Paklausta ar rinkimų rezultatai tokie, kokie buvo planuoti, I. Šimonytė diplomatiškai atsakė, kad mandatų galėjo būti ir daugiau, tačiau planas buvo laimėti rinkimus, o tai, akivaizdu, pavyko. Tolimesnis planas – sudaryti veiksnią koaliciją.
„Ta kampanija, kuri čia buvo suaktyvinta ne tik prieš konservatorių partiją, bet ir prieš abejus liberalus gąsdinant, kad Lietuvą užims gėjai, kad liepsime vartoti narkotikus ir panašiais keistais dalykais, tai matyt kažkur kažką kažkaip paveikė. Gal be šito rezultatas būtų buvęs geresnis, bet grįžtu prie to, apie ką buvo diskutuojama visą vasarą – tikimybė, kad koaliciją galėtų formuoti Tėvynės sąjunga ir liberalai be dar vieno dalyvio, ji buvo atmetama, kaip nereali.“ – sakė I. Šimonytė.
74 mandatų dauguma, pasak I.Šimonytės yra pakankama darbo pradžiai, o vėliau bus matyti, kaip elgsis atskiri parlamentarai iš vadinamosios centro kairės.
„Matyt bus tų klausimų, kai bus galima tartis įvairiuose formatuose ir tos koalicijos bus labai plačios kai kuriais klausimais.“ – sakė I. Šimonytė ir pridūrė, kad pvz. su Vytautu Baku yra nemažai tekę kartu dirbti opozicijoje ir toks įspūdis, kad kai kuriais klausimais pozicijos galėtų sutapti.
Formali koalicija dar gali šiek tiek augti, jei prie Liberalų sąjūdžio frakcijos prisijungtų su Lietuvos žaliųjų partija išrinktas Algirdas Butkevičius, taip pat neatmetama tikimybė, kad prie tos pačios frakcijos prisijungtų, kaip nepriklausomas kandidatas išrinktas Domas Griškevičius. I. Šimonytė sakė, kad taip gali nutikti, bet kol kas pirmiausia reikėtų palaukti naujo Seimo darbo pradžios. Panašiai ji kalbėjo ir apie sušvelnėjusią socialdemokratų retoriką, kurie anksčiau brėžę griežtą brūkšnį, po rinkimų kalbėjo jau nuosaikiau.
„Šitame Seime mes turime daug patirties bendradarbiauti su daugeliu Seimo narių, kurie bus ir naujoje socialdemokratų frakcijoje po naujo Seimo darbo pradžios. Tas pradinis mūsų atsižadėjimas atrodė gana keistas, nes tikrai daug sąlyčio taškų rasdavome. Manau, kad galėtume rasti ir ateityje, tačiau kokia forma ir dėl kokių sprendimų, tą parodys tik vėlesnės diskusijos. <...> Kalbėtis mes tikrai kviesime ir jau pakvietėme tame bendrame komunikate. Pakvietėme iš esmės visas partijas parlamente, nes su kažkuo gal galime sutarti dėl tam tikrų toms partijoms svarbių darbų įtraukimą į programą, jei tai iš esmės neprieštarauja pačiai programos krypčiai ir logikai. Tokių pokalbių dar bus ne vienas ir bent jau aš, tai to siekčiau“ – sakė I. Šimonytė.
TS-LKD yra atsinaujinusi, atsijauninusi partija, tačiau tuo pat metu, partijos viduje yra takoskyra, išsiskiria nuomonės tam tikrai klausimais. Pati I. Šimonytė to nemato, kaip grėsmės. Pasak jos, yra skirtingų nuomonių ir požiūrių, tačiau dėl tokia jokia dezintegracija partijai negresia, nes yra „sutarimas nesutarti“ neprimetant savo nuomonės kitiems.
V. Čmilytė-Nilsen turi daug savybių, reikalingų Seimo pirmininkui, o G. Landsbergis galėtų veikti daug ką
I. Šimonytė neatsakė, ar Liberalų sąjūdžio pirmininkė yra geriausia kandidatė užimti Seimo pirmininko kėdę, tačiau negailėjo gerų žodžių.
„Viktorija Čmilytė-Nielsen turi daug savybių, kurios yra svarbios, ar būtų svarbios Seimo pirmininkui. Užbėgdama už akių ir nesakydama, kad jau yra kažkoks susitarimas dėl tos pozicijos, Viktorija tikrai turi gebėjimų telkti, ne antagonizuoti ir kažkaip padaryti Seimo darbą mažiau konfliktišką, nei matėme iki šiol.“ – kalbėjo politikė.
Pasak I. Šimonytės, tariantis dėl postų yra keliamas tikslas, kad koalicijos susitarime visi jaustųsi komfortiškai. „Mūsų santykis didumas yra ir privalumas ir trūkumas. Kuo pasižymėjo dabartinės valdančiosios daugumos didžioji frakcija, tai tokiu labai beapeliacišku savo valios primetimu savo partneriams. Nemanau, kad tai labai palengvina bendrą darbą.“ – kalbėjo I. Šimonytė.
Pirmiausia – koalicijos darbotvarkė, tuomet – postų dalybos
Pirmiausia reikia susitarti dėl darbų, kuriuos reikia nuveikti ir tik tada rinktis kandidatą, kuris galėtų tinkamiausiai tą padaryti, laidoje ne kartą pabrėžė I.Šimonytė.
Kalbėdama apie tai, kas galėtų stoti prie sveikatos ministerijos vairo, ji sakė turinti sakė turinti savo variantą, tačiau kol kas tebelaukianti liberalų siūlymų, kas jų siūlymu būtų geriausias kandidatams šioms pareigoms užimti.
„Labai svarbu, kad žmogus, kuris vadovaus šiai ministerijai, turėtų elementarų gebėjimą pasitelkti kuo daugiau visuotinio proto – ekspertų, medikų, procesų specialistų tai situacijai, kurią dabar turime ir ją suvaldyti<...> ministras neprivalo būti medikas, jam nereikia operuoti, skirti vaistų. Jam reikia spręsti problemas, kurios sveikatos sistemoje dažnai yra sisteminės ir susijusios su procesais ir su tam tikrais įsisenėjusiais nesprendžiamais klausimais. “ – sakė, kadaise pati šešėline sveikatos apsaugos ministre vadinta politikė.
Švietimas bus ta sritis, kuri pareikalaus ypatingai daug darbo ir gebėjimo susitarti. Politikė sakė turinti šiai pozicijai kelis kandidatus, bet konkrečių pavardžių neatskleidė. Paklausta ar tarp kandidatų galėtų būti TS-LKD programą padėjusi rengti Jurgita Šiugždinienė, arba Laisvės partijos kandidatai – buvęs VU rektorius Artūras Žukauskas ar Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas, I.Šimonytė atsakė, kad dažniausiai viešojoje erdvėje atsiranda tos pavardės, kurias žmonės spėlioja, pagal interesų sritis ar darbo patirtis. Pasak politikės, tokios spekuliacijos yra nuolatinės ir neišvengiamos, o ji pati į jas reaguojanti labai ramiai.
„Svarbu sutarti, koks žmogus geriausiai gali įgyvendinti tai, apie ką mes visi kalbame. O visi kalbame apie tai, kad mes nepakeisime švietimo sistemos per ketverius metus, nes to tiesiog neįmanoma padaryti. Tai yra ilgalaikis procesas, kurio rezultatus gali pamatyti po dešimties metų.
Tačiau turime patiesti bėgius, per kuriuos švietimas gali pradėti riedėti taip, kad 2024-ais metais jokia valdžia nenuspręstų jų išmontuoti ir tiesti kažkur kitur. <...> Čia reikės labai daug išminties ir kantrybės, pasitelkiant socialdemokratus, tuos pačius valstiečius, Darbo partiją, šveitimo bendruomene, galvoti apie visą pedagogų rengimo sistemą. Čia yra labai daug dedamųjų ir labai daug darbo.“ – kalbėjo I. Šimonytė.
Kalbėdama apie Užsienio reikalų ministeriją ir kas galėtų jai vadovauti, politikė taip pat sakė turinti ne vieną kandidatą. „Tai yra ta sritis, kur turime ne šiaip kompetentingų žmonių, bet žmonių, kurie dirba toje srityje daugybę metų, kurie nėra atsiradę vienai kadencijai užsienio reikalų komitete ir galbūt įsivaizduoja, kad daug apie užsienio reikalus išmano. Mes turime signatarų, turime žmonių, kurie dirba užsienio reikalų ministerijoje, ambasadorių pozicijose, tai natūralu, kad rinktis yra iš ko.“ – kalbėjo I. Šimonytė. Paklausta, ar galėtų nutikti taip, kad šis postas atitektų EK atstovybės Lietuvoje vadovui Arnoldui Pranckevičiui, I Šimonytė sakė, gerai jį taip pat vertinanti gerai, o rinksis – geriausią.
Liberalai dar iki rinkimų buvo įvardinę, kad aplinkos ministru siūlytų Simoną Gentvilą, o kultūros ministru Simoną Kairį. I. Šimonytė sakė, kad čia, kaip ir kitose srityse, pirmiausia reikės susitarti dėl laukiančių uždavinių.
„Gerbiu Simono Gentvilo kompetenciją žiedinės ekonomikos, žaliojo kurso temose. Tikrai tenka matyti, kad jis yra labai aktyvus. Poną Kairį mažiau pažįstu ir mažiau galiu įvertinti, bet pirmaiusia reikia įvertinti, kad abu laukai yra labai jautrūs. Aplinkosauga yra labai jautri, nes pastaruoju metu joje neturėjome nieko kito, kaip tik skandalus. Turėjome labai mažai gamtą tausojančio ir atsakingo požiūrio, bet turėjome labai daug istorijų su lankais, vilkais, sengire ir t.t.<..> Todėl reikia žmogaus, kuris turėtų ne tik labai didelį pasitikėjimą savo žiniomis, bet taip pat ir didelį pasitikėjimą aplinkosaugininkų bendruomenėje. Lygiai taip pat ir kultūroje, kur reikia labai išmintingo žmogaus, kuris būtų pasirengęs telkti, išklausyti.<...> Diskusijų ir derybų būdu rasime tuos kandidatus.“ – sakė I. Šimonytė.
Viena artimiausių pastarojo meto bendražygių laikoma Monika Navickienė išmano socialinės apsaugos ir darbo sritį, tačiau, pasak I. Šimonytės, nebūtinai ši politikė bus kviečiama vadovauti konkrečiai ministerijai.
„Tai yra jos tema, bet yra ir daugiau dirbančių toje temoje. Nuoširdžiai sakau, kad kol kas nėra nė vieno žmogaus, kuriam šiandien būtų pažadėtas koks nors postas. Žvelkime į tai kaip į procesą. Man daug svarbiau gebėti sutarti su Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija dėl darbų, nes tik tada mes galėsime susitarti dėl žmonių. Jei nesusitarsime dėl darbų, kokia prasmė dalintis postais?“ – svarstė I. Šimonytė.
Anot jos, dėl koalicijos pirmiausia turi susitarti politinės partijos, rasti bendrus sutarimus dėl politinės darbotvarkės, o Vyriausybės programą ir jos įgyvendinimo priemonių planą ruoštų žmonės, deleguoti tiems darbams atlikti – ministrai. Partijos deryboms atneša savus prioritetus, kuriuos rengiant paprastai prisideda tose srityse kompetencijų turintys žmonės, tad taip potencialūs ministrai tarsi netiesiogiai dalyvauja derybų procese.
Nors viešojoje erdvėje kalbama, kad Aušrinė Armonaitė norėtų ekonomikos ir inovacijų ministrės pareigų, pasak I. Šimonytės, kol kas konkrečių sutarimų nėra, tačiau ji matytų šią politikę dirbančią Vyriausybėje, srityje, kur pati A. Armonaitė manytų, kad galėtų savo kompetenciją geriausiai pritaikyti.
Paklausta apie savo artimiausių žmonių komandą, I. Šimonytė sakė turinti aiškų jos vaizdą. „Jei atsitiktų taip, kad tektų vadovauti Vyriausybei, turėčiau politinių patarėjų komanda. Tuos žmones, kuriuos kalbinčiau būti politiniais patarėjais, daugmaž žinau, bet kol kas nenoriu vardinti pavardžių, nes dar nenoriu savęs nominuoti ten, kur nesu.
Tik galiu pasakyti, kad tai būtų įvairesni žmonės tiek savo politine patirtimi, tiek kompetencija, tiek praktine patirtimi. Būtų žmonių praktikų, kurie kažkada dirbo su manimi. Manau, kad šį lauką, kuris priklauso nuo manęs pačios, man pavyktų suformuoti pakankamai kompetentingą ir gerai veikiantį“, – kalbėjo I. Šimonytė.
„Neturiu įgaliojimų dalinti pozicijų ir ne taip šis procesas vyksta. Galiausiai, nebus taip, kad Vyriausybę formuoja viena partija, ir tai yra gerai. Nes, viena vertus, ta didelė galia tarsi suteikia laisvumo, bet, iš kitos pusės, ji sumažina poreikį tartis. O aš esu žmogus, kuris nori daugiau tartis“, – pažymėjo politikė.
Tarp jos numatytų galimų Vyriausybės narių visiškai neturinčių politinės patirties, ar net neprisilietusių prie politikos, nėra. „Kai atėjau į Vyriausybę, nebuvau buvusi politikoje, bet prie politikos buvau dirbusi penkiolika metų. Tai sukuria kompetenciją ir išmanymą, kaip veikia politinis procesas. Manau, didelei profesionalų Vyriausybės daliai esminis iššūkis buvo suprasti, kaip priimami sprendimai, ką veikia Seimas, kodėl su juo reikia kalbėtis ir kodėl nuo jo daug kas priklauso. Todėl kai kurie sprendimai buvo nesėkmingi.
Tad tikrai vengčiau tokių eksperimentų, nemanau, kad yra daug prasmės į Vyriausybę kviesti tokius žmones, kurie nežino, kaip veikia politinis procesas, nes labai ilgai užtrunka, kol jie supranta visus sprendimų priėmimo ir derybų niuansus. Labai gaila, bet, mano akimis, didelei daliai S. Skvernelio Vyriausybės narių tie procesai nebuvo gerai žinomi ir dėl to bent jau pradžioje kilo labai daug nesusipratimų“, – dėstė politikė.
Reikalavimai ministrams – išmanyti ne tik savo kuruojamą sritį, bet ir politiką
Pasak I. Šimonytės, naujoje Vyriausybėje gali atsirasti žmonių, kurie tapimą ministru laikytų ne dar vienu karjeros laipteliu, nes jie nėra politikai, o į šį darbą žvelgtų kaip į tam tikrą tarnystės visuomenei formą, naudojant savo laiko ir intelekto resursus.
„Tai nėra tas darbas, kuris yra labai motyvuojantis finansine ar kitomis prasmėmis, ypač tiems žmonėms, kurie dabar dirba, pvz., versle. Tačiau yra kitų motyvų. Noriu kalbėtis su tais žmonėmis, kurių motyvas yra tik nesavanaudiškas noras kažką gero padaryti valstybei, kuri į tave labai daug įdėjo, suteikė taikią pastogę, išsilavinimą ir galimybes toje šalyje kažką pasiekti. Tokių žmonių tikrai yra. Ar jie bus ministrais, priklausys nuo įvairių aplinkybių“, – tikino TS-LKD sąrašo lyderė.
Tokiems profesionalams, pasak I. Šimonytės, galėtų būti įdomios pozicijos įvairiose ministerijose, priklausomai nuo jų kompetencijų srities. O daugiausiai iššūkių naujiems ministrams dėl dabartinės situacijos ir ilgalaikių problemų gali kelti sveikatos apsaugos sritis, taip pat – švietimo sritis, jau ilgą laiką susidurianti su problemomis.
Paklausta, ar yra žmonių, su kuriais I. Šimonytė yra kalbėjusi dėl vadovavimo konkrečioms ministerijoms pozicijų, politikė pripažino, kad tokių žmonių yra. „Jų yra pakankamai, kad Vyriausybė galėtų veikti. Bet kadangi Vyriausybė veiks koalicijos sąlygomis, kažkuriems iš tų žmonių, su kuriais esu kalbėjusi, tikriausiai taip ir nepaskambinsiu“, – sakė politikė.
Kalbant apie reikalavimus, kuriuos potenciali premjerė keltų ministrams, ji pabrėžė, kad nebūtinai jais turėtų tapti geriausiai tą sritį šalyje išmanantys žmonės, juolab, kad tokius žmones išrinkti būtų gana sudėtinga. Anot I. Šimonytės, pirmiausia ministras yra politikas, o geriausiai ar gerai tą sritį išmanantys žmonės gali būti jo komandoje užimdami, pvz., viceministrų pozicijas, nes ne visi žmonės nori ministro viešumo ir atsakomybės.
„Man atrodo, kad dabar esame labai linkę priešinti: arba profesionalas, bet ne politikas, arba politikas, bet visai nenusimano toje srityje. Manau, kad yra žmonių, kurie gerai derina abu dalykus. Ir apskritai, nėra varžybų, kad sužinotume, kas yra geriausias edukologijos specialistas Lietuvoje – dėl to galėtume ilgai ginčytis. Lygiai taip pat ir kitose srityse. Mano galva, svarbiausia išmanyti kuruojamą sistemą, taip pat – išmanyti politiką, suprasti, kaip priimami sprendimai, gebėti dirbti komandoje ir girdėti ekspertus, skirtingas nuomones ir prisiimti atsakomybę“, – pastebėjo pašnekovė.
Neketina visko kardinaliai keisti tik iš principo
Paklausta, koks jos santykis su jau nueinančia valdžia ir jos lyderiu Ramūnu Karbauskiu, I. Šimonytė teigė, kad jos požiūris – santūrus ir ji nelaikanti R. Karbauskio savo asmeniniu priešu, neketinanti kardinaliai visko pakeisti ar prikurti komisijų siekiant ištirti viską, ką padarė dabartinė valdžia. Bet pripažino, kad jų požiūriai, kaip reikėtų veikti politikoje, išsiskiria.
„Norėčiau tikėtis, kad skirtumas tarp šių dviejų Seimų toks ir bus: šis Seimas labai daug žiūrėjo į tai, kas buvo, nes, matyt, nelabai galėjo sugalvoti, kas turėtų būti. Labai noriu tikėti, kad kitas Seimas bus apie ateitį. Galbūt kažką reikės keisti, bet mano tikslas nėra pakeisti viską, ką padarė Ramūnas Karbauskis, kad jis paskui ateitų ir pakeistų viską, ką padariau aš. Manau, šis kvailas užburtas ratas turėtų pasibaigti“, – sakė I. Šimonytė.
Ramūnas Karbauskis viename interviu pažymėjo žadantis ginti nuo naujos valdžios tradicines vertybes. Pasak I. Šimonytės, nuo naujos valdžios ginti tradicinių vertybių nereikės, nes jas gerbia ir gina visi.
„Tiesa, teko girdėti keistų pasamprotavimų apie narkotikų ar prostitucijos legalizavimą. Nors Laisvės partijos programoje kalbama apie mažo kiekio lengvųjų narkotikų dekriminalizavimą, tai – ne tas pats, kas narkotikų legalizavimas. Nėra taip, kad atėjo jaunimėlis ir susigalvojo, kad reikia kažką dekriminalizuoti. Teisėjai, teismai kalba apie tai, kad bausmės yra neadekvačios padarytam pažeidimui ir pirmiausia turime ieškoti adekvataus atsako į netinkamą elgesį. Tad iki legalizavimo čia yra labai toli, lygiai taip pat – ir kalbant apie prostituciją.
Suprantu, kodėl tokia retorika yra naudojama – reikia gąsdinti ir susiformuoti tam tikrą savo poziciją politiniame lauke, taip dalies visuomenės akyse tampi kovotoju ir gynėju. Bet manau, kad ši kova bus panaši į Don Kichoto su vėjo malūnais, nes nėra slibino, prieš kurį R. Karbauskis dabar skelbiasi norintis kovoti“, – tikino pašnekovė.
Stabdys sprendimų priėmimo mašiną
I. Šimonytė rinkiminės kampanijos metu ne kartą pabrėžė žadanti mažiau sprendimų. Pasak politikės, tai reiškia, kad vienam sprendimui reikės daugiau laiko nei buvo skiriama iki šiol. Nepriklausomai nuo to, didesnė ar mažesnė bus dauguma, daugeliui sprendimui bus reikalingas platesnis sutarimas, ypač – kalbant apie ilgalaikius sprendimus švietime, sveikatos apsaugos srityje ar net valdant COVID-19 situaciją.
Pasak politikės, dar vienas svarbus faktorius, šiuo metu lemiantis sprendimų priėmimo mašiną, yra tai, kad pradėjęs darbą ministras neretai nelabai žino, ką iš tiesų toje ministerijoje nori padaryti. Tada ministerijos aparatas jam suformuoja darbotvarkę, į portfelį prideda daug projektų, ir visi sukasi nereikšminguose procesuose. Galiausiai dėl to vienas įstatymas per vieną sesiją yra keičiamas daugybę kartų.
„Taip neturėtų būti – reikėtų gerbti ir save, ir teisėkūrą kaip procesą. Tikiu, kad tai pasiekti mums pavyks, bet tam pirmiausia ministras turėtų ateiti į ministeriją su savo darbotvarke ir ne leisti ministerijai jį įdarbinti spręsti administracinius klausimus, o atvirkščiai – jis turėtų įdarbinti ministeriją savo politiniams tikslams įgyvendinti“, – teigė pašnekovė.
Priimant sprendimus svarbūs argumentai visuomenei
Kalbant apie sprendimų priėmimo principą, kuriuo vadovaujasi, I. Šimonytė pažymėjo, kad yra žmonių, kurie gali labai ilgai klausytis kitų dėstomų argumentų, bet paprastai taip nutinka tuomet, kai bijoma priimti sprendimus.
„Man sprendimą priimti nebaisu, atsakomybės prisiimti taip pat nebijau. Bet man svarbu, kad išgirsčiau kuo skirtingesnių požiūrių į tą pačią problemą. Kartais pati mėgstu būti „velnio advokate“ ir diskusijose imu kvestionuoti tai, kas man pateikiama, ir žmonės, kurie kartu su manimi diskutuoja, tai labai gerai žino – kartais tas mano būdas erzina. Bet bandau reaguoti iš eilinio piliečio, žiniasklaidos ar net sąmokslo teorijos pozicijos. Nes sprendime svarbiausias dalykas yra įtikinti žmones, kad tokio sprendimo reikėjo. Jį priimti svarbu, bet jei negali įtikinti visuomenės, kad tas sprendimas turi kažkokią logiką, tikslą ir turės rezultatą, sprendimas gali būti pats geriausias, bet labai toli su juo nenueisi. Visų nereikia įtikinti, bet svarbu turėti aiškius argumentus“, – pažymėjo I. Šimonytė.
Paklausta, koks dalykas jai, žvelgiant į ateinančius ketverius metus, yra svarbiausias, politikė kalbėjo apie pasitikėjimą. Pirmiausia ji pripažino norinti išlaikyti jau turimą visuomenės pasitikėjimą ja, tuomet – stiprinti pasitikėjimą tarp visuomenės ir valdžios ir galiausiai pasiekti, kad visuomenės nariai labiau pasitikėtų vieni kitais.
Siekiant grąžinti visuomenės pasitikėjimą valdžia, anot I. Šimonytės, reikėtų atsisakyti kelių dalykų. „Pirmiausia – nustoti žmonėms pasakoti, kad yra paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Turbūt viena didžiausių problemų – kai politikai sako, kad visos problemos – švietimo, sveikatos apsaugos ir kitos – yra labai lengvai išsprendžiamos, atsisakysime Seimo narių kanceliarinių išlaidų ir padvigubinsime pensijas. Taip nėra, reikia labai aiškiai žmonėms pasakyti, kad yra skirtingų nuomonių ir vertybių, bet tam ir gyvename vienoje šalyje, kad prieitume konsensusą. Tai reikalauja laiko ir nereikėtų kalbėti, kad ateisime, greitai padarysime reformą ir išspręsime visas problemas“, – tvirtino I. Šimonytė.