Kaip rodo Lietuvos nerimo indeksas, dažniausiai lietuviai nerimauja dėl artimųjų sveikatos ir finansinio nestabilumo.
Reprezentatyvią gyventojų nuomonės apklausą „SB draudimo“ užsakymu „Spinter tyrimai“ atliko rugpjūčio 26–rugsėjo 4 dienomis. Apklausti 1008 respondentai (18-75 m.). Pusė asmenų buvo apklausti susitikus, akis į akį metodu, kita pusė – tiesiogiai internetu (online). Tyrimo paklaida – 3 proc.
Didžiausi lietuvių siaubai – sunkios ligos, nedarbingumas ir mirtis
Kaip teigė „Spinter tyrimų“ vadovas Ignas Zokas, apklausa parodė, kad net 90 proc. šalies gyventojų jaučia didesnį ar mažesnį nerimą dėl savo ar savo šeimos gerovės.
Kasdien jaučiantys nerimą nurodė 8 proc. šalies gyventojų, dažnai – 27 proc., kartais – 41 proc. , retai – 17 proc. Dar 7 proc. apklaustųjų sakė, kad nerimo nejaučia niekada.
„Nerimas yra gana dažnas mūsų kasdienis palydovas. Trečdalis šalies gyventojų gyvena nuolat jausdami nerimą. Šiuo atveju mes klausėme apie nerimą dėl šeimos gerovės, tai galėtų būti ir kokie nors kiti dalykai, bet būtent šeima, aplinka, tai, kaip seksis, – toks nuolatinis kirminas yra gan aktyvus“, – tyrimo rezultatus komentavo I. Zokas.
Kaip rodo apklausa, labiausiai lietuviams nerimą kelia sunkios ligos, nedarbingumas arba mirtis. Šią priežastį nurodė 42 proc. apklaustųjų. Dar 21 proc. šalies gyventojų sakė, jog labiausiai nerimauja, kad nelaimių nutiks jų šeimos nariams.
19 proc. šalies gyventojų teigė, kad baiminasi prarasti stabilias pajamas arba neturėti darbo. 8 proc. nerimavo dėl sunkios finansinės padėties senatvėje, 2 proc. nerimą kėlė mintys apie turto praradimą.
„Vis dėlto reikia matyti ir tam tikrus skirtumus pagal socialines, demografines charakteristikas. Šeimos narių nelaimes dažniau įvardijo jaunesni respondentai ir moterys, o vyrams labiau nerimą kelia prarasti stabilias pajamas arba netekti darbo.
Vėlgi mes matome tam tikrą tokį tradicinį pasiskirstymą – vyrai jaučiasi atsakingi už šeimas, už jų finansinį aprūpinimą, o moterys labiau linkusios išgyventi dėl šeimos narių, jų sveikatos, gerovės“, – sakė I. Zokas.
Paklausti, kokie būdai apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių per krizę atrodo geriausi, net 59 proc. nurodė nuolatines pajamas. 55 proc. sakė, kad jiems saugiau jaustis padėtų papildomos santaupos nelaimės atveju arba atėjus senatvei, 50 proc. – artimųjų palaikymas ir parama.
37 proc. gyventojų mano, kad padėti sumažinti neigiamus padarinius gali gyvybės ar sveikatos draudimas, 18 proc. – automobilio ar kito turto draudimas. O 26 proc. lietuvių pasitikėjo savo jėgomis ir nurodė, kad susitvarkyti su sudėtinga situacija jiems turėtų padėti asmeniniai įgūdžiai. 6 proc. iš pateiktų galimų variantų neišsirinko nė vieno.
„Vis dėlto tas finansinis užtikrintumas arba žinia, kad juodai dienai turėsiu atsidėjęs pinigų arba tokiu atveju gausiu kokią nors pagalbą, yra labai svarbūs dalykai. Nuolatinės pajamos ar santaupos senatvei yra du pagrindiniai dalykai, modernesni sprendimai, tokie kaip draudimas, dažniau buvo įvardyti jaunesnių respondentų“, – teigė I. Zokas.
Pandemija smogė didelei daliai lietuvių
Apklausos metu net 60 proc. lietuvių pripažino, kad jų nerimo lygis išaugo pandemijos metu. Kad nerimo padaugėjo gerokai, nurodė 18 proc. respondentų. Dar 43 proc. sakė, jog nerimauti pradėjo šiek tiek daugiau. 39 proc. tautiečių tikino, kad dėl koronaviruso pandemijos jų nerimo lygis nepakito.
„Tiek šitas, tiek kiti tyrimai rodo, kad tas nerimo lygis yra gana išaugęs. Praktiškai 60 proc. teigia, kad būtent tas neapibrėžtumo laikas, kai ne viskas aišku dėl ateities ir dėl rytdienos, visgi augina tą bendrą nerimą. Matyt, natūralu, kad didžioji dalis visuomenės tebesijaučia labiau įsitempę negu įprastai. Tai – gana didelis rodiklis“, – dėmesį atkreipė I. Zokas.
Respondentų taip pat buvo klausiama, kas konkrečiai nerimo lygį padidino koronaviruso pandemijos metu. Didžioji dalis – daugiau nei 30 proc. – nurodė, kad artimųjų sveikata. Antras pagal dydį nerimo šaltinis – finansinis nesaugumas (nerimas dėl sumažėjusių pajamų, santaupų, galimo nedarbo). Šią priežastį nurodė daugiau nei 20 proc.
Dar maždaug 15 proc. nurodė, kad jiems nerimą kelia asmeninė sveikata, po mažiau nei 10 proc. – papildomi apribojimai (turima omenyje renginiai, viešos vietos) ir pasikeitusi situacija dėl asmeninių planų (pvz., atostogos, kelionės). Draudimai laisvai keliauti užsienio valstybėse nerimo šaltiniu tapo keliems procentams lietuvių, o dar daugiau nei 15 proc. iš pateiktų variantų neišsirinko nė vieno arba nurodė, kad jų nerimo priežastys – kitos.
„Mes taip pat matome skirtingų socialinių grupių skirtumus. Sveikata iš esmės yra bendras dalykas, tačiau finansinį nesaugumą, kaip nerimo šaltinį, dažniau patiria žmonės, gaunantys vidutines ir didesnes pajamas. Tai yra būtent tie, kurie gyvenime jau ką nors pasiekę, uždirba daugiau, gali atsidėti, bet ir jų nerimas prarasti darbą yra stipresnis“, – sakė I. Zokas.
Sociologas tokius rodiklius aiškina tuo, kad paprasto techninio darbo netekusiam asmeniui iš naujo įsidarbinti būtų lengviau, nes tokių specialistų nuolat ieškoma. O tam tikros labai konkrečios srities specialistams nerimą gali kelti sudėtingos darbo paieškos, ypač jei dirbama tame sektoriuje, kuris stipriai nukentėjo dėl COVID-19.
„Sakykime, šiandien mes galime išskirti turizmo sektorių, kur žmonės, tarkim, kažkada užėmė geras pozicijas, turėjo gerą uždarbį, ir štai, viskas staiga griūva“, – sakė I. Zokas.
Jausti nerimą – normalu
„Man, visų pirma, norisi nuraminti, nes tie skaičiai atrodo labai dideli, net 93 proc. jaučia nerimą. Bet iš tiesų jausti nerimą yra visiškai normalu, tai – mūsų organizmo apsauginė reakcija. Mes jaučiame nerimą, kai yra kokia nors neapibrėžta situacija ir kai bandome nuspėti, kokios galėtų būti tos situacijos baigtys. Tam tikros baigtys mums atrodo grėsmingos ir, kai apie jas pagalvojame, tas nerimas ir kyla“, – tyrimo pristatymo metu kalbėjo VšĮ „Nerimo klinikos“ psichologė psichoterapeutė Darja Norbutė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad kartais nerimą gali sukelti paprasčiausios situacijos ir su jomis yra susiduriama kiekvieną dieną.
„Pavyzdžiui, važiuoju į darbą, vėluoju, nes kamštis. Pradedu galvoti, kas bus, jei pavėluosiu. Arba mano vaikas neatsiliepia telefonu, aš pradedu galvoti, kas jam galėjo nutikti, – vienas variantas, kad išsikrovė jo telefonas, bet galbūt kas nors nutiko. Tai yra tokios mažos kasdienės situacijos, kurių, neabejoju, visi per dieną patiriame bent kelias“, – kalbėjo psichologė psichoterapeutė.
Specialistės teigimu, žvelgiant į apklausos rezultatus, labiau stebina tie, kurie sako, kad nerimo visai nejaučia, nes tai tiesiog neįmanoma.
„Jeigu mes nejaustume nerimo, tai mūsų organizmas netektų savo apsauginės sienos. Jis būtų labai pažeidžiamas“, – sakė D. Norbutė.
Psichologė psichoterapeutė teigė, kad išaugęs nerimo lygis pandemijos metu yra suprantamas, nes informacijos srautas apie pasikeitusią situaciją labai didelis.
„Galbūt kai kurių iš mūsų tai dar nepaveikė taip asmeniškai, bet mes visą laiką girdime, kad sveikatos įstaigos gali būti nepajėgios mūsų priimti, kai susirgsime. Mes girdime, kad bankrutuoja verslai, girdime apie artėjančią ekonominę krizę. Be abejo, mes pradedame galvoti apie save: o kas, jeigu man taip nutiks?“ – komentavo specialistė.
Ji atkreipė dėmesį, kad prie to prisideda ir psichologiniai iššūkiai – ar aš galiu visą dieną išbūti su savo namiškiais, kokius man tai kelia jausmus?
„Galbūt aš esu vienas ir negaliu niekur išeiti, niekas man neatneša maisto produktų. Kyla visokiausių klausimų, kurie iki tol nebuvo aktualūs ir, be abejo, tai galėjo dar šiek tiek pakelti tą nerimo lygį“, – teigė psichoterapeutė.
Signalai, išduodantys problemą
Vis dėlto D. Norbutė atkreipė dėmesį, kad pandemijos metu kai kurie būdai tvarkytis su nerimu tapo nebeprieinami, ir tai galėjo dar labiau sustiprinti kai kurių žmonių nesaugumo jausmą.
„Žmogus visgi yra toks būrinis padaras. Mes gyvenam bendruomenėse, šeimose ir dabar visi sako – žinokit, reikia laikytis atstumo, nebesaugu kartu būti. Tai anksčiau būdavo daugelio mūsų problemų sprendimo būdas: kai aš ko nors negaliu – paprašau pagalbos, man negera – aš kalbuosi. Dabar mes lyg to netekome“, – apie susidariusią situaciją kalbėjo psichologė psichoterapeutė.
Ji akcentavo, kad svarbu suprasti, jog tai nėra netektis ir kad taip „mes kaip tik saugome savo bendruomeniškumą bei vienas kitą“.
„Turbūt svarbu nepamiršti, kad mes esame ne vieni ir visi išgyvena tą COVID krizę. Tai nėra mūsų asmeninė bėda, kaip, tarkim, skyrybos. Tai yra visų krizė, viso pasaulio“, – patarė specialistė.
Ji teigė, kad svarbu suprasti, koks nerimo lygis jau yra problema ir kada reikėtų ieškoti pagalbos.
„Yra atvejų, kai šitai pradeda trukdyti ir kelia problemų. Kaip tą atskirti? Visų pirma, nerimas kartais trunka trumpai – mes pagalvojam, apsvarstom ir tada ta mintis kaip ir išeina iš mūsų galvos. Bet kartais ji neduoda ramybės visą dieną.
Tarkime, pradėjau galvoti, kas bus, jeigu susirgsiu, ir aš jaučiu, kad tai persekioja mane visą dieną. Arba, pvz., aš labai dažnai plaunuosi rankas, bijau liestis prie paviršių, nenoriu niekur išeiti, ir tai jau pradeda trukdyti mano kasdienei veiklai ir kasdieniam funkcionavimui. (...) Tada jau yra problema“, – aiškino D. Norbutė.
Dar vienas signalas, anot jos, jei būdai, kurie anksčiau buvo įprasti tvarkantis su nerimu, nebeveikia.
„Tai – irgi toks skambutis į duris, kad kažkas nebe taip. Žmogus tapo pažeidžiamesnis ir reikėtų susirūpinti“, – kalbėjo psichologė.
Trys žingsniai, kaip padėti sau
Supratus ir sau pripažinus, kad kylantis nerimas jau tapo problema, D. Norbutė patarė atlikti kelis svarbius žingsnius.
„Visų pirma, įsivardinti, dėl ko konkrečiai man dabar neramu. Daugelis abstrakčiai mėgsta pasakyti, kad, štai, toks neramus gyvenimas arba COVID. Bet tai nėra tiesa, dažniausiai neramu būna dėl labai labai konkrečios situacijos – man neramu, nes galiu netekti savo pajamų, mano vadovas užsimena, kad galbūt mažins etatus“, – pavyzdžius, kas gali kelti nerimą, vardijo specialistė.
Nerimo šaltiniu, pridūrė ji, gali tapti ir tokios situacijos, kai nesutariama su sutuoktiniu, tada kyla baimė, ar prireikus izoliuotis bus įmanoma kartu išbūti. Kaip dar vieną pavyzdį psichoterapeutė įvardijo sveikatą – galbūt žmogus yra silpnesnės sveikatos ir bijo susirgti koronavirusu arba nerimauja, kad jam gali būti sudėtingesnė ligos forma.
„Tai nėra bendras nerimo lygis, tai – kažkoks konkretus jūsų nerimas“, – dėmesį atkreipė D. Norbutė.
Įsivardijus konkrečias situacijas psichoterapeutė patarė pereiti prie antro žingsnio – pabandyti atskirti situacijas, kurias „aš galiu pakeisti“, nuo tų, kur nieko padaryti negaliu.
„Tie dalykai, kurių negaliu pakeisti, irgi yra labai svarbūs, nes tada jau turi vykti darbas su tuo, kiek aš tai galiu priimti. Turbūt šitoje visuomenėje neįprasta sau pasakyti, kad tam tikrų dalykų aš tikrai nepajėgus pakeisti. Jeigu turėjau kontaktą su žmogumi, kuris susirgo, privalau izoliuotis 14 dienų ir nieko negaliu pakeisti“, – kalbėjo psichologė psichoterapeutė.
Specialistė pripažino, kad šiuolaikinei visuomenei priimti ribas, kurios nuo mūsų nepriklauso, iš tiesų sudėtinga.
„Aišku, yra dalis, kuri nuo mūsų priklauso. Vėlgi svarbu apsvarstyti, ką aš galiu koreguoti, – gal galiu su kuo nors pasikalbėti, gal galiu kaip nors susikurti finansinę „pagalvę“, galbūt galiu ieškoti papildomo darbo, papildomų pajamų, galbūt galiu pastiprinti savo sveikatą“, – patarimais dalijosi D. Norbutė.
Psichologė labiausiai ragino neužsidaryti savyje, ieškoti ryšių su kitais žmonėmis, nes jie dažnai tampa pirmąja pagalba.