Minsko Lietuvos adresu nesiliaujantys bauginimai bei priekaištai jau tapo dvišalių santykių krizės atspindžiu. Vienu rimčiausių signalų tapo Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos raginimas Lietuvai ir Lenkijai sumažinti savo diplomatinį personalą. Baltarusijos URM atstovas Anatolis Hlazas pažymėjo, kad esą dėl Lenkijos ir Lietuvos diplomatų „akivaizdžiai destruktyvios veiklos“ jiems buvo pasiūlyta iki 2020 metų spalio 9 keisti atstovybių sudėtį.

Tokiu atveju Lietuvos ambasados Minske darbuotojų skaičius turėtų būti sumažintas nuo 25 iki 14, o Lenkijos nuo 50 iki 18 diplomatų. Lietuvos Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui šaltai sureagavus, kad Lietuva su tokiais Minsko siūlymais nesutinka, A. Hlazas vėliau pridūrė: tai ne siūlymai, o reikalavimai. Per savaitgalį Minsko pozicija nesušvelnėjo, o ES paramos sulaukę lietuviai ir lenkai laukia tolimesnių baltarusių žingsnių. Diplomatine kalba jokių dviprasmybių nelieka: labai tikėtina, kad daliai Lietuvos ir Lenkijos diplomatų teks krautis lagaminus.

O Vilnius ir Varšuva, tikėtina, atsakys tuo pačiu – Lietuvos ir Lenkijos sostines į Minską turės iškeisti baltarusių diplomatai. Ir nors teigiama, kad dar tebevyksta kalbos, stengiantis išsiaiškinti, ko gi siekia A. Lukašenka, jau dabar akivaizdu, kad per pastaruosius 30 metų beprecedentė dvišalių santykių įtampa tampa rimta diplomatine krize. Tiesa, jos pasekmės gali būti skaudesnės Minskui.

Jau gali krautis lagaminus

Iš pradžių viešojoje erdvėje, o ne diplomatiniais kanalais pateikti Baltarusijos siūlymai, kaip ir įprasta pastaruoju metu iš A. Lukašenkos režimui lojalių atstovų, buvo įvertinti skeptiškai. Ir tik po to, kai A. Hlazas pažymėjo, kad tokie „pasiūlymai priklauso išskirtinai Baltarusijos suverenių teisių sričiai, ir niekas neturi bei, tiesą sakant, neketino to aptarinėti su Lietuvos puse“, viskas tapo aišku.

Baltijos šalių ir Baltarusijos geopolitinius klausimus nagrinėjančio Doc. Dr. Nortauto Statkaus teigimu, Minskas formaliai vadovaujasi Vienos konvencija, konkrečiai 9-uoju straipsniu, kuriame kalbama apie diplomatinius santykius: „Priimančioji valstybė, neprivalėdama motyvuoti savo sprendimo, gali bet kuriuo metu pranešti atstovaujamajai valstybei, kad atstovybės vadovas arba bet kuris atstovybės diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas (persona non grata) arba kad bet kuris kitas atstovybės personalo narys yra nepriimtinas.

Лукашенко назначил нового посла в Литве Валерия Барановского
Foto: Фото president.gov.by

Tokiu atveju atstovaujamoji valstybė privalo atitinkamai atšaukti tokį asmenį arba atleisti jį iš pareigų atstovybėje. Asmuo gali būti paskelbtas persona non grata arba nepriimtinu iki jam atvykstant į priimančiosios valstybės teritoriją.“

„Tai reiškia, kad diplomatai netektų savo statuso ir imunitetų, ir realiai negalėtų atlikti savo funkcijų. Nemanau, kad būtų imtasi priemonių prieš pačią Lietuvos ambasadą, nes ambasadai neliepta užsidaryti. Bet eskalacijos logika gali iki to privesti“, – „Delfi“ pažymėjo N. Statkus.

L. Linkevičius „Delfi“ taip pat patvirtino, kad po penktadienio pareiškimų Baltarusijos, nepaisant nenutrūkusių pokalbių su Minsku, daugiau jokių konkrečių žinių nėra.

„Jie paaiškino, kad tai privaloma, tai tam tikras ultimatumas. Mūsų interesas išsaugoti diplomatinius kanalus, jie yra svarbūs, manome, kad tai turėtų rūpėti ir baltarusiams“, – užuominą mestelėjo L. Linkevičius, pažymėjęs, kad jei Baltarusija išties paskelbs Lietuvos ambasadorių ir dalį kitų diplomatų nepageidaujamais asmenimis, Lietuvos atsakas bus veidrodinis.

Tiesa, tokio nemalonaus diplomatinio gesto Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Baranovskis gali išvengti – jį Minskas atšaukė „konsultacijoms“, kas diplomatine kalba reiškia ypač rimtą signalą. Santykių statuso pažeminimas gali tapti paskutiniu laipteliu prieš diplomatinių santykių nutraukimą.

Turi planus B, C ir D

Tačiau taip nebūtinai turėtų įvykti. Pasak Vilniaus politikos analizės centro eksperto Mariaus Laurinavičiaus, dabartiniai A. Lukašenkos ir jo atstovų pareiškimai tėra režimo konvulsijos, to buvo galima tikėtis, nes prieš Lietuvą ir Lenkiją tai nukreipta būtent todėl, kad šios šalys dabar aktyviausiai demonstruoja A. Lukašenkos režimo nepripažinimo politiką. A. Lukašenka esą bando sudaryti įspūdį, kad jis dar gali kažką padaryti.

„Net jei teoriškai svarstant, kad jis nutraukia santykius, tai na ir kas pasikeistų? Dabar XXI a. – techniškai atsirastų daugiau kliūčių, bet iš esmės nepakeistų situacijos, su Baltarusija esame įtampos padėtyje, patys ją pasirinkome ir, manau, teisingai pasirinkome tokį kelią.

Bet reikia nepamiršti, kad kai kalbame apie ekonomines pasekmes, vežėjų tikrinimus – visa tai galima daryti iki tam tikros ribos nes ką A. Lukašenka šneka yra viena, bet galiausiai už tai kažkas turi sumokėti. Kas sumokės? Maskva nėra linkusi ir tęsiasi ta krizė, dėl ko Lukašenkos režimas ir žlunga, nes Maskva nenori už jį mokėti. Kaip parodė 1998 metų krizė su Rusija, kai Lietuvos ekonomika persiorientavo į vakarus, taip ir dabar, kalbant apie verslo santykius su nepatikimais partneriais – būtų geras apsivalymas“, – pažymėjo M. Laurinavičius.

Ir nors L. Linkevičius taip pat tikino, kad net ir dabar bendravimas su Minsku yra vangus, todėl esą daug kas nepasikeistų, jei ambasados personalas būtų mažesnis, vis dėlto yra ir mažiau matomas, bet ypač svarbus Lietuvos atstovybės vaidmuo Baltarusijoje.

„Mes turime kontaktus su Baltarusijos pilietine visuomene, galiausiai yra piliečių aptarnavimo klausimai, yra daugiau aspektų. Mūsų tikslas, kad kuo mažiau nukentėtų diplomatinis atstovavimas.

Norime išlaikyti diplomatinius kanalus, išsaugoti darbuotojus, todėl ir deramės, kalbamės, mėginame išsiaiškinti, kas vyksta. Blogiausias variantas, jei sumažėtų diplomatinis atstovavimo lygis ir sumažėtų dirbančių diplomatų – tai būtų neproduktyvus žingsnis. Dėl išsiuntimo iš Minsko, tai jie spręsdami turi žinoti pasekmes.

Žinoma, bus kas atstovaus, tik būtų apmaudu, jei ambasadorius negalėtų. Nes praktine prasme, nemanau, kad tai labai daug reikštų, daugiau politine – politiškai tai reikštų, kad kaimyninės šalys bendrauja žemesniu lygiu, nei priimta“, – pažymėjo L. Linkevičius. Be to, Lietuva jau ruošiasi ne tik geriausiam scenarijui, jei su Baltarusija pavyktų susikalbėti, bet realesniems planams.

„Turime ne tik planą B, bet ir C, ir D“, – teigė L. Linkevičius. Paklaustas ar jau Lietuvos ambasados diplomatai pakuojasi lagaminus, URM vadovas teigė, kad Lietuvos ambasada „dirba budėjimo režimu“, nors konkrečių sprendimų dar nėra. Tačiau dabar veiksmų eiga priklauso ne tik nuo Baltarusijos, kuri nelinkusi dialogo būdu spręsti pačios sukurtos problemos ir nekalba su kitomis ES šalimis, bet ir nuo kitų ES šalių, su kuriomis konsultuojasi Lietuva.

„Šiuo metu intensyviai konsultuojamės su sąjungininkais – Vokietija, Lenkija, kalbėjomės kelis kartus, toliau posėdžiauja ambasadoriai Minske. Todėl darysime taip, kaip sutarsime su sąjungininkais, svarbiausia, kad būtų kuo daugiau vienybės, solidarumo.

Kol kas sąjungininkų komentarai labai pozityvūs“, – teigė L. Linkevičius, priminęs ES užsienio reikalų vadovo Josepo Borelio pareiškimą, kuriame ES stojo į Lietuvos ir Lenkijos pusę.

Be to, N. Statkus atkreipė dėmesį į tai, kad ypač simboliškai svarbūs bus Prancūzijos ir Rumunijos pasirinkimai – pastarųjų šalių ambasadoriai turėtų keistis, tad neišvengiamai kils A. Lukašenkos režimo pripažinimo faktinis klausimas.

Anot L. Linkevičiaus svarstomas ir toks variantas, kad Baltarusijai įgyvendinus savo grasinimus ir išvarius Lietuvos bei Lenkijos diplomatus, kitos ES šalys taip pat galėtų atšaukti savo diplomatus iš Minsko „konsultacijoms“.

Toks palaikymas gali skambėti palankiai, tačiau, pasak M. Laurinavičiaus nebūtinai būtų naudingas ar realus. Ir ne todėl, kad ES šalys būtų nesuinteresuotos spausti A. Lukašenką.

„Tai yra sumanumo reikalas, nes tą paramą pilietinei visuomenei, humanitarinį koridorius ir pan. galima organizuoti nebūtinai per Lietuvos ambasadą. Nes jeigu mūsiškius Baltarusija išvaro, bendriems interesams tas simbolinis ES veiksmas atsakyti tuo pačiu vargu ar padėtų“, – pabrėžė M. Laurinavičius.

Andrius Pulokas (pirmas iš kairės), Sviatlana Aleksijevič

Tiesa, jis pabrėžė, kad veidrodinio atsako metu, kai atsakydama į nedraugiškus Minsko veiksmus Lietuva taip pat nepageidaujamu paskelbtų Baltarusijos diplomatų buvimą Lietuvoje, mūsų šaliai netgi būtų geriau.

„Baltarusija Lietuvoje užsiima nedraugiška veikla, ką nuolat ataskaitose pabrėžia VSD“, – priminė M. Laurinavičius, tad proga išvaryti žinomus arba spėjamus Baltarusijos žvalgybininkus, kurie dirba po diplomatine priedanga taip pat būtų tinkama.

Skurdūs Lukašenkos pasirinkimai

Pašnekovai taip pat priminė, kad tokia diplomatinė krizė Baltarusijai nebūtų unikali. Pavyzdžiui, pasak N. Statkaus, 2008 metais Baltarusija rekomendavo JAV sumažinti diplomatinės misijos darbuotojų skaičių 17 darbuotojų.

Vėliau baltarusiai patys sumažino savo ambasados skaičių iki 6 diplomatų, įskaitant ambasadorių, ir atitinkamai rekomendavo elgtis amerikiečiams. JAV atsakė liepdama uždaryti Baltarusijos atstovybę Vašingtone ir konsulatą Niujorke, ir pačios beveik uždarė savo ambasadą Minske.

Panašių diplomatinių karų skonį teko patirti ir Švedijai, ir netgi pačiai Rusijai, kurios ambasadorių pernai turėjo atšaukti Maskva. Tačiau pasaulis nesugriuvo, diplomatiniai santykiai nebuvo nutraukti, o Baltarusija galiausiai iš to nieko nelaimėjo.

N. Statkaus manymu, taip pat nemažai lems ir JAV prezidento rinkimai lapkritį: jei laimės Joe Bidenas, tikėtina, kad spaudimas Minskui tik augs, o Donaldui Trumpui išsaugojus pareigas Baltuosiuose rūmuose dar įmanoma kompleksinio sprendimo galimybė, Baltarusiją naudojant kaip kortą platesniuose žaidimuose – ir strateginės ginkluotės mažinimo sutartyje, ir dėl Donbaso statuso, Padniestrės, Kalnų Karabacho klausimų. Bet iki tol diplomatinių santykių šaltuką pirmiausiai teks patirti ne toliau nuo Baltarusijos esančioms JAV, o Lietuvai.

Tiesa, netgi jeigu, pavyzdžiui, Lietuvos ir jos įmonių ekonominiai bei verslo interesai bus silpniau atstovaujami, nes likę diplomatai galės turėti prieigą ir bendrauti tik jų rangą atitinkančiais valdžios pareigūnais – tikriausiai departamentų direktorių (ar jų pavaduotojų) atitikmenimis, kurie savarankiškai sprendimų nepriiminėja, labiausiai kentės sudėtingoje ekonominėje situacijoje atsidūrusi Baltarusija ir jos režimas, kuris neturi kitų išeičių.

Aliaksandras Lukašenka, Vladimiras Putinas
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Mat viskas galiausiai susiveda į elementarią logika – pajamų šaltinius. Į Kiniją pastaraisiais metais besižvalgantis A. Lukašenka, anot M. Laurinavičiaus, gali nedėti daug vilčių į Pekiną, mat jei Kinija norėtų „nusipirkti“ Baltarusiją, tai darytų urmu – pirktų ir ekonomiką, ir politiką. Tiesa, toks veikimo modelis, nors ir mėgstamas Kinijos, turi vieną „bet“.

„Bet kol kas Kinija nelenda ten, kur turi strateginius sąjungininkus, pavyzdžiui, rusus. Kinijos atveju bandant nupirkti Baltarusiją, Kinija ateitų į Rusijos pasienį iš dar vienos pusės – Rusijai to tikrai nereikia ir jie netylės, todėl tai sunkiai įmanoma“, – teigė M. Laurinavičius.

Jis taip pat pripažino, kad intereso nupirkti A. Lukašenką nėra ir Vakaruose – nei politinės valios ES į Rytus nuo Lenkijos, nei Varšuvoje arba Vilniuje, jei tektų realiai atverti piniginę, o ne tikėtis, kad eilinį kartą sumokės Vokietija. Todėl A. Lukašenkai lieka tik vienas šaltinis – Rusija.

Baltarusijos ekonomikos gyvybę nuolat kreditais palaikančiam Kremliui, pasak M. Laurinavičiaus, nebūtina investuoti į muštą kortą – A. Lukašenką, kurio nepripažįsta Vakarai. Tad kam laikytis įsikibus tokio lyderio ilguoju laikotarpiu, jei bet kuris kitas Maskvos statytinis lygiai taip pat ar net geriau galėtų atstovauti Kremliaus interesus?

„Trumpuoju laikotarpiu – taip, jį dabar remia, bet ilguoju bus galima parodyti, kad revoliucija žlugo, o Lukašenka pasitraukė pats“, – Kremliaus taktiką aiškino M. Laurinavičius, kurio įsitikinimu A. Lukašenkai valdžioje liko metai, ne daugiau.

Tačiau pačios Baltarusijos situacija, pasak pašnekovo, su daugeliu išlygų primena Ukrainos padėtį 2004 metais, kai po Oranžinės revoliucijos Ukraina vis dar liko Rusijos įtakos sferoje, o tuometiniai lyderiai – Julija Tymošenko netgi buvo palanki Kremliui, atsirado galimybė persiorientuoti į Vakarus.

Ši galimybė tapo aiškiu keliu po 2014-ųjų Krymookupacijos karo Donbase, bet baltarusiai su savo kukliais siekiais atsikratyti A. Lukašenkos ir tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų – neerzinant nei Rusijos, nei ES dabar bent jau turi galimybę, kurios A. Lukašenkos diplomatiniai karai ar sankcijos gali nebesustabdyti.