: atėjo vasara, palankus metas visapusiškai pasiruošti antrai pandemijos bangai, nes visi žinojo, kad tai tikrai bus. Tik turbūt nedaug kas įtarė, kad bus tokio masto, tokia staigi, tikras cunamis. Šia prasme antrajai bangai buvo pasiruošta gerokai prasčiau. Šiandien jau strimgalviais imamės sprendimų, juos darome bėgdami.
Surengėme diskusiją su mūsų iškiliausiais visuomenės sveikatos specialistais ir įkūrėme ekspertų tarybą, kuri bus laikinas tiltelis pereiti nuo senosios Vyriausybės įsipareigojimų ir perduoti juos naujai Vyriausybei būtent šioje koronaviruso srityje.
– Ji veiks tik tam tikrą laikotarpį?
– Ne, ji veiks ir toliau, bet nelabai matau prasmės ją toliau laikyti prie Prezidentūros, kai Vyriausybė visiškai perims pareigas. Pagal savo pobūdį ši taryba turėtų būti arčiau vykdomosios valdžios, t. y. ten, kur sprendimai dėl koronaviruso priimami.
Bet šiandien matome informacijos ir atsakomybės perdavimo naujai Vyriausybei problemą. Matome žiežirbas – nežinau, ar rinkiminiai debatai daro savo įtaką, ar emocijos neatslūgo po praėjusių rinkimų – ir tai nėra gerai. Nes skaičiai kinta kasdien ir labai bloga kryptimi.
Ši taryba reikalinga tam, kad vis dėlto senasis sveikatos apsaugos ministras ir naujasis, būsimasis galėtų bendrai dirbti tokiame forume ir klausytis ekspertų rekomendacijų, kurios būtų nugludintos, kad nebeliktų jokių prieštaravimų tarp ekspertų. Tam, kad senasis ir naujasis ministrai tas rekomendacijas labai gerai žinotų, gautų visą reikalingą informaciją ir t.t. Manau, kad tai – tikrai labai prasmingas sprendimas ir ši ekspertų taryba veiks ir toliau. Visų gerąją praktiką turinčių valstybių patirtis rodo, kad buvo labai klausomasi ekspertų. Ne žaidžiami politiniai žaidimai, o klausomasi iškilių specialistų ir pagal juos grindžiami sprendimai. Visi šie dalykai rodo, kad darbus galime suaktyvinti, pagerinti ir tikrai esame pasirengę tai daryti.
– Prezidente, ar nereikėtų prie tos tarybos, kurios funkcija skamba tikrai įtikinamai, pritraukti ne vien medikų, bet ir procesų valdymo specialistų? Štai Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) tiesiog „užspringo“ suvesdamas visų kontaktavusių ir kt. duomenis į elektronines sistemas. Pasitelkta kariuomenė, „Stiprūs kartu“ savanoriai, skautai. Visi pildo anketas, bet valstybėje egzistuoja, kaip puikiausiai žinote, modernūs skambučių centrai, kuriuose dirba po šimtą profesionalių žmonių, kurie vieną dieną pardavinėja banko paslaugas, kitą – draudimą, trečią dieną – dar kažką, konsultuoja, nutraukinėja ir atidarinėja sutartis ir pan. Valstybė galėtų nusipirkti paslaugą ir atlaisvintų karius ir savanorius bei valstybės tarnautojus prasmingesniems, tiesioginiams darbams. Atrodo, kad čia tiesiog valdymo trūksta?
– Negalėčiau visiškai su jumis sutikti, nes kalbame apie dvejopą darbo pobūdį. Viena – rinkti žaliąją informaciją, atsekti kelius, židinius ir pan. Tai – specialaus išsilavinimo nereikalaujantis darbas, atlikti tam tikras pareigas pagal nustatytą klausimyną. Analizė – jau epidemiologų darbas.
Lankėmės NVSC. Problema yra ta, kad epidemiologai atlieka tą pirmąjį darbą ir išsenka, nebeturi nei jėgų, nei laiko atlikti analitiniam darbui. Tam ir kreipėmės į kariuomenės vadą, kad suteiktų galimybes kariams atlikti vadinamąjį juodąjį darbą, kad epidemiologai galėtų užsiiminėti tuo, kuo jie turi užsiiminėti.
Tad klausimas, ar žmogus, kuris pardavinėja banko, draudimo paslaugas ar pan., ar jis gali atlikti profesionalią reikalo pusę, epidemiologo?
– O galvojate, kad karys, kuris vakar padėjo ginklą...
– Dabar bandome greitai surasti sprendimą ir tokie sprendimai yra naudojami ir kitose valstybėse, pvz., Ispanijos patirtis rodo, kad kariuomenė buvo pasitelkta. Tai nėra įprastinis veiksmas, bet sutikite, kad tai yra geriau nei sėdėti ir verkti, kad NVSC neužtenka specialistų.
Nuvažiavome, sužinojome, kokia yra problema, paklausėme, kokie yra sprendimo būdai. Kadangi esu vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, pasinaudojau šia situacija ir kreipiausi tiesiai į kariuomenės vadą. Tokiose situacijose, kai civilinės institucijos nebepajėgia atlikti savo funkcijų dėl biudžetinių ar kitokių aplinkybių – bet čia jau kitas klausimas, priimdami 2021 m. biudžetą turėtume spręsti, ką darome su šia institucija, kuri liks nepaprastai svarbi – dėl šių priežasčių reikalingas toks sprendimas. Mes jį padarėme.
– Ką turėjau omenyje formuluodamas klausimą – valstybėje yra žmonių, kuriuos galima apmokyti, yra visa infrastruktūra, telefono numeriai, linijos, žmonės, kurie moka pildyti anketas. Ir taip, kaip karys užpildo 30, skambučių centro darbuotojas užpildys 100 anketų, nes tiesiog turi įgūdžius, jam reikia algoritmo.
– Neatmetu galimybės, kad bus pasitelkti ir papildomi ištekliai. Negalėsime nuolat papildomus kariuomenės pajėgumus traukti, reikės ieškoti kitų sprendimų, jei darbų krūvis didės, o tikėtina, kad jis didės.
Bet šioje vietoje noriu kreiptis ir į žmones. Mielieji, kad ir kokie tie skaičiai būtų, viskas mūsų rankose. Galime suvaldyti antrąją koronaviruso protrūkio bangą, bet labai reikia ir jūsų indėlio. Elkitės atsakingai, laikykitės atstumų. Nevaikščiokite ten, kur nebūtina ir kur yra padidinta rizika susirgti. Naudokite apsaugos priemones – specialistai dėl jų visas rekomendacijas yra suteikę. Ir darykite tai, pagal galimybes, ir per Visų Šventųjų dieną. Nepadarykime šių dienų papildomu šaltiniu koronavirusui plisti.
– Kaip sakė Merkel ir Macronas – „sustokime“.
– Sustokime, susimąstykime ir susigrąžinkime savo gyvenimą.
– Paskutinė mūsų tema – gerovės valstybė. Apie tai esame kalbėję ne kartą, neseniai išsamiai pristatėte savo viziją. Ar pagal tai, kaip jūs įsivaizduojate gerovės valstybę, ją galima pasiekti per vieną kadenciją? Dabar jos iš esmės sutampa: ir jūsų, ir būsimos Vyriausybės.
– Kalbėsiu labai konkrečiai. Pagal keletą pagrindinių indikatorių. Tikslas – tarp dvidešimties didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių žmonių pasiekti, kad skirtumas nebūtų daugiau kaip 5 kartai. Tai – vienos kadencijos uždavinys.
– O dabar yra 7?
– Pagal naujausius duomenis, šiek tiek mažėja, bet dar reikia sulaukti jų paskelbimo. Galimas dalykas, kad šiuo metu šis skaičius apytikriai yra 5,8. Regionuose vidutinis darbo užmokestis neturėtų būti mažesnis nei 85 proc. nuo Vilniaus apskrities vidutinio darbo užmokesčio. Tai įmanoma pasiekti per vieną kadenciją.
Trečias dalykas, pasiekti, kad per nacionalinį biudžetą sukaupiamo ar perskirstomo BVP dalis padidėtų iki 35 proc. Manau, kad taip pat tai – vienos kadencijos užduotis. Buvo padarytas neblogas žingsnis į priekį, koronavirusas šiek tiek sujaukė planus. Nepaisant to, tikiu, kad galima įgyvendinti per vieną kadenciją.
Lieka kiti du dalykai: pilietinės galios indeksą padidinti nuo 40 iki 55 balų pagal 100 balų sistemą. Bijau, kad pilietinės galios indeksas vargu ar didinamas labai sparčiai – ko gero, tam reikia gerokai ilgesnio laiko. Bet reikalinga kryptis, kažkas turi apie tai kalbėti. Ir, svarbiausia, turime daryti žingsnius ta kryptimi. Jei nedarysime, nieko ir nepasieksime. Turbūt pilietinė įtrauktis yra svarbi ir jums kaip savanoriui ir aktyviam Lietuvos šaulių sąjungos nariui ir daugybei kitų savo šalį mylinčių žmonių.
Dar vienas indikatorius – švietimo kokybė. Turime tikslą patekti tarp 20 geriausių pasaulio valstybių pagal šį kriterijų. Ambicingas tikslas, sutinku, ir ne vienos kadencijos darbas. Ko gero – dešimties metų tikslas. Tačiau jau šiandien turime rodyti sutelktumą ir, svarbiausia, kryptį, kur einame. Mes tą kryptį rodome. Tai – ir lygaus starto įstatymo paketas, kuris netrukus bus svarstomas Seime. Jis atitinka ir TS-LKD viziją, ir kitų partijų įžvalgas. Galvoju, kad visa tai yra tikrai suderinama su dabar rinkimus laimėjusių partijų programomis. Gal yra tam tikri aspektai, kur nesutarsime ir man galbūt teks įstatymus vetuoti. Bet sutikite, kad tokių nesutarimų ar kitokių įsivaizdavimų pakankamai daug yra ir dabar tarp valdančiąją koaliciją sudarysiančių partijų. Tai mes matome, kai pradėti viešai skelbti jų pagrindiniai siūlymai.