Iš karto nuo paskelbimo įsiteisėjusiame išteisinamajame nuosprendyje teigiama, kad D. Britanijos piliečių veiksmuose galima įžvelgti ne prekybos žmonėmis, o išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms požymius, tačiau pagal mūsų šalyje galiojančius įstatymus „Lietuva neturi jurisdikcijos vertinti Jungtinėje Karalystėje Jungtinės Karalystės piliečių veiksmų“.

„Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje principus, veiksmų atlikimo vietą, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn asmenų pilietybę ir jų gyvenamąją vietą, daro išvadą, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos vertinti, ar kaltinamųjų veiksmai, susiję su nukentėjusiųjų darbu ir gyvenimo sąlygomis Jungtinėje Karalystėje, atitinka išnaudojimo priverstiniam darbui požymius pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą“, – nuo pat paskelbimo įsiteisėjusiame išteisinamajame nuosprendyje nurodė teisėjų kolegija.

Taip kaltinimai dėl prekybos žmonėmis buvo panaikinti britams sutuoktiniams 58 metų Jacqueline Hazel Judge ir 60 metų Darrel Jon Houghton. Baudžiamasis procesas buvo nutrauktas ir kartu su jais teisiamam 57 metų Gardždų gyventojui Edikui Mankevičiui – pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą apeliacine tvarka vyras mirė.

„Todėl baudžiamasis procesas jo atžvilgiu negalimas“, – nurodė teisėjai.

Pasak jų, E. Mankevičiaus veiksmai „galėtų būti vertinami kaip pakankami išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui“, tačiau šiam mirus kaltinimai negali būti pakeisti ir byla negali būti nagrinėjama.

Jacqueline Hazel Judge ir Darrel Jon Houghton
Foto: DELFI / Rita Gečiūnaitė

„Kaltinimo keitimo procese svarbu užtikrinti kaltinamųjų teises, įskaitant jų teisę žinoti kaltinimą ir nuo jo gintis, tuo tarpu mirusiajam baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas“, – pabrėžė teismas.

Dar praėjusių metų gruodį Klaipėdos apygardos teismas E. Mankevičiui buvo skyręs šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, tuo metu Jungtinės Karalystės piliečiams, nuteistiems dėl prekybos žmonėmis, buvo skirta kalėti po penkerius metus.

Dirbo net 78 paukštynuose

Šį nuosprendį apeliacine tvarka buvo apskundę ne tik nuteistieji, bet ir valstybinį kaltinimą palaikę Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorai bei vienas iš vienuolika nukentėjusiųjų.

Baudžiamąją bylą, kuri didelio dėmesio sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijojoje, išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs, kad lietuvis ir sutuoktiniai britai veikė bendrininkų grupėje ir nuo 2006 m. gruodžio iki 2012 m. liepos, pasinaudodami žmonių pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir į Angliją gabeno lietuvius, kurie buvo išnaudojami priverstinam darbui. O nuo 2012 m. liepos iki tų pačių metų spalio nukentėjusieji buvo išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.

Anot teismo, E.Mankevičius su britais susitarė, kad už mokestį suras socialiai pažeidžiamus asmenis, kuriems apgaule pažadės gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas, o kai juos užverbuos, atgabens į Jungtinę Karalystę ir apgyvendins savo arba britų išnuomotuose namuose, kontroliuos, ką jie gali ir ko negali daryti, vartos psichologinį ir fizinį smurtą, o britai lietuvius išnaudos darbui paukštynuose ir, jų legaliai neįdarbins jiems priklausančioje vištų gaudymo įmonėje.

Anot teismo, iš anksto buvo sutarta, kad lietuviams nebus suteiktos socialinės garantijos, tinkamos darbo sąlygos. „Taip pat visi susitarė, kad asmenims bus atskaičiuojamas įdarbinimo mokestis ir kad už nusižengimus bus taikomos baudos – atlyginimų neišmokėjimas“, – buvo konstatavęs teismas.

Anot jo, dauguma lietuvių buvo socialiai pažeidžiami, nes nemokėjo anglų kalbos, nežinojo Jungtinės Karalystės įstatymų, neturėjo pinigų grįžti į namus, neturėjo gyvenamosios vietos, todėl sutiko pasilikti ir dirbti paukštyne, nors per mėnesį gaudavo ne daugiau kaip 400 Didžiosios Britanijos svarų.

Nustatyta, kad prieš nukentėjusiuosius iš Lietuvos buvo vartojamas ne tik psichologinis ir fizinis smurtas, bet ir jie buvo pjudomi šunimis, nukentėjusieji buvo vežiojami gaudyti vištų po visą Jungtinę Karalystę – buvo nuvežti net į 78 paukštynus.

„Žmonės būdavo vežiojami ilgais atstumais mikroautobusu po visą Jungtinę Karalystę į paukštynus, nebuvo sustojama pailsėti, kelionės metu gamtinius reikalus buvo liepiama atlikti į butelius ir juos išmesti pro langą, ilgų kelionių metu maistu darbuotojai turėjo rūpintys patys, pasibaigus maistui valgė žalius vištų kiaušinius, prižiūrėtojai jų atžvilgiu vartojo psichologinį ir fizinį smurtą“, – buvo rašoma dabar jau panaikintame teismo nuosprendyje.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai konstatavo, kad šie kaltinimai nepasitvirtino – visi nukentėjusieji į Jungtinę Karalystę vyko savo lėšomis, jiems nebuvo nupirkti bilietai ar apmokėtos kelionės išlaidos. Be to, teismo teigimu, Lietuvoje iš anksto buvo nurodoma, kad darbui Jungtinėje Karalystėje yra reikalingi fiziškai stiprūs vyrai: „Darbininkai iš Lietuvos buvo reikalingi kaip darbo jėga, dėl šios priežasties ir buvo dedami skelbimai, siūlant vištų gaudytojo darbą, ir nėra pagrindo teigti, kad jau darbuotojų paieškos metu nuteistieji turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui ar vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.“

Žinojo, kad darbas bus sunkus

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad prieš nukentėjusiuosius iš Lietuvos „buvo panaudota apgaulė kaip būdas gabenti nukentėjusiuosius į Jungtinę Karalystę, turint tikslą juos išnaudoti.“

„Tokia išvada yra daroma atsižvelgiant į nukentėjusiųjų parodymus, susijusius su skelbimų apie siūlomą darbą turinį, nukentėjusiųjų gautą informaciją apie darbo pobūdį, užmokestį už jį (kiek tai skyrėsi nuo realios situacijos nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę), taip pat į tai, kad vištų gaudytojų darbas nėra neteisėta veikla, o informacija, kad tai savaime (darbdaviui nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų) yra itin fiziškai sunkus, nehigieniškas, ištvermės reikalaujantis darbas, yra prieinama viešai“, – pabrėžė teismas.

Išteisinamajame nuosprendyje taip pat pažymima, kad nebuvo įrodyta, kad atsakomybėn patrauktas lietuvis ir britai, pasinaudodami žmonių pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir juos gabeno į Jungtinę Karalystę.

Edikas Mankevičius
Foto: DELFI / Rita Gečiūnaitė

„Verbavimas teismų praktikoje suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis, – nurodė teismas. – Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas.“

Anot teismo, E. Mankevičius Jungtinėje Karalystėje jis turėjo valymo paslaugų bendrovę, kurioje dirbo moterys.

„Radęs skelbimų, kad fermose yra reikalingi vištų gaudytojai, jis skelbime nurodytu telefonu susisiekė su Jacqueline Hazel Judge, – E. Mankevičiaus parodymus citavo teismas. – Gavęs informacijos apie darbo pobūdį, papasakojo apie tai jo bendrovėje dirbusioms moterims, kurios apie siūlomą darbą papasakojo savo vyrams. Kadangi sąlygos tiko, atvažiavo dirbti tų moterų vyrai, jų pusbroliai ir draugai, todėl jis išsinuomojo daugiau namų ir tuos namus subnuomodavo. E. Mankevičius parodė, kad jokio verbavimo nebuvo, jis tik norėjo, kad jo bendrovėje dirbusių moterų vyrai taip pat būtų Jungtinėje Karalystėje, kad šeimos būtų kartu, jokių skelbimų jis niekur nedėjo, su jokiomis agentūromis nebendradarbiavo, apie jas nieko nežino, jo supratimu, agentūros tik pasinaudojo tuo, kad yra žinomos darbo vietos, paimdavo pinigus ir atveždavo tuos žmones, „agentūros prisigaudė telefono numerių dėl darbo vietų ir iš to pelnėsi“. E. Mankevičius teigė, kad jis nesitarė su britais dėl darbininkų iš Lietuvos suradimo, darbininkai atvažiuodavo „vieni per kitus“.“

Šiurpios istorijos

Nukentėjusiaisiais pripažinti vyrai „Delfi“ anksčiau pasakojo šiurpas istorijas – vyresnio amžiaus Antanas sakė dirbęs ne tik sunkiomis sąlygomis, ant aukštos pakylos dirbęs ne apsaugų krito žemėn ir sunkiai susižalojo stuburą. Po to šlubavo, tad vien už tai kartais atimdavo algą: samdytojas pareikšdavo, kad už girtumą.

„Pamato šlubuojantį ir sako, algos nebus, nes tu girtas. Arba pamato kavos puodelį ir pareiškia, kad visiems neduos čekių. Tiesiog. Kai policija pradėjo tyrimą, Edikas pabėgo į Lietuvą. Tada tik atgavau algą, bet dabar noriu, kad atlygintų ir moralinę žalą. Per jį tapau invalidu, o Lietuvoje to nepripažįsta, tad čia sugrįžęs nieko negaunu“, – sakė Antanas.

„Mes buvom ir esam vergai, niekas nepasikeitė“, – teisme antrino savo tapatybės nenorėjęs atskleisi vyras.

„Už tūkstantį vištų mokėdavo po 3 svarus, būdavo, kad dirbi vienoj fermoj, pasako, kad veš namo, o nuveža į kitą fermą. Uždirbdavome ir apie 200 svarų, bet realiai, ateina vokas, o ten jokio čekio nėra. Skambini Džekei (Jacqueline Hazel Judge – „Delfi“), ji sako, skambink Edikui. Šis irgi nuo savęs, taip ir lieki be pinigų“, – pasakojo vienas vyrų.

„Kiek žinau, žmonės ten vis dar dirba. Tiesa, kiek geresnės darbo sąlygos, sutartys sudarytos tiesiai su fabriku, bent jau alga legali. Bet gyvena irgi ten pat, ten gal niekas nepasikeitė“, – atviravo kitas vyras.

Foto: Shutterstock

„Per jį (E. Monkevičių – „Delfi“) atvažiuodavo žmonės. E. Monkevičius turėjo valymo firmą, kurioje įdarbino moteris. Per moteris pasikvietė vyrus, tada viskas ir prasidėjo. Britai turėjo įmonę, mes skaitėmės laisvai samdomi darbuotojai, kuriuos britai veždavo į fermas, jie patys turėjo krovos firmą, kuri krovė vištas. Buvo, kad išvažiuoji kokioms trims dienoms, kiek autobusiuke spėji numigti, tiek ir ilsiesi“, – pasakojo per E. Monkevičių į emigraciją išvykęs vyras.

Kaip buvo skelbta, britams priklausanti bendrovė turėjo sutartis su „Noble Foods“, kuriai priklauso tokios bendrovės, kaip „Happy Eggs“ ir „Posh Birds“, įmonė tiekia kiaušinius ir vištieną kompanijoms „McDonald’s“, „Tesco“, „Asda“, „Marks and Spencer“ bei „Sainsbury’s“. Užsieniečiai jau sumokėjo dideles sumas, kaip žalos atlyginimą smurtą ir išnaudojimą patyrusiems darbininkams.

Lietuvius galėjo kontroliuoti

Apie į vergovę patekusius lietuvius itin plačiai rašė Didžiosios Britanijos spauda. Dar 2014 m. laikraštis „Daily mail“ skelbė, kad kiekvienas, dirbęs ir neįtikęs E. Mankevičiui, rizikavo sulaukti skustagalvio lietuvio ir vieno jo rotveilerių apsilankymo namuose. Jo stilius buvo paprastas, bet bauginantis. Kai perpildyto darbininkų būsto, kuriame netrūko ir blusų, durys atsiverdavo (kartą jos buvo išspirtos), vyras paleisdavo šunį lietuviškai duodamas komandą „pulk“, rašė žurnalistai.

„Šuo lakstydavo po patalpas lodamas, vaikydamasis ir kąsdamas kiekvienam pasitaikiusiam, kol Edikas jį sutramdydavo, – prisimena viena lietuvio auka. – Tai būdavo pamoka mums visiems, net jeigu asmeniškai jo nenuvylei. Su Ediku geriau neprasidėti“.

Kitas vyras pasakoja, kad banditas metaliniu strypu sulaužė jam kelis šonkaulius. Baimindamasis tolimesnio susidorojimo, netekti darbo ir pastogės, jis net nesikreipė į gydytojus. Ediko darbininkai kentė jo brutalumą, kartais dirbo be atlygio ir tenkinosi nežmoniškomis darbo sąlygomis ne kokioje nors Baltijos šalių provincijoje, o aplinkui Londoną esančiose grafystėse.

Tai, kaip E. Mankevičius gąsdino ir baudė savo darbininkus, šokiruoja.

Anot laikraščio, kasmet į Didžiąją Britaniją kaip ekonominiai migrantai atvyksta tūkstančiai jaunų nepasiturinčių lietuvių. Nuo 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, Didžioji Britanija namais tapo maždaug 200 tūkstančių lietuvių – tai neįprastai daug, turint omenyje net trijų milijonų nesiekiantį Lietuvos gyventojų skaičių.

Vienas tokių yra Žilvinas, prašęs neskelbti jo pavardės. Dabar jam 24-eri, į Didžiąją Britaniją, visiškai nemokėdamas anglų kalbos, jis atvyko prieš penkerius metus. Pirmasis darbas, kurį jam padėjo susirasti kitas lietuvis migrantas, buvo vištų gaudymas vienoje Kente įsikūrusioje įmonėje. Ji turėjo sutartis su „Noble Foods“, kuriai priklauso tokios bendrovės, kaip „Happy Eggs“ ir „Posh Birds“, įmonė tiekia kiaušinius ir vištieną kompanijoms „McDonald’s“, „Tesco“, „Asda“, „Marks & Spencer“ bei „Sainsbury’s“.

Edikas Mankevičius
Foto: DELFI / Rita Gečiūnaitė

„Noble Foods“ priklauso anglų porai, kuri teisę laikinai įdarbinti žmones patikėjo pažįstamam penktą dešimtį skaičiuojančiam E. Mankevičiui. Jis įdarbino ir vadovavo kelioms dešimtims darbininkų. Apie laisvas darbo vietos buvo skelbiama internete, tačiau daugiausiai darbininkų Edikas susirado Gargždų apylinkėse.

„Darbininkais jis visada rinkosi lietuvius, nes jam buvo lengviau juos kontroliuoti, – pasakoja Žilvinas ir priduria, kad pirminiai pažadai atrodė viliojančiai. – Mankevičius pažadėjo man gauti gerai apmokamą stabilų darbą, jei aš jam į priekį sumokėsiu 350 svarų. Paskui aš jam turėčiau mokėti po 50 svarų per savaitę už apgyvendinimą Meidstone“.

Žilvinas pasakoja, kad E. Mankevičius žadėjo jam maždaug 500 svarų per savaitę uždarbį. Jaunuoliui iš šalies, kur vidutinė mėnesio alga ne ką didesnė, tai atrodė milžiniška suma, tad Žilvinas sutiko.

Tačiau iškart tapo aiškūs du dalykai – darbas buvo bjaurus ir jei jau pasirašei, išeiti iš darbo buvo beveik neįmanoma. Žilvinas pasakoja, kad tekdavo keltis dar naktį ir važiuoti į atokią fermą. Dešimties ar vienuolikos žmonių komanda nuo dviejų iki trijų valandų be perstojo gaudė didelėje patalpoje laisvai lakstančias vištas. Jų ten buvo tūkstančiai ir pagauti jas nebuvo taip paprasta.

„Pirmaisiais mėnesiais mano rankos buvo nudraskytos iki kaulų. Vis dar turiu randų nuo vištų nagų, – prisimena lietuvis. – Be to, visi mes turėjome blusų. Tai kėlė pasišlykštėjimą. Kol gaudai vištas, jų blusos patenka tau ant veido. Visas aplimpi plunksnomis ir šūdais. Tačiau nusiprausti neleidžiama. Kai baigi darbą pirmojoje fermoje, vėl šoki į furgoną ir iškart važiuoji į kitą fermą“.

Žilvinas pasakoja, kad taip keliaudavo iš fermos į fermą Anglijoje, Velse ir Škotijoje iki dviejų dienų iš eilės. Kelionė nuo vienos fermos iki kitos galėdavo trukti iki septynių valandų. Už kelionės laiką niekas nemoka, tačiau duodamas maistas, apgyvendinama, leidžiama nusiprausti. Deja, kaukių veidui niekas neduodavo.

Buvo sutarta, kad už tūkstantį vištų Žilvinui bus mokama trys svarai. Vienoje fermoje gera komanda sugaudavo nuo 10 iki 12 tūkstančių vištų, tad kiekvienas uždirbdavo 30-36 svarus . Tačiau jeigu vištų gaudytojų pastangos jų prižiūrėtojams pasirodydavo nepakankamos, jiems baigdavosi prastai.

„Prižiūrėtojas rėkdavo ant tavęs visą laiką, o jeigu jam pasirodydavo, kad dirbame per lėtai ar kažką darome blogai, mes būdavome mušami, – toliau pasakoja Žilvinas – Kartą vienas vyras sudaužė man veidą ir sulaužė nosį. Dažnai jis rėkdavo ant mūsų ir įžeidinėdavo tik todėl, kad buvo prastos nuotaikos ar gerdavo. Tokiomis akimirkomis bandai galvoti apie tai, kas nutiko gero tavo gyvenime, apie namus ir kaip galbūt tu vėl pakeisi savo gyvenimą. Bet nemokant anglų kalbos, be draugų ir pinigų – kur tu eisi?“.

Žilvinas pasakoja, kad nė vienas iš jų ten pinigų neužsidirbo. Jie buvo baudžiami už kiekvieną smulkmeną, be jokios priežasties. Daugelis netgi baigė su skolomis. Darbininkai jautėsi beviltiškai. Kai kurie nepajėgė pakelti tokio darbo ir atsidūrė ligoninėje, o likę sveiki darbininkai privalėjo mokėti prižiūrėtojui kompensaciją už nedirbančius pasiligojusius kolegas. Daugelis kentėjo nuo psichologinių problemų. Kai kurie dirbo čia jau dešimtmetį ir nesuprato, kad tai nėra normalus darbas.

Darbininkų grupes formavo Meidstone likusi E. Mankevičiaus žmona. Manoma, kad sutuoktiniams regione priklausė arba jie nuomojosi apie dešimt būstų.

Žilvinas pasakoja, kad gyvenimo sąlygos Meidstone buvo siaubingos. Kai kuriuose kambariuose ant grindų buvo po septynis čiužinius. Pora už apleistą dviejų miegamųjų būstą, kuriame galėjo miegoti keturiolika darbininkų, imdavo 1500 svarų nuomos mokestį.

Visi darbininkai gyveno nuolatinėje baimėje – jie bijojo „bosu“ vadinamo E. Mankevičiaus, kuris grasinimais, smurtu ir netgi vagystėmis išgaudavo dar didesnes sumas.

„Jei kas nors gerdavo ar mušdavosi, jis ateidavo su savo koviniu šunimi. Tačiau jis atsivesdavo šunį ir atimdavo pinigus iš mūsų net jeigu mes nepadarydavome nieko blogo, – toliau atvirai pasakoja Žilvinas. – Kartais, kai jam reikdavo pinigų, jis tiesiog sugalvodavo ką nors ir paimdavo tai, ką turi. Jeigu neturėdavai pinigų, jis sakydavo: „Dabar esi man skolingas“. Dar dažniau jis už darbą visiškai nemokėdavo. Prisimenu, kad jis kas savaitę ateidavo su čekiais. Tarkime, kambaryje yra septyni žmonės, o jis duodavo penkis čekius ir nepaaiškindavo likusiems dviem, kodėl jiems už tą savaitę nesumoka. O jie per daug jo bijojo, kad išdrįstų paklausti“.

Žilvinas pasakoja, kad E. Mankevičius įdarbindavo žmones, kurių vienintelis darbas buvo grasinti darbininkams. Jie surinkdavo darbininkų pasus ir įspėdavo, kad jeigu netinkamai elgsis, bus surasti jų giminės Lietuvoje ir „jiems bus atkeršyta“.

Po septynių mėnesių Žilvinui pavyko ištrūkti. „Nebegalėjau taip daugiau gyventi. Kai Edikas atostogavo, paskambinau jam ir pasakiau, kad išeinu ir kad noriu atgauti 1500 svarų, kuriuos firma man skolinga. Bet kai Edikas grįžo, atėjęs pasakė, jog verčiau pamirščiau tuos pinigus arba turėsiu problemų. Jis man pasakė, kad turiu dešimt minučių išsinešdinti su daiktais. Tad išėjau ir netrukus radau kitą darbą bei kitą būstą“.

Vėliau Žilvinas sužinojo iš buvusių kolegų, kad E. Mankevičiaus statytiniai jo ieškojo. „Jie ne tik norėjo sužinoti, kur aš apsistojau, bet ir sumušė ten buvusius vaikinus bei nusiaubė namus“, – sako lietuvis ir prisipažįsta vėliau sulaukęs grasinančių skambučių iš E. Mankevičiaus padėjėjų, kurie įspėjo, kad jeigu kreipsiuosi į policiją, būsiu žiauriai sumuštas“.

Žilvinas kartą dar bandė atgauti uždirbtą algą per vietos Piliečių konsultavimo biurą, tačiau sulaukęs eilinių E. Mankevičiaus grasinimų, nusprendė tai pamiršti. Jį kalbinusiems žurnalistams vyras prisipažino, kad sutiko kalbėti tik todėl, jog nori E. Mankevičių matyti už grotų.

Sulaukusi daugybės darbininkų skundų 2012 lapkričio mėnesį tarnyba „Gangmaster Licencing Authority“, Kento policija ir Sunkių organizuotų nusikaltimų agentūra ėmėsi veiksmų prieš šią įmonę. Trimis dešimtimis jos darbininkų pasirūpino labdaros organizacija „Gelbėjimo armija“.

Vienu nurodytų adresų šalies pietryčiuose pareigūnai aptiko darbininkų grupę, penkias dienas gyvenančią furgone. Tuo pačiu furgonu jie važinėjo po fermas iki pat Glazgo, neturėdami galimybės net nusiprausti. Darbininkai buvo apskretę vištų mėšlu ir plunksnomis.

Tarnyboms pareiškimus pateikė dešimtys nukentėjusių darbininkų, tačiau dauguma jų buvo pernelyg prigąsdinti, kad išdrįstų kalbėti. Kiti grįžo į Lietuvą arba ėmė gerti, vykdyti smulkius nusikaltimus, dėl ko jų parodymai teisme praranda vertę, rašė laikraštis „Daily mail“.