„Delfi“ pašnekovė, vilnietė Roma, nuotaikingai pasakojo, kad ją labiausiai nustebino Lietuvos žaliųjų partijos kandidato Artūro Meliano politinė reklama.

Šio lankstinuko išskirtinumas yra toks, kad be tradicinio prisistatymo ir pažadų, toliau knygelėje – pateikiamas kontaktų sąrašas. Tai yra informacija su telefonais, kur gali skambinti, pavyzdžiui, socialiniais, sveikatos, švietimo, komunaliniais klausimais kandidato vienmandatėje apygardoje

„Manau, kad tai yra labai gudriai apgalvota politinė reklama, kuri iš tikrųjų bus naudinga rinkėjams. Nemanau, kad tiems, kam ta informacija ir pateikiami numeriai bus naudingi, būtinai balsuos už šį kandidatą, bet šis leidinys savo vietą namuose tikrai ras“, – sakė Roma.

Dar vienas įdomesnis šios politinės reklamos akcentas – knygelės gale pasirinkta kandidato nuotrauka su lietuviškuoju Kalėdų Seneliu – Kalėda.

Kitą sostinės gyventoją, Moniką, labiausiai nustebino paslaptingas, pašto dėžutėje rastas laiškas baltame voke.

„Ryte, grįžusi iš pasivaikščiojimo su šuniuku, patikrinau pašto dėžutę. Ji tiesiog lūžo nuo reklaminių skrajučių, bet akį labiausiai patraukė paprastas užklijuotas baltas vokas. Ant jo nebuvo absoliučiai nieko – nei adreso, nei kokio nors ženklo ar antspaudo.

Iš tiesų, juokingai nuskambės, bet net apėmė kažkokia baimė – gauti visiškai nepažymėtą baltą voką neatrodė labai smagu. Jau net iš matytų serialų prisiminiau, kas nutinka, kai herojai gauna tokius nepažymėtus vokus... Aišku, dabar pačiai juokinga. Staigiai atplėšiau, nes buvo labai keista, paprastai laiškų negaunu. O ten – Sauliaus Skvernelio politinė reklama. Nežinau, ar mane labai sužavėjo toks reklamos pateikimas, labiau sukėlė savotišką nerimą ir smalsumą, kas yra tame laiške. Įdomus pasirinkimas savo lankstinuką įdėti dar ir į voką – man asmeniškai panašiau į pinigų ir popieriaus švaistymą. Na, bet nepaneigsiu, kad tokia reklama išsiskyrė iš kitų kandidatų“, – pasakojo Monika.

S. Skvernelio laiške jo vienmandatės apygardos rinkėjams – dėmesys ir specifinėms mikrorajono gyventojų problemoms, apie kurias bendrai netenka girdėti viešai kalbant premjero.

„Prisipažinsiu: sprendžiant Karoliniškių ir Pilaitės problemas ne visada pavykdavo rasti bendrą sutarimą su Vilniaus metu bei jo komanda“, – rašė S. Skvernelis.

Panevėžietis Andrius Delfi stebėjosi, kodėl Panevėžio parduotuvėse rado Širvintose kandidatuojantys politikai.

„Niekaip nesuprantu, kur čia logika? Visi kandidatai lankstinuke iš Širvintų, o aš Panevėžyje balsuosiu, kam čia taip reikėjo? Atsispausdino per daug?“, – klausė Andrius, radęs pas save pašto dėžutėje socialdarbiečių Jono Pinskaus, Ingridos Karčmarinienės ir Andriaus Šedžiaus lankstinuką.

Kandidatai patarinėjo, kaip reitinguoti

Tarp įdomesnių spausdintinės politinės reklamos pavyzdžių – ir dalies „valstiečių žaliųjų“ kandidatų susivienijimas su pasiūlymu, kaip reikėtų reitinguoti kandidatus. Šiuo tikslu viename bloke susivienijo Tomas Tomilinas, Virginija Vingrienė, Ligita Girskienė, Arminas Mockevičius ir Martynas Norbutas.

Valstiečiai žalieji, be plačiai dėl didelio tiražo išgarsėjusio „Neliečiamųjų“ leidinio, dar ant plono laikraštinio popieriaus rugsėjį išleido partinį laikraštį „Už žemę ir žmogų“, kuriame daugiausiai dėmesio skirta parlamentarės V. Vingrienės mintims.

Akcentavo ir šeimą, ir ekologiją

Apie konservatorių kandidatus vienmandatėse apygardose gyventojai irgi galėjo rasti įvairios spausdintos informacijos – ir knygelių, ir kitokio formato lankstinukų. Parlamentaras Dainius Kreivys savo reklaminėje medžiagoje naudojo daug fotografijų su savo šeima – Užsienio reikalų ministerijoje dirbančia žmona Dalia, savanorišką karinę tarnybą atlikusiu sūnumi Daumantu ir devynmete dukra Gabriele. Politikas rašė, kad šeima jam yra svarbiausias dalykas gyvenime.

Paulius Saudargas be tokių temų kaip aplinkosauga, gynyba, kova su propaganda, skyrelį reklaminiame lankstinuke skyrė ir temai „Lietuva be alkoholizmo“. Šis politikas yra Seimo laikinosios Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio grupės pirmininkas.

„Pats asmeniškai jau septynerius metus nevartoju alkoholio ir propaguoju sveiką gyvenimo būdą. Teikiu ir palaikau įstatymų projektų iniaciatyvas, susijusias su alkoholio kontrole“, – rašė kandidatas.

Rinkėjai savo pašto dėžutėse galėjo rasti ne vienos politinės partijos leistų laikraščių. Laisvės ir Teisingumo kandidatas Giedrius Komka savo lankstinuke siūlė sutartį su rinkėjais. Daugelis kandidatų bent trumpai, prisistatydami rinkėjams vardino savo biografinius faktus.

Leidinių kokybė stebino blogąja prasme

Viešųjų ryšių specialistas, UAB „Opinio.lt“ vadovas Arūnas Armalis sutiko su pastebėjimu, kad, kalbant apie įvairią spausdintiną reklamą, per šiuos rinkimus nei viena partija išskirtiniu turiniu arba forma nesužibėjo.

„Su rinkimais dirbu nuo 2004 metų, tai, kalbant apie formą arba turinį, nieko naujo nėra. Net tas pats „valstiečių“ 400 tūkst. vienetų tiražu išleistas leidinys yra išskirtinis tik tiražo dydžiu. Regioniniu mastu tai jau Lietuvoje yra išmėginta taktika. Tik gal anksčiau nebūdavo tai daroma taip grubiai“, - sakė A. Armalis.

Viešųjų ryšių specialistą nuliūdino šiųmetinių politinių leidinių maketų kokybė.

„Kalbant apie maketus, šiais metais pamačiau grįžimą maždaug dvidešimt metų atgal. Apskritai politinių popierinių leidinių maketai po truputį progresavo kartu su kitais popieriniais leidiniais (žurnalais). Atsirado daugiau erdvės, didesnės nuotraukos, keitėsi pati leidinių estetika.

Dabar gi matau, kad pati estetika, net ir minint tą patį 400 tūkst. egzempliorių tiražą, primena 2000 metus, kai ir žurnalai būdavo eklektiški, ten būdavo išmėtytos, sugrūstos nuotraukos“, - kalbėjo A> Armalis.

Dar labiau ekspertą blogąja prasme pribloškė socialdarbiečių leidinys.

„Kai pasiėmiau socialdarbiečių leidinį, tikrai žagtelėjau, nes man tai priminė jau net ne 2000 metus, o 1995-uosius. Apskritai laikraštis yra matomas,visų pirma, jį perlenkus per pusę, ir žiūrint į taip vadinamą „kepurę“, tai yra į pavadinimą. Pasiėmęs socialdarbiečių laikraštį, matau smulkų šriftą, „paklodę“ ir tris simbolius su trispalvėmis. (…) Tai yra ne tik, kad „sviestas sviestuotas“, bet ir persviestinta viskas.

Jau nekalbant apie socialdarbiečius, mačiau nemažai tokių leidinių, ypač kalbant apie laikraščius, kur tikrai grįžta į pirmą dešimtmetį, dar į tuos laikus, kai pats esu popierinėje žiniasklaidoje dirbęs. Tai priminė man pirmuosius žingsnius žurnalistikoje“, - pasakojo A. Armalis.

Specialistas paaiškino, kad tai yra negerai todėl, kad leidinyje yra daug teksto, kuris yra parašytas smulkiu šriftu ir sugrūstas. Jis yra nepadalintas pastraipomis, ir todėl yra sunkiai skaitomas.

„Ir jis visiškai neatitinka šiuolaikinės žiniasklaidos formato. Yra tam tikra vartojimo kultūra, kuri susiformuoja visuomenėje. Žmonės, skaitydami šiuolaikinius žurnalus ir laikraščius, pripranta prie tam tikro formato. Lygiai taip pat kaip ir pripranta prie portalų teikiamos informacijos. Pavyzdžiui, - teksto ilgio, kuris sutrumpėjo per pastaruosius dvidešimt metų“, - sakė A. Armalis.

Specialistas spėjo, kad sugrūsdami tekstą autoriai taiko į savo tikslinę auditoriją – mažesnių miestelių gyventojus su viduriniu arba aukštesniuoju išsilavinimu, žemesnėmis pajamomis.

„Tos partijos, kurios taiko į tokį elektoratą, kažkodėl nori naudoti tokį sunkų maketą, tarsi tie žmonės nėra nusipelnęs matyti (aiškios informacijos). Grįžtant prie socialdarbiečių, jie dar yra padarę skrajutes, kurios, kiek suprantu, yra įdedamos skirtingos, priklausomai nuo vienmanatininkų apygardos. Tas lapas kontrastuoja su laikraščiu. Aš dabar prieš akis matau Juozą Bernatonį, tai ten iš karto ir teksto šriftas yra dvigubai didesnis, popierius ir nuotraukos yra visai kitos kokybės. Jie patys kontrastuoja su savo laikraščiu.

Ir, kas yra įdomu, aš šitą laikraštį gavau Vilniuje. Jeigu jį būčiau pasiėmęs kur nors dešimties tūkstančių gyventojų miestelyje, kur popierinė žiniasklaida labai vargingai gyvena, tai gal dar ir tiktų“, - svarstė A. Armalis.

Per geras popierius irgi gali būti blogai

Kalbant apie leidinių kokybę, tai labai geros kokybės popieriaus pasirinkimas irgi partijai ne visada yra tinkamiausias sprendimas.

„Laikraščiui gali būti naudojamas ir laikraštinis popierius. Dirbant su politika yra labai svarbu nepersistengti su kokybe. Ypač kairiosios partijos, kurios taiko į darbo žmogų, ne vadovus, neturi persistengti su kokybe, ir tai neturi būti glamūrinio žurnalo popieriaus kokybė, nes paskui sakys: „iš kur tiek pinigų?“, - atkreipė dėmesį A. Armalis, kartu pabrėždamas, kad nereikėtų taupyti maketavimui.

Kalbėdamas apie reitinguose pirmaujančių keturių penkių partijų popierinę agitaciją, specialistas pastebėjo, kad jos laikosi gero standarto.

„Tik tiek, kad tai yra standartas. Nors tenka pripažinti, kad, jau turint trisdešimt metų tradicijas, iš popierinės medžiagos padaryti kažką išsišaukiančio būtų sunku. Nors mes esame matę ir ant durų rankenų pakabintos agitacijos. Tas iššaukė pasipiktinimą, nes, jeigu ilgai ant durų rankenos kabo agitacija, tai yra ženklas, kad ilgai nėra žmonių namuose.

Esame matę lipdukų ant durų. Feisbuke jau irgi mačiau pasipiktinimo iš Kauno. Šiemet niekas nepažaidė su įdomesne leidinių forma. Yra buvę, kad pasirinkta įdomesnė išlankstymo forma. Turbūt kažkas pataupė“, - sakė A. Armalis.

Dėmesį patraukė ir spalviniai pasirinkimai

Kalbant apie nuotraukas, specialistui labiausiai užkliuvo Krikščionių sąjunga.

„Ant jų leidinio esu matęs, kad yra užrašas, kad tai yra Egidijaus Vareikio pagamintas maketas, ir nuotrauka paimta iš interneto, nurodyti jos autoriai. Puikiai žinome, kad to neužtenka, kad nebūtų pažeista autorystė. Neužtenka, paėmus nuotrauką, nurodyti jos autorių, ir be jo sutikimo naudoti ją savo rinkiminei agitacijai. Manau, kad nei vienas iš tų užsienio autorių net nežino, kad jų darbas naudojamas rinkiminei agitacijai“, - sakė A. Armalis.

Didžiųjų partijų kandidatų naudojamas portretines nuotraukas specialistas įvertino iš esmės teigiamai.

„Matyti, kad jos tvarkingai nufotografuotos studijoje, laikantis vienos stilistikos, partijos spalvų sprendimų“, - kalbėjo A. Armalis.

Specialistui įdomūs šiais metais buvo Lietuvos socialdemokratų partijos pasirinkti spalviniai sprendimai.

„Jie naudoja labai skirtingą spalvingumą. G. Palucko socialdemokratai iki 2016 m. naudojo praktiškai tik baltą, raudoną. 2016 m. jų stilistikoje atsirado dar ir trečioji spalva – mėlyna. Šiais metais jie įveda dar daugiau spalvų. Tarp jų aš mačiau ir Ingridos Šimonytės švarkelio žalią, Liberalų sąjūdžio oranžinį fonus, „Laisvės partijos“ laisvą šriftą. Tai buvo įdomus komunikacinis sprendimas – pamėginti pažaisti kitų partijų smėlio dėžėse“, - sakė A. Armalis.

Pasak specialisto, tas paprastai yra daroma, siekiant patraukti rinkėjus, kurie yra „ant ribos“.

Svarbi detalių visuma

Specialisto teigimu, nei viena iš priemonių savaime nėra lemianti rinkėjų apsisprendimo.

„Tačiau tai yra kaip plyta sienoje. Tvarkingai sumūrinta siena laikys gerai. Kiekvienas agitacijos žingsnis ir yra ta plyta. Priklausomai nuo to, kaip tu ją dėsi, taip ir sumūrysi sieną. Matau, kad, pavyzdžiui, socialdarbiečiai pinigų skyrė fotosesijai, bet nuotraukas sudėjo mažas. Skyrė pinigų leidiniui, bet jį padarė sustumtą.

Tokie dalykai, kaip profesionalo padarytos švarios nuotraukos, iš karto pagalvojant apie foną, apie komandos suvedimą, spalviniai ir maketavimo sprendimai leidiniuose (kad informacija būtų neperkrauta, patraukli), yra svarbūs. Svarbu, kad visa tai leistų žmogui tą leidinį palaikyti bent kelias sekundes rankose, ir prieš išmetant jis dar jame kažką spėtų pamatyti“, - sakė A. Armalis.