Kiek Baltarusija iš tikrųjų yra savarankiška savo sprendimuose? Kiek Lukašenkai diktuoja gyvenimo sąlygas ir žaidimo taisykles Rusija ir jos oligarchai? Kuo gali baigtis prasidėjusi Baltarusijos revoliucija? Tokius klausimus laidoje aptarė R. Musnickas ir Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius.
Kaip ir buvo tikėtasi, įvyko V. Putino ir A. Lukašenkos susitikimas, o Baltarusijoje tebevyksta nemažos protesto akcijos. Paklaustas, ar šią kovą laimės revoliucija ar režimas, M. Laurinavičius komentavo, kad pirmiausia reiktų nuspręsti, kas yra vadinama laimėjimu.
„Jeigu laimėjimu mes vadiname tik Lukašenkos nuvertimą, kai po demontracijų jis galiausiai pasitraukia, tai, ko gero, nėra labai tikėtina. Visiškai atmesti tokio varianto negalima, bet sakyti, kad tai yra labai tikėtina, turbūt būtų klaidinga. Kadangi šios revoliucijos pagrindinis tikslas yra pašalinti Lukašenką, nes ji nėra nei už Rytus, nei už Vakarus, ir žmonės, kurie protestuoja tarpusavyje nesusitartų dėl socioekonominių ir politikos dalykų, bet jų vienintelis tikslas yra nuversti Lukašenką, tuomet, galima sakyti, ji jau laimėjo“.
Pasak M. Laurinavičiaus, A. Lukašenkos dienos jau yra suskaičiuotos, tik tiek, kad dabar vyksta žaidimas, kai Kremlius, nuo kurio ir priklauso šio diktatoriaus likimas, negali sau leisti net parodyti, pirmiausia Rusijos žmonėms, kad tokios revoliucijos gali būti sėkmingos.
„Pagrindinis tikslas, kurio dabar siekia Kremlius, yra lyg ir parodyti, kad revoliucija buvo nesėkminga, t. y., Lukašenka lieka valdžioje, ką rodo ir susitikimas, jog Putinas remia ir toliau rems Lukašenką trumpuoju laikotarpiu. Tačiau, jeigu žiūrėsime į vidutinį laikotarpį, kažkur metų, aš esu beveik šimtu procentu įsitikinęs, kad Putinas jau dabar ruošiasi jį pakeisti“, – teigė jis.
Analitiko nuomone, dabar yra valdžios tranzito laikotarpis, nes A. Lukašenka yra per brangus projektas projektas Kremliui.
„Paradoksalu, Kremlius, ko gero, daugiausiai prisidėjo prie to, aišku, be pačių Baltarusijos žmonių. Visų protestų negalima nuvertinti, tačiau Kremlius daug prisidėjo (kad A. Lukašenka būtų nuverstas – „Delfi“), nors ir visada buvo pagrindinis Lukašenkos rėmėjas“.
R. Musnickas paprašė pašnekovo įsivaizduoti, kad Baltarusijoje įvyksta demokratiški rinkimai, išrenkamas prezidentas, pavyzdžiui, iš tų, kurie dalyvauja revoliucijoje, sukuriama demokratiška Vyriausybė, kuri kažkokiu būdu visiškai atsiriboja nuo Kremliaus. Ar toks scenarijus yra įmanomas?
M. Laurinavičius atsakė, kad šiuo metu yra visiškai neįmanoma, nes dabar visi svertai Baltarusijoje – tiek politiniai, tiek ekonominiai, tiek kariniai ir bet kokie kiti – Rusijos rankose.
„Rusija to tikrai neleis, bet reiktų atskirti du dalykus – pirmiausia strateginį Rusijos interesą, kuris, visų pirma, yra karinis. Mes turbūt tai vadintume buferio zona, nors iš esmės, bent jau karine prasme, tai yra bendra valstybė ir bendra kariuomenė, kuri, įvairių ekspertų teigimu, yra integruota mažiausiai 90 proc., todėl labai svarbu išlaiktį šį karinį dėmenį.
Antras svarbus interesas – išlaikyti tokią Baltarusiją, galima sakyti, savo įtakos zonoje arba švelniau pasakius, sąjungininke ir kad jokiu būdu ji netaptų Vakarų sąjungininke, o ir toliau išliktų Rusijos“.
Ekspertas pabrėžė, kad neatmeta galimybės, jog ilguoju laikotarpiu galėtų kažkas Baltarusijoje galėtų pasikeisti ir kad ji visada bus Rusijos gubernija, kokią ją A. Lukašenka padarė.
„Pirmiausia, ir Putino režimas nėra amžinas ir kai jis žlugs, tada ir Baltarusija tikrai turėtų galimybę bent jau pereinamojo laikotarpio perspektyvoje pasisukti į Vakarus. Bet dabar Putino Rusija tikrai darys viską, kad Baltarusija nei kiek nepasisuktų į Vakarus, o mažiausiai išlaikytų dabartinį statusą.
Dažnai kalbame apie sąjunginę valstybę, nors ir abejočiau, kad tai yra pagrindinis tikslas, kadangi strategine prasme jie ir dabar Rusija turi viską, ko norėjo, greičiau tai būtų politinė priemonė Putinui išlikti valdžioje ir dar visokių yra teorijų. Strategine prasme jie viską turi Lukašenkos Baltarusijoje, bet dabar bandys iš to, ką turi, nieko neatiduoti“, – tikino jis.
Kita vertus, sakė M. Laurinavičius, jeigu A. Lukašenka būtų nuverstas, nuneigti arba panaikinti visuomenės veiksnio negali ir Putinas, tuomet vyks konkurencija tarp esamos Kremliaus įtakos, o ji yra įsišaknijusi visose sferose, ir bent jau dalies visuomenės lūkesčių, kad ta šalis keistųsi ne tik taip, kad vieną diktatorių pakeitė kitas, bet ir toliau.
„Turėtume dabar pripažinti, kad bent jau 70 proc. Baltarusijos visuomenės yra orientuota į Rusiją negu į Europos Sąjungą. Tai nereiškia, kad jie norėtų būti Rusijos dalimi, jokiu būdu, bet greičiau norėtų tarpinio varianto – nei su Vakarais, nei su Rusija, o kaip atskira valstybė, kuri vadovaujasi vadinamąja balanso politika. Matyt, šiuo metu didžiajai Baltarusijos daliai tas modelis būtų priimtiniausias. Tačiau jeigu žiūrėtume į pasirinkimus tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, tai šiuo metu mažiausiai apie 70 proc. baltarusių linksta arčiau Rusijos“.
Jo teigimu, net ir pačiai visuomenei keistis būtų ilgas ir sudėtingas procesas.
Palygino su Ukrainos revoliucijomis
Paklaustas, ar naujas Baltarusijos vadovas galėtų dar labiau tapti priklausomu nuo Rusijos, M. Laurinavičius pabrėžė, kad Baltarusija šiuo metu tik formaliai yra nepriklausoma, tačiau per visus praėjusius metus A. Lukašenka ją pavertė Rusijos gubernija.
„Tik pats Lukašenka turėjo iki visų šių įvykių pakankamai didelę asmeninę autonomiją – ne valstybės, o būtent asmeninę, kuria jis naudojosi. Daugiau tos Rusijos įtakos Baltarusijoje realiai būti negali. Kariuomenės jau dabar yra integruotas ir Rusijos armiją mes jau turime prie Lietuvos sienų, tik uniforma skirtinga. Baltarusijos ekonomika iš esmės visiškai yra priklausoma nuo Rusijos ekonomikos, politiškai irgi pradedant nuo visų mokslų, kuriuos baigia visi lyderiai, ir baigiant visais politiniais projektais“.
Jis akcentavo, kad patiems žmonėms ši revoliucija nėra geopolitinė ir jos lyderiai pripažino, kad nenori draugauti su Vakarais Rusijos sąskaita, ir nenori draugauti su Rusija Vakarų sąskaita.
„Netgi tokia formulė yra viešai skelbiama, kad čia nėra kažkokių geopolitinių pasirinkimų, bet yra vienas noras – pašalinti diktatorių“.
Pasak jo, jei šis diktatorius bus nuverstas ir dabartinė valdžia žlugs, atsiras bent jau galimybė išsirinkti, ką jie nori.
„Akivaizdu, kad šiuo metu tikro demokratinio proceso Baltarusijoje nebūtų, net ir žlugus šiam režimui. Tačiau Baltarusija atsidurtų labai panašioje situacijoje kaip 2004 m. atsidūrė Ukraina. Galbūt Ukrainoje tokio lygio diktatūros nebuvo, bet ta struktūra diktatūros požiūriu buvo panaši. Po Oranžinės revoliucijos į valdžią atėjo tos pačios valdžios elito žmonės – Juščenka, Tymošenko ir kiti.
Greičiausiai turėtume tokią pačią situaciją ir Baltarusijoje, kadangi 2004 m. Ukrainoje Rusijos įtaka irgi buvo milžiniška. Dabar pažiūrėkime, kokį kelią nuėjo Ukraina per tuos metus, aišku, prie to prisidėjo dar viena revoliucija ir Rusijos pradėtas karas, bet jau turime situaciją, kai ta valstybė niekaip nebegali būti laikoma Rusijos įtakos zonoje“.
Vadinasi, sako jis, tie virsmai, jei žlugtų A. Lukašenkos režimas, per tam tikrą laikotarpį yra įmanomi.
Protestuotojai per daug į ateitį nežiūri
M. Laurinavičius, atsakydamas į klausimą, ar žmonės kovoja ne tik dėl to, kad nuverstų diktatorių, bet ir pasigerintų gyvenimo sąlygas, teigė, kad dabar jie per daug į ateitį nežiūri.
„Pagrindinis tikslas yra nuversti Lukašenką ir su tuo yra siejamos jų viltys dėl geresnio gyvenimo arba apskritai, kitokio gyvenimo. Jeigu kalbėtume apie revoliucijos priežastis, turbūt taip, ko gero, viena pagrindinių yra priežasčių vartojama klišė, kad nebetinka socialinis-ekonominis kontraktas.“
Pasak jo, iki šiol Baltarusijos diktatorius žmonėms buvo pasiūlęs vadinamąjį stabilumą, bet jokiu būdu tai nebuvo geras gyvenimas, o sistema kažkiek priminė sovietinę. Tą stabilumą palaikė ir Rusija, kadangi ekonomika visada priklausė nuo Kremliaus malonės ir atėjo momentas, kai ir ji nebenorėjo dotuoti jos tokiais dideliais pinigais, tai irgi prisidėjo prie pasikeitimų.