Naudingiausi pasiūlymai

Iš LSDP programos: „Mokymosi visą gyvenimą čekių sistema leis didelei visuomenės daliai gauti tikslinę finansinę paramą ir savo nuožiūra ją panaudoti profesinių kompetencijų įgijimui, tobulinimui.“

Dirbti ir užsidirbti dabar – didesnę laisvę veikti užtikrinantis pasiūlymas. Šiuolaikinė ekonomika yra ypač dinamiška, žmonių įgytos kvalifikacijos ir rinkos poreikiai neatitinka nuolat. Klausimų kelia tik mastas ir pastangos, kurių reikės žmogui nuolatiniam profesinės kvalifikacijos kėlimui ir persikvalifikavimui. Esama užimtumo skatinimo ir perkvalifikavimo sistema yra nepritaikyta veikti lankstumo reikalaujančiomis ekonominėmis sąlygomis.

Juo labiau, joks centrinis ar mokslinis organas negali suplanuoti, kokių specialybių reikės ateinančiais metais. Todėl vienintelis sprendimas – maksimalus persikvalifikavimo sistemos lankstumas, kuomet pats žmogus nusprendžia, kokių žinių ar mokymų jam reikia, ir iš ko jis nori mokymo paslaugas pirkti. Be to, tai išplėstų paslaugų teikėjų ratą, atpigintų šias paslaugas, padarytų prieinamas inovacijas – tiek profesinių kompetencijų, iš kurių galima būtų rinktis, tiek mokymo metodų prasme.

Iš LSDP programos: „Taikysime pelno mokesčio lengvatas reinvestuojamam pelnui.“

Nepopuliaru, bet būtina – sprendimai, kuriuos būtina įgyvendinti, nors jie ir nepriduoda politinio populiarumo balų. Mėgstame didžiuotis, kad verslo sąlygas vertinančiame Pasaulio banko tyrime „Doing Business 2020“ Lietuva iškopė į 11 vietą. Tai aukščiausia Lietuvos pasiekta vieta nuo šio reitingo skelbimo pradžios. Tai lydėjo kasmet vis nauji tiesioginių užsienio investicijų rekordai, suklestėjusi fintech ir startup ekosistema, gerėjantys tarptautinės migracijos rodikliai, pavydėtina pramonės ir eksporto plėtra.

Deja, mokesčių sistemos patrauklumą vertinančiuose reitinguose nuo kaimynių Latvijos ir Estijos vis dar atsiliekame. Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių apmokestina atgal į verslą investuojamą pelną. Tai iliustruoja ir mažesnis nei šiose šalyse sukauptų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui dydis. Tad „užmigti ant laurų“ nevalia. Latvijoje ar Estijoje bendra pajamų ir pelno mokesčio našta siekia 20 proc., o Lietuvoje šie mokesčiai kartu sudaro apie 28 proc. pelno prieš mokesčius. Tad reinvestuojamojo pelno neapmokestinimas būtų teisingas žingsnis konkuruojant dėl investicijų.

Iš LSDP programos: „Paprastinsime administracines taisykles ir procedūras piliečiams bei verslui“

Įsisenėjusių problemų sprendimas – ilgai atidėlioti, tačiau būtini sprendimai. Vyriausybė oficialiose ataskaitose skelbia, kad administracinė našta verslui per 2019 m. buvo sumažinta 12,8 mln. eurų, o per pastaruosius šešerius metus daugiau kaip 122 mln. eurų. Visgi, kiti pačios valdžios institucijų atliekami tyrimai rodo, kad tam tikrose situacijose gyventojai ir verslas susiduria net su administracinės naštos didėjimu, kuris, deja, dažnai nebūna įvertintas.

Pavyzdžiui, administracinės naštos mažinimo stebėsenos ataskaitose oficialiai teigiama, kad galimybė nebepildyti popierinių kasos aparatų žurnalų turėjo sumažinti administracinę naštą šalies įmonėms 70 mln. eurų, tačiau prisitaikymo prie naujos tvarkos išlaidos – daugiau kaip 68 milijonai, neįtraukiamos. Panaši situacija su išmaniąja mokesčių administravimo sistema. Ji turėjo atnešti naudos už 44 mln., tačiau auditas parodė, kad nauda buvo mažesnė už milijoną.

Bandant spręsti įvairias viešojo gyvenimo problemas – nuo produktų saugumo, aplinkosaugos iki kovos su „šešėliu“ – kuriami nauji reguliavimai. Tada jie taisomi, tobulinami, o blogiausia, kad dažnai kurpiami papildomi. Savireguliacinės alternatyvos, paskatos ekonomikos dalyvių elgesio pokyčiams, švietimas – nepakankamai išnaudojamos, dėl to ir įvairios apklausos rodo, kad gyventojai nejaučia, kad mažėtų popierizmo.

Gintautas Paluckas

Iš LSDP programos: „Epidemiologinę situaciją turi valdyti specialistai, o ne politikai.“

Toliaregiška politika – pasiūlymas, turintis ilgalaikių teigiamų pasekmių. Pastarorosios krizės metu pasigedome savalaikio glaudaus ir kolegialaus bendradarbiavimo su specialistais. Tai nėra trumpalaikė ar tik su COVID19 susijusi problema. Epidemiologijos politizavimas sukelia abejonių dėl situacijos valdymo kokybės, nesuteikia gyventojams reikalingo pasitikėjimo, be to sukuria valdantiesiems sąlygas išplėsti savo įgaliojimus. Panašaus pobūdžio ir anksčiau nepatirtų grėsmių įprastam valstybės gyvenimui gali kilti ir daugiau. Be to, esama situacija kuria precedentą ateities vyriausybėms ieškoti pretekstų, kaip, prisidengus viešu interesu, nesilaikyti jiems teisės aktais numatytų įpareigojimų.

Prieštaringi pasiūlymai

Iš LSDP programos: „Vietoj viso pacientų srauto nukreipimo į kelias didžiąsias įstaigas ir begalinių eilių sukursime tvarų, vieningai koordinuojamą ir prieinamą pacientams asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklą visuose regionuose.“

Dviprasmiška nuostata. Teisingai įvardijama problema, kad konsoliduojant gydymo įstaigas padidėja srautas didžiosiose. Tačiau sukurti tvarų ir prieinamą pacientams visuose regionuose sveikatos priežiūros tinklą, kuris laiku teiktų kokybiškas ir dar už tai neprimokant, nepavyko nei vienai valstybei. Bet kuriuo atveju kažkas nukenčia: arba tinklo tankis, arba paslaugų suteikimo greitis, arba kokybė.

Netgi tose šalyse, kur finansavimas yra gerokai dosnesnis nei Lietuvoje, sveikatos paslaugų kokybė, prieinamumas ir tvarumas nėra visus tenkinantys, tad nuolat investuojama į efektyvumo ir kokybės didinimą: įvedami konkurencijos elementai, didinamos legalios pacientų priemokos, vertinami kokybiniai rodikliai.

Iš LSDP programos:Sodros pensija bus ir toliau indeksuojama, atsižvelgiant į darbo užmokesčio augimą, užtikrinant pajamų pakeitimo normą, artimą ES šalių vidurkiui. Antrąją pensijų pakopą transformuosime į privačiomis įmokomis finansuojamą sistemą, kuri galėtų reformuotis į kolektyvinio dalyvavimo profesinius pensinius fondus. Dabartinė trečioji pensijų pakopa turi būti palikta privačiai asmenų iniciatyvai ir neremiama mokesčių lengvatomis, nes ja daugiausiai naudojasi pasiturintieji."

Dviprasmiška nuostata. Lietuvoje pensijos (visų pakopų) pakeitimo norma 2018 m. sudarė 40 proc., tai reiškia, kad Lietuvoje pensininkas vidutiniškai gauna 40 proc. savo buvusio atlyginimo, ES šalių vidurkis – 58 proc. Atotrūkis pakankamai didelis, ir net jei darbo užmokestis Lietuvoje toliau kils, ES šalių proporcija nebus pasiekta. Priešingai, prognozuojama, kad ateityje ji mažės dėl demografinių priežasčių. Tačiau 50 proc. buvusio atlyginimo proporciją galima pasiekti, jei ekonomika augs sparčiai, o kartu su ja plėsis II ir III pensijų kaupimo pakopos.

Todėl norint, kad Lietuvoje senjorai gyventų labiau pasiturinčiai, ypač aktualu vystyti antrą ir trečią pensijų pakopas – tiek privalomą, tiek savanorišką kaupimą kuo įvairesniais būdais bei instrumentais. Profesiniai pensijų fondai nebeatitinka ekonomikos ir darbo rinkos realijų (konkreti visam gyvenimui pasirinkta profesija nyksta kaip reiškinys – ją keičia mokymasis visą gyvenimą) todėl nėra perspektyvi alternatyva.

Iš LSDP programos: „Baudos už neteisėtą mokesčių vengimą turi būti smarkiai padidintos — turi nelikti ekonominių paskatų vengti mokesčių.“

Dviprasmiška nuostata. Šis siūlymas nepasieks keliamo tikslo. LLRI atliko šešėlinės ekonomikos tyrimą šešiose šalyse, kuris parodė, kad būtent Lietuvoje (54 proc.) ir Latvijoje (48 proc.) daugiausiai iš tirtų šalių yra manančiųjų, kad baudos už nelegalų darbą yra griežtos ir ypač griežtos. Nepaisant to, iš visų tyrime dalyvavusių šalių, nelegalus darbas labiausiai paplitęs būtent Lietuvoje ir Latvijoje.

Apie pusė gyventojų Švedijoje bei Estijoje mano, kad baudos už nelegalų darbą yra švelnios arba labai švelnios, tačiau čia jis paplitęs mažiausiai iš visų tirtų šalių. Tad svarbu suprasti, kad ekonomines paskatas vengti mokesčių sukuria ne baudų mažumas. Paskatas vengti mokesčių sukuria dideli mokesčiai ir reguliacinė našta, įskaitant ir mokesčių administravimo naštą. Kuo mokesčiai aukštesni, o reguliacinė našta didesnė, tuo daugiau ekonominių paskatų veikti šešėlyje.

Iš LSDP programos: „Viešieji pirkimai: trumpinsime procedūras; supaprastinsime pirkimus būtiniausioms ir skubiausiems pirkimams; konsoliduosime didžiuosius pirkimus. Įtrauksime aplinkosaugos, regioninės plėtros, socialinius ir sveikatos kriterijus. Apibrėšime, kad naudingiausias pasiūlymas – ne pigiausias, o atsižvelgiant į visas gyvavimo ciklo išlaidas ir CO2 sumažinimą, tausojančią plėtrą, žiedinę ekonomiką.“

Dviprasmiška nuostata. Visiems aktualu, kad viešųjų pirkimų procedūros užtruktų trumpiau ir būtų aiškesnės. Taip pat labai aktualu, kad perkančios organizacijos nusipirktų tuos produktus, kurių jiems reikia, kartu nesudarant prielaidų korupcijai. Čia nurodyti papildomi socialiniai, sveikatos ir kiti kriterijai kelia dar vieną papildomą tikslą – skatinti būtent juos atitinkančias prekes ir paslaugas. Tačiau jie niekaip nepadės nei sutrumpinti, nei supaprastinti procedūrų, nei jų atpiginti, nei padėti įstaigoms nusipirkti to, ko joms reikia, nei išvengti korupcijos.

Neigiamų pasekmių galintys turėti siūlymai

Iš LSDP programos: „Įsteigti valstybinį plėtros banką, kuris šalia klasikinių investavimo į plėtrą priemonių turėtų ir platų socialinį mandatą. <...> užtikrinant skaidrų ir veiksmingą jo valdymą be mažiausios galimybės politikams dalyvauti valdyboje ar stebėtojų taryboje.“

Brangiausia mokesčių mokėtojui – didžiausią neigiamą poveikį biudžetui turintis pasiūlymas.

Šios priemonės teikiamos, referuojant į problemą, kad esami komerciniai bankai nefinansuoja reikalingų projektų. Tačiau ne visi norimi įgyvendinti projektai yra ar bus pelningi – bankai šią atranką ir atlieka. Valstybinis bankas, jei jam taikomi tokie patys reikalavimai ir apribojimai, kaip privatiems, negalės nei gauti pigesnių kredito išteklių, nei atlikti pigiau operacijų, ypač jei imsis finansuoti mažiau pelningus projektus.

Galima sutikti, kad lygiomis sąlygomis veikiantis naujas bankas padidintų konkurenciją rinkoje, tačiau tai būtų labai brangus būdas, nes jis būtų kuriamas mokesčių mokėtojų lėšomis, jie, jei bankas būtų nepelningas, ir dengtų nuostolius. Daug pigiau ir saugiau yra stengtis pritraukti į rinką naujų privačių bankų ir plėtoti finansų rinką sudarant palankias sąlygas naujos kartos finansų institucijoms.

Taip pat būtina pabrėžti, kad prielaida, kad valstybinis bankas veiks lygiomis sąlygomis su komerciniais yra labai mažai tikėtina. Nebūtina politikams dalyvauti banko valdyboje ar stebėtojų taryboje, kad bankas priimtų politizuotus sprendimus.

Iš LSDP programos: „Panaikinsime privačių ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigų privilegijas. Privačias švietimo įstaigas finansuosime taip, kaip ir valstybines (savivaldybių) įstaigas, taikant tokius pačius kokybės reikalavimus ir neleidžiant imti papildomą mokestį už mokslą. Taip pat ribosime vaikų atrankų į mokyklas vykdymą.“

Atgal į praeitį – grįžimas prie planinės ekonomikos. Iš konteksto reikia suprasti, kad privilegija yra teisė imti mokestį už teikiamą paslaugą. Toks traktavimas demonstruoja švietimo kokybės svarbos ir žmonių poreikių įvairovės nesupratimą arba jų ignoravimą. Privačios mokyklos teikia paslaugas, už kurias vaikų tėvai savo pasirinkimu sumoka, nors galėtų leisti vaikus į nemokamą viešąją mokyklą.

Tarp motyvų yra ne tik aukštesnės kokybės švietimo siekis, bet neretai ir specifinių vaiko poreikių tenkinimas, kurio viešosios mokyklos su standartizuotu mokymu ir didelėmis klasėmis net ir norėdamos patenkinti negali. Draudimas mokykloms vykdyti atrankas pagal mokinių žinias yra nukreiptos prieš elitizmą švietime. Vis dėlto, tėvai visada sieks geresnio išsilavinimo savo vaikams, tad panaikinus galimybę taikyti legalias atrankas, bus randami kiti būdai – pavyzdžiui, fiktyvus prisirašymas norimoje gyvenamoje vietovėje.

Beje, tai vyksta ir šiuo metu – tad elitizmas švietime egzistuoja ir tarp tų mokyklų, net ir valstybinių ir nevykdančių formalios atrankos. Kokybiškos švietimo paslaugos yra didžiausia Lietuvos švietimo aktualija. Jas visų pirma reikia sukurti, o po to žiūrėti, kad kuo daugiau vaikų jas gautų. Taigi produktyvu būtų visokeriopai skatinti mokyklas sukurti prielaidas kokybei: pritraukti ir ugdyti kompetetingus mokytojus, išbandyti ir įdiegti veiksmingas metodikas.

Iš LSDP programos:Paskolas studijoms teiks ne komerciniai bankai, o valstybės valdomas Valstybinis studijų fondas.“

Atgal į praeitį – grįžimas prie planinės ekonomikos. Tokie valstybės valdomi fondai nėra nei rinkos subjektai (kaip komerciniai bankai), nei valstybės institucijos (kaip ministerijos), nei akademinės įstaigos (kaip universitetai) ir yra būdingi planinės ekonomikos veikėjai. Jų neapibrėžta padėtis programuoja neskaidrumą ir neefektyvumą. Be to, jų veikla išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Teikdami šį pasiūlymą LSDP net neargumentuoja, kuo blogos dabar bankų teikiamos studijų paskolos.

Iš LSDP programos: „Sutvarkysime būsto nuomos rinką, įstatymiškai suderinsime nuomininkų ir savininkų interesus.“

Atgal į praeitį – grįžimas prie planinės ekonomikos. Įstatymai numato prievoles, o interesai derinami skirtingoms pusėms juos betarpiškai derinant ir susitariant. Tiek nuomotojų, tiek nuomininkų interesai yra labai skirtingi, tam ir sudaromos jų individualios sutartys. Vieniems nuomotojams bus svarbiausia išnuomoti brangiai, kitiems – nuomininkų patikimumas (kaip jie jį supranta), tretiems – galimybė prireikus nutraukti kontraktą.

Vieniems nuomininkams svarbiausia bus kaina, kitiems avanso dydis, tretiems – ilgalaikė sutartis. Dar kiti apskritai patys nesivargina tartis, o samdo tam tarpininkus. Dėl to, įstatyme turėtų būti numatomos tik bendriausios teisės, visų pirma ginančios nuosavybę ir sutarčių laisvę. Interesų suderinimas įstatymo būdu yra ne demokratinės visuomenės atributas.

Foto: LLRI

Iš LSDP programos: „Kiekvienas neturintis pakankamai lėšų asmuo turi teisę gauti tinkamo dydžio minimalias pajamas, užtikrinančias gyvenimą, kuris nežemina žmogaus, leidžiančias įsigyti būtinųjų prekių ir paslaugų.“

Vilkas avies kailyje – pasiūlymas gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turėsiantis neigiamų pasekmių. Jei žmonės, kurie gali dirbti, gaus pašalpas, leidžiančias jiems be įtampos patenkinti poreikius, motyvacija dirbti dar sumažės. Jau iki pandemijos nedarbo spąstai Lietuvoje siekė 87,8 proc., kai ES vidurkis buvo 74,5 proc., o Estijos – vos 32,2 proc.

Šis rodiklis svarbus formuojant socialinę politiką, nes parodo, kurią dalį nedirbančiojo gaunamos socialinės išmokos sudaro jo pajamose, kurias jis gautų, jei įsidarbintų. Socialinė politika turi būti sistemiška, ir įgalinanti žmones. Gyvenimas iš pašalpų žalingas ne tik šalies ekonomikai, bet ir patiems taip gyvenantiems žmonėms bei jų vaikams.

Iš LSDP programos: „Garantuosime, kad visiems įstojusiems mokslas pirmąjį semestrą būtų nemokamas. Nustatysime nemokamą švietimo sistemą.“

„Valstybė galėtų žengti dar toliau užtikrinant visuotinį aukštojo mokslo prieinamumą bei deramas studentų socialines sąlygas.“

Vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Lietuva yra tarp pirmaujančių ES šalių pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių, o aukštojo mokslo prieinamumas nėra jokia problema. Siūloma politika turėtų didelės ir ilgalaikės žalos visuomenei, ekonomikai, mokslui ir netgi mentalitetui. Esminė švietimo problema Lietuvoje yra jo kokybė. Kokybės trūkumas, viena vertus, kyla iš aukštųjų mokyklų negebėjimo ją suteikti, kita vertus, iš mažos studentų motyvacijos.

Abiems procesams reikalinga motyvacija stengtis, kuri sukuriama, kai gerai dirbantys (mokyklos, fakultetai, atskiri dėstytojai) turi daugiau resursų, o geriau besimokantys moksleiviai įstoja į labiau norimą specialybę ir atitinkamai vėliau gali rinktis labiau norimą darbą. Jei aukštasis mokslas yra nemokamas visiems, susilpnėja motyvacija atsakingai rinktis savo kelią: rinktis profesinį parengimą užuot stojus į universitetą, stengtis gerai mokytis, siekiant įstoti į nemokamas vietas.

Tokioje aplinkoje net motyvuotiems pedagogams vargiai pavyktų gerai išmokyti tokius nemotyvuotus studentus. Atitinkamai aukštosios mokyklos negalėtų pakelti savo mokymo lygio, nes studentai būtų silpni ir neišbandę savo pasirinkimo papildomomis pastangomis.

Iš LSDP programos: „Įvesime papildomą koeficientą darbui mažiau patraukliose ar rečiau apgyvendintose teritorijose. Skirsime tikslinį finansavimą mokinių pasiekimams gerinti prasčiau veikiančiose mokyklose.“

Vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Šis siekis gali atrodyti patrauklus tų atokių rajonų politikams, siekiantiems išlaikyti darbo vietas ar formalų prestižą, kad mokykla egzistuoja, tačiau šis noras patenkinamas stipriai neproporcingų biudžeto lėšų ir tose mokyklose besimokančių vaikų sąskaita.

Žurnalo „Reitingai“ tyrimas atskleidė, kad kuo prastesnius rezultatus mokykla demonstruoja, ir kuo joje yra mažiau vaikų, tuo vieno mokinio išlaikymas yra brangesnis. Yra mokyklų, kuriose vieno mokinio išlaikymas kainuoja 5–7 tūkst. eurų per metus, o mokinių žinios vienos prasčiausių šalyje, kai tuo tarpu gerus rezultatus demonstruojančiose mokyklose mokinio išlaikymas gali atsieiti 1300 eurų.

Ištuštėjusios mokyklos negali ugdyti kokybiškai, nes didžiąją dalį lėšų „suvalgo“ pastatų išlaikymas. Efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą per metus būtų galima sutaupyti apie 25 mln. eurų.

Iš LSDP programos: „Gyventojų pajamų mokesčių progresyvumo didinimas.“

Vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Mažiau uždirbančiam žmogui gali atrodyti patrauklu, kad daugiau uždirbantis mokės neproporcingai (o progresyviai) daugiau mokesčių. Tačiau, kai jis pats, įdėjęs pastangų, uždirbs daugiau arba pabaigęs geras studijas jo vaikas turės mokėti tokius mokesčius, jam tai neatrodys teisinga.

Norint uždirbti daugiau, reikia įgyti reikiamas kvalifikacijas, ir kad rinkoje būtų darbdavių, kurie tokius darbus siūlytų. Lietuvoje deklaruojama, ir LSDP pasisako už didesnės pridėtinės vertę kuriančią ekonomiką. Ji neįmanoma be aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kurių Lietuvoje nepakanka ir dėl kurių reikia nuolat konkuruoti su kitomis šalimis, visų pirma Latvija ir Estija.

Jei Lietuvoje GPM tarifai daugiau uždirbantiesiems bus aukštesni nei kitose, ypač – kaimyninėse šalyse, mes pralošime šioje konkurencinėje kovoje. Siekis sukurti pažangią, didesnės pridėtinės vertės ekonomiką, liks nepasiektas. Kartu liks nepasieksime ir didesnės gerovės – didesnių atlyginimų, pensijų ir mažesnės migracijos.

Iš LSDP programos: „Adekvatus ir visiems privalomas turto mokestis (numatant saugiklius socialiai pažeidžiamoms grupėms), savivaldybių sprendimu.“

Tiksinti bomba – nenumatytų, neapgalvotų pasekmių turintis pasiūlymas. Turto mokestis iš esmės yra infrastruktūros mokestis, tad subsidiarumas paliekant jį savivaldybių dispozicijai yra normali praktika. Tačiau apgaulingai skamba deklaracija dėl mokesčio visuotinumo, kai kartu numatomos išimtys socialiai pažeidžiamoms grupėms. Jei norima, kad mokestis atneštų reikšmingų pajamų į šalies biudžetą, o didelės dalies jų neteiktų atseikėti mokesčio administravimui, o taip pat – jo būtų sunku išvengti, daryti išimtis nelogiška.

Tačiau Lietuvos padėtis su nekilnojamo turto savininkais yra unikali ir skiriasi nuo daugelio ES šalių tuo, kad čia didžioji dalis nepasiturinčių žmonių turi nekilnojamo turto. Lietuvos banko tyrimas rodo, kad 40 proc. neturtingiausių namų ūkių Lietuvoje turi sukaupę daugiau turto nei daugelyje kitų Europos šalių. Antai vidutinis Lietuvos namų ūkis, patenkantis tarp penktadalio neturtingiausiųjų, yra sukaupęs 8,5 tūkst. eurų grynojo turto, o atitinkamo euro zonos šalių namų ūkio įsiskolinimai yra didesni nei turimo turto vertė, ir jo turto balansas yra vidutiniškai 4,5 tūkst. eurų.

Dalis šių Lietuvos nekilnojamojo turto savininkų neabejotinai yra senjorai ar priklauso socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Taikyti jiems išimtis tolygu taikyti išimtis didžiajai daliai mokėtojų. Taigi nekilnojamo turto mokestis bus arba ne visuotinis, arba socialiai sunkiai pakeliamas.