„Keisčiausia, kad būtent tą dieną visa Lietuvos valdžia ir visi politikai prisimena, kad štai, yra tokia profesija mokytojas ir jie verti pačių gražiausių žodžių, šilčiausių sveikinimų ir taip toliau, o tai dienai praėjus mokytojai vėl tampa tokia kasdienybe, kurios niekas nepastebi. Tarsi tai yra savaime suprantama profesija ar pasirinktas gyvenimo kelias. Aišku, visuomenė šios dienos nepraleidžia pro akis, bet dažniausiai mokytojas ir yra pastebimas tik šią dieną“, – laidoje kalbėjo Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Alius Avčininkas.
Dirbo nuo ryto iki vakaro
Mokytojų profesinės sąjungos dar vasarą skelbė, kad pandemija dalį mokytojų paskatino palikti savo pareigas, o besiprašančiųjų atleisti iš darbo yra daugiau, nei numatyta lėšų išeitinėms kompensacijoms išmokėti. Tokių atvejų savo aplinkoje A. Avčininkas bei Mažeikių Kalnėnų progimnazijos vyr. matematikos mokytoja Inesa Durčaitė sakė negirdėję, tačiau sutiko, kad nuotolinis mokymas buvo sudėtingas laikas.
„Žinoma, tai buvo šiokie tokie iššūkiai, mums tai buvo nauja, iki to laiko mes neturėjome nuotolinio mokymo, bet mes turėjome dvi savaites pasiruošti, bendradarbiaudami padėjome vieni kitiems. Nuostabiai pasiruošėme, nuo pirmų pamokų iš karto visi vaikai buvo susijungę“, – sakė I. Durčaitė.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl nemaža dalis mokytojų per pandemiją pasiprašė atleidžiami iš darbo, padidėjęs krūvis. Matematikė teigė tai pajutusi ir pati. Anot jos, darbų taisymas elektroniniu būdu pareikalavo daugiau laiko.
„Taip pat galbūt atėmė laiko dėl to, kad pirmosiomis dienomis tėveliams buvo sudėtinga suprasti, kaip vyksta tas nuotolinis mokymas. Ne paslaptis, kad ne visos pamokos 100 proc. vyko nuotoliniu būdu, buvo ir savarankiškų pamokų.
Dėl pačių mokytojų darbo, tai tikrai pasiruošimas atėmė daugiau laiko, darbų taisymas. Jeigu prisimintume pačias pirmąsias dienas, kaip nuotoliniu būdu vyko darbas, tai aš pati galvojau, kada ta para baigsis, nes keldavausi 7 val. ir pradėdavau ruoštis, o vakare 22 val. baigdavau. Toks ištisinis maratonas“, – kalbėjo pašnekovė.
Be to, pabrėžė ji, buvo pamirštama, kad mokytojai taip pat turi šeimas, savo vaikus, kuriems irgi reikėjo padėti tvarkytis su nuotolinio mokymo ypatumais.
„Šiuo atveju nuotolinis mokymasis buvo ne tik darbas mokytojams, bet tuo pačiu namuose reikėjo prižiūrėti ir savo mažuosius vaikus. Šita pusė kažkodėl buvo pamiršta ir tai buvo sunkiausia dalis“, – sakė I. Durčaitė.
Neaprūpino darbo priemonėmis
Kad per karantiną mokytojams dingo darbo valandos antrino ir A. Avčininkas.
„Mano atveju to nusivylimo buvo be galo daug, kadangi man reikia to fizinio kontakto su žmonėmis, pasiruošimas vyksta kitaip, pamokoje gali konsultuoti efektyviau, greičiau. O išsitęsė taip – atsikėlęs ryte prieš pamokas tu ruošiesi, tada dirbi, vedi pamokas, po darbo turi ruoštis kitoms pamokoms, vertinti arba padedi mokiniams įsivertinti atliktas užduotis. Viskas keliauja į tavo asmeninį elektroninį paštą, jame yra 100 laiškų. Kiti mokytojai turi dar daugiau mokinių, tai pašto dėžutė tampa tarsi guminė. Kadangi mokyklos dažniausiai nesuteikia jokios platformos, kur galėtų keliauti tavo darbiniai laiškai, kur galėtum kontaktuoti (yra elektroninis dienynas, bet jo talpa ribota), tai visa tai, kas buvo tavo asmeninė erdvė, tampa darbo erdve“, – apie karčią realybę kalbėjo jis.
Lietuvių kalbos mokytojas tikino, kad įtampą dar labiau kėlė ir iki karantino švietimo sistemoje egzistavusi nuostata, jog mokytojas atsakingas tiek už mokinių pasiekimus, tiek už jų sėkmę. Jo teigimu, ir patys moksleiviai yra pripratę, kad mokytojas kažką liepia daryti, paduoda reikiamą, jau paruoštą medžiagą, o savarankiškai dirbti ar ieškoti informacijos nėra linkę.
„Dėl to mokytojai pasijuto lyg virš jų kabotų kažkoks didinamasis stiklas ar Damoklo kardas, kad jie turi viską padaryti. Iki šiol yra manoma, kad mokytojas privalo išmokyti, jis turi paduoti, nurodyti ir tokia ydinga švietimo sistema arba tendencija dabar pasiekė savo viršūnę, dėl to išsitęsė darbo diena nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, nes mokytojas prisiėmė per didelę atsakomybę už vaiko mokymąsi. Mokinys jau turi gebėti mokytis pats“, – sakė pašnekovas.
Pasak A. Avčininko, nuolatinis darbas mokytojams sukėlė didelį stresą ir kaltės jausmą, jei nedirbi kiaurą parą. Specialistas stebėjosi, kad pedagogams iki šiol nėra suteikiami reikalingi darbo įrankiai taip ištrinant ribą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo.
„Buvo baisiausia, kai tavo tie patys socialiniai tinklai, elektroninis paštas ar telefono numeris, tavo paties ištekliai – kompiuteris, telefonas, kas yra tavo asmeninė platforma, tampa darbine. Tam buvo nepasirengta ir dabar yra nepasirengta. Vis dar išlieka klausimas – o kaip mokytojui dirbti, kai niekas neteikia priemonių?“ – stebėjosi mokytojas.
Nuotolinį mokymą vadina duobe
Kad švietimo sistema jau ne vienerius metus išgyvena rimtą krizę, rodo ir tarptautinis PISA tyrimas, kurio metu vertinami mokinių matematinės žinios bei skaitymo įgūdžiai. Lietuva čia tikrai neblizga –aukščiausiąjį 6 žinių lygį šiose srityse turi tik vienetai penkiolikmečių. Be to, šiais metais valstybinio matematikos brandos egzamino Lietuvoje neišlaikė trečdalis abiturientų. Anot I. Durčaitės, pamokos iš namų tam tikrai galėjo turėti įtakos, tačiau toks rezultatas ją kaip pedagogę nustebino.
„Vis dėlto nuotolinio mokymosi metu didelę dalį darbo vaikams reikėjo išmokti atlikti savarankiškai. Kol jie buvo mokykloje, buvo įpratę, kad mokytoja yra šalia, ji tarsi toks prižiūrėtojas (...), o nuotolinis padarė tą meškos paslaugą, kad vaikai tiesiog turėjo daugiau laisvo laiko, neturėjo nuolatinio prižiūrėtojo, todėl tiek dirbti prieš pat egzaminą jie savęs negalėjo priversti.
Mane iš tikrųjų nustebino, nes po egzamino peržiūrėjau užduotis, skaičiau ir pasisakymus – tiek mokinių, tiek mokytojų. Aš nemačiau didelės problemos pačių užduočių pateikime, todėl kad tikrai, kaip ir kiti Lietuvos matematikos mokytojai kalbėjo, daugelis uždavinių buvo tiesiog vadovėliniai. Tai rodo mokinių neįdirbį. Jeigu jie negali atsiminti net to, kas yra daroma klasėje, tai apie ką mes tada galime kalbėti?“ – stebėjosi matematikos mokytoja.
Vertindamas prastus Lietuvos vaikų skaitymo įgūdžius, A. Avčininkas sakė, kad tam įtakos turi socialiniai tinklai ir išmaniosios technologijos, o nuotolinis mokymasis šią situaciją greičiausiai dar labiau pablogino, nes gaunama informacija tiesiog paskendo visame internetiniame sraute.
„Skaityti jie moka ir pakankamai sklandžiai, (...) bet tai, ką perskaitė, nebūtinai supranta ar gali pritaikyti. Tai iš dalies susiję su informaciniu triukšmu, kuris pasiekia naudojantis įvairiais socialiniais tinklais, išmaniosiomis technologijomis. Nuotolinis mokymasis prie tos skaitymo nesėkmės, aišku, prisideda, kadangi informacija, kurią mes gauname iš ekranų, dažniausiai yra trumpalaikėje atmintyje“, – aiškino lituanistas.
Be to, pasak jo, mokantis iš namų paaugliams pritrūko ir disciplinos, pasikeitė ryšys su mokytoju.
„Kai atsiranda nuotolis ir bendraujama tik elektroninėje erdvėje, laiškais, atsiranda ir tokio cinizmo, drąsos, akiplėšiškumo (...) ir tai sukelia dar papildomos įtampos. Aš didelių nuotolinio mokymo privalumų nematau, bet galbūt aš labai konservatyviai žiūriu į šitą situaciją. Jis tam tikrais momentais reikalingas, gali padėti ir kartais net yra tinkamesnis, bet kalbant apie bendrąjį ugdymo procesą ir tą visą sistemą, manau, kad tai yra duobė“, – apie nuotolinio mokymo patirtį Lietuvoje kalbėjo A. Avčininkas.
Atlyginimą laiko pasityčiojimu, o politikų sveikinimus – spjūviu į veidą
Laidoje buvo paliestas ir neseniai diskusijų audrą viešojoje erdvėje sukėlęs Dianos Nausėdienės pasisakymas apie moteris švietimo sistemoje. I. Durčaitė pastebėjo, kad vyrų mokytojų gretose niekada nebuvo labai daug.
„Kol aš mokiausi mokykloje vyrų taip pat nebuvo didelis kiekis, tik kai kurių pamokų mokytojai buvo vyrai. Dabar lygiai taip pat. Mano nuomone, problema labai paprasta – kiekvienas žmogus, turintis šeimą, ją nori išlaikyti, o mokytojų atlyginimas nėra pats didžiausias, kad vyras, būdamas mokytoju, galėtų pilnai išlaikyti šeimą. Moterų atlyginimai Lietuvoje visur yra mažesni negu vyrų. Deja, turime tai pripažinti“, – apgailestavo I. Durčaitė.
Tuo tarpu A. Avčininkas pastebėjo, kad JAV atlikti tyrimai rodo, jog moterys rečiau linkusios kalbėti apie atlyginimo pakėlimą, tad darė išvadą, jog Lietuvos švietimo sistema tiesiog tuo naudojasi. Jis pabrėžė, kad kol atlyginimų skirtumai nebus sumažinti, tol ši lyčių nelygybės problema ir egzistuos.
Paklaustas, kodėl pats nusprendė dirbti mokykloje, pašnekovas patikino, kad tai darė tikrai ne dėl pinigų.
„Aš atėjau ne dėl atlyginimo. Nuoširdžiai pasakysiu, net nežinojau, koks bus atlyginimas, kada nuėjau į mokyklą. (...) Kodėl vyrai neina, tai iš tikrųjų kiek visame pasaulyje ta tema daryta tyrimų, pirmas rodiklis yra atlyginimas. Dabar pakankamai juokingai atrodo valstybės bandymas skatinti studentus įvairiomis stipendijomis, bet nekelti atlyginimo. Gauni stipendiją, o nuėjęs į mokyklą gauni juokingą, gėdingą atlyginimą“, – problemos aktualumą pabrėžė lietuvių kalbos mokytojas.
Jis stebėjosi ir politikų ciniškumu, kai per Mokytojų dieną siunčiamos krūvos sveikinimų, tačiau realių ir svarbių pokyčių švietimo sistemoje nėra imamasi.
„Man reikia gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo ir aš pernai bandžiau teikti paraišką būsto paskolai, tai bankas švelnia forma pasijuokė – kokios jūs paskolos tikitės būstui Vilniuje, gaudamas tokį atlyginimą. Man atrodo, kad tai apskritai yra pasityčiojimas iš kilnios profesijos, apie kurią taip visi šneka ir dabar siunčia perdėtus sveikinimus Mokytojų dienos proga.
Aš nuoširdžiai norėčiau, kad man niekas niekada tokių sveikinimų iš valdžios nesiųstų, kol faktiškai niekas nepagerins šitos padėties. Man tai yra toks spjūvis į veidą, nes kalba nedera su darbais ir prisiminti vieną kartą per metus tam, kad pasikeltų sau reitingus, man rodos, yra žema“, – sakė A. Avčininkas.