Iš visų didžiųjų partijų išsiskiria Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija, kuri savo rinkimų programos nepateikia. Partija apsiriboja darbų, kuriuos siektų įgyvendinti penkiose prioritetinėse srityse, sąrašu.

LVŽS prie programinių dokumentų priskiria strateginius valstybės raidos dokumentus: 2021–2030 metų nacionalinės pažangos planą, Lietuvos ateities ekonomikos DNR planą bei Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą 2021–2030 m. Vis dėlto, reikia atkreipti dėmesį, kad šiuos dokumentus parengė Vyriausybė, o tai reiškia jie parengti ir kitų dabartinėje valdančiojoje koalicijoje dalyvaujančių partijų vardu. Dėl to jų nepriskiriame partijos programai.

Pateikiame jų vertinimą.

Naudingas siūlymas

LVŽS programos: „Kultūros srityje – tobulinsime visų kultūros sričių finansavimo programas, kad jos geriau atitiktų kiekvienos srities specifiką, valstybinio ir nevalstybinio sektoriaus poreikius, leistų įgyvendinti tiek profesionaliojo meno, tiek etninės kultūros prioritetus. Drauge stiprinsime kūrybinių industrijų ir inovacijų sritis.“

Toliaregiška politika – pasiūlymas, turintis ilgalaikių teigiamų pasekmių. Nors autoriai ir nedetalizuoja, kaip konkrečiai planuojama keisti kultūros sričių finansavimą, panašu, kad planuojama padidinti konkurenciją, išplečiant finansuojamų kultūros sričių ratą. Patrauklios sąlygos gali lemti net kultūros sektoriaus, kuris įprastai Lietuvoje nesiejamas su komercializacija, suklestėjimą. Tai įrodo pelno mokesčio lengvatos filmų gamybai pavyzdys.

Pastaraisiais metais užsienio filmų gamintojai vis dažniau pasirenka Lietuvą. „Černobylis”, „Karas ir taika“, ,,Jaunasis Volanderis” – tai tik dalis garsiau nuskambėjusių mūsų šalyje filmuotų serialų. Žinoma, kurti palankias sąlygas veiklai reikėtų ne sukuriant vienam sektoriui pritaikytas lengvatas, o tokią mokestinę, teisinę ir kt. Aplinką, kuri į Lietuvą viliotų visų industrijų ir inovacijų kūrėjus.

Prieštaringas siūlymas

Iš LVŽS programos: „Pelno mokesčio lengvatos, identiškoms lengvatai, taikomai LEZ, ne mažiau 1 mln. eurų investiciniams projektams kaimiškose vietovėse iki 1000 gyventojų ir sukuriantiems ne mažiau 20 darbo vietų, įvedimas.“

Dviprasmiškas siūlymas. Galima sutikti su projekto iniciatorių noru spręsti regionų problemas. Atskirtis tarp savivaldybių išlieka didelė, o socialiniai rodikliai gerėja netolygiai: štai Lazdijų r. registruoti bedarbiais rugpjūčio mėn. buvo beveik penktadalis darbingo amžiaus gyventojų, o Klaipėdos r. jų dalis siekė 7,5 proc., Kretingoje – 8,6 proc., Birštone – 8,4 proc. Vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ Šalčininkų r. antrąjį šių metų ketvirtį siekė 1014 eurų, kai kaimynystėje gyvenantys vilniečiai galėjo pasidžiaugti 1609 eurus siekiančia alga.

Sunkiausiai besiverčiantys regionai turi bendrą bruožą – itin mažas, kai kuriose savivaldybėse vos kelis eurus žmogui siekiančias investicijas. Tačiau vargu, ar siūloma lengvata padės išspręsti regionų problemas. Įsivaizduokime, jei savivaldybėje nori įsikurti investuotojas, kurio planuose – 500 darbuotojų galinti įdarbinti gamykla.

Joje turėtų dirbti kas antras savivaldybės gyventojas! Be to, stambiesiems investuotojams, Vilniuje ir Vilniaus rajone investuosiančioms 30 mln. eurų ir įdarbinsiančioms 200 darbuotojų, o kitoje šalies teritorijoje – atitinkamai 20 mln. ir 150 darbuotojų nuo kitų metų galios pelno mokesčio lengvatos. Užuot skirsčius investicijas pagal tai, kur jos daromos ir pagal įmonių dydį, geriau būtų paskatinti bendrą verslo aktyvumą. Pavyzdžiui, neapmokestinant reinvestuojamo pelno.

Neigiamų pasekmių galintys turėti siūlymai

Iš LVŽS programos: „vaiko pinigų indeksavimo mechanizmo sukūrimas ir 13-osios pensijos įvedimas“.

Brangu mokesčių mokėtojui – didžiausią neigiamą poveikį biudžetui turintis pasiūlymas. Vaiko pinigai – tai universalios paramos forma auginantiems vaikus, kai pagalba skiriama nevertinant, ar asmenims ji yra būtina. Visoms šeimoms, net ir pasiturinčioms, mokama išmoka neleidžia labiau padėti tiems, kuriems pagalba yra būtina.

Be to, būtina nepamiršti, kad „vaiko pinigai” tik pakeitė papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį, anksčiau skirtą dirbantiems tėvams, auginantiems vaikus. T. y. „vaiko pinigai” yra iš esmės mokami iš pačių tėvų kišenės. Vaikus auginantys dirbantys tėvai būtent ir galėtų būti remiami per mažesnius mokesčius, o su sunkumais susiduriančioms šeimoms turėtų būti padedama skiriant, pavyzdžiui, socialines pašalpas.

13-osios pensijos įvedimas – tai užmaskuotas pensijų didinimas, kuris būtų atliekamas nesiremiant pensijų indeksavimo mechanizmu. Pensijų indeksavimo mechanizmas (kai pensijų augimas priklauso nuo to, kaip auga ekonomika, darbo vietų skaičius ir atlyginimai, o kartu – ir mokestinės pajamos iš kurių ir yra mokamos pensijos) buvo įvestas norint sumažinti pensijų politizavimą, kai politikai nori padalinti dovanų ne pagal valstybės kišenę tokiai svarbiai visuomenės grupei, kaip senjorai. Tam jie ir pasitelkia tokius įrankius, kaip vienkartinė 200 eurų dydžio išmoka ar 13-oji pensija.

Deja, nenurodoma, koks būtų šios pensijos mokėjimo šaltinis. Taip pat – kuo 13-oji pensija būtų pranašesnė už paprastą pensijų padidinimą – kai didesnę pensiją senjoras gautų kas mėnesį ir galėtų naudoti papildomas lėšas iškart, užuot jas gavęs, pavyzdžiui, metų gale.

Foto: LLRI

Iš LVŽS programos: „valstybinio banko įsteigimas“

Atgal į praeitį – grįžimas prie planinės ekonomikos. Vienas iš argumentų, kurį dažnai naudoja valstybinio banko šalininkai, yra tai, kad esami komerciniai bankai nefinansuoja reikalingų projektų. Tačiau ne visi norimi įgyvendinti projektai yra ar bus pelningi – bankai šią atranką ir atlieka. Valstybinis bankas, jei jam taikomi tokie patys reikalavimai ir apribojimai, kaip privatiems, negalės nei gauti pigesnių kredito išteklių, nei atlikti pigiau operacijų, ypač jei imsis finansuoti mažiau pelningus projektus.

Galima sutikti, kad lygiomis sąlygomis veikiantis naujas bankas padidintų konkurenciją rinkoje, tačiau tai būtų labai brangus būdas, nes jis būtų kuriamas mokesčių mokėtojų lėšomis, jie, jei bankas būtų nepelningas, ir dengtų nuostolius. Daug pigiau ir saugiau yra stengtis pritraukti į rinką naujų privačių bankų ir plėtoti finansų rinką sudarant palankias sąlygas naujos kartos finansų institucijoms. Taip pat būtina pabrėžti, kad prielaida, jog valstybinis bankas veiks lygiomis sąlygomis su komerciniais yra labai mažai tikėtina. Nebūtina politikams dalyvauti banko valdyboje ar stebėtojų taryboje, kad bankas priimtų politizuotus sprendimus.

Iš LVŽS programos: „Švietimo ir mokslo srityje – aukštojo mokslo finansavimo sistemos, grįstos valstybės sutartimis su aukštojo mokslo institucijomis, įdiegimas ir valstybės finansavimo visiems pirmos pakopos studentams, kurie tenkina valstybės nustatytus gerai besimokančio kriterijus, užtikrinimas“

Vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Valstybės sutartimis su aukštojo mokslo institucijomis išties bandoma spręsti problemą, kuri atsiranda dėl švietimo finansavimo – studijuojantieji nemokamose bakalauro studijose renkasi ne tas profesijas, kurių reikia darbo rinkai.

Nors esame lyderiai tarp šalių, kuriose didžiausia gyventojų dalis turi aukštąjį išsilavinimą, ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, universitetai kritikuojami, kad į studijas priima studentus, kurie neatitinka aukštojo mokslo standartų, „neatspindi“ ir paties aukštojo mokslo kokybė. Valstybės finansuojamos bakalauro studijos visiems studentams šią problemą tik gilintų.

Dar daugiau nemotyvuotų studentų rinktųsi aukštojo mokslo studijas vien „dėl diplomo”, užuot, pavyzdžiui pasirinkę profesines studijas, kurias baigę specialistai dažnu atveju yra daug paklausesni darbo rinkoje. Esminė švietimo problema Lietuvoje yra jo kokybė, ją reikėtų ir spręsti. Siūloma priemonė vestų tik kiekybės didinimo linkme, o mokslo kokybės problemą, kurią pabrėžia visi šveitimo ekspertai, ilguoju laiku tik gilintų.

Iš LVŽS programos: „Valstybės valdymo srityje – vicepremjero pareigybės įvedimas. Ši pareigybė užtikrintų sklandų ir nenutrūkstamą Vyriausybės darbą tuo atveju, kai Ministras Pirmininkas turi būti pavaduojamas“

Nepagrįstas ir brangus pasiūlymas. Pasiūlymo rengėjai nepagrindžia, kodėl Lietuvai būtina vicepremjero pareigybė. Net jei premjeras ne visuomet gali atlikti savo pareigas, dėl, pavyzdžiui, kasmetinių atostogų ar ligos, jį pavaduoja vienas iš ministrų. Remiantis logika, jog Ministro Pirmininko pareigos turėtų būti atliekamos nenutrūkstamai, gali būti pagrįstas ir kitų svarbių pareigybių dubliavimas, pavyzdžiui, Prezidento ir pan.

Būtina pabrėžti, jog šių pareigybių išlaikymas yra brangus – ir ne tik todėl, kad daug kainuoja aukščiausio lygio profesionalų darbo užmokestis, bet ir dėl to, kad jiems taikomi specialūs protokolo bei saugumo reikalavimai. Štai 2014 m. Ministro Pirmininko rezidencijos renovacija kainavo daugiau nei pusantro milijono eurų. Net ir jai stovint tuščiai jos išlaikymas kas mėnesį kainuoja bent kelis tūkstančius eurų.