Skaitau kolegos žinutę: „Slaugytojos, jų padėjėjos didvyriškai sėdi poste ir laukia naujų pacientų, <...> aiškinasi bendrą tvarką, eiliškumą, kaip ir ką reikės daryti. Problema, kad neturim kaip atlikti EKG ir rentgenologinių tyrimų <...> Vedėjo nėra.<...> Išlieka problema – arterinio kraujo paėmimas dekompensuojančiam pacientui, niekas iš mūsų nėra to daręs.“

Pasibaigė parakas. Verkiau vakar, verkiu šiandien.

Vakar į Vaikų ligoninę VULSK buldozeriu buvo atkraustytas COVID-19 suaugusiųjų skyrius. Darbo dienai einant į pabaigą, slaugytojoms, kurios dešimtmečius nėra mačiusios vyresnio nei 17m. paciento, ir tik vaikus mačiusiems rezidentams bei vyresnių nei 17 m. asmenų teisiškai net negalintiems prižiūrėti gydytojams specialistams pasakyta „kraustykit vaikus kitur, nuo šiol pas Jus – COVID-19 skyrius“. Sveikas, ilgasis savaitgaliau.

Į buvusį vaikų pulmonologijos skyrių, tikriausiai, nuspręsta atsikraustyti tik dėl deguonies, kuris ten yra lengvai prieinamas – t.y. nuo šiol vaikams deguonis NEBEBUS reikalingas, VAIKAI NEBESIRGS. O vaikų ligų rezidentas ar slaugytojas PRIVALO ateiti gydyti COVID-19 sergančius suaugusius: „Pasirinkimo nėra, bet Jūs juk tikri herojai.“

Nuo pandemijos pradžios praėjo daugiau nei pusė metų. Iki šiol Vilniuje, pasirodo, nei VULSK neinfekcinių ligų korpusuose, nei kitose ligoninėse nebuvo išvedžiotas deguonis ir pasiruošta COVID-19 pacientams, kurie dabar užklupo netikėtai. Na, nes netikėtai užsipildė visi kiti, kurie kažką dar priimdavo.

Nuo pandemijos pradžios praėjo daugiau nei pusė metų. Iki šiol terapeutai, slaugytojos ir visas kitas personalas, kuris bent teoriškai turi teisę rūpintis COVID-19 pacientais, nėra deramai apmokytas, kaip tai daryti. Žinoma, tame tarpe ir visi vaikų rezidentai ir slaugytojai. Dar kartą: NIEKAS NĖRA APMOKYTI, ne tik vaikų rezidentai. Tik vaikų rezidentai paskutinį kartą matė sergantį suaugusį, kai seneliui sustreikavo širdelė per 2012 m. Kūčias.

Nuo pandemijos pradžios praėjo daugiau nei pusė metų. Atraminių ligoninių vadovams buvo numesta atsakomybė už regionus aplink. Ligoninių vadovai savo ruožtu numetė atsakomybę savo pavaldiniams, rezultatai – nu tai po truputį rajonuose vis užsidarinėjom ir užsidarinėjom. Reforma pati ir įsigyvendina, o ką daryti su pandemija, tegul sprendžia dievas. Tiesiogine žodžio prasme, iš pirmų lūpų, kai kurių administracijų vadovai siūlo tiesiog PASIMELSTI.

Nuo pandemijos pradžios praėjo daugiau nei pusė metų. Ligoninęse vis dar nėra plano, kur dėti pačių vaikų COVID-19 perteklių, jei jis atsiras. Šiauliuose vadovai galvoja, kad vaikai tiesiog išgyvens, nes šiaip tik snargliuoja, o Vilniuj gal vaikai ir rimtai sirgti gali, bet virš onkologinėmis ligomis sergančių vaikų užpilti aukštą COVID-19 pacientais galima. Primenu, kad apskritai Vaikų ligoninė VULSK yra vieninteliai regione, kurie stacionarizuoja vaikus, sergančius COVID-19.

Šiaip gal ir išsisuks tie Šiauliai ir Vilnius, ir kiti, nes nuo pandemijos pradžios praėjo daugiau nei pusė metų, bet vis dar neįsisavinama, kad vaikai dėl nėjimo į mokyklas patiria ženkliai daugiau įvairaus smurto ir nepriežiūros. Palikime barus ir krepšinio rungtynes atviras, nu gal su biškučiu ribojimų, bet nepaisykim viso pasaulio pediatrų rekomendacijų išleisti vaikus mokytis. Vaikų sąskaita, matomai, VISKĄ galime padaryti.

Apskritai tai VU MF dar neleido rezidentų naudoti bet kur savo reikmėms rezidentūros bazėse. Maladec. Bet penktadienį popiet, kai paaiškėjo, kad rezidentūros bazei nusispjauti, tai parodė, kad ir jiems nelabai įdomu. Kodėl didžiulė masė patyrusių įvairiausio plauko terapeutų nėra pirmose gretose, kai reikia dengti COVID-19 pacientus? Nes jiems reikia mokėti atlyginimą, o rezidentai juk yra rezidentai.

Tiems, kurie dabar nori pasisakyti apie tai, kad rezidentai tingi. 98% rezidentų ir jaunų gydytojų, kuriuos aš pažįstu, nuo pandemijos pradžios savo noru ėjo ir eina ir į fronto linijas, ir bet kur, kur matėsi, kad trūksta. Ta prasme, net tie, kurie buvo išėję į ilgas ligos atostogas, staiga pasveiko, nes, cituoju, „negalėjau tiesiog sėdėti, kai manęs pacientams reikia“. Artimiausi žmonės savo sveikatos sąskaita STATĖ naujus skyrius, DAUŽĖSI su administracijomis, DAUŽĖSI su SAM, DAUŽĖSI su profesūra, kad būtų BENT KIEK pasitelkiama įrodymais pagrįsta medicina, kad bent kiek daugiau žmonių išgyventų, kad bent kiek daugiau darbuotojų nenukentėtų.

Mano artimiausioje aplinkoje yra žmonės, kurie kūrė įrodymais pagrįstus algoritmus visai Lietuvai apie COVID-19 valdymą. Jei kas nors ir praėjo, tai vis tiek ne iki galo taip, kaip buvo siūloma. Reanimatologų rezidentų grupelė, kol kažkas krapštė galvą ir tarpusavy ****** matavosi, jau pirmomis dienomis įrenginėjo ir apmokė sau naujus skyrius ir sukūrė algoritmus ir rekomendacijas gydytojams, kaip elgtis su COVID-19. Ką jie už tai gavo? Paburbėjimą, ko čia šakojasi. Ir toliau ėjo tiesiai į COVID-19 palatas, išsiskyrė mėnesiams su savo šeimomis. Linkėjimai.

Prisiminkime, kad kai pavasarį ėjau į vaikų skyrių ir man vyr. admin. pasakė, kad kaukės šiandien man nebus, tada išplatinom pranešimą, kad trūksta priemonių. Po poros valandų man administracija liepė patylėti, o kitą dieną rašo Rita Miliūtė ir klausia „Migle, mūsų priemonių nepriima, kas ten pas Jus darosi?“.

Priedų tai reikėjo išsireikalauti per kraują, viskas ok, gavom. Daug pandemijos ir nebuvo iki šiol, bet dabar jau yra, dabar priedų nėra. Užtat džiugu, kad SAM iš namų dirbantys visą vasarą gyrėsi, kad vis dar gauną priedus. Tokius, kad nekilnojamas turtas ranka pasiekiamas. Gerai, džiaugiuos. Bet nesidžiaugsiu, kai mano kolegei slaugytojai reikės išeiti į saviizoliaciją arba, neduokdie, susirgs, ji neturės iš ko pavalgyti po poros savaičių.

Draugas parašo apie tai, kas vyksta LSMU Kauno klinikose, ir būna visiškai uždaužytas savo tiesioginių vadovų ir administracijos. Tikiuosi, kad ne paskutinis kartas, nes dar daug gali parašyti apie tai. Linkėjimai. Beje, prieš prezidento rinkimus Kauno klinikose buvo draudžiama agituoti už Ingridą Šimonytę ir buvo privaloma eiti susitikti su S. Skverneliu, just saying.

Prieš metus nusižudė kolega. Aišku, kad yra vienas tikrai įrodymais pagrįstas ir efektyvus būdas, kaip apsaugoti medikus. Tai įstatymai, kurie apsaugotų medikus nuo agresijos iš vadovų ir iš pacientų darbe, ir įstatymai, apsaugantys nuo žurnalistų neetiško elgesio žiniasklaidoje. Kas padaryta per metus? Pasiūlyta turėti psichologus kur nors ligoninėj. Kas vyksta?

Į priėmimą atvaro rėkiantys ant gydytojų tėvai, grasinantys susidoroti, ir medikai vis dar nekviečia policijos (nes gali sulaukti pasmerkimo iš administracijos). Žurnalistai sėdi prie ligoninės durų ir filmuoja, kaip gydytojai blogai gydo ir nieko neveikia, siurbia interviu iš kiekvieno pasitaikiusio, kuris palaukė keturias valandas nepažiūrėtas. Vadovai toliau nestabdomi gali ateiti pas gydytoją ir pagrasinti, kad jei jis paslaugas vykdys taip, kaip jam nepalanku finansiškai, bus tarnybiniai, bus susidorojimai.

Prie ko čia pandemija? Prie to, kad ne visi medikai išplauks gyvi ir sveiki po to, kaip buvo suvaldyta ir toliau yra valdoma ši krizė. Kaip buvo, taip ir liko medikai didžiuliais įkaitais šioje sistemoje. Vyras, matydamas mane verkiančią, klausia – „tai gal išeik?“... Bet aš gydytoja, kaip aš galiu išeiti, jei pacientai laukia?

Čia tiek, kiek šią akimirką buvo ant širdies. Lenkiuosi ir dėkoju visiems vaikų ligų gydytojams ir kitiems specialistams, kurie iki šiol kovojo už vaikų sveikatą ir teises. Jūsų tikrai daug ir Jūs nuostabūs.