Bet tokių dalykų kriminalinio pasaulio atstovai niekada nepamiršta. Ir – neatleidžia.

Delfi tęsia pasakojimą apie kruviną dviejų Šiaulių grupuočių karą – tik tada, kai už grotų pateko samdomi žudikai iš kaimyninės Latvijos, pareigūnai gavo įrodymų apie įvykdytus ir planuotus nusikaltimus. O tada prasidėjo sulaikymai – už grotų pateko abiem grupuotėms priklausę Šiaulių ir aplinkinių rajonų gyventojai.

Pirmąją straipsnių ciklo „Jie turėjo būti nužudyti“ dalį skaitykite paspaudę šią nuorodą.


Vienas tokių – 50 metų šiaulietis Ernestas Milius, kuris dar po Nepriklausomybės atkūrimo buvo įvardijamas Šiaulių mafijos tėvu pasikrikštijusio Vido Antonovo parankiniu – dar 1994 m. jis su gaujos nariais buvo nuteistas turto prievartavimo byloje.

Dėl nesutarimų su konkuruojančia grupuote pastaruoju metu Vilniuje gyvenęs E. Milius, įtariama, buvo pasamdęs nusikaltėlius iš Latvijos, tačiau šie buvo tokie žiopli, kad net nesugebėjo įvykdyti jo užsakymų – prie namų Šiauliuose užpultas teisėsaugai gerai žinomas kitos grupuotės vienas lyderių Mantas Žilinskas sugebėjo pasipriešinti ir vieną užpuolikų sužalojo peiliu, o paskui sekdamas jo pėdsakais išsiaiškino, jog su juo užpuolimu yra susijęs ir Šiauliuose gerai žinomo verslininko Egidijaus Šimkaus sūnus Edvinas. Jis šiuo metu vadovauja bendrovei „Kareda“.

Ernestas Milius

Po šios nesėkmės E. Milius, įtariama, parengė naują planą, kaip atkeršyti konkuruojančiai grupuotei – latviams buvo nurodyta padegti brangiakailių žvėrelių fermą. Jeigu nusikaltėliai būtų įvykdę šią užduotį, fermos savininkai būtų patyrę net apie 200 tūkst. eurų nuostolį. Bet ir šį kartą jie nesugebėjo įvykdyti užsakymo – įsiplieskusią ugnį pastebėjo sargas, kuris iškvietė ugniagesius.

Liepė atidirbti – reikės „dėti į vietą“

Po šių išpuolių konkuruojančios grupuotės šulai perėjo į puolimą – buvo nutarta keršyti E. Miliaus aplinkai: buvo užsakyta nužudyti E. Šimkų.

Šį nusikaltimą užsakė net septynis kartus už įvairius kriminalinius nusikaltimus teistas ir su Klaipėdos organizuotomis gaujomis artimus ryšius palaikęs 38 metų Vytautas Razmas iš Plungės, o nužudyti E. Šimkų turėjo dar didesnę kriminalinę praeitį turintis 48 metų Rolandas Rakštys iš Širvintų. Jis teistas net penkiolika kartų.

Kad ilgą laiką sekė, o paskui turėjo nužudyti E. Šimkų, nusikaltėlis pareigūnams prisipažino pats – dar 2018 m. gegužę policijos pareigūnai R. Rakštį sulaikė, kai šis autobusu kirto Lenkijos ir Lietuvos sieną. Pas vyrą buvo rastas lagaminas, kuriame – net 15 kg kanapių. Šiuos narkotikus R. Rakštys, kuriam už darbą buvo pažadėtas tūkstančio eurų atlygis, gabeno iš Vokietijos V. Razmo užsakymu – prieš sulaikymą Plungėje gyvenęs vyras sakė, kad į užsienį vykdavo nuolat ir jau net nepamena, kiek kartų ir kokį kiekį narkotikų parvežė į Lietuvą.

Edvinas Šimkus

Pasak R. Rakščio, organizuotai nusikalstamai grupuotei vadovavęs V. Razmas turėjo ne vieną „kurjerį“, o jam darbą pasiūlė draugas, su kuriuo jis kartu atliko bausmę pataisos namuose.

„Išėjęs į laisvę sėdau į autobusą ir atvažiavau į Plungę – čia mane pasitiko V. Razmas, – pasakojo su teisėsauga bendradarbiaujantis nusikaltėlis. – Jis man išnuomojo kambarį viešbutyje, maitino, davė pinigų, o po kurio laiko pasakė, kad reikės važiuoti į Airiją parvežti narkotikų. Nuvažiavau, man buvo perduoti du „bumbolai“, bet kitą dieną mane sulaikė policijos pareigūnai – teismas man skyrė septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o kai ją atlikau, deportavo į Lietuvą.“

Bet net po pirmojo nesėkmingo sandorio R. Rakštys santykių su V. Razmu – grįžo į Šiaulių kraštą ir toliau „dirbo“ kvaišalų kurjeriu. Vyras taip buvo įgijęs V. Razmo pasitikėjimą, kad šis net jam atskleisdavo savo didžiausias paslaptis – kartą net papasakojo, kaip jo parankiniai užsienyje pavogė vilkiką, kuriame buvo gabenama apie pusė tonos kanapių.

Kai R. Rakštys buvo sulaikytas su pilnu lagaminu kanapių, pareigūnai sulaukė netikėto jo prisipažinimo – apie dešimt parų areštinėje išbuvęs įtariamasis pareiškė, kad turėjo nužudyti žmogų. Turėjo, bet nenužudė – netikėtai susilaužė koją, todėl užduoties negalėjo įvykdyti.

– V. Razmas sakė, kad reikia vieną žmogų „dėti į vietą“ ir manęs paklausė, ar sutikčiau tai padaryti, – pasakojo R. Rakštys. – Supratau, ką tai reiškė – jį reikėjo nušauti. Ir šią užduotį sutikau įvykdyti. V. Razmas užsiminė, kad tas vyras trukdo jų verslui. O verslas buvo tik vienas – prekyba narkotikais.

– Kada tai įvyko? Ką Jums už tai žadėjo?

– Viskas įvyko dar 2017 m. rudenį. Už tai, kad „nuimsiu žmogų“, buvo pasiūlytas 10 tūkst. eurų atlygis. Kadangi sutikau, važiavome į Šiaulius – jis man rodė, kur tas vyras vaikšto, kada pareina namo. Bet jis visuomet vaikščiojo su apsaugininku.

Vytautas Razmas

– Turbūt užduočiai turėjote rimtai pasiruošti – jį sekėte?

–Taip, stebėdavau jį prie daugiabučio, į kurį jis atveždavo vaiką. Būtent todėl V. Razmas ir pasiūlė jį „nuimti“ per Naujuosius metus – tuomet, kai šaudo fejerverkai. Buvo suplanuota, kad nušausiu tuo metu, kai jis su vaiku grįš į namus, jį nuves pas buvusią žmoną, o tada išeis iš daugiabučio. Bet reikėjo neskubėti – tuo metu dar nemokėjau šaudyti, todėl mane reikėjo apmokyti.

– Kur mokėtės?

– V. Razmas turėjo automatą ir mane nusivežė į savo draugo sodybą. Čia ir šaudėme, po to – prie tvenkinio. Atsimenu, kaip V. Razmas ginklą sutrumpino – nupjovė medinę buožę. Be to, jis buvo suplanavęs, kad nušovęs tą vyrą iš įvykio vietos turėsiu pasprukti motociklu – specialiai man nupirko odinius drabužius ir šalmą. Bet šios idėjos vėliau buvo atsisakyta, nes vakarais darėsi vis šalčiau, be to, artėjo žiema.

– O kaip tuomet būtumėte pasprukęs iš nusikaltimo vietos?

– Specialiai buvo įsigytas automobilis „Nissan Qashqai“ – jis buvo pavogtas. Garaže pakeičiau jo valstybinius numerius – juos man davė V. Razmas, sakė, kad numeriai yra netikri, tipo nupiešti. Ir tada sutarėme, kad automobilį pastatysiu netoli daugiabučio, į kurį vyras atvažiuodavo, o į kiemą nueisiu pėsčiomis, o kai tą vyrą „nuimsiu“, turėsiu kuo greičiau grįžti į automobilį ir išvažiuoti iš Šiaulių.

– O kaip su apsaugininku – juk sakėte, kad jis niekada nesitraukė nuo sekamo žmogaus?

– V. Razmas tikino, kad dėl to neturėtų kilti problemų, nes apsaugininkas esą nieko nedarys – nušovus tą vyrą, jis „teps slides“. Bet šio plano įgyvendinti taip ir nepavyko, nes prieš pat Naujuosius metus susilaužiau koją ir dvi savaites gulėjau ligoninėje.

Už darbą V. Razmas man nieko nesumokėjo, nes užduotis nebuvo įvykdyta. Manau, kad to žmogaus nužudymo planas nebuvo parengtas iki galo, nes konkreti diena, kurią turėjau važiuoti į Šiaulius nušauti vyro, man nebuvo pasakyta, nors V. Razmas vis kalbėdavo, kad tai bus geriausia padaryti per Naujųjų metų šventę.

Foto: Klaipėdos aps. VPK

– Kai pasveikote ir išsigydėte koją, ar V. Razmas neprašė tęsti pradėtą darbą?

– Ne, jis daugiau apie tai nekalbėjo. Gal todėl, kad ilgą laiką šlubavau. Nežinau. Tačiau nebūčiau atsisakęs įvykdyti šios užduoties.

Penkiolika šūvių

Kad turėjo būti nužudytas, šiaulietis E. Šimkus tikino nežinojęs.

„Man niekas negrasino, taip pat nepastebėjau, kad mane kas nors sektų ar slapta stebėtų“, – aiškino vyras.

Jis pripažino, kad kiekvieno pirmadienio ir ketvirtadienio vakarą po trumpalaikio pasimatymo į dabar jau buvusios sutuoktinės namus atveždavo savo nepilnametį vaiką – tokią bendravimo tvarką po skyrybų buvo nustatęs teismas.

„Vaiką parveždavau ne vėliau kaip 20 val. – automobilį pastatydavau kiem prie daugiabučio, nuvesdavau dukrą į butą, o po to išvažiuodavau“, – kalbėjo E. Šimkus. Jis taip pat patikino, kad nei V. Razmo, nei R. Rakščio nepažįsta.

Tuo metu jo mirties siekęs V. Razmas apie organizuotą nusikaltimą su teisėsaugos pareigūnais atsisakė kalbėti ir į jokius klausimus neatsakinėjo, tik pažymėjo, kad yra nekaltas – esą R. Rakštys kalba nesąmones.

Tačiau samdomo žudiko pasakojimą išklausę kriminalistai sako, kad jis nemelavo – ikiteisminio tyrimo metu ne tik parodė garažą, kuriame buvo laikomas motociklas ir automobilis, bet ir vietas, kuriose jis sekė E. Šimkų. O nuvykus į sodybą, kurioje R. Rakštys buvo mokomas šaudyti, per kratą buvo surasta šautuvo buožė bei šovinių tūtelių.

Foto: Klaipėdos aps. VPK

Be to, pasakojimą, kad V. Razmas mokė R. Rakštį šaudyti, patvirtino ir sodybos šeimininkas, girdėjęs mažiausiai penkiolika šūvių.

„Dar paprašiau nešaudyti į tą pusę, nes ten yra sodyba, todėl jie nuėjo automato išbandyti prie tvenkinio“, – teigė V. Razmo draugas.

Už tai, kad organizuotoje grupėje neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų nei organizavo E. Šimkaus nužudymą, Plungės kriminalinio pasaulio šulas kol kas dar neįsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo įkalintas 16 metų. Tuo metu su teisėsauga bendradarbiavęs ir jiems itin sunkius nusikaltimus padėjęs atskleisti R. Rakštys buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Skirti šią išimtinę įstatyme numatytą lengvatą nusikaltėliui teismo paprašė prokurorai – jų teigimu, jei ne R. Rakščio bendradarbiavimas su teisėsauga, nebūtų atskleisti itin sunkūs nusikaltimai.

Šokiruojanti žinia

Tuo metu, kai buvo rengiamasi E. Šimkaus nužudymui, rankų sudėję nesėdėjo ir E. Miliaus vadovaujami kriminalinio pasaulio šulai. Po dviejų nesėkmių, kai nepavyko sunkiai sužaloti M. Žilinsko bei sudeginti brangiakailių žvėrelių fermos, E. Milius pasamdytiems nusikaltėliams vėl pavedė sekti konkuruojančius nusikaltėlius.

„E. Milius sakė, kad vėl reikia surasti ir pasekti žmogų, kuris Šiauliuose buvo užpultas su armatūromis, – su teisėsauga bendradarbiaujantis Latvijos pilietis Raimondsas Robulis sakė, kad „užsakovas“ kalbėjo apie M. Žilinską. – Jis sakė, kad tas žmogus Šiauliuose pakeitė gyvenamąją vietą ir automobilį. Iš jo kalbos supratau, kad pastaruoju metu jų santykiai dar labiau paaštrėjo – E. Milius prisipažino, kad konkuruojančios grupuotės narių pažįstamus sulaikė policija ir paaiškėjo, jog šie organizavo nužudymą – planavo nužudyti arba jį patį, arba jam labai artimą žmogų.“

Foto: Klaipėdos aps. VPK

Kadangi už darbą E. Milius žadėjo sumokėti, be to, iš anksto „pasiruošimo darbams“ davė pinigų, latvis vėl sutiko pasekti M. Žilinską – užduočiai įvykdyti užsakovas net patikėjo savo artimųjų vardu registruotą automobilį „Audi A4“. Tiesa, įspėjo, kad su juo reikia atsargiai važinėti ir stengtis niekam nepatekti į akiratį.

R. Robulis greitai išsiaiškino ne tik sekamo M. Žilinsko gyvenamąją vietą, bet ir asmenis, kurie su juo bendravo. Tačiau, latvio teigimu, sekamas vyras labai vengė viešumos, atrodė, jog jis nujaučia, kad dar kartą į jo gyvybę gali būti pasikėsinta.

Itin atsargus buvo ir M. Žilinskui labai dažnai kompaniją palaikęs Šiaulių kriminalinio pasaulio šulas Helmutas Poškus. Jis dar 1998 metais susprogdino Šiaulių valstybinės mokesčių inspekcijos pastatą – įvykio metu žuvo inspekcijos darbuotoja ir dar apie keturiasdešimt žmonių buvo sužaloti. Už šį nusikaltimą teismas H. Poškui skyrė 16 metų laisvės atėmimo bausmę.

Nors į laisvę išėjęs H. Poškus ir nebuvo sučiuptas darantis naujus nusikaltimus, tačiau tiek kriminalinių grupuočių šulai, tiek policijos pareigūnai žinojo, kad jis nenutraukė draugiškų santykių su Klaipėdos ir Šiaulių nusikalstamo pasaulio atstovais.

Tačiau – tik ne su E. Miliumi. Kai jam nusikalstimams daryti pasamdytas Latvijos pilietis R. Robulis parodė nuotraukas, kurias nufotografavo sekdamas M. Žilinską, E. Milius prie automobilio BMW vairo pamatė ir H. Poškų.

„E. Milius sakė, kad šiuo automobiliu važinėja grupuotės lyderis“, – vėliau pasakojo R. Robulis.

Mantas Žilinskas

Tačiau tuo metu E. Miliaus taikinyje vis dar buvo M. Žilinskas, todėl latvio buvo paprašyta prie šio vairuojamo automobilio „Volkswagen Passat“ pritvirtinti automobilio judėjimą fiksuojantį įrenginį. Užsakymas buvo įvykdytas – ir R. Robulis, ir E. Milius bet kuriuo paros metu internetu galėjo slapta stebėti, kur yra transporto priemonė.

Dar viena užduotis

„Praėjus maždaug dviem savaitėms po šio įrenginio pritvirtinimo prie automobilio, E. Milius man pasakė, kad reikia šią mašiną su sekamu vyru susprogdinti“, – prisiminė R. Robulis.

Latvis sutiko įvykdyti ir šį užsakymą – kadangi ant sekamo automobilio buvo daug plastikinių detalių, E. Milius davė pinigų tokio paties modelio automobilio nuomai; reikėjo išsiaiškinti, kurioje vietoje būtų galima pritvirtinti GPS sekimo įrenginį su sprogmenimis.

„Rygoje įsigijau 400 gramų trotilo ir detonarių – už viską mokėjo E. Milius“, – pasakojo R. Robulis. Jis jau turėjo patirties gaminant sprogmenis, todėl pirotechnikos parduotuvėje nusipirko fejerverkų paleidimo įrenginį ir pultą, itin stiprius magnetus, kuriais sprogmenys turėjo būti pritvirtinti prie automobilio dugno.

Kai sprogmenys buvo pagaminti, R. Robulio teigimu, nieko neaiškinęs E. Milius paprašė juos padėti kelyje Šiauliai-Ryga – prie 47 km žyminčio kelio ženklo. Kai latvis užduotį įvykdė, E. Milius pakeitė planą – liepė sprogmenis pritvirtinti prie M. Žilinsko vairuojamo „Volkswagen Passat“.

Reikės nužudyti kitą

„Taip ir padariau – nuvažiavau prie sekamo asmens gyvenamojo namo ir sprogmenis pritvirtinau, laukiau, kas bus toliau, – pasakojimą tęsė R. Robulis. – Bet po kelių dienų atėjo signalas, kad senka GPS akumuliatorius. Apie atsiradusią kliūtį pranešiau E. Miliui – jis liepė nuimti ir įrangą, ir sprogmenis. O po maždaug savaitės pastebėjau, kad automobiliu „Volkswagen Passat“ važinėja ne tas asmuo, kurį aš sekiau. Tada E. Milius liepė šį automobilį palikti ramybėje, nes tas asmuo jam jau nebeįdomus. Tačiau jis nurodė, kad GPS įrenginį reikia pritvirtinti prie BMW automobilio – to, kuriuo važinėjosi grupuotės lyderis H. Poškus.“

Raimondsas Robulis (Raimonds Robulis)

Pasak R. Robulio, E. Milius norėjo, kad H. Poškus būtų užpultas su šaunamuoju ginklu.

„Jis norėjo apie jį viską žinoti – kur ir kada važiuoja, ką veikia, – sakė, kad taip bus galima tiksliai parinkti užpuolimo planą ir vietą, – kalbėjo R. Robulis. – Ir manęs vėl paprašė surasti žmogų, kuris galėtų tai padaryti. Apie tai papasakojau savo draugui Sandriui Talbergsui – jis jau buvo teistas už šaunamojo ginklo ir sprogstamųjų medžiagų panaudojimą, išmanė daugybę su tuo susijusių niuansų. Sandris sutiko atlikti išpuolį, todėl mes ėmėme reguliariai iš Rygos važinėti į Šiaulius – reikėjo kuo iš arčiau susipažinti su taikiniu ir judėjimo galimybėmis. Už tai E. Milius buvo pažadėjęs 10 tūkst. eurų – su Sandriu sutarėme, kad šiuos pinigus pasidalinsime per pusę.“

Pasak jo, E. Milius surado ginklą, kuriuo turėjo būti įvykdytas užpuolimas – saugumo sumetimais jis buvo paliktas prie kelkraščio.

„Suradome šį ginklą – tai buvo senovinis revolverio tipo pistoletas, – sakė R. Robulis. – Jį nutarėme išbandyti prie Šiaulių esančiame Kurtuvėnų parke – čia dažnai sportuodavo H. Poškus. Bet ginklas buvo gan nepatikimas šaudymui, nes reikėjo didelių fizinių pastangų norint iššauti. Apie tai papasakojau E. Miliui, be to, užsiminiau, kad geriausiai sekamą vyrą užpulti prie jo namų, o ne sporto aikštelėje, kurioje jis sportuodavo – į šią vietą jis dažnai atvykdavo ne vienas.“

Be to, R. Robulis prisipažino, kad, vykdydamas E. Miliaus nurodymus, norėjo gauti pinigų, tačiau nenorėjo savo rankų sutepti krauju, todėl esą dėl šios priežasties „užsakovą“ įkalbėjo prie H. Poškaus vairuojamo automobilio pritvirtinti sprogmenis ir juos detonuoti, kai transporto priemonė išvyks iš Šiaulių. Tačiau apie šį planą jis net neprasitarė S. Talbergsui.

Ernestas Milius

„Sandris norėjo kuo greičiau H. Poškų nušauti, sakė, kad tai geriausiai padaryti prie jo namų – jam tada labai reikėjo pinigų, be to, jo žmona prašė nustoti važinėti į Lietuvą“, – R. Robulio teigimu, E. Milius norėjo, kad sprogimas nugriaudėtų kuo toliau nuo Šiaulių, nes esą jeigu šis bus susprogdintas arba nušautas, policijos pareigūnai iš karto atvažiuos į jo namus.

Kai E. Milius pritarė latvio idėjai H. Poškų ne nušauti, o susprogdinti šiam važiuojant automobiliu, nieko nelaukęs R. Robulis nuvyko prie H. Poškaus namų ir prie BMW pritvirtino sprogmenis su nuotolinio paleidimo įranga.

„Sprogmenis prie automobilio pridėjau taip, kad žalą patirtų automobilio galinė dalis, o ne vairuotojas – maniau, kad H. Poškus, supratęs, jog buvo pasikėsinta į jo gyvybę, iš karto slapta išvyks į užsienį, o E. Milius apie tai nieko nesužinos ir, pamanęs, jog užduotis buvo įvykdyta, man sumokės 10 tūkst. eurų“, – prisipažino latvis.

Sprogimas turėjo nugriaudėti kitą dieną, nes H. Poškus buvo išvykęs į Klaipėdą. Bet nenugriaudėjo – sprogmenys nedetonavo ir net nieko nepastebėjęs H. Poškus kuo ramiausiai grįžo į namus.

„H. Poškaus laukiau apie 20 kilometrų nuo Klaipėdos ir visą laiką internete stebėjau jo vairuojamo automobilio judėjimą, – sakė R. Robulis. – Kai pamačiau, kad jis jau važiuojan į namus, ėmiau važiuoti iš paskos, o kai jis privažiavo Kryžkalnį ir nusileido viaduku link Šiaulių, nutariau, jog jau yra laikas susprogdinti – paspaudžiau pultelį, bet sprogimas neįvyko. Nesupratau, kas nutiko, nes man atrodė, kad viskas turėjo būti gerai.“

„Nusikalstamame pasaulyje nėra pusiaukelės“

„Kai H. Poškus sugrįžo į namus, nuo jo automobilio nuėmiau sprogmenis, o tada su Sandriu patikrinome nuotolinio paleidimo įrangą ir priėjome išvados, kad įranga yra netinkama ir reikia ieškoti alternatyvų, – sakė jis. – Kitą dieną Su S. Talbergsu nuvažiavome į netoli jo namų esančius karjerus ir ten išbandė elektroninę sprogmens dalį – paaiškėjo, kad pultelis veikia labai mažu atstumu, todėl šis kinietiškas fejerverkų paleidimo mechanizmas šitam dalykui netinka. Ėmiau domėtis, kuo kuo galima pakeisti fejerverkų paleidimo mechanizmą, – sužinojau, kad galima panaudoti radijo bangomis valdomo automobilio pultelį. Per skelbimus internete suradome žmogų, kuris pardavė tinkamą radijo bangomis valdomo automobilio pultelį, įrenginį priimantį signalą ir kitas detales – pultas veikė apie 200-300 metrų atstumu.“

Raimondsas Robulis (Raimonds Robulis) ir Sandris Talbergsas
Foto: DELFI / Dainius Sinkevičius

Kai viskas buvo paruošta, R. Robulis vėl sprogmenį pritvirtino prie H. Poškaus automobilio, o S. Talbergsas stebėjo aplinką, kad tik niekas neužkluptų jo bičiulio.

R. Robulis tikino, kad montuodamas sprogmenis prie automobilio stengėsi, kad nenukentėtų vairuotojas.

„Aš norėjau gauti pinigus – maniau, kad pavyks imituoti, jog įvykdėme įsakymą“, – R. Robulis teisinosi, kad E. Miliaus užsakymus vykdė dėl sunkios finansinės padėties, nes jo motina ir gyvenimo partnerė yra neįgalios, taip pat šeimoje auga keturi nepilnamečiai vaikai.

Kitą dieną latviai pastebėjo, kad H. Poškaus vairuojamas automobilis pajudėjo nuo namų – šiek tiek pavažinėjo centrinėmis Šiaulių gatvėmis, o paskui pasuko link Kuršėnų.

„Paskambinau E. Miliui ir pranešiau apie situaciją – klausiau, ar galima bus sprogdinti Kuršėnuose, nes prieš tai jis buvo sakęs, jog negalima sprogdinti nei Šiauliuose, nei Šiaulių rajone, – pasakojo R. Robulis. – Bet jis šį kartą leido sprogdinti. Tačiau H. Poškus į Kuršėnus nevažiavo – jo automobilis pasuko link Palangos. Ir, kaip vėliau supratome, nuvažiavo į Palangą – jo laukėme maždaug už 20 km ir internetu stebėjome judėjimą.“

Pajūryje H. Poškus praleido apie tris keturias valandas – per tą laiką latviai ieškojo vietos, kurioje galėtų susprogdinti šio vairuojamą automobilį. O paskui nutarė, kad geriausia bus, jeigu sprogimas įvyks Plungės rajone, prie miško esančiame kelio ruože.

Raimondsas Robulis (Raimonds Robulis) ir Sandris Talbergsas (Sandris Talbergs)

„S. Talbergsas paėmė pultelį, nuspaudė nuleistuką ir jį aprišo laidu, kad nuleistukas laikytųsi – mes buvome nusprendę, kad patys jo nespausime, – sakė R. Robulis. – Paskui jis pultą padėjo prie kelkraščio, o patys nuvažiavome į atokesnę vietą ir per GPS įrenginį stebėjome H. Poškaus stebėjimo vietą. Kažkuriuo momentu S. Talbergsas pasakė, kad GPS nerodo BMW judėjimo greičio – supratome, jog įvyko sprogimas.“

Pamanę, kad įgyvendino užduotį, latviai išvyko į Rygą, o kitą dieną apie tai pasikalbėjo su E. Miliumi.

„Jis pageidavo, kad dar kartą nuvykčiau į įvykio vietą ir pažiūrėčiau, ar matosi sprogdinimo požymių, nes jis niekur negalėjo sužinoti, kas ir kaip įvyko, – sakė pasikėsinimu nužudyti H. Pošku kaltinamas R. Robulis. – Nuvažiavau ir nufotografau iš toliau, bet nuotraukoje buvo matomos tik juodos spalvos plastmasės detalės ir raudonos spalvos plastmasės bei stiklo likučiai nuo galinių automobilių žibintų. Dar buvo kilusi mintis paimti pultelį, bet nutarėme nerizikuoti – išsigandome, kad įvykio vietą slapta gali stebėti policijos pareigūnai. Bet E. Milius vis tiek mumis netikėjo – sakė, kad H. Poškų kažkas matė Šiauliuose.“

Tuo metu S. Talbergsas pareigūnams teisinosi, kad įvykdyti išpuolį prieš H. Poškų jį spaudė R. Robulis – esą jis net atsisakė įvardyti nusikaltimo užsakovą.

„Atsisakyti negalėjau, nes jau buvau matęs nuo H. Poškaus automobilio nuimtą trotilą ir ginklą, kuriuo šis turėjo būti nušautas, o nusikalstamame pasaulyje „pusiaukelės nėra“, – kalbėjo jis. – Supratau, kad R. Robulis nesigaudo ginkluose, todėl man reikės šaudyti.“

Be to, jis užsiminė, kad vieno pokalbio metu R. Robulis kalbėjo apie dar baisesnius planus.

„Kai paklausiau, kam reikėjo trotilo, jis sakė, kad nėra skirtumo – vienus sprogdinsime, kitus – šaudysime, nes vis tiek yra planuojama nužudyti visus gaujos narius“, – kalbėjo S. Talbergsas.

Foto: Klaipėdos aps. VPK

Dėl pasikėsinimo nužudyti H. Poškų kaltinimų sulaukęs latvis taip pat prisipažino, kad jo bendras buvo paruošęs ir atsarginį planą, jeigu automobilio BMW X5 nebūtų pavykę susprogdinti: „Jis sakė, kad bus galima surišti žvėrelių fermos, kurią anksčiau bandė sudeginti, sargą ir paimti jį įkaitu – laikyti tol, kol jam paskambins Šiaulių banditų „tėvas“ arba – kol šis pats neatvažiuos pasižiūrėti į žvėrelių fermą. O tada – jį nužudyti. R. Robulis sakė, kad kai nebus pagrindinio, nebus ir kitų banditų.“

Už tai, kad susprogdino H. Poškaus automobilį, E. Milius latviams sumokėjo 3 tūkst. eurų – tą pačią dieną jie išvyko į Vokietiją, o kai po mėnesio važiavo atgal į Lietuvą, buvo sulaikyti.

Automobilyje – ir mažas vaikas

Informacija apie sprogimą Plungės rajone į kriminalinių įvykių suvestines nepateko – H. Poškui pavyko suklaidinti į įvykio vietą atvykusius pareigūnus, kuriems vairuotojas nurodė, jog įvyko automobilio mechaninis gedimas.

Tačiau jau netrukus pareigūnai iš savo slaptųjų informatorių kriminaliniame pasaulyje gavo informacijos, jog iš tikrųjų buvo pasikėsinta į H. Poškaus gyvybę ir šis to tikrai nepamirš – jau ieško ne tik užsakovų, bet ir vykdytojų.

Kad informacija yra tikra, pareigūnai netrukus įsitikino patys – sprogimo vietoje buvo surastas pultas ir elementai, taip pat dar buvo išlikusios sprogimo žymės. Apie nugriaudėjusį sprogimą liudijo ir smarkiai apgadintas automobilis, o ekspertai nustatė, kad sprogimas įvyko bagažinės srityje, ertmėje tarp automobilio akumuliatoriaus skyriaus ir galinio porėmio. Be to, ekspertai nurodė, kad sprogimo galingumas galėjo prilygti 400-600 gramų trotilo.

Šioje vietoje sprogo Helmuto Poškaus vairuojamas automobilis

Tyrimą atlikę kriminalistų ekspertai taip pat išsiaiškino, kad H. Poškaus automobilis buvo susprogdintas prie dugno pritvirtinus sprogmenį su radijo signalui priimti skirtu siųstuvu: „Susprogdintame sprogmenyje kaip sprogdiklis buvo panaudotas šio siųstuvo radijo signalui priimti skirtas imtuvas, automobiliui įvažiavus į šio siųstuvo nuolatos skleidžiamo aktyvavimo signalo zoną.“

Šio sprogimo metu tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti aukų – iš Palangos H. Poškus važiavo ne vienas, o kartu su savo žmona ir vos trejų metų sūnumi.

„Automobilio sprogimo vaizdas buvo bauginantis, ir tikrai jame buvusiems žmonėms galėjo baigtis liūdnai“, – vėliau pareigūnams prisipažino kaip tik tuo metu pro šalį važiavęs ir netikėtai sprogusį BMW matęs šiaulietis Dainius Narbutas.

Tuo metu H. Poškus jį apklausiusiems pareigūnams nebuvo linkęs kalbėti apie sprogimo aplinkybes, taip pat atsisakė pasidalinti prielaidomis, kodėl į jo gyvybę galėjo būti pasikėsinta. Nukentėjusiuoju pripažintas vyras sakė, kad tądien su žmona ir sūnumi trumpam buvo nuvykę į Palangą, tačiau čia su niekuo nebendravo ir nieko įtartino nepastebėjo.

„Važiuojant namo, kai nuo Palangos buvau nuvažiavęs apie 40 km, nesupratau, kas atsitiko su automobiliu, nes staiga iššokinėjo automobilio pagalvės, į salono vidų pradėjo eiti dūmai, – pasakojo H. Poškus. – Pamaniau, kad į kažką atsitrenkiau ar sulūžo automobilis. Staigiai ėmiau stabdyti, o kai sustojau, puolėme traukti vaiką, kuris sėdėjo vaikiškoje kėdutėje galinėje sėdynėje. Vaiko burna buvo kruvina, jis įsikando į liežuvį, be to, buvo šlapias – tik vėliau supratau, kad sūnus sušlapo nuo bagažinėje laikytos talpos su antifrizo skysčiu.“

H. Poškus tikino, kad atsitiktinai pro šalį važiavo pažįstami šiauliečiai, kurie žmoną su sūnumi nuvežė į Plungės ligoninę, o po medikų apžiūros – į namus Šiauliuose.

Helmuto Poškaus automobilis po sprogimo
Foto: Klaipėdos aps. VPK

„Aš likau prie automobilio, o kai atvyko policijos pareigūnai ir gaisrininkai, su jais nusprendėme, kad automobilyje sulūžo reduktorius, – sakė jis. – Tik vėliau man policijos pareigūnai pasakė, kad automobilyje buvo padėtas sprogmuo. Kas jį galėjo padėti ir kodėl, nežinau. Neturiu net ką tuo įtarti, su niekuo nesu turėjęs konfliktų, nesu niekam, išskyrus antstolius, skolingas, man taip pat niekas nėra skolingas pinigų.“

H. Poškus pažymėjo, kad iš pataisos namų, kur buvo įkalintas dėl Šiaulių valstybinėje mokesčių inspekcijoje įvykdyto sprogimo, buvo išleistas dar 2013 metais, tačiau oficialiai niekur nedirba, o dienos metu sportuoja.

Su kriminalinio pasaulio šulais nuolat bendraujantis H. Poškus pripažino, kad palaikė draugiškus santykius tiek su prie savo namų užpultu M. Žilinsku, tiek Adomu Mačiuku, pravarde Mačyla, kurio sūnui priklausančią fermą bandė sudeginti Latvijos kriminalinio pasaulio atstovas R. Robulis. Tiesa, jis pabrėžė, kad nepažįsta prieštaringai Šiauliuose vertinamo E. Miliaus bei jo brolio Vaidoto.

Moteriški pokalbiai tapo įrodymais

Nors H. Poškus ir nenorėjo įvardyti, kas galėjo organizuoti pasikėsinimą į jo gyvybę, tačiau jo žmona Erika Poškienė, kuri su H. Poškumi susipažino dar šiam atliekant bausmę pataisos namuose, čia ir susituokė, pareigūnams prisipažino, kad anksčiau dirbo grožio salone, kuriam vadovauja visoje Lietuvoje garsi mikropigmentacijos specialistė Veronika. Pramoginių naujienų žiniasklaidoje skelbta, kad pasidaryti ilgalaiko makiažo pas ją į Šiaulius atvažiuoja net iš Vilniaus įvairios šalyje garsios moterys.

Foto: DELFI / Dainius Sinkevičius

Veronika – Šiaulių grupuotės baudžiamojoje byloje dėl dalyvavimo pasikėsinant sutrikdyti M. Žilinsko sveikatą teisiamo Valdemaro Kotelnikovo dabar jau buvusi širdies draugė. O V. Kotelnikovas nuo vaikystės bendravo su E. Šimkumi, taip pat iki šiol vadybininku dirba jo vadovaujamoje bendrovėje „Kareda“.

„Veronikos grožio salone jau apie dvejus metus nedirbu, tačiau su ja bendraudavau, bet nuo tos dienos, kai buvo susprogdintas mūsų automobilis, daugiau taip ir nebendravau – buvo tokių minčių, kad tai galėjo organizuoti E. Šimkus, – sakė E. Poškienė. – Kadangi ji su E. Šimkaus draugu V. Kotelnikovu yra pora ir netgi turėjo tuoktis, nusprendžiau dėl atsargumo bei saugumo nepalaikyti ryšių.“

Kito telefonu vykusio pokalbio metu, kai kalbėjo su savo drauge, ilgalaiko makiažo specialiaste Raimonda, E. Poškienė prisipažino, kad po sprogimo Veroniką ne tik „išmetė iš draugų feisbuke“, bet ir užblokavo, nes nenori, jog ši apie ją rinktų kokią nors informaciją.

„Aš dabar net bijau ją sutikti“, – prisipažino E. Poškienė. Ir čia pat prasitarė, kad jos sutuoktinis buvo iškviestas į Klaipėdos apskrities policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybą.

„Tu geriau Helmutą įkalbėk bendradarbiauti su pareigūnais – tegul jis įvardija tuos asmenis, kurie užsakė sprogimą“, – E. Poškienę ragino Raimonda.

O po trijų savaičių, kai policijos pareigūnai H. Poškaus namuose atlikinėjo kratą, draugei paskambinusi E. Poškienė prisipažino, jog kriminalistai tiria versiją, ar jos sutuoktinis automobilyje nesivežė sprogmenų. Moteris draugei taip pat užsiminė, kad jos sutuoktinis niekam blogo nėra padaręs, tačiau net ir ši gali būti iškviesta į apklausą policijoje.

Kalbėdama apie galimus įtariamuosius, pasikėsinusius į jos šeimos gyvybes, moteris sakė: „Tai čia tik tie, jaučiu, mužikai bl***, nes jie tikrai nesveiki yra, tai čia jau seniai įsitikinau, jau buvo atvejis, skaityk, tam draugui“, – moteris greičiausiai kalba apie M. Žilinsko užpuolimą ir kad šis nusikaltimas gali būti susijęs su automobilio sprogdinimu.

Valdemaras Kotelnikovas

Pasak jos, niekas kitas daugiau negalėjo įvykdyti nusikaltimų, kaip tik „tie mužikai“, o po nesėkmingai nugriaudėjusio sprogimo esą jie yra taip išsigandę, kad visais būdais bando saugotis – važinėja ne tik šarvuotais automobiliais, bet ir nuolat prie savęs nešiojasi ginklus.

Kai Raimonda pasidomėjo, kodėl nei ji, nei H. Poškus pareigūnams neįvardija galimų įtariamųjų, moteris atkirto, kad tylėjo, nes kalbėti „taip negalima“, tačiau esą policininkai nėra kvaili ir tikrai suves visus įvykius į vieną: „Nu tai jie patys suves viską, supranti. Nu taigi jie ne durni yra, žino, kokie buvo čia tie įvykiai, tai vis tiek yra irgi užfiksuota, kad čia buvo tas užpuolimas draugo“.

Be to, moteris prasitarė, kad jos vyro automobilį sprogdinę asmenys turi labai daug pinigų ir pažinčių: „Supranti, jie turi priėjimus, jie turi tų pažįstamų mentų, prokurorų“.

Moteris taip pat prasitarė, kad jos vyrą greičiausiai „būtų išvežę ir nužudę“, o M. Žilinskas buvo užpultas tik dėl to, jog su E. Šimkumi įsivėlė į žodinį konfliktą dėl dabar jau buvusios savo žmonos – esą M. Žilinskas siūlė V. Šimkienę palikti ramybėje ir nerašinėti „šlykščių žinučių“, o jį patį pavadino „gaidžiu, dar kažkuom“.

O dar kito pokalbio metu E. Poškienė prasitarė sužinojusi, kad E. Šimkus „vaikšto toks apsišikęs“, nes sužinojo, kad „juos nori nužudyti“. Nors Raimonda patarė pasisaugoti E. Poškienės sutuoktiniui, ši atkirto, kad viskas vyksta ne dėl jos vyro, o „dėl pavydo ir mergos“ – esą E. Šimkus pavydi, kad M. Žilinskas nuviliojo jo buvusią žmoną.

Apie šio pokalbio metu išgirstas naujienas Raimonda iš karto papasakojo savo sutuoktiniui – esą jau aišku, kas ketino susprogdinti H. Poškaus automobilį.

„Apie kuriuos galvojo, tie ir pasprogdino tą mašiną“, – moters teigimu, automobilį konkuruojančios gaujos nariai sprogdino iš baimės, nes sužinojo, kad juos nori nužudyti.

Edvinas Šimkus

E. Poškienės draugė taip pat prasitarė, kad tuos asmenis, kurie galimai suorganizavo sprogdinimą, jau buvo išsikvietusi policija ir pasakė, jog šie turi saugotis, nes kažkas juos nori nužudyti.

„O tie išsigando ir patys pradėjo daryt nesąmones“, – sakė moteris.

Moterys irgi laikosi poniatkių

Iš pareigūnų slapta užfiksuotų kriminalinio pasaulio šulų moterų pokalbių telefonu taip pat aiškėja, kad H. Poškaus žmona E. Poškienė ir V. Kostelnikovo draugė Veronika santykius galėjo nutraukti net to nenorėdamos.

Jau po nugriaudėjusio sprogimo M. Žilinsko draugė V. Šimkienė ilgą laiką telefonu bendravo su savo drauge Karolina. Ji, atrodo, gerai išmano kriminalinio pasaulio taisykles – V. Šimkienei pasakojo, kad Veronika dirbo su E. Poškiene, tačiau tarp jų įvyko „interesų konfliktas“, nes jų abiejų vyrai esą nesutaria (greičiausiai dėl M. Žilinsko užpuolimo ir H. Poškaus automobilio susprogdinimo).

„Pagal poniatkes, susipykus bachūrams, jų moterys negali bendrauti“, – V. Šimkienei aiškino Karolina.

Ji gana dažnai bendraudavo su E. Šimkų į M. Žilinską iškeitusia V. Šimkiene. Praėjus vos savaitei po H. Poškaus automobilio susprogdinimo moteris savo draugei guodėsi, kad jos santykiai su M. Žilinsku yra sudėtingi, nes šis negali bent trumpam pas ją atvažiuoti.

„Tiesiog jis negali man nieko pasiūlyti, o pas mane atvažiuoti irgi negali, nes by*** čia žino, kas jo čia gali laukt, kokie debilai, kaip jau yra buvę“, – moteris kalbėjo apie M. Žilinsko užpuolimą prie namų.

Edvinas Šimkus

Tęsdama pokalbį V. Šimkienė pasakojo, kad po automobilio susprogdinimo M. Žilinskas turi būti ir „su mažu draugu“ (dėl nedidelio savo ūgio juo buvo vadinamas H. Poškus).

„Jis yra kaip palaikymo komanda, visur kartu“, – moteris pažymėjo, kad H. Poškus nuo M. Žilinsko taip pat nesitraukė, kai šis su armatūromis buvo užpultas prie savo namų.

Kad po H. Poškaus užpuolimo E. Miliaus ir E. Šimkaus aplinkoje buvo kilusi panika, patvirtino ir kitas slapta užfiksuotas V. Šimkienės pokalbis su motina. Šio pokalbio metu moteris pasakojo, kad tuo metu jau buvęs jos sutuoktinis yra labai išsigandęs – po pasimatymo atveždamas dukrą į namus dairosi į visas puses „ranką įkišęs į vyrišką rankinę“.

Tą pačią dieną savo draugei Karolinai paskambinusi moteris papasakojo, kad dukrą E. Šimkus į namus parvežė šarvuotu „mersu“, jį lydėjo net du apsaugininkais.

„Jis buvo „visas apsišikęs“, nes greitai bėgte parvedė vaiką ir atgal į automobilį įšoko, žinai, aš labai bijau, kad ir manęs neužpultų, – draugei V. Šimkienė nurodo, kad galimai buvusiam sutuoktiniui nieko nėra švento ir jis gali būti susijęs su H. Poškaus automobilio susprogdinimu. – Tu primesk, ten mašinoje buvo vaikas, tu įsivaizduok, jam nieko šventa nėra.“

O dar po kelių dienų V. Šimkienė motinai prisipažino, kad buvęs jos sutuoktinis, kurį po skyrybų ji vadino Sloviku, dabar „yra ant tiek išsigandęs, jog net vaiko neatvažiuoja lankyti“.

„Slovikai tu ant tiek apsišikęs esi, kad net vaiko neatvažiuoji pasiimt, gerai stumi vaikžudį... kitą kart pasakyk, kad dukros nepasiimsi, jog vaikas nelauktų“, – savo parašytą ir E. Šimkui išsiųstą žinutę motinai perskaitė V. Šimkienė.

Kitoje „Jie turėjo būti nužudyti“ dalyje – apie Lenkijos verslininką, kuris nusikaltėliams negrąžino 3 milijonų eurų, dėl to turėjo būti nužudyta jo žmona arba tėvai. Ir apie slaptą pokalbį, po kurio paaiškėjo, kas ir kodėl vos nenušovė garsaus Rusijos nusikaltėlio.

Kol apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu neįrodyta kaltė, baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys laikomi nekaltais.