– Premjere, kokią intrigą kuriate sakydamas, kad nebūtinai esate partijos kandidatas į premjerus?
– Turbūt didžiausia intriga – kad žmonės turi apsispręsti, kokiai politinei partijai ir jėgoms patikės savo valstybės ateitį ketveriems metams. Jokios intrigos nėra – matome ir prezidento pareiškimus. Yra išsakyta prezidento nuomonė, kad jis rinksis premjerą arba siūlys iš nebūtinai daugiausiai mandatų laimėjusios partijos atstovo. Matome, kad atsiranda daugiau įvairiausių intrigų.
– Čia – turbūt politinio neišprusimo klausimai, nes Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad dauguma susiformuoja Seime, kad jie teikia kandidatą, ir čia prezidento manevrų nėra daug.
– Jis vis tiek bus aktyvus, ir manau, kad ir turi būti aktyvus. Kalbant apie perspektyvas, matome, kad šioje kampanijoje yra siūlomi kandidatai į premjerus, kurie nei realių, nei teorinių šansų neturi.
– Kalbate apie poną Uspaskichą?
– Ne tik. Yra įvairiausių formatų. Kalbant apie mūsų politinę jėgą – taip, yra įvardintas pagrindinis kandidatas, ir čia nėra ką svarstyti. Bet viskas priklausys nuo aplinkybių, kokia bus dauguma. Nes gali būti taip, kad nesutariant dėl programinių dalykų, tai padaryti būtų sunku.
Turiu patirtį, mes atėjome su didelėmis ambicijomis 2016 m., kaip ir vakar sakiau Seime, galbūt turėjome per didelių lūkesčių, pvz., švietimo sistemos pertvarkymo klausimu – nesuradome tos atramos, ji nebuvo pakankama.
– Pirmiausia neradote tarp savų.
– Ir tarp savų, ir tarp partnerių. Dėl to manau, kad valstybė yra subrendusi realiems pokyčiams. Visi puikiai matome – švietimas, sveikatos apsauga – čia reikia platesnio supratimo. Jei matome tvirtą kryptį ir padarome [pokyčius] per pirmus porą metų, nes paskui būna sunku – galime dirbti. Jei tik būti valdžioje dėl valdžios – ačiū, tikrai ne.
– Vakaruose yra įprasta, kad partijų pirmininkai yra kandidatai į ministrus pirmininkus. Lietuvoje ilgą laiką jau taip ir buvo susiformavę: Brazauskas, Kirkilas, Kubilius, Butkevičius – visi buvo partijų pirmininkai. O jūsų partijoje ir sąraše – kitaip: buvo laisvai samdomas žaidėjas numeris vienas partijos kandidatų sąraše, ir ta sistema sugriuvo.
– Taip, matyt, įnešėme tam tikrą sumaištį 2016 m. Nežinau, ar reikia tokius pavyzdžius tiražuoti ir rodyti, kad tai yra labai gerai. Tuo metu tai buvo labai logiškas sprendimas. Noriu priminti, kad tuo metu buvo sinergija, su LVŽS ėjo partinis ir kartu – nepartinis blokas. Dėl to buvo natūralu, partija pati apsisprendė, kad sąrašo lyderis būtų kitas, ne partijos pirmininkas. 2020 m. – taip pat. Siūliau partijai labai gerai pagalvoti, bet turbūt yra kitas argumentas – bent jau mūsų rinkėjai ir simpatikai mano, kad Vyriausybė dirbo gerai, tad kodėl keisti tai, kas pasiteisino? Bet tas pavyzdys užkrėtė ir kitas politines jėgas.
Kalbant apie politines tradicijas, visgi manau, kad partijos pirmininkas turėtų būti pirmasis sąraše, ir jis turėtų būti pagrindinis kandidatas į premjerus.
– Sakote, pavyzdys – ne pats geriausias, bet tą pavyzdį tęsiate, toks pusiau „valstietis“, pusiau – ne.
– Nesakykime taip, kaip buvo 2016 m. Tikrai esu su šia politine jėga, esu frakcijos narys, nesiblaškau, nebėgioju. Mane atskirti nuo „valstiečių“ partijos ar nuo Ministro Pirmininko [pozicijos] turbūt būtų labai sunku. Taip, atstovauju tai politinei jėgai, o buvo visokių ketinimų. Įsivaizduokite, jei dabar įstočiau į partiją, iškart atsirastų sąmokslo teorijų kūrėjai: Karbauskis iškėlė sąlygą, jei nebus partijos narys, tai nebus premjeras ir pan. Mes matome vėl tą bandymą mus visokiais būdais priešinti su Ramūnu, nors taip tikrai nėra. Palauksim rinkimų, jei politinė karjera tęsis toliau, bus sprendimai priimti ir tuo klausimu.
– Dar apie rinkimus: ar Lukas Savickas turėtų likti jūsų sąraše, premjere?
– Vienareikšmiškai.
– Kodėl? Jis turi specialųjį statusą baudžiamojoje byloje.
– Nenorėčiau šiandien kalbėti apie tuos statusus ir pačią bylą. Manau, blogiausias dalykas, kad vėlgi jai bandoma suteikti tam tikrą politinį atspalvį. Palaukime. Buvo daug įvairiausių žmonių, kurie turėjo tokį statusą. Tas statusas šiaip yra keistas, nors jo pirminė prasmė buvo visai kitokia. Dabar susidarėm įspūdį, kad čia yra kažkas arti įtariamojo. Taip tikrai nėra. Žmogus yra jaunas, jis turi teisę gintis, blogiausia, kad šioje situacijoje jam yra įpareigojimai nekalbėti viešai. Jam priekaištai reiškiami, jis atsakyti negali.
– Dabar valdžia patiria tai, ką patiria visi tą statusą turintys žmonės Lietuvoje jau daugybę metų.
– Esate visiškai teisus. Tikrai nemažai prisidėjau prie to, kad mūsų teisėsaugos institucijoms ir finansavimas būtų kitoks skirtas, ir įrankiai suteikti...
– O jie štai, kaip elgiasi su jūsų žmonėmis.
– Nesakau, kad su mūsų žmonėmis. Jų reikalas yra labai paprastas: jei yra kažkokių abejonių, jas ištirti, įrodymus pasverti, surinkti, ir atsakyti į klausimą, bet nedaryti tos politinės bylos. Turbūt nėra sutapimas: kai tik artėja rinkimai – savivaldos ar Seimo – kokia nors tokia istorija ir „iššauna“, o paskui pasibaigia. Prisiminkime vadinamus „auksinius šaukštus“. Kuo jie baigėsi?
– Tiesą sakant, ten nieko nebuvo nuo pradžių, nes pati kariuomenė ir ministerija rado tą ydą, už kurią nukentėjo.
– Taip. Dabar bandoma padaryti lygiai tą patį, bet tai yra labai pavojingas žaidimas. Nes FNTT tiria, ir labai gerai, kad tie saugikliai suveikė, kur įmonės pelno skirstymas ir judėjimas kelia įtarimų – bet tokios bylos politizavimas tiems asmenims reiškia, kad yra didelė tikimybė, jog ta byla sužlugs ir teisme neturės jokios perspektyvos. Tad nemanau, kad tai dabar reikėtų išnaudoti politinėje kovoje, nors tai bando padaryti. Bet, kaip sakoma, mes patys to nedarome, bet jei kviečia į Seimo tribūną, turėsime kalbėti jau daugiau ir plačiau.
Bet kalbant apie tai, nuo ko pradėjome, Lukas Savickas, kaip ir daugelis tiek Vyriausybės komandos narių, tiek ir ministerijos tarnautojų to karo metu, o tai buvo karas, darė daugiau, nei buvo reikalaujama, kad gelbėtume žmonių sveikatą, gyvybes ir šalies ekonomiką. Dėl to sakyti, kad formaliai pareigybės aprašyme įrašyta viena, o darė kita – na taip, galima tai daryti.
– Patarėjas ekonomikai perka testus...
– Ne tik ekonomikai. Tai nebuvo patarėjų suskirstymas kažkokioms sritims. Bet supraskime viena: tai yra politinė komanda, visi sprendimai turi būti priimami teisėtai ir pagal įstatymus. Tokius sprendimus priiminėja institucijos. Esminis dalykas yra toks: tada buvo situacija „reikia testuoti – nereikia testuoti“. Jei reikia testuoti, tada atsiranda klausimas, kuo testuoti?
– Tada atsiranda kažkas, ir pasirodo, kad to nelabai reikia...
– Dabar vėlgi, vysta diskusijos „reikia – nereikia“. Tuo metu sakė, kad reikia, paskui – kad [testas] yra skirtas antikūniams, dabar jau populiacijos tyrimas praėjo, [paaiškėjo], kad nustato ir ligą, ir antikūnius. Tad vadovaukimės tų dienų pozicijomis, kurios buvo tada. Nes dabar, praėjus penkiems mėnesiams, yra labai paprasta.
Mes ir dabar, čia, kalbame su apsaugos priemonėmis. Tada buvo kitokia situacija. Turime? Taip, turime. Bet minimalų tradicinį rezervą, sukauptą infekcijos protrūkiui. Bet tokio masto niekas neturėjo. Pats aktyviai dalyvavote, matėte, kokia buvo kova tarp valstybių dėl visų tų prekių, kokios kainos. Jos keitėsi kas pusvalandį. Pristatymo terminai... Tada buvo priekaištų, kodėl kartu su Europos Komisija nepirko. Pirko, dalyvavo pirkime, bet prekės, apsaugos priemonės, pasirodė dabar, praėjusią savaitę.
– O kada pirkote?
– Pandemijos įkarštyje.
– Kovą, balandį?
– Kovą, vasarį.
– Premjere, tęsiant pandemijos temą: virusas – tas pats, sprendimai – kitokie. Susirgimo mastai – jei suklysiu, pataisykite – dabar susirgimų skaičius vidutiniškai yra 10 kartų didesnis nei tada, kai paskelbėte totalų karantiną. Visuomenės ir valdžios nuomonė pasikeitė, ar kitos priežastys?
– Kitos priežastys. Turbūt suprantame: jei šalį užpuola priešas, kuris yra nežinomas, darome viską, kad pasekmės būtų kuo mažiau skausmingos. Tuo metu juk niekas nežinojo, koks tai virusas, kaip gydyti, kokia turi būti prevencija. Prisiminkime diskusijas: kaukės reikalingos ar ne, imunitetas susidaro ar nesusidaro, jei susidaro, kuriam laikui... Tuo metu sprendimai buvo priiminėjami pagal tos dienos aktualijas. Turėjome matematinius modelius, kiek turėjo būti, grubiai sakant, lavonų, kiek – susirgimų. Mums pirmiausia svarbiausia buvo išsaugoti sveikatos priežiūros sistemą – matėme, kas darėsi Ispanijoje, Italijoje: „susprogdino“ viską.
Dėl to priimti sprendimai mums leido apsaugoti mūsų sveikatos sistemą, antra – išlošti laiko. Ir džiaugiuosi, lenkiu galvą prieš mūsų medikus. Jie sako „mes nebijome, žinome, kaip dabar gydyti“. Tuo metu tai buvo visiškai nežinoma teritorija, nežinomi sprendimai, jie eksperimentavo. Tarp kitko, nebijojo, nes pasekmės galėjo būti įvairios: jie traukė žmones iš mirties nagų tokiomis priemonėmis, kurių imtis kasdieniam gyvenime nė vienas medikas nebūtų ryžęsis. Bet jie padarė ir nebijojo. Šiandien jie sako: „premjere, mes nebijome ir žinome, kaip su tuo kovoti“.
Lygiai tas pats su mūsų ekonomika, ūkiu – tikrai reikėjo laiko gauti stimuliacijai, finansinėms injekcijoms. Tai buvo tos dienos sprendimai. Dabar turime kitą situaciją, turime valdyti didžiausias rizikas, dėl to tokių drastiškų sprendimų nėra. Aišku, jie yra ribojantys, bet šios dienos situacija yra kitokia.
Mes žinome, koks tai virusas, kokia prevencija, kaip kovoti, kaip atskirti židinius. Galiausiai – turime jau pilną informaciją ir galime pasakyti, kaip didėja susirgimų skaičius, bet ar atkreipėte dėmesį, kad sunkių ligonių praktiškai neturime? Specializuoti ligoninių skyriai nėra apkrauti ir perkrauti, paslaugos gyventojams yra teikiamos. Galiausiai, premjerui nereikia skambinti kolegai į užsienį ir prašyti paskolinti reagentų. Deja, taip buvo. Tikrai nenorėčiau, kad grįžtume į vasario ir kovo mėn. situaciją, niekam nelinkėčiau to praeiti, bet šiandien esame visiškai kitaip pasiruošę nei vasarį.
– Situacija Baltarusijoje. Premjere, kodėl Lietuva nusprendė skelbti sankcijas vienu metu su Latvija ir Estija, nors buvo anonsuota, kad Lietuva įves nacionalines sankcijas kur kas anksčiau ir žymiai didesnei apimčiai žmonių? Paskelbta trims dešimtims, o kalbėta buvo apie šimtą, dar daugiau.
– Užsienio politikoje nei Vyriausybė, nei ministerija nėra atskiri žaidėjai. Turime labai aiškią sąrangą: yra respublikos prezidentas, atsakingas ir formuojantis pagrindines kryptis užsienio politikoje...
– Formuoja prezidentas, vykdo kartu su Vyriausybe.
– Taip, Seimas tame dalyvauja. Ir visgi dažniausiai turime tam tikras įvairių sankcijų taikymo nesėkmes dėl įvairių priežasčių, kai neturime sutarimo bent jau ES viduje. Atsiranda paskui kažkas, kas prieštarauja, daro išlygas.
– Bet Europoje ir dabar nėra sutarimo.
– Man tai atrodo pats blogiausias dalykas. Man atrodo, kad tas Baltijos susitarimas susikoordinuoti ir padaryti bendrą žingsnį yra pakankamai stiprus ir geras. Visgi turime bendrą poziciją ir gauname bendrą atsaką. Kita vertus, tas padarytas žingsnis labai svarbus, kad galėtume paimti kuo platesnį šalių ratą. Tai tikrai nėra pabaiga.
Lietuva turi tam tikrą specifiką, nes santykis ir judėjimas tarp Lietuvos ir Baltarusijos asmenų buvo kitoks. Žinoma, dabar – pandemijos situacija, niekas negali važiuoti. Tačiau tikrai pritariu, mes tuos sąrašus turime. Aš tikrai nenoriu, kaip ir daugelis kolegų politikų ir mūsų žmonių, kad tie žmonės, kurie šeštadieniais, sekmadieniais, kai yra Baltarusijos žmonių mitingai, smurtauja prieš žmones, pirmadienį važiuotų čia į Lietuvą apsipirkti. Tų dalykų mes neleisime.
Šiandien tai yra garantuota kitomis priemonėmis, nes siena tiesiog uždaryta, bet ateityje tas sąrašas nėra baigtinis. Bet tikrai norėtųsi, kad mes Europoje turėtume bendrą poziciją ir pasakytume: taip, tie asmenys, kurie tiesiogiai atsakingi už sprendimų priėmimą, ir aktyviausi vykdytojai negalėtų išvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos valstybę. Kas iš to, jei jie nevažiuos į Lietuvą, bet sėkmingai važiuos slidinėti kalnuose kitoje ES valstybėje?
– Ar šis bendras trijų Baltijos valstybių sankcijų skelbimas susijęs su Latvijos pareiškimu, kad jie nepirks elektros energijos iš Astravo? Tai buvo kažkaip sudėta į viena?
– Ne, nebuvo kažkokių reikalavimų, kad jie daro pareiškimą, tada mes vienijamės. Mes dabar viską stengiamės padaryti kartu. Vadinamas Baltijos burbulas gimė ir buvo tikrai sėkmingas. Dabar turime iššūkį, kad Latvija yra kitoje situacijoje nei Lietuva ir Estija. Bet taip pat ieškome sprendimų – ir sveikatos apsaugos ministrų lygmeny, ir premjerai nuolat bendrauja. Taip ir su sankcijomis: manau, kad tai yra geras koordinuotas dalykas.
Antra, turime žinoti, ir džiaugiuosi, kad Latvija priėmė tokį sprendimą, galbūt ji pamatė, ką mes keletą metų kalbėjome, kur ta elektrinė stovi, kokioje valstybėje, kur matome, kaip ir kokie priimami sprendimai. Trečia – mums grasinama, koks iš kitos pusės bus atsakas. Nesinorėtų, kad čia būtų skaldomos Baltijos valstybės, supraskime, kad dėl tų pačių baltarusiškų krovinių konkuruojame tarpusavyje.
– Su Ventspiliu, Ryga?
– Be abejo. Ten irgi gali būti bandymai išskirti Lietuvą ir bandyti nukreipti krovinius į Latvijos uostus, kas, matyt, irgi skaldytų mūsų Baltijos valstybių vienybę. Tai būtų labai blogai.
– Grįžtant prie europinių sankcijų, bent jau iš dabartinės laikysenos panašu, kad labai mažai šansų jas įvesti. Kol sankcijos Baltarusijai yra susietos su sankcijomis Turkijai dėl mineralinių išteklių žvalgybos, ir tai kelia Kipras ir Graikija – tai yra ceitnotas, ar ne?
– Diplomatijoje nebūna labai paprasta, turi ieškoti sutarimų. Mes matėme įvairiausius formatus, kada buvo tvirtinami gynybos planai ir pan., kad atsiranda specifiniai interesai ir valstybės bando tuo pasinaudoti. Bet tai – jau mūsų užsienio reikalų ministrų ir vadovų, kurie važiuoja į vadovų tarybą, reikalas. Manau, būtų didelė nesėkmė, jei neturėtume vieningos ES pozicijos.
Tačiau visuomet yra alternatyva. Jei prie Baltijos valstybių prijungtume ir Višegrado grupę – kai kurios šalys turi specifinį, kitokį matymą, pvz., Vengrija. Bet kitą savaitę turėsime pakankamai didelę Lenkijos delegaciją su ministrais ir Ministru Pirmininku priešakyje... Galbūt [prisijungtų] ir Šiaurės šalys. Aptarinėjome situaciją ir su Norvegijos Ministre Pirmininke. Jau būtų tam tikra pozicija. Kaip minėjau, tai yra blogesnė alternatyva nei vieninga ES pozicija. Bet šio regiono, kuriame esame betarpiškai susieti su šia valstybe, šalys...
– Bent jau valstybės, turinčios sieną.
– Ne tik sieną. Kalbant apie Višegrado grupę, bent jau Lenkiją, Baltijos valstybes ir Šiaurės šalis, tokį sprendimą bendrai priėmę parodytume šio regiono, labai svarbios Europos dalies, puoselėjančios gilias demokratines tradicijas, aiškią poziciją. Su tuo yra dirbama. Tikiu, kad bus sėkmė ES susitarime, bet jei įvyktų blogesnis variantas, kaip alternatyva Šiaurės valstybės, Baltijos valstybės ir Lenkija tikrai galėtų būti parama. Beje, šiandien kalbėjau su Ukrainos Ministru Pirmininku, laukiame ir jo vizito. Tai – taip pat svarbi kaimyninė valstybė, kuri suinteresuota procesais Baltarusijoje, ji galėtų būti įtraukta, jos pozicija taip pat svarbi.
– Premjere, kaip apskritai matote situaciją Baltarusijoje? Kaip matote trumpąjį scenarijų ir ilgąjį?
– Visgi matau ilgąjį scenarijų, manau, nebus paprasta padaryti sprendimus. Juolab, kad į juos aktyviai įsitraukė ir Rusija. Visgi mums dabar svarbiausia, matyt, palaikyti demokratinius procesus, vykstančius Baltarusijoje, kad žmonės [jaustų]. Vis tik tai yra Baltarusijos žmonių valia. Niekas kitas jų klausimo neišspręs.
Matyt, režimas tikisi, kad visa tai išsikvėps. Bet pagal aktyvumą, žmonių nusiteikimą, pagal patriotiškumą matosi, kad baltarusiai prieš nieką nėra nusiteikę priešiškai – nei prieš Baltijos valstybes, nei prieš Rusiją, jie tikrai labai glaudžius santykius deklaruoja su Rusija, tai – irgi natūralu, istoriniai santykiai pas juos yra. Bet jei žmonės bus palaikomi, turės užsispyrimo ir kantrybės, kokius turėjo Lietuva, viskas bus gerai. Galbūt užtruks kiek ilgiau, bet tie sprendimai tikrai ateis.
Mūsų tikslas dabar – paremti demokratinius procesus, sudaryti galimybę žmonėms, kurie ten persekiojami, čia vykdyti aktyvią savo politinę veiklą, galiausiai – apsaugoti juos nuo persekiojimo, prireikus – gydyti. Galiausiai priėmėme sprendimą dėl studentų, kad čia atvažiuotų, mokytųsi, gautų stipendiją. Tai – potencialus intelektas, kuris grįš atgal į Baltarusiją. Ir, aišku, dėl įmonių, kurios dabar ten patiria sunkumų ar gali būti persekiojamos – darome individualius sprendimus Baltarusijos įmonėms, ypač – aukštųjų technologijų, IT įmonėms, kad jos galėtų savo veiklą perkelti čia, kartu su savo šeimos nariais, jei jau negalėtų savo veiklos vykdyti ten.
– Nekalbu apie Baltarusijos pasukimą į Vakarų Europą, bet ar jūs manote, kad Lukašenka jau yra būtasis laikas ir tai yra mėnesių klausimas, ar ne?
– Manau, kad kol jis turi tokį palaikymą tarp specialiųjų tarnybų, tai nėra būtasis klausimas. Klausimas tik ar tie žmonės, kurie šiandien gatvėse gina režimą, asmenį, kas tikriausiai kertasi su jų duota priesaika Baltarusijos žmonėms ir valstybei, kiek laiko jie tai toleruos. Jei jie visi kartu bus iki paskutinio momento, situacija bus vienokia. Jei bus surastas sprendimas, bent jau prasidėtų dialogas, kaip būtų galima surengti tikrai demokratinius rinkimus ir struktūros taptų neutralios, tie sprendimai būtų gerokai greitesni.
– Bet matote, kad ten – jau ne vien jo pajėgos? Tie žmonės be skiriamųjų ženklų iš dangaus nekrenta, jie krinta iš ten, iš kur krito ir anksčiau.
– Viską puikiai matome ir suprantame. Ne tik tas pajėgas, kurios ten smurtauja, ten apskritai sunkiai suvokiama: smurtauja civiliais rūbais vilkintys asmenys ar be skiriamųjų ženklų. Tai – praktiškai nusikaltėliai, neturi net menamo legitimumo. Tokius pavyzdžius matėme, jūs taip pat matote: visi tie propagandiniai triukai, kai kalba režimą palaikantys asmenys, o po to pasirodo, kad jie yra importuoti iš Rusijos, tai rodo tam tikrą režimo desperaciją.
Bet tai yra ne saujelės opozicionierių, o milžiniška masė žmonių, ir tai – ne specifiniai žmonės. Tie patys gamyklų darbininkai, kurie taip pat yra labai svarbūs, rodo savo aiškią poziciją. Manau, tam įtakos turėjo ir tas besaikis smurtas, kuris nėra niekuo pagrindžiamas, kuris yra taikomas. Tai konsoliduoja Baltarusijos žmones, bet turėtų konsoliduoti ir tarptautinę bendruomenę.
Mes turime matyti, kas darosi. Prisiminkime situaciją prieš 30 metų. Vienui vieni, šauksmas „mes jus palaikome, bet jūs nesipykite su Gorbačiovu“. Palaikome, bet nenorime pakenkti Gorbačiovui. Tai rodė, kad tos pozicijos buvo tikrai netinkamos.
Ir šiuo atveju parama Baltarusijos žmonėms svarbi, bet jie patys nuspręs. Čia nereikia kalbėti, kad kažkas kišasi iš išorės, jie turi patys nuspręsti, ir ta visuomenė yra kitokia. Užaugo kelios kartos ir tais pačiais „makaronais“, kabinamais jau 30 metų, tų žmonių irgi nepaveiksi. Tikiuosi, kad tai bus taikus procesas, nesinorėtų, kad būtų kažkas panašaus, kaip buvo kitose valstybėse. Bet kokiu atveju, ta mūsų parama turi būti ne individuali. Manau, turime turėti kuo daugiau sąjungininkų ir sieti ne tik kaimynines, bet ir tolimesnes valstybes, kad ta parama būtų išreikšta.
– Premjere, viešai buvo pasklidusi informacija, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai Lietuvoje fiksavo, kad prie Lietuvos sienos budi ne tik baltarusių pasieniečiai, bet ir specialiųjų operacijų kariai, kitos pajėgos. Ar buvo momentas – gal jis tebesitęsia – kai buvo manoma, kad provokacija gali įvykti bet kurią sekundę?
– Ne. Reikia nuraminti mūsų žmones. Tikrai ne. Mūsų tarnybos, ir saugančios sieną, ir kitos, seka situaciją, informacija nuolat teikiama valstybės vadovams. Provokacija visuomet galima. Tas pats sraigtasparnio skrydis per „Laisvės kelią“...
– Lietuvos teritorijoje, Medininkų pily, sėdi buvę ir esami prezidentai, vienoje teritorijoje, ir skraido sraigtasparnis...
– Provokacijų gali būti, bet tokios grėsmės, kad šiandien turėtumėme galvoti apie visuotinę šalies gynybą, jei kažkas peržengtų mūsų sieną, taip tikrai nėra ir būti negali. Tikiuosi, to niekada ir nebus.
