Ji kartu su seserimi siūlo į paskutinę kelionę išlydimą žmogų įsiausti į baltą drobulę, jo kūną sudeginti, o atsisveikinimui pasirinkti širdžiai mielą vietą ir rinktis nebūtinai iš šarvojimo salių.

„Aš noriu mažiau komercijos ir daugiau nuoširdumo, leisti žmonėms kvėpuoti visame tame procese ir suvokti, kad viskas yra jų rankose ir nėra kažko, ką jie būtinai privalo padaryti“, – teigia pašnekovė.

Laidotuvių organizavimo verslu ji nevadina, greičiau, sako, tai širdžiai mielas projektas, kurį ir pavadino „Balta drobule“. Ir jei pačios Vaidos pavardė girdėta dar ne visiems, tai jos kuriamas sukneles „Son de flor“ jau seniai įsimylėjo tūkstančiai – būtent šis užsiėmimas ir yra pagrindinė moters veikla.

Su V. Ribinskaite pasidarėme kavos ir prisėdome pokalbiui apie mirtį. „Ne pati pozityviausia tema rytui“, – šyptelėjau. Nusijuokė ir Vaida.

– Pradėsiu nuo tokio paprasto ir tuo pačiu metu labai sudėtingo klausimo – kas tau pačiai yra mirtis?

– Kuo toliau, tuo labiau aš ją pradedu suvokti natūraliai, paprastai, ne kaip kažkokį didelį didelį baubą. Mirtis mus lydi kiekvieną dieną, čia aš nesu kažkuo labai ypatinga. Šiandien esam, rytoj gal jau nebūsim. Niekas neišėjo į gatvę norėdamas mirti. Atrodo, kad ta mirtis yra labai toli, bet ji yra labai arti.

Vaida Ribinskaitė
Foto: Asmeninins albumas

– Sakai, kad mirtis – praktiška tema. Vis dėlto esi jaunas žmogus ir ramiai kalbi, kad vieną akimirką esame, kitą jau ne. Ne visiems viskas atrodo taip paprasta, kitiems žinojimas apie baigtinumą ir laikinumą iš tiesų kelia didelį siaubą. Kaip apskritai ši tema tapo tokia ryški tavo gyvenime?

– Matyt, ši tema man visą laiką buvo labai artima. Tiesiog toks gilesnis galvojimas – o kas mes esame iš esmės, ką mes čia veikiame, kiek turime laiko, kokia čia ta gyvenimo misija. Toks gilesnis gyvenimo suvokimas manyje buvo visą laiką.

Aš galvoju, kad mes visi anksčiau ar vėliau atsiduriame ten, kur turime atsidurti. Vieni po didesnių, kiti po mažesnių ieškojimų. Ši tema atsirado labai natūraliai, konkrečiai – jau po senelio laidotuvių, bet mintys apie tą visą reikalą mane lydėjo visada. Tikriausiai, aš niekada gyvenimo nesuvokiau atskirai nuo mirties. Visada supratau, kad čia yra tos pačios kapeikos dvi pusės.

Šiandien esam, rytoj gal jau nebūsim. Niekas neišėjo į gatvę norėdamas mirti. Atrodo, kad ta mirtis yra labai toli, bet ji yra labai arti.

– Kokios buvo senelio laidotuvės ir kas jose buvo tokio, kad pati nusprendei imtis laidotuvių organizavimo?

– Jos buvo absoliučiai gražios, tradicinės. Taip, kaip ir turi būti. Senelis buvo tradiciškai pašarvotas, kunigas, laidotuvės. Paatvirausiu, mano teta kažkiek net nuliūdo, kad aš vis miniu tas senelio laidotuves. Gal į vieną vietą tiesiog sukrenta daug kintamųjų. Gal ateina laikas, gal kažką pasako sukaupta patirtis. Gal tiesiog buvo jau sukauptas kažkoks kritinis gyvenimo suvokimas, kai pagalvoji – apie ką čia viskas yra? Įvyko tas lūžis.

Senelis buvo kostiumuotas, nors visada jį matydavau kaime, tokį nuoširdų, aplink vieškelis, medeliai, sodybėlė. O čia staiga visas toks įrėmintas. Atrodo, kad viskas padaryta gražiai, bet man tame senelio nebuvo. Pagalvojau, kad jei pats darytum, viską padarytum nuoširdžiau, jos būtų tokios tikresnės.

Be to, man visada kirbėjo dar vienas klausimas. Išeina žmogus arti 90 m. Ne visi gauna privilegiją nugyventi tokį ilgą ir sveiką gyvenimą, išeiti sveiko proto neatgulę patale. Tada vyksta laidotuvės ir visi susirenka inertiškai raudoti. Aš sakyčiau, kad fantastika – žmogus išėjo nugyvenęs tokį gražų gyvenimą, palikęs visus sveikus, visi vaikai gyvi, jokių netekčių nepatyręs. Aišku, buvo tam tikri istoriniai įvykiai, kuriuos turėjo praeiti, bet ir tai praėjo labai džiaugsmingai. Tai, man atrodo, susirinkime pasidžiaugti, kad jam taip įvyko. Bet ne, mes susirenkame, liūdime, ašarojame, dar ateina raudotojai, gieda giesmes, kurių gal net ir prasmės nelabai suvoki. Tada visas pulkas, laidotuvės, gedulingi pietūs, kur neaišku nei kas, nei apie ką. Kažkaip pradedi ieškoti prasmės. Visa tai dar lydi tokie nesvietiški finansai ir suvoki, kad laidotuvės dažnai tokiai vidutinei šeimai tampa pakankamai didelis finansinis iššūkis.

Senelis buvo kostiumuotas, nors visada jį matydavau kaime, tokį nuoširdų, aplink vieškelis, medeliai, sodybėlė. O čia staiga visas toks įrėmintas. Atrodo, kad viskas padaryta gražiai, bet man tame senelio nebuvo.

– Neretai yra pasakoma, kad laidotuvės – amžinas verslas. Kažkada pati esu svarsčiusi, kodėl, pavyzdžiui, žmonės perka specialius rūbus, nors išeidamas žmogus jų palieka pilną spintą. Tau neatrodo, kad laidotuvės toks tarsi pinigų uždirbimas iš žmonių skausmo, kai jie netekties akivaizdoje tikrai neturi jėgų pasverti, ar šito reikia, ar nebūtinai?

– Taip, man taip atrodo. Kai pati su tuo susidūriau, tikrai matau laidotuves kaip didelį verslą, kur kiekvienas pasisukimas kainuoja pinigus – drabužiai, karstelis, sutvarkyti kūną kainuoja, nuvežti-parvežti kainuoja, salė kainuoja, vainikai kainuoja, žvakės kainuoja, iškasti duobę kainuoja. Kai viską sudedi, žiūri, kad žmogus išleido tūkstančius eurų.

Yra toks mitas, kad šioje srityje sunku būti, didelė konkurencija, vieni kitus pažįsta, bet aš kol kas su tuo dar nesusidūriau, jokios kritikos ar kažkokių pasakymų, kad esu ne savo vietoje, nesulaukiau. Bet šiaip iš patirties tikrai matau, kad ten visur yra pinigai. Ir vėl klausimas – kodėl, kam to reikia?

Viena vertus, tai yra tam tikra butaforija. O iš kitos pusės, reikia nepamiršti, kad visa tai mes sugrūdame į žemę. Mano ir tikriausiai tos ateinančios kartos suvokimu yra tokia bereikalinga tarša. Jeigu vien Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių, tarkime apie 30 proc. kremuojama, tai likusieji 70 proc. palaidojami į žemę ir neaišku per kiek laiko suirs visi tie karstai, visi tie drabužiai.

Man visada kirbėjo dar vienas klausimas. Išeina žmogus arti 90 m. Ne visi gauna privilegiją nugyventi tokį ilgą ir sveiką gyvenimą, išeiti sveiko proto neatgulę patale. Tada vyksta laidotuvės ir visi susirenka inertiškai raudoti. Aš sakyčiau, kad fantastika – žmogus išėjo nugyvenęs tokį gražų gyvenimą, palikęs visus sveikus, visi vaikai gyvi, jokių netekčių nepatyręs.
Vaida Ribinskaitė
Foto: Asmeninins albumas


– Kaip atrodo tavo organizuojamos laidotuvės ir ką tu pati konkrečiai darai?

– Kai kūriau „Baltą drobulę“, mačiau tokį visai poetišką vaizdą – kremuojame, atsisveikiname, pabūname, dedame urną į žemę ir pasodiname medelį. Tada gaunasi toks ciklas – išauga medis ir jis atkvėpuoja viską, ką mes sukvėpavome.

Kai praktiškai susidūriau su tuo procesu, tai, aišku, kad viskas nėra taip poetiška. Aš tiesiog žmonėms pagelbėju per visus tuos etapus – nuo tada, kai miršta žmogus, iki kremavimo, nes aš dirbu tik su kremavimu. Tada tas atsisveikinimas jau būna toks, kokio jie nori.

Tikrai sulaukiu daug skambučių, kai žmonės nori tiesiog pasitarti, paklausti, kaip čia elgtis. Tai tikrai nekainuoja, nes man šitas projektas yra mielas, prasmingas. Matau, kad žmonės dažniausiai susiduria su tokiomis problemomis, ką pagalvos kiti, ką čia kunigas pasakys. Su „Balta drobule“ mes esame atsisakę to standartinio šermenų formato. Mano vizija yra tokia, kad prisiminkime žmogų, koks jis buvo gyvas. Kam prisiminti mirusio pašarvoto žmogaus paveikslą?

Kai žmogus išeina, mums atrodo, kad reikia padaryti, kaip kažkas nusakė, kad būtinai turi būti šarvojimo salė, tas, anas, trečias. Čia yra toks rinkos paduotas produktas. O iš tikro, tai tie numirusio žmogaus pelenai yra mūsų ir čia mūsų valia nuspręsti, kaip atsisveikinimą darysime – galime namuose, o galime iš viso nieko nekviesti.

Ir galiausiai yra tas palaidojimo procesas jau po atsisveikinimo. Lietuvoje yra reglamentuota, kad tu gali laidoti tik kapinėse, kolumbariume ir tam tikrose vietose išbarstyti pelenus. Vėlgi teko skaityti straipsnių ir pačiai susidurti, kad įstatymas pasako, kur gali tai daryti, bet nepasako, kur negali. Galbūt mes apie tai nekalbame, bet Lietuvoje tikrai daug žmonių tuos pelenus barsto ir nebūtinai tose barstymo duobėse. Ir čia mano klausimas yra – ar mes tarnaujame įstatymui, ar įstatymas gali pagelbėti mums? Kodėl žmonėms nepasiūlius kažkokios alternatyvos, galbūt galėtume daryti kapinaites kaip parką – įleisti urnelę, pasodinti medelį ir ten turėti nuostabią, geros energetikos erdvę.

Visame šitame procese nepaminėjau bažnyčios, bet nėra taip, kad aš noriu daryti revoliuciją ir iš viso tos bažnyčios atsisakyti. Tikrai ne. Tos tradicijos yra gilios ir žmonėms, kurie nori palaidoti netradiciniu būdu, paprastai, reikia kunigo. Man atrodo, kad čia labai priklauso nuo regionų, kur tai vyksta, bet niekur nesusidūriau su problema, kad kunigas kritikuotų tą pasirinktą būdą, kaip laidoti.

Kai žmogus išeina, mums atrodo, kad reikia padaryti, kaip kažkas nusakė, kad būtinai turi būti šarvojimo salė, tas, anas, trečias. Čia yra toks rinkos paduotas produktas. O iš tikro, tai tie numirusio žmogaus pelenai yra mūsų ir čia mūsų valia nuspręsti, kaip atsisveikinimą darysime – galime namuose, o galime iš viso nieko nekviesti.

– Papasakokite plačiau, kurioje vietoje atsiranda ta balta drobulė? Jei kūnas į ją vyniojamas, ar vis dar reikia karsto?

– Balta drobulė irgi atsirado labai organiškai. Kai žmonės pasirenka kremavimą, yra keli variantai. Galima paprašyti sutvarkyti kūną, trumpai atsisveikinti ir tada kremuoti. Mūsų vizijoje buvo, kad mes tą kūną sutvarkome, nuplauname, paruošiame ir vyniojame į baltą drobulę, tada kremuojame. Kodėl man tai atrodė svarbu? Todėl, kad linas yra toks lietuviška, tradicine, mūsų genuose esanti medžiaga. Man atrodė gražu, kad ji būtų prie kūno tuo paskutiniu momentu.

Aišku, buvo noras, kad būtų kuo mažiau taršos ir finansinių išlaidų. Galvojau – ar įmanoma kūną suvynioti į baltą drobulę ir iš karto kremuoti. Tai vis dėlto nėra įmanoma. Todėl kūną, priklausomai nuo svorio, talpiname į tokį paprastą kartono arba medinį karstelį.

Kai žmogus išeina, tai šeimai stengiuosi padovanoti baltą staltiesę, kad ji būtų toks simbolis. Žmogus gal ir išėjo, bet tu visą laiką gali tą staltiesę patiesti ant stalo per Kūčias, per Velykas, per šventes, gimtadienius ar šiaip, jeigu tau neramu, pasiilgai. Tai nėra ta pati drobulė, su kuria kremuojame (juokiasi).

– Sakai, jog prieš kremavimą sutvarkote kūną. Ar pati tuo ir užsiimi?

– Ne. Ilgainiui, jeigu aš sakyčiau, kad čia tikrai yra mano, gal norėčiau tų dalykų išmokti ir visiškai paimti tą kūną į savo rankas. Gal čia ir yra mano kelias, nežinau, kas bus po penkerių metų. Šiuo metu mes tiesiog bendradarbiaujame su tais pačiais morgais, kuriuose žmonės atsiduria, kai jie numiršta. Čia niekur nepradingsi. Mes užtikriname, kad kūnas būtų nuplautas, sutvarkytas ir susuktas į drobulę.

– Balta drobulė kaip nors susijusi su Škėmos kūriniu?

– Taip (juokiasi). Tas pavadinimas man pirmiausiai ir atėjo nuo Škėmos, o paskui ji jau gavo visas kitas formas – ir simboliškai labai gražu, ir etnografiškai labai gražu.

– Vaida, tu vis mini, kad siūlai netradicinį, kitokį laidotuvių būdą, bet jeigu mes pasižiūrėtume į Lietuvos laidojimo tradicijas, tai gal kaip tik yra atsisukimas į senas, archajiškas tradicijas?

– Gal jokios revoliucijos aš čia ir nepasiūliau ar net ir nesiūlau. Man tai tam tikra evoliucija. Galbūt netradiciškumas yra tas momentas, kurio aš vis dar negaliu įgyvendinti, nes tai tiesiog draudžia įstatymai. Mano vizija yra, kad mes tų urnelių nelaidojame kapuose. Norėčiau, kad turėtume galimybę sodyboje ar kažkokiame parke pasodinti medelį ir paleisti.

Aš noriu mažiau komercijos ir daugiau nuoširdumo, leisti žmonėms kvėpuoti visame tame procese ir suvokti, kad viskas yra jų rankose ir nėra kažko, ką jie būtinai privalo padaryti.

Kas mane labiausiai motyvuoja, kad tu susiduri su žmonėmis, kurie yra dideliam liūdesy arba skausme, ir supranti, kad yra tam tikros durys, kurių jie tiesiog nemato. Jeigu tu jas atversi, visą tamsą gali paversti į šviesą. Jeigu mes neužsifiksuotume, kad praradome ir kad daugiau nebus, o pradėtume matyti, kas vis dėlto buvo, kaip buvo faina ir gera, ką mums tai davė ir su kuo mes eisime į ateitį...

Ilgainiui, jeigu aš sakyčiau, kad čia tikrai yra mano, gal norėčiau tų dalykų išmokti ir visiškai paimti tą kūną į savo rankas. Gal čia ir yra mano kelias, nežinau, kas bus po penkerių metų.

– Kažkada esu rengusi publikaciją apie lietuvių mirties suvokimą. Etnologė Radvilė Racėnaitė yra pastebėjusi, kad seniau lietuviai apie mirtį daug dažniau kalbėdavo, nes gyvenimo trukmė buvo trumpesnė, medicina mažiau pažengusi ir mirtis tiesiog buvo arčiau. Psichologai irgi kalba apie tai, kad šiuolaikiniai žmonės mirtį tarsi išstūmė iš savo gyvenimo. Pastebi, kad bijome tiek pačios mirties, tiek apie tai kalbėti?

– Man tai atrodo akivaizdu. Taip, apie mirtį mes labai nedaug šnekame. Net ir medijoje kiek tenka paskaityti, tai dažniausiai mirties klausimas būna pakeliamas kokių nors laidojimo namų. Nežinau, ar čia Lietuvos, ar dabartinio pasaulio tendencija, kai mes visą laiką vartojam, yra jaunystės kultas ir atrodo, kad mes amžini.

Kita vertus, yra du neišvengiami dalykai. Vienas yra gimimas ir su kiekvienu gimimu reiškia, kad tas žmogus išeis, mirs. Apie gimimą yra labai daug informacijos – knygos kaip pastoti, kaip laukti ir taip toliau. Įsivaizduojat, jei būtų proporcingai informacijos apie mirtį?

Jeigu mes turėtume daugiau egzistencinio matymo, kuriame yra ir gimimas, ir mirtis, tai gal ir gyvenimas būtų truputį džiaugsmingesnis, mes matytume daugiau stebuklo. Atrodo, savaime suprantama – šviečia saulė, debesys, vaivorykštė. Šiaip tai čia nieko savaime suprantamo, čia absoliutus stebuklas, kai galvoji, kad kažkokioj galaktikoj, kažkokia Žemė sukasi apie Saulę, ant tos žemės vaikšto žmonės, jiems nesvaigsta galva (juokiasi). Tam visam makro tu esi toks mikro mikro.

Vaida Ribinskaitė
Foto: Asmeninins albumas

– Idėja, kad galima pasidžiaugti, kokį žmogus gyvenimą nugyveno, o ne verkti dėl to, ko jau nebebus, skamba labai gražiai. Vis dėlto, kiek tai realu? Gyvenime būna visaip – mirtis turi ne pačių gražiausių formų ir veidų. Ar toks siekis irgi nėra šioks toks neigimas arba noras pagražinti tą išėjimo procesą, kuriame romantikos iš tiesų dažniausiai nėra.

– Nežinau, visi žmonės, kurie pas mane atėjo, buvo labai sąmoningi ir galbūt pasirengę šitam žygiui kartu. Ar ten buvo mirties neigimo? Sakyčiau, kad ne. Greičiau, toks susitaikymas ir sąmoningas suvokimas, kad buvo gyvenimas ir išėjo. Aš nesistengiu neigti to skausmo, kurį patiria žmonės. Tikrai stengiuosi išgirsti ir pamatyti. Man atrodo, tai būna toks bendras ėjimas kartu ir tu tikrai būni labai jautrus kiekvienu atveju.

Aš noriu mažiau komercijos ir daugiau nuoširdumo, leisti žmonėms kvėpuoti visame tame procese ir suvokti, kad viskas yra jų rankose ir nėra kažko, ką jie būtinai privalo padaryti.

– Pakalbėkime apie kainą. Sakai, jog vienas tikslų – žmogų palaidoti pigiau. Kiek gali atsieiti tavo organizuojamos laidotuvės?

– Viena, tikrai fiksuota kaina yra kremavimo. Čia jau niekur nepabėgsi, tai darai arba Kėdainiuose arba Suvalkuose. Kaina yra apie 400-600 eurų. O visa kita tai yra toks grynai žmonių apsisprendimo reikalas. Aišku, jeigu reikės nuomoti salę, vėl bus tam tikros išlaidos. Aš visą laiką sakau, kad suorganizuokime vieną puokštę gėlių ir ją padėkime. Aišku, žmonės kaip aplodismentą už gražų gyvenimą nori atnešti gėlių, bet gal galima šio formato atsisakyti ir suorganizuoti kažkokią finansinę pagalbą šeimai. Galime atsisakyti gedulingų pietų ir padaryti kažkokį lengvesnį sprendimą – kava, arbata, sausainiai ir žmonėms tikrai to užteks.

Pilnas pilnas projektas, kurį aš dariau, vis tiek gavosi apie 1000 eurų, bet ten buvo ir toks furšetas, ir patalpų nuoma, ir su urnele, ir su kremavimu. Dar papildomų išlaidų būna su palaidojimu kapinėse. Man atrodo, vieta kolumbariume gali kainuoti apie 500 eurų.

Bet vėlgi, tos tradicinės laidotuvės, kurias mano tėvai organizavo seneliui, išleido apie 3500 eurų. Nė vienas iš mano projektų, kurie tikrai buvo gražūs, dailūs, šviesūs ir žmonių nuo 30 iki 100, nekainavo brangiau negu kokie 2500 eurų. Sumos vis tiek atrodo didelės, bet jos yra mažesnės, negu darant konvenciniu būdu.

– Artėja Vėlinės. Koks tau pačiai yra šis laikas ir kaip tu jį leidi?

– Man visada tai buvo labai graži šventė. Šventė? Na iš tikro taip. Pamenu, visą laiką su tėvais važiuodavome į kapines ir visą laiką palikdavo įspūdį ta žvakelių jūra. Tikrai gražus laikas prisiminti tuos, kurie išėjo. Man šalia Kalėdų tai yra gražiausia šventė.

– Prasideda tamsusis periodas, tuoj baigsis auksinio rudens laikas. Kaip žingsniuoji per šį laikotarpį ir ko palinkėtum kiekvienam?

– Aš galvoju, kad jei nėra šviesos, gal mes patys galime tapti ta šviesa.