Ataskaitoje vaikų gerovė vertinta pagal skirtingas sritis ir kampus. Vieną vertinimo kriterijų grupę sudarė vaikų savijauta – jų pasitenkinimas gyvenimu, savižudybių skaičius, mokymosi įgūdžiai, santykiai su tėvais. Vertinta net kiek laiko vaikai praleidžia lauke, ar jie jaučiasi mokyklos bendruomenės dalimi, ar dalyvauja sprendimų priėmime savo šeimose, ar turi antsvorio, kaip vertina savo išvaizdą, ar gali susirasti draugų ir t.t.
Antroji dalis kriterijų, kurie taip pat lėmė bendrą šalių vietą, buvo švietimo, sveikatos ir socialinės politikos gairės. Šioje grupėje taip pat vertinta, kokioje aplinkoje gyvena vaikai.
Iš viso į ataskaitą pakliuvo 38 šalys. Pagal mažųjų Lietuvos piliečių psichinę gerovę mums skirta 36 vieta, pagal vaikų įgūdžius 33. Tai reiškia, kad Lietuva pagal šiuos rodiklius pateko tarp žemiausios grupės šalių iš visų vertintų.
Įdomu tai, kad Lietuvos politikos gairės tiek sveikatos apsaugos, tiek švietimo srityse įvertintos puikiai – atitinkamai 9 ir 2 vietos. Kiek prasčiau – 15 vieta – atiteko pagal socialinės politikos gaires. Tačiau koją čia pakišo gyvenamoji aplinka. Pagal ekonominius rodiklius, aplinkos apsaugą ir atmosferą visuomenėje likome 30.
„Būtina suprasti, kad Lietuva turi puikių pasiekimų įstatyminės bazės srityje, vaikų fizinė sveikata puiki, mirštamumas tik gimus labai žemas, vaikais rūpinamės dėl skiepų ir prevencine prasme, bet, matyt, kažkur yra spragų“, – paklausta, kas lėmė tokią Lietuvos vietą, „Delfi“ sakė UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomoji direktorė Erika Vėberytė.
Jos teigimu, konkrečių atsakymų, kodėl taip nutiko, turėtų ieškoti pati Lietuva.
Išskiria dvi pagrindines problemas
Paprašyta įvardinti pagrindines Lietuvos žaizdas, trukdančias siekti vaikų gerovės, E. Vėberytė išskyrė dvi sritis.
„Lietuva iš 38 šalių pagal vaikų psichinę sveikatą yra 36 vietoje. Labiausiai išskirčiau, kur Lietuva yra paskutinė iš visų tų turtingų, aukštas pajamas gaunančių šalių – mes esame 38 pagal paauglių savižudybes. Aš iš tikrųjų manau, kad tai yra nacionalinė krizė.
Kadangi tai nėra naujiena, tai neįvyko per pastaruosius metus ar dvejus, manau, kad visa sistema yra netinkamai nukreipta ir nedirba taip, kad sustabdytume, išvengtume tų paauglių savižudybių“, – teigė pašnekovė.
Ji atkreipė dėmesį, kad rimtų problemų yra ir mokyklose, mokinių pasiekimai rodo, jog „sistema akivaizdžiai neveikia ir paveda vaikus“.
„Susirūpinimą turėtų kelti, kad lietuvių paaugliai yra 33 vietoje pagal matematikos ir skaitymo įgūdžius, o estai yra pirmieji. Latviai, čekai yra aukščiau, netgi nežiūrint į tas kitas šalis“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta, kaip aiškina tai, jog, remiantis ataskaita, politika skirtingose srityse nukreipta teisingai ir įvertinta pakankamai gerai, tačiau tiek pagal ekonomines sąlygas, tiek pagal atmosferą visuomenėje esame tik 30 vietoje, E. Vėberytė įžvelgė spragas įstatymų įgyvendinime.
„Atrodo paradoksas, bet, labai paprastai pasakius, jeigu priimamas įstatymas ir jis nevykdomas, tai gali priimti jų šimtus. Tada įstatyminė bazė yra, bet ji nėra įgyvendinama. Labai svarbu, kaip tai įgyvendinama“, – kalbėjo UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomoji direktorė.
Juodajame sąraše – pirmi
Prasčiausiai ataskaitoje įvertinta Lietuvos vaikų ir paauglių psichologinė savijauta. Panašu, kad čia lemiamą vaidmenį suvaidino 15-19 m. žmonių savižudybės, tenkančios 100 tūkst. gyventojų.
Ataskaitoje naudoti 2013-2015 m. duomenys. Pagal juos Lietuvoje 100 tūkt. gyventojų teko 18,2 jaunų žmonių savižudybių ir tapome juodojo sąrašo lyderiais. Po mūsų atsidūrė Naujoji Zelandija – 14,9, trečia Estija – 13,9. Mažiausiai savižudybių Graikijoje – 1,4.
Anot „Vaikų linijos“ vadovo, psichologo Roberto Povilaičio, svarbu pastebėti, kad ataskaitoje naudojama pakankamai sena savižudybių statistika. Dabar jau šiek tiek pasikeitusią situaciją rodo ir Eurostato duomenys. Remiantis naujausiais skaičiais, 2016 m. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 8,8 15-19 m. asmenų savižudybių, 2017 m. šis rodiklis buvo 13,7.
„Jeigu žiūrime į tą pačią amžiaus grupę – 15-19 m., kuri nagrinėjama toje ataskaitoje, tai tie rezultatai yra labai svyruojantis. Nėra, kad būtų labai aiškus sumažėjimas – vienais metais mažiau, kitais daugiau. Turbūt išvedus vidurkį rodiklis yra šiek tiek mažesnis, tačiau bet kokiu atveju jis yra daug didesnis negu ES vidurkis.
Vienprasmiškai pasakyti, kad viskas aišku, rodikliai daug mažesni – negalima. Jie svyruoja, galbūt tai dar susiję su jauno amžiaus žmonių skaičiumi. Bet kokiu atveju problema išlieka pakankamai didelė“, – teigė R. Povilaitis.
Pasak psichologo, koronavirusas parodė, kaip greitai šalis gali reaguoti į tam tikras bėdas, tačiau savižudybių situacija Lietuvoje niekada nebuvo taip akylai stebima.
„Jeigu tai būtų iš tiesų labai svarbi problema Lietuvoje, tai turbūt šiuos duomenis mes turėtume matyti realiu laiku kaip ir koronavirusu sergančių ir mirusių žmonių statistiką. Taip, kaip šitie duomenys aukščiausiu Vyriausybės lygiu pateikiami specialiai sukurtoje svetainėje, mes turėtume žinoti ir apie savižudybes. Dabar dėl šitos informacijos reikia labai pasistengti ir tik tie, kurie gerai žino, kur ieškoti, gali ją surasti“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
„Vaikų linijos“ vadovo teigimu, norint suprasti, kodėl savižudybės taip stipriai paplitusios tarp jaunų žmonių, reikia žiūrėti į visą Lietuvos paveikslą. Tuomet, sako R. Povilaitis, gana aiškiai pasimato, kas nuveikta šioje srityje.
„Jeigu mes žiūrėtume laiką, kai atgavome Nepriklausomybę, tai šita problema 20 metų buvo visiškai ignoruojama, valstybės lygiu nesprendžiama. Maždaug paskutinius penkerius metus yra atsiradę visokiausių iniciatyvų ir iš valdžios institucij ų, pavyzdžiui, savivaldybių lygiu buvo kuriami kažkokie planai, programos ir tai bandyta įgyvendinti. Tokių pozityvių pavyzdžių jau tikrai yra ir tose savivaldybės, kurios labai rimtai sprendžia problemą, keičiasi ir savižudybių situacija. Šiaip bendras Lietuvos rodiklis paskutinius keletą metų yra mažėjantis ir tai yra geras ženklas, kad problema išjudėjo iš mirties taško. Bet visgi jeigu lyginam Lietuvos rodiklį su ES vidurkiu, jis yra ženkliai didesnis“, – apie Lietuvos situaciją kalbėjo R. Povilaitis.
Rimtas signalas apie situaciją kai kuriose šeimose
Ataskaitoje Lietuva prastai pasirodė ne tik dėl savižudybių skaičiaus. Pasirodo, Lietuvoje vaikams taip pat sunku susirasti draugų. Draugystę lengvai užmezgantys nurodė 71 proc. Lietuvos 15-mečių. Pagal šį rodiklį esame 7 nuo galo. Lengviausiai draugų susiranda Rumunijos ir Norvegijos paaugliai.
Į išsivysčiusių valstybių uodegą Lietuvą dar labiau pastūmė ir ne kartą garsiai nuskambėję vaikų mokymosi pasiekimai. Pagrindinius skaitymo ir matematikos įgūdžius mūsų šalyje turi vos 61 proc. 15-mečių, kai geriausiai pasirodžiusioje Estijoje tokių vaikų yra 79 proc.
Kaip pabrėžia UNICEF, mokinių pasiekimai taip pat gana glaudžiai susiję su jų emocine savijauta. Remiantis ataskaita, vaikai, kurie turi glaudesnį ryšį su mokyklos bendruomene, pasiekia ir geresnių mokymosi rezultatų. Jie taip pat yra labiau patenkinti gyvenimu.
Pagal šį rodiklį Lietuva taip pat yra sąrašo apačioje. Iš vaikų, nurodžiusių, jog nesijaučia mokyklos bendruomenės dalimi, pagrindinį skaitymo ir matematikos žinių lygį pasiekė šiek tiek daugiau nei 60 proc. Tuo tarpu tarp vaikų, turinčių stiprų ryšį su mokykla, tokių buvo daugiau nei 70 proc.
Pagal šį rodiklį geriausiai atrodo Estija – pagrindinį skaitymo ir matematikos lygį kaimyninėje šalyje pasiekė beveik 80 proc. mokinių, nurodžiusių, kad jų ryšys su mokyklos bendruomene silpnas, ir beveik 90 proc. penkiolikmečių, kurie jaučiasi svarbia mokyklos dalimi.
Ataskaitoje taip pat pažymima, kad yra ryšys tarp paauglių savijautos mokykloje ir jų pasitenkinimo gyvenimu.
Pagal šį rodiklį Lietuva atrodo kiek geriau ir yra 13 vietoje. Iš 15-mečių, nurodžiusių turinčių silpną ryšį su mokyklos bendruomene, patenkinti savo gyvenimu buvo 80 proc. Iš turinčiųjų stiprų ryšį – 85 proc.
Pasak R. Povilaičio, apibendrintai sakyti, jog visi Lietuvos vaikai jaučiasi labai blogai – per drąsu.
„Juolab, kad jeigu mes žiūrime į detalesnes lenteles, tai mes matome visokių duomenų, tarp jų ir pozityvių. Štai, klausime apie pasitenkinimą gyvenimu Lietuvos rodiklis yra pakankamai aukštas – daugiau kaip 80 proc. vaikų pasitenkinimas gyvenimu yra aukštas. Jeigu mes žiūrime į visą šalį, yra pakankamai daug vaikų, paauglių ir jaunų žmonių, kurie jaučiasi gerai.
Yra dalis vaikų, jaunų žmonių, kurie jaučiasi blogai ir turi visokiausių sunkumų, bet galbūt turi per mažai palaikymo ar kažkokio supratimo šeimose. Beje, ataskaitoje viena išryškintų išvadų, kad vaikų, kurie turi mažesnę paramą šeimose, emocinė savijauta yra blogesnė“, – kalbėjo R. Povilaitis.
Būtent dėl to, sako jis, ataskaita yra ir svarbus signalas apie situaciją dalies lietuvių šeimose. Kalbėdamas apie paauglių savijautą mokyklose, R. Povilaitis neabejojo, kad čia ne antraeilį vaidmenį vaidina patyčių kultūra.
„Tų vaikų, kurie patiria ilgalaikes patyčias, savijauta ir psichikos sveikata yra prastesnė. Čia irgi yra labai aiškus dėsnis. Tai jeigu šeimos aplinka yra nepalaikanti, mokykloje yra kažkoks smurtas, žeminimas ir taip toliau, problemos dedasi viena prie kitos. Jeigu susideda keli vadinami rizikos veiksniai, didėja šansai susidurti su kažkokiomis psichikos sveikatos problemomis.
Skaudinimas, žeminimas yra labi ryški Lietuvos mokyklų problema. Iš įvairių tyrimų mes matome, kad tų patyčių yra nenormaliai daug“, – konstatavo R. Povilaitis. Vis dėlto, anot jo, ir ši problema pamažu juda „iš mirties taško“.
Akis bado šeimų skurdas
Kaip jau ir minėta, ataskaitoje šalys vertintos ne tik pagal paauglių fizinę bei psichinę savijautą ar pasiekimus mokykloje. Taip pat analizuota, kokia aplinka juos supa ir kiek šalyse vykdoma į vaikų gerovę nukreipta politika.
Pagal politikos gaires – Lietuva atrodo išties gerai. Švietimo politika įvertinta 2 vieta, sveikatos apsaugos – 9 vieta. Kiek prasčiau atrodome pagal socialinės apsaugos politikos gaires ir atsidūrėme 15 vietoje.
Vis dėlto ir čia Lietuvai koją pakišo gyvenimo sąlygų, lemiančių vaikų gerovę, įvertinimas. Tiek pagal ekonomines, tiek pagal aplinkos apsaugos sąlygas bei atmosferą visuomenėje patekome į žemiausią grupę ir buvome įvertinti 30 vieta.
Prie prasto bendro vaizdo prisidėjo ir nužudymų skaičius, tenkantis 100 tūkst. gyventojų. Lietuvoje šis rodiklis 2017 m. 4,5 ir tai yra trečias pagal dydį iš visų vertintų šalių.
Neblizgame ir žiūrint į šeimų, kuriose auga vaikai, skurdą. 2018 m. Lietuvoje buvo 23,9 proc. namų ūkių, kurių pajamos yra žemesnės nei 60 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Panašus skaičius Lietuvoje buvo ir 2008 m. bei 2014 m. Pagal šį rodiklį išsivysčiusių šalių vidurkis yra 20 proc.
Mažiausiai nepasiturinčių namų ūkių, kuriuose auga vaikai, buvo Airijoje – 10,4 proc. Daugiausiai Turkijoje – 33 proc.
Lietuvoje šeimų gerovei vis dar atitenka ir nedidelė dalis Bendrojo vidaus produkto (BVP) – maždaug 1,7 proc., kai šalių vidurkis 2,4. Pagal šį rodiklį esame 11 nuo galo.
„Tas rodiklis ne naujas, čia yra skurdo riba. Pas mus ir bendras visų gyventojų, ir šeimų su vaikais skurdo lygis visą laiką buvo pakankamai aukštas. Kur nėra vaikų, tai dažniausiai yra pensininkai, nes jų pajamos mažos. O šeimos su vaikais (skursta – „Delfi“) todėl, kad uždirbtos pajamos dalijamos iš šeimoje esančių narių skaičiaus.
Todėl nenuostabu, kad vaikų turėjimas yra rizikos veiksnys, ypač jei yra ne du, o trys vaikai arba šeimoje dirba tik vienas (tėvų – „Delfi“)“, – situaciją aiškina Vilniaus universiteto (VU) profesorius, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka.
Atsilikimas yra praktiškai visose socialinės apsaugos srityse
Pašnekovo teigimu, 2019 m. ar 2020 m. skurstančių šeimų gali būti mažiau. Profesorius aiškina, kad augantys vaiko pinigai galėjo daliai namų ūkių, buvusių arti viršutinio skurdo slenksčio, padėti jį perlipti.
„Kažkuriais metais skurdo riba buvo 312 eurų. Tarkime, vieno asmens pajamos šeimoje buvo 300 eurų ir įvedė 30 eurų vaiko pinigus. Tai tokia šeima iš karto perkopė skurdo ribą ir ji nebeskursta. Bet jeigu šeimoje vienam asmeniui teko 200-250 eurų, tai nesvarbu, kad įvedė 30 ar 50 eurų vaiko pinigus, jų pajamos nepasiekė skurdo ribos, nors ir padidėjo“, – pavyzdį pateikė R. Lazutka.
Paklaustas, kodėl tuomet skurstančių namų ūkių su vaikais skaičius praktiškai nepasikeitė nuo 2008 m., nors būtent 2018 m. buvo įvesti vaiko pinigai, R. Lazutka teigė, kad tokia pagalba nėra pakankama.
„Tos vidutinės pajamos, nuo kurių skaičiuojama 60 proc., bendrai pakyla, bet dirbančiųjų už minimalias algas pajamos yra ypač mažos. O jei šeimoje dar skaičiuojama ir vaikui, tada tų skurstančiųjų santykinai vis dar yra daug.
Yra paradoksas, kad ekonomikos augimo laikotarpiu skurdo lygis gali išaugti, nes kyla skurdo riba. Vidutinės pajamos sparčiai kyla, o tų žmonių, kurie mažai uždirba arba gyvena iš socialinių išmokų, padėtis taip stipriai nepagerėja. Arba pensininkų padėtis nepagarėja, nes pensijų taip sparčiai nedidina kaip kyla vidutinio gyventojo alga“, – aiškino R. Lazutka.
Profesorius įsitikinęs, kad labiausiai skurstančių namų ūkių skaičių didina šeimos, kuriose daug vaikų, arba kur atžalas augina tik vienas iš tėvų.
„Žinome, kad visose šalyse, o ypač Lietuvoje, jei vyras pabėga, moteris lieka su vaikais, o moterų algos ir šiaip vidutiniškai paprastai yra mažesnės negu vyrų. Jeigu moteris dar neturi išsilavinimo, dažnai būna, jog patenka tarp skurstančiųjų“, – teigė R. Lazutka.
Komentuodamas BVP dalį, tenkančią šeimoms, profesorius atkreipė dėmesį, kad visai socialinei apsaugai Lietuva atseikėja labai mažai.
„Atsilikimas yra praktiškai visose socialinės apsaugos srityse skaičiuojant nuo BVP. Ypač pensijų, todėl pensininkų skurdas taip paplitęs, nes mes išleidžiame vos ne dvigubai mažiau. Taip pat šeimoms, nedarbui, skurstančiųjų rėmimui, būsto politikai“, – silpnąsias Lietuvos vietas vardijo R. Lazutka.