Prezidentas, kaip nurodoma, dėl pasikeitusios darbotvarkės, nebedalyvavo ir konferencijose „Login“ ir „Liublino ketverto“ forume, kuriame moderatoriais Prezidentūra nepageidavo jau minėtų trijų žurnalistų.
„Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ žurnalistė Aušra Jurgauskaitė ir praktikantė Augustė Liberytė susidariusią situaciją aptarė su Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininku Dainiumi Radzevičiumi, filosofe Nida Vasiliauskaite ir viešųjų ryšių ekspertu Linu Kontrimu.
Prezidentūros sprendima vadina akibrokštu
D. Radzevičius, paklaustas, kaip vertina Prezidentūros nesutikimą leisti moderuoti „Liublino ketverto“ forumo garsiems žurnalistams, atsakė, kad toks sprendimas jį nuliūdino.
„Man atrodo, tai yra taikliausias žodis, kadangi dabartinis prezidentas, tik tapęs mūsų šalies vadovu, jeigu pamenate, ne kartą akcentavo, jog jam vadovaujant Prezidentūra bus atvira įvairiems žmonėms, įvairiems renginiams, įvairioms nuomonėms, kitaip tariant, labiau atsivers.
Kadangi šiuo atveju kalbame apie tokią gražią iniciatyvą, kurios tikslas yra įtvirtinti ir demokratines vertybes, ir atvirumą, ir laisves, nes būtent apie tokį renginį kalbame, kuris turi įtraukti įvairius žmones su įvairiomis nuomonėmis, net ir nelabai patinkančiomis, mano giliu įsitikinimu, tai buvo liūdnas akibrokštas, ypač žinant, kad vienas iš moderatorių turėjo būti Nepriklausomybės akto signataras, kolega Rimvydas Valatka“.
Pirmininkui buvo dar keistesnis Prezidentūros atstovo spaudai Antano Bubnelio paaiškinimas 15min.lt, kad yra įprasta, jog prie tokio renginio turinio arba pranešėjų ir vedėjų parinkimo prisideda ir Prezidentūra.
„Toks paaiškinimas yra dar labiau keistas ir, mano galva, apskritai sugadino Prezidentūros poziciją. Matote, Prezidentūros vaidmuo daugeliu atvejų apskritai yra lyderystės demonstravimas įtraukiant kuo daugiau žmonių. Gerovės Lietuvos mes nesukursime, jeigu pati Prezidentūra selektyviai nurodinės nevyriausybiniam sektoriui ir apskritai visuomenei, kas turėtų būti moderatoriais, kas turėtų būti pranešėjais. Vis dėlto drįsčiau sakyti, kad šioje situacijoje ir kitose panašiose situacijose iniciatyva turėtų būti ne Prezidento kanceliarijos darbuotojų rankose ir galbūt net ne paties Prezidento, o tų žmonių, kurie kreipiasi į Prezidentūrą su iniciatyva daryti bendrai renginius.
Kitaip tariant, prezidento dalyvavimas ir suteikimas platformos, ar patalpų, ar kitko, yra daugiausia, ką gali duoti Prezidentūra. Jeigu į juos kreipsis ir prašys, kas nors pagalbos dėl moderavimo arba turinio, tada, manau, viskas yra gerai. Vis dėlto vienas dalykas, kai į tave kreipiasi, o kitas – kai viena svarbiausių ir įtakingiausių valdžios institucijų primygtinai siūlo arba primeta savo valią. Tam tiesiog nerandu jokio paaiškinimo“, – komentavo jis.
Pasak D. Radzevičiaus, mažiausiai reikėjo tų žmonių atsiprašyti ir tikėtis, kad Prezidentūros darbuotojai kada nors supras, ką blogai padarė.
„Galiu pateikti tokį pavyzdį – labai daug žmonių sako, kad myli Lietuvą ir Vilnių, kaip sostinę, bet kai paklausia, ar jie myli Lietuvą ir tuos mikrorajonus, kuriuose yra galbūt narkotikų, galbūt ir nelaimėlių, tai daugelis sako, kad to mikrorajono nelabai myli.
Matote, jeigu myli Lietuvą ir Vilnių, turi mylėti ir vadinamąjį romų taborą, ir Didžiasalį – lygiai taip pat, kaip ir Vilniaus senamiestį arba Klaipėdos uostą. Negali mylėti su išlygomis, vadinasi, gerovės Lietuva negali būti kuriama išmetant žmones iš diskusijos apie mūsų šalies ir kaimyninių valstybių gerovę“.
Taip pat, paklaustas apie R. Valatkos komentarą, jog Valdas Adamkus niekada nebūtų taip pasielgęs, kaip sau leido G. Nausėda, D. Radzevičius komentavo, jog didžiausias akibrokštas dėl cenzūros, kurį atsimena, buvo iš nušalintojo Prezidento Rolando Pakso laikotarpio.
„Iš mūsų kolegos buvo grubiai ir fiziškai atėmęs akreditaciją vienas iš Prezidento darbuotojų, dėl ko mes išsakėme aiškią poziciją, kad taip elgtis yra nepriimtina ir tai netelpa į jokius rėmus. Net ir jeigu tai traktuosime kaip „klaidos Prezidentą“, turbūt daugiau tokio panašaus akibrokšto neatsimenu.
Reikia suprasti, kad klaidų daro visi ir mes puikiai žinome, kad skirtingi prezidentai gali turėti skirtingas simpatijas arba antipatijas, bet man atrodo, kad daug svarbiau, jog šalies lyderis, ypač jo komanda, suprastų, kad įtraukimas yra didžioji vertybė, o ne kitaminčių išstūmimas, juo labiau, kritikuojančių. Persekiojimas už kritiką demokratinėje visuomenėje apskritai yra viena iš sunkesnių klaidų, kurią gali padaryti bet kurios institucijos lyderiai ir netgi jų komandos“, – teigė pirmininkas.
Taip pat jis pabrėžė, kad nenorėtų lyginti prezidentų, kadangi reikia vadovautis šių dienų realijomis.
„Turbūt negalėtume lyginti Nausėdos su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, kurie gyveno visiškai skirtingais laikais, geriau žiūrėti iš šių dienų perspektyvos“.
Reakcija buvo žmogiškai suprantama
Taip pat stipriai viešojoje erdvėje buvo sukritikuota ir pirmosios ponios D. Nausėdienės kalba, kurią ji pasakė konferencijoje „Lietuvos Davosas 2020“. Daugelis suprato, kad joje ji apkaltino moteris, kurių 79 proc. dirba švietimo srityje, dėl prastų šios srities rezultatų. Vis dėlto filosofė N. Vasiliauskaitė nesutiko su tokia kritikų nuomone.
„Ta kritika, kurią man teko matyti, ji tikrai niekaip nėra pagrįsta adekvačiu teksto skaitymu ir tų citatų suvokimu. Platesnis kontekstas, iš kurio jos paimtos, neteigė nieko antifeministiško, apskritai, yra faktas, kad Lietuvos švietimo sistemoje dirba 79 proc. moterų, ir tai nėra nuomonė arba vertinimas.
Taip pat kitas faktas, kad nėra gera situacija šioje sistemoje ir nieko nėra pasakyta, kad taip yra dėl moterų arba, kad jos yra priežastis, jog nelabai geri dalykai vyksta švietimo sistemoje. Visos tos kritikos strėlės ir ietys kažkodėl yra labai tendencingai ir specialiai pagamintos – tyčia imta ir pritempta, įdėta jai į lūpas, ką jie (kritikai – „Delfi“) esą pagalvojo, nors mes puikiai žinome, ką ponia pasakė. Tačiau už ją pagalvojo kiti žmonės“.
Paprašyta pakomentuoti Arijaus Katausko atsiliepimą į G. Nausėdos feisbuko įrašą, kuriame prezidentas gynė žmoną, kad esą „jei tu kalbi ir tave blogai supranta, vadinasi, blogai kalbi“, N. Vasiliauskaitė nesutiko su tokiu viešųjų ryšių specialisto požiūriu.
„Šiuo atveju buvo tyčinis ir piktybinis, blogas supratimas ir kitas variantas, kodėl taip gali būti, bijau, kad dideliam skaičiui žmonių yra labai blogai su jų skaitymo įgūdžiais. Netikiu, kad visi šie kritikai iš tikrųjų nesuprato, kas buvo pasakyta, nes būtent teksto tekstologinė analizė elementariausiai rodytų, kad tokių teiginių, jog moteris yra priežastis dėl blogos švietimo sistemos kokybės nėra niekur pasakyta. Atvirkščiai, buvo pasakyta, kad nesusiję tokie dalykai kaip lytis ir veiklos rodiklių kažkokiame sektoriuje gerėjimas.
Tai yra reakcija į tam tikro tipo feminizmą, kuris iš tiesų yra gyvas ir aktyvus, ir teigia, kad taip, jeigu kažkokioje srityje padaugės procentiškai moterų, tuomet neva joje viskas bus geriau, nes moterys yra kažkokios kitokios – mažiau agresyvios, labiau empatiškos, daugiau bendrauja, mažiau konkuruoja ir t. t. Visa tai irgi yra lyčių vadinamieji stereotipai, esą, jos tokios, jeigu ne dėl prigimties, tuomet dėl auklėjimo.
Tiesiog pirmoji ponia reagavo į tokio tipo diskursą ir šioje vietoje yra kito tipo feministinė pozicija, ne antifeministinė, ne patriarchalinė, bet kaip tik buvo pasakyta, kad nepriklausomai nuo lyties žmonės gali atlikti pačias įvairiausias veiklas. Tai yra tiesiog nesusiję faktoriai, lygiai taip pat, jei švietimo sistemoje padaugės arba pamažės mėlynankių arba ilgakojų, rodikliai nei pagerės, nei pablogės. Tiesiog buvo į tai reaguojama ir viskas, daugiau nieko čia kažko skandalingo nėra pasakyta“.
Paklausta, ar Prezidento reakcija, kurią jis paviešino feisbuke buvo tinkama kaip šalies vadovui, ji sakė, kad tai tebuvo emocijos.
„Ta reakcija buvo emocinė ir ji yra žmogiškai suprantama. Taip, ji yra emocinga, hiperbolizuota, tie vaizdiniai moters-motinos buvo panaudoti be pagrindo, kadangi niekas tos motinos temos nelietė. Tačiau tai yra suprantama, kadangi Prezidentas buvo pagrįstai nustebęs, kaip neadekvačiai ir kryptingai buvo traktuojama, kas buvo pasakyta, ir paprastai tai daro tie žmonės, kurie buvo rėmėjai kito kandidato Prezidento rinkimuose, konkrečiai, Ingridos Šimonytės šalininkai.
Jis turi pagrindo įtarti, kad tai yra tiesiog organizuotas puolimas. Nesvarbu, ar mums patinka G. Nausėda kaip prezidentas, ar ne, bet taip elgtis <...> ir kiekvienoje vietoje daryti skandalą lygioje vietoje yra, švelniai tariant, negražu“.
Jokios krizės nėra
Viešųjų ryšių specialistas L. Kontrimas, savo ruožtu, norėjo visiems komunikatoriams-profesionalams, kurie tokiais save laiko, priminti vieną tiesą.
„Eikite skaityti pirminių šaltinių. Šis faktas ir ši istorija, kuri yra dabar kilusi apie prezidentienę, yra pseudoįvykis arba komentarų komentavimas. Aš jums pacituosiu, ką įraše yra pasakiusi ji pati apie tuos 79 proc. moterų: „Ar jos yra įgalintos, kaip nors pakeisti švietimo sistemą, ar yra mechanizmų ir kur yra klaidos?“. <...> „Ir tegul moterų balsas skamba stipriai“. Štai yra citata, o dabar nežinau, ką mes aptarinėjame?
Aptarinėjame tipišką pseudoįvykio atvejį ir kuo skiriasi normali visuomenė nuo truputį medijų paveiktos, bet ne žiniasklaidinės, o absoliučiai „geltonosios“ medijos? Tuo, kad normaliose visuomenėse einama ir gilinamasi į faktą ir esmę, ne tiek į išraiškos sakinius. Taip, irgi būna, jeigu nederamai sakoma, pakritikuojama, bet vis dėlto gilinimasi, ką tas žmogus norėjo pasakyti“.
Jo nuomone, visų šių įvykių negalima vadinti prezidentūros komunikacine krize, nes būtų per daug sutirštintos spalvos.
„Krizės turi visiškai kitokią spiralę ir kitaip jos gimsta. Dabar dėl tų pageidaujamų arba nepageidaujamų moderatorių – kiek aš perskaičiau reakcijas ir atsiliepimus abiejų pusių, viskas yra taip: tai yra renginys, kurį rengia ir Prezidentūra, vadinasi, tie žmonės, kurie dalyvauja renginyje, turi visas teises siūlyti savo pranešėjus, moderatorius ir t. t. Tai yra normali etika ir jeigu kas nors yra organizavęs nors vieną renginį, tą žino.
Aš taip pat noriu pasakyti, kad pastebiu ir tai yra labai ryšku, jog prezidento atžvilgiu pakankamai kryptingai yra formuojama negatyvi nuomonė. Nežinau, kodėl, ir kaip taip atsitiko, bet jis tiesiog turi suprasti, kad ateina laikas, kai atsiranda žmonių, kurie jo nemyli, nemėgsta ir kiekviena proga kritikuos“.
L. Kontrimas apibendrino, kad komentarų komentarai sukuria įspūdį, kad yra krizė, bet realiai jos nėra.