Patriotizmas, nerimas ir nežinia

„Labai sunku nuspėti, kaip viskas toliau vystysis… Labai sunku… Man didelį nerimą kelia aukų skaičius. Pagal Armėnijos gynybos ministerijos duomenis, per šias dvi dienas žuvo 59 kariškiai, buvo ir civilių aukų – du žuvo. Tai negali nekelti nerimo“, – „Delfi“ pirmadienį vakare teigė armėnų nevyriausybinės organizacijos „Taikus dialogas“ vadovas Edgaras Khachatryanas. – Blogiausia, kad aš nematau jokios perspektyvos suprasti, kas bus rytoj arba iki kada viskas truks. Tai man labai kelia nerimą.“

Pasak oficialių pranešimų, aukų iš vienos ir kitos pusės skaičius jau siekia šimtus. Armėnija, kaip ir Azerbaidžanas, paskelbė rezervistų mobilizaciją, įvedė karinę padėtį bei kai kur – komendanto valandą. Kol kas intensyvūs mūšiai, kaip praneša abi pusės, vyksta ties visa Azerbaidžano ir jam formaliai priklausančio, bet faktiškai nepriklausomo armėniško Kalnų Karabacho regiono riba.

„Karinė padėtis įvesta, pradėta mobilizacija, renkami savanoriai. Tačiau miestas gyvena toliau, nors visi nuolat seka informaciją iš fronto linijos“, – apie padėtį Armėnijos sostinėje Jerevane pirmadienį vakare „Delfi“ pasakojo žurnalistas Geghamas Vardanyanas.

Tuoj po to, kai sekmadienį pasirodė pirmieji kadrai iš mūšių Kalnų Karabache, sekė įrašai apie nacionalistinę, patriotinę euforiją tiek Baku, tiek Jerevano gatvėse. Jauni azerbaidžaniečiai mosavo vėliavomis, stojo į eilę užsirašyti savanoriais, o viena Azerbaidžano televizijos vedėja net apsiašarojo iš laimės pranešdama, kad jos šalies pajėgos „išlaisvino“ keletą kaimų Kalnų Karabache. Pasirodė ir kadrų, kur minia plojimais išlydi dainuojančius armėnų rezervistus bei savanorius, kurie išvyksta į frontą.

„Kariniai veiksmai atima iš žmonių gebėjimą blaiviai galvoti. Tokiose stresinėse situacijose žmonės pradeda mąstyti daugiau apie konfliktą, įsivaizduoja, kad tai – kova dėl išlikimo. Pavyzdžiui, žmonės, kurie dabar slapstosi bunkeriuose Stepanakerte (Kalnų Karabacho sostinė – red past.), tikrai negalvoja, kaip išspręsti konfliktą konstruktyviai. Karas įsivaizduojamas kaip vienintelis būdas išsaugoti savo tautą, identitetą, egzistenciją. Tai turi abi pusės, karas joms – vienintelis būdas išeiti iš šios situacijos. Todėl čia svarbi tarptautinės bendruomenės reakcija, kuri mums suteiktų galimybę blaiviai dar kartą įvertinti situaciją“, – analizavo padėtį E. Khachatryanas.

Tikėtas netikėtas karas

Tiek Azerbaidžano, tiek Armėnijos pajėgos praneša apie savas pergales ir didžiulius priešininko nuostolius bei kaltina vienos kitas civilinių objektų apšaudymu. Kaip teigia armėnai, pats faktas, kad konfliktas taip smarkiai įsisiūbavo, nėra kažkas netikėto. Anot žurnalisto G. Vardanyano, pastaruosius mėnesius armėnų ekspertai ir žiniasklaida nuolat diskutavo apie galimus Azerbaidžano puolimo planus. Liepos viduryje per susidūrimus Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje žuvo 17 žmonių.

„Vis dėlto šokas visada ištinka, net jei prieš tai buvo nuojauta ar kokie nors rodikliai rodė, kad greitai visa tai peraugs į tikrą karą. Tai, matyt, žmogiška prigimtis, kad net jei kankina bloga nuojauta, vis tiek giliai širdyje tiki, kad to nenutiks“, – kalbėjo organizacijos „Taikus dialogas“ vadovas.

Nors Azerbaidžanas tikina, kad jis tik atsakė į tariamas Armėnijos pusės provokacijas, tačiau tiek armėnai, tiek neutralūs ekspertai įsitikinę, kad tai – suplanuotas Azerbaidžano puolimas.

Tokį puolimo laiką pasirinko tikriausiai, nes manė, kad JAV nusišalinusi ir pandemija sutrukdys tarptautiniam įsikišimui. Be to, ypač svarbus momentas – Baku šį kartą sulaukė daug didesnės paramos iš Tayyipo Erdogano Turkijos.
Thomasas de Waalas
„Azerbaidžanas, kaip dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pralaimėjusi pusė, visada bandė panaudoti karinę agresiją, kad pakeistų padėtį. Beveik visiškai aišku, kad taip jie ir padarė sekmadienį. Pasirinko tokį puolimo laiką, nes tikriausiai manė, kad JAV nusišalinusi ir pandemija sutrukdys tarptautiniam įsikišimui. Be to, ypač svarbus momentas – Baku šį kartą sulaukė daug didesnės paramos iš Tayyipo Erdogano Turkijos“, – savo „Facebook“ paskyroje įvykius analizavo vienas garsiausių Vakaruose Pietų Kaukazo ekspertų, Briuselyje įsikūrusio „Carnegie Europe“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Thomasas de Waalas. Jis pastarosiomis dienomis tikriausiai sunkiai spėja atsakyti į visas žurnalistų užklausas ar prašymus duoti interviu.

Kita vertus, jis čia pat pripažįsta, kad viskas nėra taip paprasta, – „nė viena pusė neturi teisingumo monopolio čia“. Jam antrina ir „Delfi“ kalbintas kitas Kaukazo ekspertas iš Škotijos Sent Andriuso universiteto dr. Maratas Ilyasovas: „Ne esmė, kas pradėjo, nes visa tai prasidėjo nuo 1988 m. Žinoma, abi pusės turi savo tiesą. Bet esminis dalykas, kad šis konfliktas nuo 1988 m. liepsnojo, nebuvo užgesintas ir nuolat pareikalaudavo aukų. Visada buvo laiko klausimas, kada jis peraugs į karą.“

Tai yra Sovietų Sąjungos paskutiniaisiais gyvavimo metais Kalnų Karabachas, kuriame daugumą gyventojų sudarė armėnai ir kuris turėjo autonomiją Azerbaidžano sudėtyje, panoro prisijungti prie Armėnijos. Galiausiai visa tai peraugo į armėnų ir azerbaidžaniečių kruviną ir negailestingą karinį konfliktą, kuriame abi pusės kaltinamos karo nusikaltimais, etniniais valymais ir pan.

Permainingai vykusį konfliktą galiausiai laimėjo armėnai, jie išlaisvino (užėmė) ne tik Kalnų Karabachą, bet ir aplinkines teritorijas, kurios leido užtikrinti šio regiono saugumą. Iš viso tai sudaro 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. 1994 m. sudarytos paliaubos, Kalnų Karabachas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurios nepripažįsta nė viena užsienio šalis, ir jis de jure laikomas Azerbaidžano dalimi.

Košmariškas scenarijus

Nuo to laiko regione nuolat vyko vienokio ar kitokio dydžio kariniai susidūrimai. Ypač rimtas karinis konfliktas įvyko 2016 m. balandį ir net buvo pavadintas „4 dienų karu“. Tada irgi panaudota artilerija, sunkioji šarvuota technika ir aviacija. Oficialiai pranešta apie kelis šimtus aukų.

Tačiau bent jau armėnai teigia, kad dabar situacija daug rimtesnė nei 2016 m.

„Mano nuomone, situacija skiriasi nuo 2016 m. Nors tuomet aš išgyvenau panašius jausmus kaip dabar, bet šiuo metu situacija žymiai sunkesnė. Per pastaruosius metus niekada nebuvo tokių karinių veiksmų apimties, taip pat nebuvo paskelbta karinė padėtis ir visuotinė mobilizacija. Tai aiškiai rodo, kad padėtis daug blogesnė nei 2016 m.“ – teigė E. Khachatryanas, jo daugelis draugų ir pažįstamų jau matuojasi karines uniformas.

Pasak dr. M. Ilyasovo, kol kas atrodo, kad azerbaidžaniečiai nusiteikę eiti iki galo, t. y. jų požiūriu, „atsiimti armėnų okupuotas teritorijas“ iki Armėnijos sienos, bet viskas priklausys nuo karinės sėkmės. Antradienio duomenimis atrodė, kad puolimas strigo.

„Kiek tiek reikės. Šis konfliktas nėra naujiena ir atrodo, kad Armėnijos armija pasiruošusi ilgai kovai“, – į klausimą, kiek pajėgūs armėnų kariškiai priešintis, atsakė žurnalistas G. Vardanyanas.

Tačiau, kaip teigia armėnai, Azerbaidžaną tiesiogiai palaiko nuo seno jam draugiškos Turkijos pajėgos. Iš Turkijos prezidento T. Erdogano retorikos galima spėti, kad tai nėra kaltinimai be pagrindo.

Košmariškas scenarijus – naujas konfliktas, kuriame Armėnija prašo savo karinio sąjungininko Rusijos pagalbos, o Azerbaidžanas – NATO narės Turkijos.
Thomasas de Waalas

„Košmariškas scenarijus – naujas konfliktas: Armėnija prašo savo karinio sąjungininko Rusijos pagalbos, o Azerbaidžanas – NATO narės Turkijos“, – dar prieš beveik dešimtmetį savo knygoje „Juodasis sodas: Armėnija ir Azerbaidžanas per taiką ir karą“ rašė Th. de
Waalas.

Ir tai nėra toks jau fantastinis scenarijus, nes pastaraisiais metais Ankaros ir Maskvos interesai susikirto ir peraugo į karinius susirėmimus tiek Sirijoje, tiek Libijoje.

Ko laukia Rusija?

Vis dėlto kol kas Rusija, sudariusi rimtus gynybos ir ekonominius susitarimus su Armėnija bei turinti didelę karinę bazę šalia antro pagal dydį Armėnijos miesto Giumri, labai vangiai reaguoja į atsinaujinusį konfliktą – lakoniškai paragino nutraukti karinius veiksmus. Pasak G. Vardanyano, pirmadienio vakare nebuvo duomenų, kad Rusijos kariškiai, esantys Armėnijoje, irgi kaip nors reaguotų.

„Įdomi Rusijos reakcija, tiksliau, nereakcija. Kol kas Rusija ne kažką pasakė. Turbūt laukia rezultatų. Galbūt nori pademonstruoti Armėnijai, kad ji neišgyventų be Rusijos, nes yra iš visų pusių apsupta, – antradienį svarstė dr. M. Ilyasovas. – Rusija laukia, kad atsidurtų geresnėje derybinėje pozicijoje. Ji žaidžia savo žaidimą.“

Įdomi Rusijos reakcija, tiksliau, nereakcija. Kol kas Rusija ne kažką pasakė. Turbūt laukia rezultatų. Galbūt nori pademonstruoti Armėnijai, kad ji neišgyventų be Rusijos, nes yra iš visų pusių apsupta.
M. Iljasovas
Ekspertas taip pat neatmetė tikimybės, kad jei vis dėlto Rusija įsitrauktų, tuomet armėnams į pagalbą ateitų Ramzanui Kadyrovui pavaldžios čečėnų (nors jie ir yra musulmonai kaip azerbaidžaniečiai, o armėnai – krikščionys) pajėgos, kurios jau kariavo Kremliaus pusėje Gruzijoje, Ukrainos rytuose, Sirijoje.

Sustabdyti kraujo praliejimą įmanoma?

„Geopolitiškai labai nenuspėjama situacija, nes sunku nuspėti, kaip pagrindiniai žaidėjai elgsis, kokių pasekmių turės vadovybės veiksmai ir t. t. Visi šių veikėjų veiksmai labai susiję. Turkijos valdžia net neslepia palaikanti Azerbaidžaną, Rusijos veiksmai – nelabai aiškūs. Iš tarptautinių organizacijų – tam tikri pareiškimai, bet, mano nuomone, jie kartoja tą patį, ką ir metai iš metų, tačiau situacija reikalauja efektyvių, produktyvių žingsnių nutraukiant kraujo praliejimą. Laukiu konkrečių žingsnių, bet kol kas jų nematau“, – kalbėjo E. Khachatryanas.

Tiek ES, tiek JAV (ir, kaip minėta, Rusija) paragino nutraukti karinius veiksmus. Tą patį ragina padaryti JT ir kitos tarptautinės organizacijos. Tačiau bent jau antradienį kokių nors ženklų, kad „susirūpinimai“ ar „raginimai“ duotų rezultatų, t. y. sustabdytų karinius veiksmus, nebuvo matyti.

„Visų pirma, tarptautinė bendruomenė turėtų griežčiau paraginti nutraukti ugnį. Tai būtų pirmasis etapas. Antrasis – paliaubų pažeidimų stebėjimo mechanizmas, kad būtų išvengta to, kas nutiko prieš dvi dienas“, – sakė E. Khachatryanas.

Tačiau G. Vardanyanas skeptiškai vertino galimybę, kad ES ar kitos Vakarų šalys būtų linkusios stipriau įsitraukti. Ir jis, bent iš Briuselio varpinės atrodo, teisus. Nors situacija Kalnų Karabache planuota svarstyti ES politiniame ir saugumo komitete, tačiau didesnio dėmesio, regis, ši tema nesulaukia. Tarkim, antradienio tradicinėje vidurdienio Europos Komisijos konferencijoje nebuvo nė vieno klausimo apie toliau liepsnojantį konfliktą, pirmadienį – užduoti keli tokie apie ES veiksmus ir vertinimus.

„Sustabdyti karinius veiksmus visada įmanoma, nes kariaujančios šalys nėra didelės, jų kariuomenės nedidelės, ne tokios, kurias sunku būtų grąžinti į prieškonfliktinę dislokacijos vietą. Reikia didžiųjų šalių noro ir įsitraukimo“, – teigė dr. M. Ilyasovas.

„Mes be Karabacho nenumirsime!“

Jei ir pavyktų įkalbėti artimiausiu metu abi kariaujančias puses nutraukti karinius veiksmus, jau 30 metų neišsprendžiama Kalnų Karabacho problema niekur nedingtų. Armėnams šis regionas – ne tik istorinė jų gyvenimo vieta. Pergalė kare dėl Kalnų Karabacho yra viena iš esminių šiuolaikinio armėnų identiteto pamatų šalia krikščionybės ir genocido.

Pergalė kare dėl Kalnų Karabacho yra viena iš esminių šiuolaikinio armėnų identiteto pamatų, šalia krikščionybės ir genocido. Kartu Kalnų Karabachas – tai irgi nuo seno Azerbaidžano žemė, taip pat prarasti namai dešimtims tūkstančių azerbaidžaniečių. Iš dalies, tai tarsi Lenkijos okupuotas Vilnius tarpukario lietuviams.
Kartu Kalnų Karabachas – tai nuo seno Azerbaidžano žemė, be to, dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių prarado namus. Iš dalies, tai tarsi Lenkijos okupuotas Vilnius tarpukario lietuviams. „Mes be Karabacho nenumirsime!“ – su taip perfrazuotu šūkiu, galima sakyti, išaugo (buvo auginama) visa nauja azerbaidžaniečių karta.

„Abiejų tautų identitetas sukurtas vykstant Kalnų Karabacho konfliktui, ir tai tęsiasi 30 metų. Vis dėlto bet kuris karas anksčiau ar vėliau pasibaigia. Istorijoje yra pavyzdžių, kai net gilesni konfliktai būna išsprendžiami. Žvilgtelėkime į Europą. Bet tai užtruks ilgai – dešimtmečius, nes reikia keisti švietimo sistemą, imtis politinių veiksmų ir t. t. Svarbiausia, kad kaimynai vienas kito nematytų kaip priešo“, – svarstė Kaukazo ekspertas dr. M. Iljasovas.

Jam pritarė organizacijos „Taikus dialogas“ vadovas: „Labai sunkus klausimas, kaip išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą. Jei žinočiau atsakymą, tikriausiai gaučiau Nobelio premiją. Vis dėlto bazinis principas turėtų būti konflikto sureguliavimas taikiu keliu. Reikia priversti šalių visuomenes ir vadovus surasti būdą sugyventi. Negaliu atsakyti, kokį statusą turėtų gauti Karabachas, – ar nepriklausoma valstybė, ar Azerbaidžano sudėtyje...

Bet toks klausimas nuo pat pradžių yra blogas. Mums reikia galvoti, kaip galime gyventi kartu. Galbūt tai skamba šiek tiek idealistiškai, bet toks suvokimas būtinas. Turi pasikeisti paties konflikto vertinimas ir tik tada jo sprendimas nebus sunkus, nors ir nelabai lengvas. Turi būti bendri veiksmai, sprendimai, kaip mes toliau gyvensime. Suprantu, kad nėra lengva, kad tai daug pareikalaus iš abiejų šalių vadovybės, visuomenių ir kad tai – ilgalaikis procesas. Tačiau tokia schema veikia ir yra to pavyzdžių.“