Dar 2018-siais per savo garsiąją spaudos konferenciją Rusijos prezidentas V. Putinas kone valandą kalbėjo apie naujausius ginklus, kurie esą yra yra ne šiaip analogų pasaulyje neturintys stebuklai, bet ir tokie, kurie užtikrins rusiškos karinės galios dominavimą pasaulyje bei atgrasys priešininkus.

Tarp minėtų karinių stebuklų buvo naujos balistinės, sparnuotosios raketos, o taip pat ir nauja hipergarsinė raketa „Cirkon“.

Nepraėjo nė du metai nuo V. Putino pristatytų animacijų, kuriose užfiksuota, kaip raketos sminga į JAV, ir Rusijos karinės pajėgos pagaliau pademonstravo tai, ką gyrė V. Putinas: jo gimtadienio išvakarėse spalio 6-ąją Baltojoje jūroje esą buvo atliktas sėkmingas „Cirkon“ bandymas.

Raketos įrašas – sumontuotas?

Šios hipergarsinės – mažiausiai 5 kartus greičiau už garso greitį skriejančios raketos taikiniai, pasak jos kūrėjų – strateginiai objektai sausumoje arba jūroje, pavyzdžiui, lėktuvnešiai. Rusija teturi vienintelį realų varžovą, kuris turi pakankamai lėktuvnešių – JAV. Pastaroji šalis neseniai atskleidė planus dramatiškai išplėsti jūrinius pajėgumus nuo ir taip ambicingo 350 laivų iki 500 laivų laivyno.

Tai, kad rusiškos „Cirkon“ gali akimirksniu metalo laužu paversti net moderniausius laivus, savo laidose nesyk gyrėsi Kremliaus propagandistai, tokie, kaip Dmitrijus Kiseliovas.

Todėl ir gerai surežisuotas „Cirkon“ viešas bandymas buvo pristatytas pompastiškai – iš pradžių išplatintas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas tariamas „Cirkon“ paleidimas, o vėliau ir kitas įrašas, kuriame Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas teletiltu raportuoja V. Putinui, raketa pirmąkart sėkmingai paleista iš fregatos „Admiral Gorškov“ ir smogė taikiniui jūroje.

„Taikinys buvo Barenco jūroje už 450 km nuo raketos paleidimo vietos. Raketa pakilo į maksimalų 28 km aukštį, išvystė 8 machų greitį ir taikinį pasiekė per 4,5 minutės. Bandomasis paleidimas buvo sėkmingas. Užduotis buvo įvykdyta“, – generolas raportavo V. Putinui.

Vladimiras Putinas, Valerijus Gerasimovas
Foto: RIA/Scanpix

Akylesni stebėtojai atkreipė dėmesį, kad raketos paleidimo vaizdo įrašas – iš dviejų dalių, o jos kiek skiriasi. Vienoje iš arti matoma žaibiškai iš laive esančių konteinerių paleidžiama raketa – tolumoje horizonto nedengia debesys, o kitoje matomas vaizdas iš toliau – manevruodama raketa numeta apsauginį galvutės sluoksnį ir neria į staiga atsiradusius žemai pakibusius debesis.

Cirkon bandymas
Foto: Youtube stop kadras

Spėjama, kad tai buvo net ne originalus naujosios „Cirkon“, o iš dviejų skirtingų ir sumontuotų įrašų suklijuotas sparnuotųjų raketų „Kalibr„ir „Oniks“ paleidimai. Tokių iš kelių skirtingų vaizdo įrašų sumontuotų pristatymų Rusija jau yra pateikusi ne vieną. Bet net jei tai buvo originalus „Cirkon“ paleidimas ir raketa išties išvystė 8 machų greitį (apie 9 tūkst. km/h), tai nebūtų pirmas kartas, kai vienas pirmųjų bandymų tampa ištrimituotu įvykiu, kuris vėliau patogiai nutylimas.

Vis dėlto Rusijos pagyros naujai raketai – jau nesyk girdėtos, kaip ir daugelis kitų pažadų apie „analogų pasaulyje neturinčią“ ginkluotę, kurios ne tik nepavyksta gaminti serijiniu būdu, bet ir tariamą nenugalimumą pastaruoju metu sėkmingai nuvainikuoja net mažos valstybės. Vis daugiau priekaištų ir abejonių dėl rusiškų stebuklų jau ima reikšti net ištikimiausi Kremliaus sąjungininkai.

Žadėjo tūkstančius, pagamino dešimtį

Daugiau nei prieš 6 metus pasaulį sukrėtusi savo žaibiška operacija Kryme ir karu Donbase Rusija atrodė sunkiai sustabdoma. Nenugalimos šalies įvaizdžio įtvirtinimui buvo pasitelkta karo pramonės pažadai bei pasiekimai: iš pradžių skelbta apie naujos ginkluotės stebuklus: 5 kartos naikintuvus Su-57 ir tankus T-14 ant universalios platformos „Armata“.

Su-57
Foto: Sputnik / Scanpix

Tuomet žadėta, kad jau iki 2020-ųjų Rusijos armijai bus pristatyta 2,3 tūkst. tankų T-14, o karinėse oro pajėgose jau skraidys mažiausiai pusšimtis naujos kartos daugiafunkcinių naikintuvų, kurie, žinoma, pranoksta visus užsienio analogus.

Nekuklius pažadus kelis sykius teko koreguoti – jau 2016-siais Rusijos gynybos ministerija kalbėjo apie 100 tankų iki 2020-ųjų pabaigos. Šių metų spalį vis dar bandymų poligonuose tebevažinėja tie patys 20 bandomųjų modelių, o pažadai nuo kitų metų pradėti 132 tankų serijinę gamybą jau tėra atidėliojimų pakartojimas – tą Rusija žadėjo 2019-siais, tos pačios kalbos nuskambėjo ir šių metų rugpjūtį. Tuo pat metu pakartoti planai per 8 metus pagaminti bent 76 naikintuvus Su-57 – vietoje dešimčių jau turėjusių skraidyti Rusija teturi 11 bandomųjų modelių, vienas kurių patyrė avariją.

Ir nors daug didesnis dėmesys per pastaruosius 5 metus buvo skirtas Rusijos strateginėms pajėgoms – strateginiams bombonešiams, mobilioms tarpžemyninių balistinių raketų sistemoms, povandeniniams laivams bei nišinių pajėgumų, tokių, kaip bepiločių orlaivių arba elektroninės kovos priemonių stiprinimui, V. Putino pažadai nesyk sulaukdavo skeptiškų vertinimų, pašaipų arba nerimo signalų po nepavykusių naujausios ginkluotės bandymų.

Foto: Itar-Tass / Scanpix

Tačiau pašaipas pakeitė ir pyktis, ypač sąjungininkų, kurie, įsigiję tiek pasenusią, bet kovose užgrūdintą rusišką techniką, tiek naujausius rusiškos karinės pramonės stebuklus liko nemaloniai nustebinti, kai išgirta rusiška ginkluotė bei technika nesuveikė taip, kaip žadėta.

Naikino be gailesčio

Pirmieji nerimo signalai kilo dar 2018-siais, kai Indija pasitraukė iš Su-57 kūrimo programos. Tais pačiais metais Izraelis, o vėliau ir Turkija paviešino kadrus, kuriuos užfiksuota naujausios rusiškos priešlėktuvinės gynybos sistemos „Pancir“ sunaikinimas.

Iš pradžių Rusijos gynybos pramonės atstovai bei ekspertai gynėsi, kad sistema esą buvo sunaikinta netyčia, mat nebuvo įjungti radarai, tačiau „Pancir“ sunaikinimo atvejai kartojosi Sirijoje, vėliau – Libijoje, kur rusiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas naikino Turkijos bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“. Nedideli, vos 12 metrų sparnų pločio, tačiau ilgai (teigiama, kad iki 24 val) ore išbūti galintys ir iki 650 kg mirtiną krovinį gabenti galintys bepiločiai orlaiviai sunaikino kelias dešimtis priešlėktuvinės gynybos sistemų „Pancir“.

O tada 2020-ųjų liepą Rusijos karinės galios įvaizdžiui buvo suduotas dar vienas smūgis. Iš naujo įsiliepsnojęs konfliktas Kalnų Karabache tarp Armėnijos ir Azerbaidžano rugsėjį-spalį peraugo į karo veiksmus, kuriuose abi pusės patyrė sunkių nuostolių. Tačiau jei Azerbaidžano nuostoliai daugiausiai patiriami puolamosiose operacijose nuo artilerijos ir prieštankinių ginklų ugnies, tai pagrindiniai Armėnijos nuostoliai patiriami per antskrydžius.

Smūgiai armėnų pozicijoms
Foto: undefined

Būtent tie patys „Bayraktar TB2“ bepiločiai orlaiviai, o taip pat ir savižudiškieji „Harop“ bei „Orbiter-1“ išdaužė dešimtis Armėnijos šarvuotosios technikos vienetų – tankų, šarvuočių, o taip pat artilerijos sistemų, smogė karinei infrastruktūrai – šaudmenų sandėliams, bunkeriams, vadavietėms, karių susitelkimo vietoms.

Tačiau bene svarbiausiu taikiniu tapo Armėnijos priešlėktuvinės gynybos sistema, paremta rusiška ginkluote – sistemomis „Osa“, „Strela“, o taip pat radarų stotims.

Ironiškiausia armėnų netektis – spalio pradžioje sunaikinta rusiška specialiai kovai su bepiločiais orlaiviais sukurta sistema „Repellent-1“: ją sunaikino būtent bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“, o pribaigė izraelietiški „Harop“.

Tiesa, reikėtų pažymėti, kad „Repellent-1“ buvo sukurtas kovai su ypač mažais bepiločiais orlaiviais, o ne su gerokai didesniais „Bayraktar TB2“ ar „Harop“.

Psichologinio karo įrankis

Pastarųjų skleidžiamas garsas jau spėjo tapti psichologinio karo įrankiu, primenančių legendinius nacistinės Vokietijos laikų lėktuvų Ju-87 „Stuka“ – pastarieji pikiruojantys bombonešiai atakos metu įjungdavo specialią sireną, kurios psichologinis poveikis karo pradžioje buvo ne menkesnis, nei bombardavimo efektyvumas.

Pikiruojančių savižudžių bepiločių orlaivių „Harop“ motorai skleidžia įkyraus zyzimo garsą, kurį išgirdę slėptis puola ir patyrę, po karštuosius taškus pastaraisiais metais pamėgę važinėtis Kremliaus propagandinių kanalų atstovai.

Toks bejėgiškumas prieš technologiškai pranašesnį priešininką, Azerbaidžano kiekvieną savaitę platinami vaizdai, kuriuose užfiksuota saugiai iš didelio atstumo sumbombarduota rusiška Armėnijos technika Jerevaną verčia nervintis – abi pusės jau spėjo apkaltinti viena kitą salvinių ugnies ir kitų artilerijos sistemų panaudojimu prieš civilių objektus.

Sąjungininkai – palikti ant ledo

Azerbaidžanas neslepia Turkijos paramos, nors oficialiai Ankara nesikiša, tačiau beveik neabejojama, kad bepiločių orlaivių „Bayraktar TB2“ smūgius koordinuoja būtent turkai, o šią savaitę pasirodė akivaizdžių įrodymų, kad turkų naikintuvai F-16 dar karo pradžioje iki spalio 3-osios išties buvo dislokuoti Azerbaidžane.

Tuo metu Rusija kol kas laikosi tik nuosaikiai ir tuo akivaizdžiai erzina Armėniją, mat abi šalys priklauso Rusijos įkurtai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO) ir teoriškai šios sutarties narės yra įsipareigojusios ginti viena kitą.

Būtent toks įsipareigojimas esą buvo įtvirtintas dar rugsėjo pradžioje, kai per eilines KSSO narių vadovavimo pratybas buvo pasidalinta planu ginti Armėniją konflikto su Azerbaidžanu atveju. Pratybos netgi numatė scenarijų, kaip į konfliktą įsikiša islamistų karinės grupuotės, o KSSO narės, vedamos Rusijos suduoda atkirtį – tokiems islamistų grupuočių, kurias remia valstybiniai veikėjai atrėmimo scenarijams Rusija intensyviai ruošiasi pastarąjį dešimtmetį.

Rusijos planas Karabache
Foto: InformNapalm

Tačiau realybė pasirodė esanti visiškai priešinga: Rusija ne tik neparėmė Armėnijos prašymų reaguoti į krizę, bet ir paragino „abi puses“ nutraukti konfliktą. KSSO nė nesvarstė Jerevano prašymų ginti Armėniją, mat tokia situacija, kuri yra dabar – konfliktas išskirtinai vykstantis ginčytiną statusą turinčiame Kalnų Karabache – esą nepatenka į sutarties rėmus.

Armėnijoje jau pasigirdo kalbų, kad Rusija ne šiaip nenori veltis į konfliktą Kalnų Karabache, kurį pati nesyk skatino ir buvo juo suinteresuota dar 1992-1994 metais, kai galiausiai ėmėsi taikdarės vaidmens. Rusijos vengimas kištis į karą ten, kur jau kariauja neakivaizdžiai Turkija – NATO valstybė, aiškinamas ir Kremliaus patirtimi kariaujant su turkų remiamomis pajėgomis bei patirtais nuostoliais. Rusiškos priešlėktuvinės gynybos netektys Libijoje ir Sirijoje parodė daug daugiau, nei formalia dingstimi nevykdomi KSSO įsipareigojimai – bet kokios operacijos Kalnų Karabache, tikėtina, susidurtų su dar didesniu Turkijos įsivėlimu.

Rusijai bet koks rimtesnis konfliktas, kuriame tektų susidurti su technologiškai vis dar pajėgesniu priešininku šiuo metu nėra parankus, mat viena yra V. Putinui pristatyti gimtadienio dovanas, visai kas kita – realus konfliktas. Ir jei kol kas nėra noro kautis su Turkija, grasinimai skandinti JAV lėktuvnešius atrodo verti dar mažiau.