„Pirmieji užsikrėtimo atvejai užfiksuoti prieš savaitę, tačiau švęsti susirinko tūkstančiai žmonių.“ Stebėtina, kad šis sakinys tiktų apibūdinti situacijos pradiniam taškui abiem atvejais jau istorinių įvykių kontekste – 1918-ųjų rudenį kilusios ispaniškojo gripo bei 2020-ųjų žiemą ir pavasarį Europoje įsiliepsnojusios koronaviruso pandemijos aprašymams.

Pirmuoju atveju 1918-ųjų rugsėjo 28 d., praėjus savaitei po pirmųjų paslaptingosios karštinės atvejų Filadelfijoje, JAV, buvo surengtas milžiniškas karių paradas mieste – gyventojai skatinti pirkti karo metų obligacijas. Vietoje dešimčių tūkstančių stebėtojų susirinko per 200 tūkst. žiūrovų ir šventė taip, tarsi jau būtų laimėję karą.

paradas Filadelfijoje
Foto: Wikimedia Commons

Praėjus parai paslaptinga liga užsikrėtė 118 žmonių, per tris paras skaičius išaugo iki tūkstančių, o vos per savaitę naujuoju gripu susirgo dešimtys tūkstančių, 4,5 tūkst. mirė – tai tebuvo ispaniškojo gripo pandemijos pradžia.

Antruoju atveju 2020 m. kovo 3-ąją, nepraėjus ir savaitei po pirmojo patvirtinto koronaviruso atvejo Lietuvoje, sausakimšos Kauno „Žalgirio“ arenos tribūnos ošė ir šventė pergalę kartu su prezidentu Gitanu Nausėda. Dar niekas nežinojo, kas laukia artimiausiu metu, o ir formaliai taisyklių nepažeidė. Praėjus savaitei šalyje jau užfiksuota beveik 100 atvejų ir pirmoji mirtis.

Spalį, kai bendras susirgusiųjų skaičius viršijo 10 tūkst., o mirčių – 150, Lietuvoje vis dar buvo rengiamos krepšinio rungtynės su tūkstančiais žiūrovų. Formaliai visi turėjo saugotis kaukėmis ir laikytis atstumų, tačiau vaizdai iš tribūnų priminė įprastas ikipandemines varžybas – emocijų pliūpsnių metu kaukės krito, gerbėjai glėbesčiavosi, o tada patraukė į namus. Virusas plito ir plinta.

Kol valdžia ir ekspertai kaltino nesisaugančius žmones, o pastarieji dėl keistų, blogų sprendimų arba tiesiog koordinacijos ir elementaraus aiškumo trūkumo kaltino pačią valdžią, į akis gali kristi keli dalykai: Lietuva nėra ypač išskirtinė bendrame Europos ir Amerikos kontekste, kur, nepaisant skirtingų priemonių, mentaliteto ir kultūrų skirtumų arba pirmosios bangos sėkmės istorijų, susirgimų skaičių kreivės beveik visose šalyse dramatiškai šovė į viršų.

Koronaviruso plitimo statistika
Foto: Organizacijos nuotr.

Taigi, atrodytų, kad jau nesame išskirtiniai – protingi valdžios sprendimai ar ne, drausminga visuomenė ar ne, virusas vis tiek plinta. Bet tuo guostis nevertėtų, mat ne visi dar suprato, kad tai, kas vyksta dabar, – ne baisiausia, kas gali nutikti pasaulinės pandemijos metu.

Prieš šimtmetį mažiausiai 50 milijonų gyvybių (o kitais skaičiavimais – ir antra tiek) nušienavęs ispaniškasis gripas dabar daugeliui atrodo tik kaip istorinis faktas – lyg kažkada viduramžiais ar vėliau siautėjęs maras. Tačiau ekspertai primena: ignoruojami specialistų įspėjimai, daromos klaidos ir kartojamos tos pačios, o jų kaina – ne šiaip sausos aukų statistikos skaičiai.

Grėsmingi įspėjimai pasitvirtino

„Kalbant apie COVID-19 antrąją bangą, ji bus sudėtingesnė, nes žmonės mažiau tiki medikais. Sunku įtikinti žmones laikytis karantino apribojimų, tad galime sulaukti didesnio visuomenės pasipriešinimo“, – taip dar liepos mėnesį „Delfi“ laidoje įspėjo LSMU profesorius, habilituotas daktaras infektologas Alvydas Laiškonis. Jo teigimu, žmonių sąmoningumą Lietuvoje galėtų sustiprinti tik vienas dalykas – mirties baimė.

Infektologas, LSMU profesorius Alvydas Laiškonis
Foto: DELFI / Nerijus Povilaitis

„Tokiais atvejais žmones paveikia baimė – jei žmogus bijo užsikrėsti, jei kaimynas, giminaitis mirė, jis saugosi. Pavyzdys – erkinis encefalitas: Lietuvoje šią ligą visi žino, galima pasiskiepyti, bet tol nesiskiepija, kol kas iš namiškių suserga. O jei nors vienas suserga, sulekia skiepytis visa giminė. Kas privertė? Ne pinigai, o baimė“, – tuomet teigė A. Laiškonis.

Vis dėlto jau tada dėl neatsakingo lietuvių elgesio nerimavęs profesorius dabar tikina, kad ne tik pildosi jo ankstesnės niūrios prognozės, bet ir kol kas nepasiektas baimės taškas: dalis tautiečių dar nebijo, dar nesisaugo – A. Laiškonis teigia tuo įsitikinęs asmeniškai.

„Pats buvau Kauno muzikiniame teatre. Šviesa užgeso ir žmonės nusiėmė kaukes. Kaimynas man į ausį pūtė visą laiką, sakė, kad jam karšta“, – pasakojo profesorius.

Saugojosi kryželiais, dabar – nusmaukta kauke

Toks lietuvių būdas skeptiškai žiūrėti į užkrečiamas ligas ir nuo jų saugotis atsainiai – kas nusismaukia kaukę žemiau nosies, kas iš viso nusiima ją, o vienkartinę kaukę kažkelintą sykį užsimaukšlina tik bijodami baudos – lyg tamsus tautinis paveldas.

Jo apraiškų galima rasti ir tautosakoje. Pernai daktarės disertaciją apsigynusi Asta Skujytė-Razmienė savo darbe „Užkrečiamų ligų samprata XIX–XX a. pirmosios pusės lietuvių folklore“ išskyrė dominavusį lietuvių požiūrį į užkrečiamas (vadintas limpamosiomis) ligas. Daliai žmonių jos siejosi su mitologinėmis, keliaujančiomis būtybėmis, svetimumu, tad prieš tokią mistiką imtasi ir apsauginių ritualų.

„Ritualinis aparimas ar audeklo gamyba rodo siekį atsiriboti nuo ligų keliamo pavojaus maginį krūvį turinčiomis priemonėmis, kurios buvo pasitelkiamos šalia sakralių objektų, pavyzdžiui, kryžių“, – savo disertacijoje teigė A. Skujytė-Razmienė.

Ji „Delfi“ iš karto įspėjo, kad, pavyzdžiui, apie ispaniškąjį gripą, kuris prieš šimtmetį taip pat atkeliavo į Lietuvą, daug informacijos nėra – padėtį komplikuoja ir tai, kad užkrečiamųjų ligų apibūdinimas ir liaudiškieji jų gydymo būdai tais laikais grupuoti pagal panašius simptomus, o tai komplikavo jų identifikaciją – žinoti, ar lietuviai sirgo irmėde (gripu), šiltine, drugiu ar kitaip aprašytomis ligomis, ir atskirti jas ypač sunku.

Ispaniškasis gripas
Foto: Vida Press

Tyrėja taip pat pripažino, kad lyginti dabartinę situaciją ir tą, kuri buvo prieš šimtą metų, siaučiant ispaniškajam gripui, sudėtinga ar net neįmanoma, jei būtų bandoma žvelgti į tai iš prietaringo lietuvių požiūrio tais laikais ir dabar, kai Lietuvos visuomenė jau smarkiai pasikeitusi, nors kai kurie ir toliau įnirtingai priešinasi mokslininkų patarimams, kaip taisyklingai dėvėti kaukes: po nosimi ar smakru nukabintas vis dar nešioja dalis tautiečių. Bet tai irgi šį tą pasako.

„Ką galima palyginti, tai žmonių reakcijas į tokio masto grėsmę sveikatai apskritai. Seniau maro, choleros, šiltinės, raupų ar kitų epidemijų atveju žmonės stengėsi perprasti ligos veikimo mechanizmą ir jai užkirsti kelią (metodai dažnam tautiečiui dabar keltų šypseną, tačiau tuo metu tai atitiko vyravusios pasaulėžiūros principus), o dabar, nors mums nebereikia spėlioti, kas ta liga ir kaip jos galima išvengti, matome, jog neretai renkamasi nesivadovauti ekspertų rekomendacijomis, netgi siekiama aktyviai neigti esant pavojų sveikatai ir gyvybei“, – pažymėjo A. Skujytė-Razmienė.

Foto: Vilniaus miesto savivaldybė

„Kaip parodė mano ir kolegų atlikta apklausa, Lietuvoje cirkuliuoja gana didelis skaičius sąmokslo teorijų, kuriomis neretai pasirenkama grįsti savo požiūrį į šią pandemiją. Tad panašu, jog jeigu anksčiau ligos baimė kilo iš jos nepažinumo, XXI a. nežinoti ar ignoruoti gali būti renkamasi sąmoningai“, – pridūrė ji.

„Jei nebūtų interneto, tai gydytojais dar tikėtume, o kiek dabar galima prisiskaityti. Daugelis mano senų kaimynų netiki, juokiasi, prisiskaito ir sako, kokia čia besimptomė liga. Palaukite, hepatitas C yra irgi besimptomė liga, žmogus gali 12–15 metų sirgti, kol kepenys suyra. O kiek dar žmonių netiki virusu – pažiūrėkite, jei skiepai atsirastų, pusė Lietuvos nesiskiepytų“, – antrino A. Laiškonis.
Jo manymu, viskas būtų gerokai paprasčiau, jei koronavirusinė infekcija sukeltų bėrimą.

„Garantuoju, kad viskas būtų susitvarkę, – pastebėtų išbėrimą ir žmonės bėgtų šalin nuo to, slėptųsi, kad tik nekontaktuotų, o dabar negalime atskirti. Prof. A. Laiškonis laikosi savo pirminės nuostatos – lietuviai atsibus tik tada, kai bus daugiau mirčių.

„Dar nepriėjome prie to momento, nors skaičiai ir auga. Lietuviai atsibus, kai ligoninės visiškai užsikimš ir nebus kaip teikti pagalbos. Jau dabar kai kurios ligoninės nepriima. Kai jau bus užgrūsti koridoriai, kai nebus kam gydyti, gal tada žmonės pradės kitaip galvoti“, – teigė A. Laiškonis.

Pažeidėjus teko ir šaudyti

O kada taip nutiks? Prognozuoti, anot ekspertų, ypač remiantis ispaniškuoju gripu, būtų sudėtinga. Galima nebent remtis epidemiologiniu dėsniu: jei atsiranda užkrečiama liga, ji turi plisti, dalis žmonių ja perserga, dalis miršta ir paskui liga truputį nuslopsta.

Taip buvo ir su ispaniškuoju gripu: smogęs 1918-ųjų rudenį jis nauja banga smogė 1919-ųjų sausį, tada – pavasarį, vėl grįžo tų metų rudenį ir 1920-ųjų pradžioje.

Po to, kai 1918-ųjų rugsėjo pabaigoje Filadelfijoje masiškai pasipylė pirmieji ligos ir mirčių atvejai, vietos valdžia ėmėsi ir dabar taikomų procedūrų: uždarytos mokyklos, bažnyčios, teatrai, masinio susibūrimo vietos. Bet ligai įsisukus, ypač smogus antrajai, o vėliau ir trečiajai bangoms, žmonės psichologiškai pavargo laikytis nurodymų.

Foto: DELFI / Rita Gečiūnaitė

Jei šiais laikais bauda už kaukės nedėvėjimą gali bauginti, anuomet niekas nebuvo kitaip: Arizonos valstijoje už kaukės nedėvėjimą grėsė 10 dolerių (172 doleriai šiandieniniais pinigais) bauda, o 1918-aisiais San Franciske sveikatos apsaugos pareigūnas nušovė tris žmones, kurie nesutiko dėvėti kaukių. Tuose JAV miestuose ar valstijose, kur taikytos ypač griežtos karantino taisyklės, plitimą pavyko suvaldyti. Ir atvirkščiai – tie miestai, pavyzdžiui Sent Luisas, kur draudimai dėl viešų susibūrimų buvo greitai panaikinti, antroji banga smogė skaudžiau.

„Istoriniai duomenys iš 1918-ųjų yra tikras lobis: jei naudojami tinkamai, jie gali padėti mums išvengti istorijos pasikartojimo“, – dar kovo mėnesį rašė Kolumbijos universiteto epidemiologas Stephenas S. Morse. Tačiau akivaizdu, kad nei JAV, nei likęs Vakarų pasaulis iš tų duomenų nepasimokė. Viena vertus, taip yra todėl, kad tų duomenų stebėtinai nedaug. Netgi tiksliai nesutariama, kur kilo ispaniškasis gripas, – akivaizdu, jog ne Ispanijoje, kur jis atvirai įvardytas dėl cenzūros nebuvimo tuo metu, kai dar vyko Pirmasis pasaulis karas.

Taip pat nėra žinomas ir tikslus aukų skaičius – jeigu net JAV, iš kur yra daugiausia duomenų apie šią pandemiją, užsikrėtė apie 28 proc., arba iš 105 mln., tuometinių gyventojų ir nuo 500 tūkst. iki 850 tūkst. mirė, o Europoje priskaičiuojama apie 2,64 mln. gripo aukų, tai, pavyzdžiui, Indijoje mirusiųjų skaičiai svyruoja nuo 12 iki 17 milijonų. Galiausiai skaičiuojama, kad iš viso beveik trečdalis pasaulio, t. y. apie 500 mln. žmonių, susirgo gripu.

Koronaviruso statistika kol kas tokių skaičių nesiekia: iš 7,8 mlrd. planetos gyventojų apie 46,5 mln. užsikrėtė koronavirusu, 1,2 mln. mirė, o per 33,5 mln. pasveiko – gydymo sąlygos ir bendras tiek sveikatos apsaugos sistemos, tiek visuomenės pasiruošimas bei supratimas yra žymiai geresni.
Tačiau galiausiai ekspertai nededa daug vilčių artimiausiu metu pasiekti proveržių.

Laukia dar daug netikėtumų ir aukų

„Anuomet pandemija baigėsi, nes ji apskriejo visą planetą, užkrėtė pakankamai žmonių, kad žmonija būtų atspari tai viruso atmainai, kuri jau nebegalėjo virsti pandemija, – daugeliui žmonių persirgus susiformuoja imunitetas“, – pažymėjo medicinos istorikas J. Alexanderis Navarro. Atrodytų, dabar tai jau daugeliui žinomos, elementarios tiesos, ir jam pritaria prof. A. Laiškonis.

„Kaip kiekviena užkrečiama liga, koronavirusas, tikėtina, išsikvėps, pakis jis pats ir žmonių imuninė sistema. Ispaniškasis gripas tetruko maždaug dvejus metus, didžioji dalis išmirė, persirgo, taip ir baigėsi. Bet duomenys skirtingi, nes vyko karas ir buvo sunku suskaičiuoti, kaip baigėsi, nes niekas rimtai iškart ir nestudijavo – tarpukaryje to gripo net nenorėta prisiminti“, – pažymėjo profesorius. Pavyzdžiui, supratimas, kad ispaniškąjį gripą sukėlė virusas, o ne bakterija, atsirado tik 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Dar daugiau – daugelis pamiršta, kad ispaniškojo gripo pandemija baigėsi, bet pats virusas H1N1 niekur neišnyko – jis mutavo.

Ir nors naujausia 2009-ųjų to gripo atmainos pandemija buvo švelni, palyginti su šiemet smogusiu koronavirusu, nuolatinės viruso mutacijos bei bangavimas tėra lengvai prognozuojamos detalės. COVID-19 patirtis parodė, kad net 2020-aisiais, kai mokslo pažanga atrodo šviesmečiais pažangesnė už 1918–1920-ųjų situaciją, galima laukti nemalonių netikėtumų.

Koronaviruso aukos Bergame gabenamos kariniais sunkvežimiais
Foto: Zuma Press / Scanpix

Kai tada kalbėjome pavasarį ir vasarą, buvo vienokia prognozė, o dabar matome, kaip Europoje antroji banga kilo staiga ir gerokai anksčiau, nei prognozuota, – nuo pat rugsėjo ir spalio, kai visi suėjome į patalpas, į mokyklas. Iš ten vaikai parneša namo. Prasidėjo eksponentinis augimas ir dabar, kai liga išplito, labai sunku prognozuoti, kas vyks toliau“, – jau nesiryžo spėlioti A. Laiškonis.
Jis priminė filosofo Stasio Šalkauskio prieškariu išsakytą viltį, kad lietuvių tauta susiima būtent ekstremalių situacijų metu.

„Manau, kad ta situacija artėja“, – tikino A. Laiškonis. Ir jei dar laukia ne viena koronaviruso banga, jei tūkstantis naujų atvejų per dieną ir šimtai mirčių – dar ne riba, tai galiausiai gali įvykti dramatiškas lūžis. Jo kaina bus didelė, tačiau galiausiai virusas atslūgs ir tik nuo visuomenės gebėjimo susitelkti ne vien žodžiais priklausys, kiek žmonių susirgs ir mirs.