Reagavimo į orlaivius prie Baltijos valstybių sienų duomenys. Tokią statistiką jau kelerius metus kiekvieną savaitę pateikia Krašto apsaugos ministerija. O žiniasklaida tokią statistiką paverčia eilinėmis srauto žinutėmis – NATO naikintuvai per savaitę perėmė tiek ir tiek Rusijos orlaivių.
Eiliniam vartotojui didelio įspūdžio šie duomenys, regis, nedaro: vieną savaitę NATO Oro policijos misiją vykdantys naikintuvai netgi nekyla atpažinti prie Lietuvos, Latvijos ar Estijos oro erdvės besiartinančių neatpažintų orlaivių – jų tiesiog nebūna, o kitą sykį tokių perėmimų virš Baltijos jūros fiksuojama ir po keliolika per savaitę.
Beveik visais atvejais tokių perėmimų taikiniai – Rusijos orlaiviai, kurie nesilaiko auksinės trijų saugos veiksmų taisyklės: skrydžio metu tarptautinėje oro erdvėje orlaivis turi įsijungti autoatsakiklį, pateikti skrydžio planą ir palaikyti ryšį su regioniniais skrydžių valdymo centrais.
Įprastai rusų orlaiviai laikosi geriausiu atveju vieno, o dažniausiai – nė vieno iš šių taisyklių. Todėl juos reikia vizualiai identifikuoti, stebėti, kad neįskristų į NATO šalių oro erdvę ir nekeltų grėsmės civilinei aviacijai, ką rusų lėktuvai jau ne kartą sėkmingai yra padarę.
Vieną savaitę įvardijama, kad kad virš Baltijos jūros NATO naikintuvai perėmė ir atpažino Rusijos orlaivius Su-27, Su-30, Su-34, Su-35, Tu-134, An-26, Il-76, Tu-160, kitą savaitę – Il-20, Il-38. Atrodytų, koks skirtumas – juk tai tik skirtingų lėktuvų modeliai, tarp kurių, iš pažiūros, nėra jokio reikšmingo skirtumo.
Tačiau iš tikrųjų ši statistika ir kiti vieši duomenys rodo iškalbingą paveikslą: oro erdvėje virš Baltijos šalių ir aplink jas jau kurį laiką vyksta ypač intensyvus žvalgybinis šokis, kuriame kelios pusės – Rusija, NATO šalys ir Švedija išskleidė savo žvalgybinius pajėgumus ir renka duomenis vieni apie kitus. Atrodytų, kad nedidelė Lietuva tėra pasyvi stebėtoja, tačiau ar taip yra iš tikrųjų?
Akys danguje ir ant žemės
„Atidžiai stebime situaciją Baltarusijoje. (…) Šiandien karinės grėsmės iš Baltarusijos nematome. (...) Atidžiai stebime karinį judėjimą Baltarusijoje, tikriname faktus, nuolat palaikome ryšį su NATO sąjungininkais, kaip ir iki šiol“, – taip dar rugpjūčio mėnesį apie netikėtas Baltarusijos karines pratybas kalbėjo Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Vėlgi, toks pasakymas savaime gali būti tradicinis politinis pareiškimas. Tačiau ar išties „stebėjimas“ bei „ryšių palaikymas su NATO sąjungininkais“ tėra vien saugios frazės? Faktai rodo, kad abu teiginiai paremti konkrečiais veiksmais.
Ryškiausi jų yra NATO šalių ir Švedijos žvalgybinių orlaivių skrydžiai Baltijos jūros regione. Nuo 2014-ųjų, kai Rusija okupavo ir aneksavo Krymą bei surengė agresiją Donbase, JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybinių orlaivių RC-135 bei „Sentinel R1“ skrydžius galima sekti kone kiekvieną savaitę – virš Baltijos jūros įsijungę autoatsakiklius tokie elektroninės žvalgybos lėktuvai dažniausiai sukiojasi palei Kaliningrado sritį ir virš Latvijos bei Estijos – palei Pskovo sritį.
Prie jų dažnai prisijungia Švedijos karinių oro pajėgų elektroninės žvalgybos lėktuvai „Korpen“, kartais – Prancūzijos, Vokietijos, netgi Portugalijos žvalgybiniai lėktuvai.
Pastaraisiais metais iš Šiaulių pradėjo kilti JAV Armijai priklausantys žvalgybiniai orlaiviai RC-12X „Guardrail“. Be jų JAV armijai padeda ir formaliai privačiai bendrovei priklausantys, tačiau JAV specialiųjų operacijų pajėgų naudojami lėktuvai „Beechcraft King Air 350ER“.
Šią savaitę prie jų prisijungė dar vienas – vėlgi, formaliai privačiai bendrovei priklausantis, tačiau realiai JAV pajėgų naudojami reaktyviniai žvalgybiniai lėktuvai „Challenger 650 ARTEMIS“, o galiausiai virš Baltijos oro šalių erdvės šią savaitę taip pat žvalgybinę misiją atliko iš Sigonelos Sicilijoje pakilęs JAV žvalgybinis bepilotis orlaivis RQ-4 „Global Hawk“.
Ir visa tai – tik sąjungininkų akys danguje, kurios gali sekti tiek elektroninę erdvę – gaudyti įvairių komunikacijos kanalų, radarų signalus, stebėti taikinių judėjimą sausumoje arba jūroje.
Savo slaptą misiją atlieka ir JAV specialiųjų operacijų pajėgos, kurios patyliukais 2017 metais buvo dislokuotos Lietuvoje. Tais pačiais metais Lietuva pradėjo apsauginės tvoros rengimo darbus pasienyje su Rusija – planuota ne tik pati tvora, bet ir daug svarbesnė įvairių jutiklių sistema, kurios surenkama informacija apie galimus pasienio pažeidimus gali dalintis tiek Lietuvos, tiek sąjungininkų kariškiai.
Žvalgyba staiga suaktyvėjo
Lietuva ir jos sąjungininkai, žinoma, ne vieninteliai, kurie akylai stebi, kas vyksta kaimynystėje. Minėtieji Rusijos orlaiviai Il-20 ir Il-38, kuriuos pastaraisiais mėnesiais nuolat perima NATO oro policijos naikintuvai nėra tiesiog eiliniai lėktuvai: tai yra lėti, senutėliai, neišvaizdūs, tačiau pajėgūs rusiški elektroninės žvalgybos orlaiviai, kurie, kaip ir varžovai iš NATO, bando rinkti žvalgybinę informaciją apie tai, kas vyksta Baltijos šalyse.
Radarų signalai, pranešimai koduotu ryšiu, slopinimo priemonės, pasikartojantis braižas ar naujų elektroninės kovos elementų pasirodymas – visa tai domina tiek NATO, tiek Rusijos elektroninės kovos pajėgų specialistus.
Iš Rusijos pusės tokių orlaivių skrydžių suaktyvėjimas pastebimas ypač pastaraisiais mėnesiais. Vien per dvi rugsėjo savaites nuo rugsėjo 14-osios Il-20 virš Baltijos jūros buvo perimtas net 7 kartus. Visais atvejais rusai liko ištikimi savo procedūroms: skrido neįsijungę autoatsakiklių, nepateikę skrydžio planų arba nepalaikė ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais.
Vis dėlto tokių orlaivių suaktyvėjimas – neatsitiktinis. Tiesiogiai būtų sunku įrodyti, kad tai susiję su porinkimine krize Baltarusijoje, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog laikas sutampa. Tačiau tai pastebėtina būtent apie NATO ir Švedijos orlaivių skrydžius. Rusijos žvalgybinių lėktuvų suaktyvėjimas gali būti siejamas tik netiesiogiai.
Pavyzdžiui, Baltarusijos lyderio Aliaksandro Lukašenkos tulžingi pareiškimai, esą Lietuvoje dislokuota NATO ir ypač JAV technika kelia grėsmę Baltarusijai, o šios šalies žvalgyba tai atidžiai seka, kas vyksta už sienos, neliko nepastebėti. Kaip ir tyla rugsėjo antroje pusėje, kai Rusijos žvalgybiniai orlaiviai sukiojosi tiek virš Baltijos jūros, tiek virš Baltarusijos. Jei rūgpjūtį A. Lukašenka kalbėjo apie nerimą, kurį jam kelia amerikiečių tankai Lietuvoje, tai rugsėjo viduryje neteisėtasis šalies vadovas jau tylėjo, nors būtent JAV tankų pabūklai toliau griaudėjo Lietuvoje.
Kas privertė tylėti ar bent jau nukreipti temą nuo Kremliaus vis labiau priklausomą A. Lukašenką? Vienas įvykis krenta į akis: Lietuvoje tuo metu kaip tik vyko tarptautinės pratybos „Tobruko palikimas“ (angl. „Tobruq Legacy 20“).
Kuo rusus domino pratybos kaimynystėje?
Žiūrint formaliai – tai tebuvo eilinės sąjungininkų pratybos, rengiamos ne pirmą kartą. Krašto apsaugos sistemos atstovų pareiškimai iš pirmo žvilgsnio taip pat buvo standartiniai ir aptakūs, nebent kas atkreiptų dėmesį į kai kurias detales.
„Tarptautinėse pratybose sąjungininkai treniruojasi didinti tarptautinių antžeminės oro gynybos pajėgumų integralumą, tobulinti oro gynybos valdymo bei taktines NATO antžeminės oro gynybos vienetų procedūras ir tobulinti oro erdvės valdymą ir kontrolę. Pratybomis siekiama kelti tarptautinių antžeminės oro gynybos pajėgumų sąveikumo lygį, taip gerinant pasirengimą galimam kolektyvinės gynybos scenarijui“, – teigiama KAM pranešime.
„Tokio masto pratybos Lietuvoje vyksta pirmą kartą. Kiekvieną dieną treniruojamės pagal bendras NATO mūšio valdymo procedūras nuo taikinio aptikimo iki jo sunaikinimo, jei tai būtina, o procese dalyvauja visų lygių valdymo vadovavimo elementai nuo Oro operacijų centro iki ugnies vieneto kovos pozicijoje,“ – apie pratybas kalbėjo jų vadovas, Karinių oro pajėgų štabo karininkas plk. ltn. Vitalijus Sadrejevas.
Dviejų savaičių pratybose naudotos trumpojo, vidutinio bei ilgojo nuotolio oro gynybos sistemos, tokios kaip „Avenger“, „Grom“, „Mistral“, „RBS70“, „Poprad“ „Stinger“, „SAMP/T“ bei „Patriot“.
Jau po pratybų Lietuvos kariuomenės vadas gen. Valdemaras Rupšys interviu naujienų agentūrai ELTA prasitarė apie „Tobruko palikimo“ esmę.
„Per šias pratybas tą sistemą mes jau išbandėme – mūsų valdymo, vadovavimo sistema yra integruota ir gerai veikia mūsų visoje bendroje NATO oro gynybos sistemoje“, – teigė Lietuvos kariuomenės vadas. Kitaip sakant visa Lietuvos oro erdvė ir ne tik pirmą kartą buvo padengta įvairių stebėjimo sistemų, prieš kiekvieną skirtingame aukštyje skraidantį taikinį realiai galėjo būti
panaudotos skirtingos į vieną tinklą sujungtos sistemos.
Lietuvai tai ypač aktualu, mat siekiama ne tik NATO oro gynybos misijos, bet ir glaudžios daugiasluoksnės priešlėktuvinės gynybos tinklo integracijos kartu su sąjungininkais. Paprastai kalbant Lietuvoje esantiems radarams aptikus taikinį informacija apie tai žaibiškai gali būti pateikta visiems NATO sąjungininkams, o svarbiausia – vadavietėms, kuriose gali būti priimami sprendimai dėl reikiamų pajėgumų aktyvavymo.
Per šias pratybas nerimauti galėjo ir Baltarusijos, ir šioje šalyje esantys Rusijos kariškiai, mat į tinklą įjungtų sąjungininkų sistemų „SAMP/T“ bei „Patriot“ galimybės leistų sekti dalį Baltarusijos oro erdvės.
O kaip iš tikrųjų veikia tokia sąjungininkų sistema Lietuvoje, kokios tikrosios galimybės, kokios jos stipriosios ir galimai silpnosios, pažeidžiamos vietos? Į šį klausimą atsakyti galima tik aktyvavus savus žvalgybinius pajėgumus, ką Rusijos žvalgybiniai orlaiviai Il-20 bei Il-38 ir stengėsi daryti.
Įslaptinti Lietuvos pajėgumai
Tokie žvalgybiniai duomenys būtų ypač svarbūs planuojant bet kokias agresyvias operacijas prieš Baltijos šalis, ypač įvertinus tą faktą, kad jose jau veiktų daugiasluoksnė ir integruota oro erdvės gynybos sistema, kurią pirmiausiai tektų identifikuoti ir pralaužti.
Būtent tokių konvencinių pajėgumų stiprinimas negalėjo likti nepastebėtas tiek Rusijos generaliniame štabe ir GRU, tiek Baltarusijos KGB, kurių žvalgybos karininkai pastaruosius metais ypač aktyviai domėjosi Lietuvos karinių pajėgų vystymu.
Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ginkluotosios pajėgos, nepaisant vis dar pasirodančių skeptiškų komentarų apie jų galimybes, anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento, karo studijų dėstytojo Deivido Šlekio, per pastaruosius kelerius metus atliko kiekybinį šuolį į priekį: nauji įsigijimai – nuo pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ iki savaeigių haubicų PzH2000 ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų NASAMS sustiprino Lietuvos kariuomenės pajėgumus. Laidoje „Delfi tema“ jis atkreipė dėmesį būtent į tuos pajėgumus, apie kuriuos Lietuvoje dažniausiai nekalbama.
„Dabar reikia išmokti su visu tuo, ką nusipirkome dirbti. Pagaliau turime jungtines pajėgas, kur reikia daug dirbti ir tai vyksta. Dabar reikia tobulinti įgūdžius, išmokti įsisavinti. Dabar visuomenei nebus pateikta sexy nuotraukų apie įsigytas naujas platformas. Ką rodo šiuolaikiniai konfliktai Ukrainoje ar Kalnų Karabache, tai įvairių dronų technologijų sprendimai. Mums reikia mąstyti apie elektroninės karybos, kontrpriemonių taikymą, kaip suprantu, kariuomenė link to ir juda. Visuomenei ir politikams reikia suprasti, kad kai kurių dalykų ne tik negali pasakoti, bet ir sunkiau suprantami, apie tai nepadarysi reportažų, bet tai gyvybiškai svarbu Lietuvai“, – pabrėžė D. Šlekys.
Išties, tebevykstantis konfliktas Kalnų Karabache parodė, kad sėkmingai naudojant būtent žvalgybinius pajėgumus galima sėkmingai kovoti su nemenkas šarvuotąsias pajėgas turinčiu priešininku: gali pasirodyti, kad iš oro Azerbaidžano (arba Turkijos) bepiločių orlaivių nufilmuoti antskrydžių vaizdai, kuriuose užfiksuota daužoma armėnų karo technika – nuo tankų, artilerijos iki priešlėktuvinės gynybos priemonių bei patys kariai apkasuose ir yra tas sėkmingo šiuolaikinio karo receptas. Tačiau iš tikrųjų tai yra sudėtinga iš kelių svarbių elementų susidedanti grandinė: pirmiausiai taikinius turi aptikti bepiločiai orlaiviai ir ne tiek jie patys, kiek įvairūs jutikliai, kuriais galima identifikuoti, sekti taikinį, į jį nusitaikyti bei paleisti raketą, o pačiam likti nepastebėtam.
Aptikti priešininko pajėgas ir prireikus jas sunaikinti pirmiau, nei priešininkas – tokia paprasta, bet kartu ir sudėtinga taisyklė gali būti aktuali ir Lietuvai, kuri dar neturi tokių smogiamųjų bepiločių orlaivių, kaip Azerbaidžanas, tačiau, anot į atsargą išėjusio generolo Gintauto Zenkevičiaus, nėra visko viešai atskleidusi apie savo turimus pajėgumus.
„Lietuvos kariuomenė daro labai daug nematomo darbo – nepatrauklaus, nuobodaus. Visada galime diskutuoti apie daug dalykų, tačiau kariuomenė visada turi turėti kažką, kuo galėtų apstulbinti priešininką konflikto metu. Jei viską išviešinsime, tai kur bus siurprizas priešininkui?“, – mįslingai intrigą išlaikė ats. gen. G. Zenkevičius. Jis nei paneigė, nei patvirtino, kad Lietuvos kariuomenė turi siurprizų netikėtam kariniam konfliktui, kurio tikimybė, nors ir menka, visada yra įmanoma.
„Realiai jie visada pasiruošę, bet jie žiūri, kad būtų tinkamos sąlygos – režimo išgyvenamumas, greito sėkmingo karo reikalingumas. Kol kas jų nėra. Ar jos gali atsirasti? Bet kada, nors šiame etape ir nėra. Tarkime taip: ieškoma galimybių, kad tuo būtų galima pasinaudoti, pavyzdžiui, Vakarų saugumo struktūrų konfliktai gali būti panaudoti“, – teigė ats. gen. G. Zenkevičius. Apie tokią galimybė, kad Rusija yra pasiruošusi pradėti kovos veiksmus per 24-48 valandas nuo įsakymo yra skelbę ir VSD bei AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo autoriai.
Tad kai Lietuvos kariškiai arba už Krašto apsaugą atsakingi pareigūnai prabyla apie priemones, kurių turi ne tik sąjungininkai, bet ir pati Lietuva ir kuriomis galima rinkti informaciją iš Baltarusijos ir Kaliningrado – labiausiai tikėtinų grėsmių šaltinių, tikėtis daugiau detalių apie šias įslaptintas programas būtų naivu.