„Kol kas nelabai kas stebina tik turėkime omenyje, kad tai dar tik trečdalis balsų. Apylinkių daug bet jos visgi mažos. Didžiosios ateis kiek vėliau. Vilnius, Kaunas didesni miestai ir jie turės esminę įtaką. Sakyčiau, kad galbūt sunkoka būtų pasakyti, kad stebina, bet geresnis nei buvo galima tikėtis Laisvės partijos rezultatas ir žymiai blogesnis Laisvės ir teisingumo. Čia kyla klausimas, lyg Laisvės partijos mažesnės apylinkės, kaimiškos, atrodytų, neturėtų šita partija ten būti labai populiari pagal savo programą, žinomumą. Klausimas, ar rinkėjai nepainiojo pavadinimų.
Aš nesakau, kad jie norėjo balsuoti už Žemaitaitį, o pabalsavo už Armonaitę. Sakau, kad apskritai pačioje rinkimų kampanijoje panašūs pavadinimai šiek tiek žmones supainioja. Lygiai taip pat kaip ir socialdarbiečių, ir Darbo partija, ar socialdemokratų. Jos labai panašios ir dalis žmonių ne visada atsirenka kas yra kas“, – kalbėjo R. Ališauskienė.
„Man įdomiausia dėl Laisvės ir teisingumo, kas įvyko, nes visą pusmetį jie laikėsi pakankamai neblogai. Atrodė, kad pateks į Seimą, dabar jau panašu, kad ne. O Darbo partija atrodo geriau tuose rajonuose negu atrodė dar mėnuo, pusantro mėnesio iki rinkimų. Tai yra tikimybė, kad nemažai žmonių buvo neapsisprendusių. Kalbėjome ir prieš rinkimus, kad žmonės turėdavo meniu – labiausiai patinka šitas, bet jei kartais ne partija A, tai gal C ar D. Šioje vietoje Laisvė ir teisingumas labiausiai persidengė su Darbo partija ir socialdemokratais“, – pridūrė R. Ališauskienė.
Pasak jos, rezultatų vaizdas turėtų pasikeisti skaičiuojant didžiųjų miestų balsus, nes žiūrint pagal aktyvumą vien jau Vilniaus apygardos buvo aktyvesnės nei bet kur kitur, o Vilnius tradiciškai labiau balsuoja už Tėvynės sąjungą ir liberalias partijas.
Kalbant apie antrą turą teigta, kad tradiciškai dešiniesiems kandidatams antrame ture būdavo sunkiau negu pirmame.
„Kadangi vis tik didesnio spektro dalis Lietuvos rinkėjų yra centro kairėje. Matome ir pagal partijų populiarumą: gauna valstiečiai, socialdemokratai, darbiečiai šiek tiek daugiau nei dešiniosios partijos. Tai jeigu jos rems vieną iš savo pusės kandidatų, joms šansų truputį daugiau. Taip visą laiką panašiai ir buvo“, – teigė ji.
R. Ališauskienė komentavo, kad mažai kalbama apie tas partijas, už kurias balsuota, bet jos į Seimą nepateks. Anot jos, daliai rinkėjų, kurie ėjo balsuoti, nebus atstovaujama.
„Žiūrint į tas partijas, kurios surenka 5 proc. kol kas dar neaišku, kiek jų bus, bet vis tik tai reikėtų kalbėti apie Lietuvos rinkimų įstatymą ir sistemą. Apie trečdalį rinkėjų, kurie atėjo į rinkimus, neturi savo kandidatų. Nes mažosios partijos surinks maždaug 30, gal 25 proc., tai yra daug. Kas trečias rinkėjas balsavęs, ne tas kur namie prie televizoriaus pabamba, kad ne tuos išrinko, bet šitas žmogus tai atėjo ir balsavo. Ir gal ta idėja keisti tą kartelę nebuvo tokia bloga, nes yra tokių šalių, kur arba iš viso nėra barjero, užtenka surinkti tiek balsų, kiek užtikrina vieną mandatą. Nes tokiu būdu gan didelė rinkėjų dalis lieka kaip ir neatstovaujami.
Koalicijos, žinoma, sunkesnės, bet klausimas tada apie rinkėjų atstovavimą. Kitas, jei kalbame, kad vienas rinkėjas vienas balsas, tai realiai taip nėra, nes balsuojame kaip ir už du: sąrašą ir kandidatą. Ir nemažai tų atvejų yra, kad žmogus balsuoja už vieną partiją, bet tos partijos kandidatas jo apygardoje jam nepatinka, jis pasirenka kitą, tai už dvi partijas prabalsuoja“, – teigė R. Ališauskienė.
Anot jos, antrame ture viskas priklausys nuo to, kiek žinomas kandidatas.
„Kuo šie rinkimai skiriasi ,šiek tiek nuo 2016 metų, tais metais buvo tas naujumo poreikis, balsavimas už tą, kuris dar nebuvo politikoje, vienmandatėse ypač. Ten buvo balsuojama ir už pakankamai nežinomą kandidatą, bet kad tik nebūtų iš tų senųjų. Šį kartą panašu, kad taip nėra, daug kur ir partijas patraukia, jei tai apygardoje gerai žinomas kandidatas. Tai čia iš dalies nepriklausys, kuriai partijai tie du išėję priklauso, bet kuris bus labiau žinomas toje apygardoje“, – teigė ji.
Kalbant apie socialdemokratus R. Ališuaskienė pastebėjo, kad jų elektoratas persidengia su „valstiečiais“ ir „darbiečiais“.
„Valstiečiai pakilo tarsi iš tokios duobės, kurioje buvo prieš pandemiją. Per pandemiją tapo populiaresni, o kad atsilieka nuo darbiečių, reikėtų žiūrėti ir į pačią rinkimų kampaniją, kiek aktyviai buvo veikiama, nes ir socialdemokratų ir darbiečių elektoratas ne didieji miestai, daugiau rajonai. Kurie buvo aktyvesni, aktyviau vietose dirba. Kaip ir minėjau, socdemai, darbiečiai ir Laisvės ir teisingumas turėjo persidengiantį elektoratą, tai kol kas panašu, kad darbiečiams pavyko tuos svyruojančius labiau patraukti į savo pusę“, – sakė ji.
R. Ališauskienė taip pat pastebėjo, kad pandemija galėjo pakišti koją opozicijai, kurios nesimatė.
„Pirmą kartą ir pandemiją turime. Tokiomis sąlygomis rinkimų nebuvo. Antra vertus, pavasaris buvo tokio politinio gyvenimo štilis. Opozicinių partijų gerą pusmetį beveik nebuvo. Manau, iš dalies tai ir klaida buvo, nes visoje Europoje buvo karantinas, suvaržytas gyvenimas, bet kitose šalyse ir opozicinės partijos pakankamai aktyviai veikė, siūlė savo scenarijus, kaip su ta pandemija kovoti. Labai trumpa šį kartą rinkimų kampanija“, – sakė sociologė.