Naudingiausi siūlymai

Iš TS-LKD programos: „Gerokai sumažinsime priimamų įstatymų skaičių, skirsime pakankamai laiko diskusijai ir teisės aktams aptarti, būsimam poveikiui aplinkai vertinti. Peržiūrėsime skubos tvarka teikiamų įstatymų kriterijus.“

Vertinimas: nepopuliaru, bet būtina – sprendimai, kuriuos būtina įgyvendinti, nors jie ir neduoda politinio populiarumo balų. Lietuvos teisėkūros problemas itin gerai iliustruoja 2015 m. Parlamentinių tyrimų departamento parengta studija. Anot autorių, per 2008–2012 m. kadenciją bemaž pusė visų teisės aktų projektų buvo priimta skubos ir ypač ypatingos skubos tvarka (įstatymų projektų – maždaug 55 proc.). Palyginkime – kaimyninėje Lenkijoje skubos ir ypatingos skubos tvarka priimamų įstatymų dalis – vos 3.2 proc., Suomijoje – 0.4 proc., Švedijoje – 0.6 proc.. Artimiausi kaimynai latviai taikydami pagreitintas procedūras priėmė 38,1 proc. teisės aktų.

Taip pat Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta pagrindinių mokesčių srities teisės aktų analizė parodė, kad 2015–2019 m. laikotarpiu jie buvo keičiami beveik kas dvi savaites. Tačiau kiekybė nereiškia kokybės – apie 75 proc. mokesčių srities teisėkūros iniciatyvų nelydėjo neigiamų pasekmių, 77 proc. – poveikio kriminogeninei situacijai ir korupcijai, 60 proc. – poveikio verslo sąlygoms ir plėtrai, 49 proc. – biudžeto lėšų poveikio vertinimas. Norint, kad teisinis reguliavimas neštų naudą, jis privalo būti stabilus, nuoseklus, logiškas, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas.

Iš TS-LKD programos: „Peržiūrėsime saugos ir sveikatos darbe, darbo sąlygų, mokestinės aplinkos ir darbo laiko teisines nuostatas, kad vyresnio amžiaus žmonės noriai pasiliktų darbo rinkoje.“

Vertinimas: toliaregiška politika – pasiūlymas, turintis ilgalaikių teigiamų pasekmių. Lietuva, kaip ir visa Europa sparčiai senėja. Štai prognozuojama, kad šio amžiaus pabaigoje „senajame žemyne“ vyresnių kaip 80 m. gyventojų skaičius padvigubės ir sudarys beveik 15 proc. populiacijos. Tokie pokyčiai neabejotinai pareikalaus prisitaikymo prie naujųjų realijų. Vienas iš būdų užtikrinti, kad dirbančiųjų dalis šalyje išliktų stabili – skatinti vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje.

Tam būtina sudaryti galimybes vyresnio amžiaus darbuotojams derinti darbą su asmeniniu gyvenimu. Patrauklios sąlygos – naujoms realijoms pritaikytas darbo santykių reguliavimas, reikalingos darbo sutarčių formos leistų žmonėms dirbti pagal galimybes. Priešpensinio amžiaus žmonių nebaudžianti mokesčių sistema (priešingai, nei šiuo metu yra su Sodros „grindimis“), o ne subsidijos – visa tai būtų žingsnis teisinga kryptimi.

Iš TS-LKD programos: „Sukursime smulkioms ir vidutinėms įmonėms patogią apskaitos ir mokesčių mokėjimo platformą.“

Vertinimas: dirbti ir užsidirbti dabar – didesnę laisvę veikti užtikrinantis pasiūlymas. Mokesčių įstatymai tokie gausūs, painūs ir kintantys, kad dalis žmonių vien dėl šios priežasties tiesiog nesiima verslo arba nesiima jo legaliai. Todėl galimybė, smulkioms ir vidutinėms įmonėms ar savarankiškai dirbantiems asmenims mokesčius apskaičiuoti ir mokėti automatiškai, būtų ne tik puiki paskata verslumui, bet ir pasitarnautų mažinant šešėlinę ekonomiką. Tokia sistema būtų itin patogi pradedantiesiems veikti, taip pat jaunimui, ir ilgainiui skatintų mokesčių mokėjimo kultūrą.

Panašios smulkiojo „verslininko“ banko sąskaitos egzistuoja Estijoje – nuo į sąskaitą gautų pajamų mokesčiai apskaičiuojami ir sumokami automatiškai. Tiesa, būtina užtikrinti, kad tokia sistema nekonkuruotų su rinkoje veikiančiais sprendimais (kaip antai jau egzistuojančios buhalterinės apskaitos sistemos ir pan.), o juos integruotų, o taip pat – būtų kuriama ir diegiama skaidriai ir efektyviai. Prastų paslaugų skaitmenizacijos pavyzdžių jau turime.

Iš TS-LKD programos:„Transformuosime e. valdžios vartus į verslui ir gyventojams draugišką platformą, kuri įgalintų realiu laiku gauti atsakymus, paslaugos būtų patogios ir suprantamos.“

„Vertinsime e. paslaugų brandos lygį, ne tik faktą, kad jos perkeltos į elektroninę erdvę.“

Vertinimas: įsisenėjusių problemų sprendimas – ilgai atidėlioti, tačiau būtini sprendimai. Labai svarbu, kad įvairių paslaugų skaitmenizacija ir perkėlimas į elektroninę erdvę išties lemtų ir kokybinį šuolį. Dažnai pasitaiko atvejų, kai paslaugos tarsi yra skaitmenizuojamos, bet dėl to jų suteikimo laikas nesutrumpėja arba jos neatpinga. Vienas iš pavyzdžių – bene kasmet brangstančios rinkliavos už valdiškas paslaugas. Dažnai jų kainos augimą pateisinti bandoma būtent skaitmenizacija.

Susidaro paradoksali situacija, kai paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę, turintis užtikrinti patogumą vartotojui ir paslaugos kainos mažėjimą, ne tik kad nepasiekia šių tikslų, bet ir pabrangina paslaugą. Tai, kad paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę – tik pusė darbo, rodo ir administracinės naštos savivaldybėse analizė: daugelis planuojamų administracinės naštos mažinimo priemonių nukreiptos į bendrosios paslaugų kokybės gerinimą arba jų perkėlimu į elektroninę erdvę. Tačiau, dokumentų dubliavimo vengimo, dokumentų bei ataskaitų būtinumo, rizika pagrįsto būtinumo, dokumentų pildymo aiškumo priemonės paprastai nėra planuojamos.

Prieštaringi siūlymai

Iš TS-LKD programos: „Siūlyti mokestines lengvatas aukštą pridėtinę vertę kuriančiam verslui, finansinę paramą jo eksperimentinei ir industrinei plėtrai.“

„Dėl nuoseklios ir racionalios smulkaus ir vidutinio verslo mokesčių politikos, peržiūrėsime individualios veiklos ir mažosios bendrijos apmokestinimo reglamentavimą ir patentų sistemą – sieksime, kad mažas pajamas gaunančių smulkių ir vidutinių įmonių mokestinė našta būtų minimali, o įmonei augant ši našta didėtų iki uždarosios akcinės bendrovės lygio.“

Vertinimas: Dviprasmiškos nuostatos – nenuoseklūs siūlymai rinkimų programoje. Siekis mokesčių sistemoje padidinti nuoseklumą ir racionalumą kertasi su noru apmokestinti įmones progresiniu tarifu, priklausomai nuo jų veiklos formos. Mokesčių sistemos nuoseklumo nedidina siūlymai plėsti mokesčių lengvatas pasirinktoms veiklos sritims. Inovacijų versle yra įvairių – nuo produktų, procesų, technologijų iki vadybos ar rinkodaros.

Nuspėti, kurioje srityje gali įvykti proveržis ateityje – labai sunku. Tad ir įmonių skirstymas į potencialiai inovatyvias ar mažiau inovatyvias apmokestinimo tikslais, dažnai turi mažai prasmės. Geriau būtų stengtis sukurti tokią mokesčių sistemą, kuri įgalintų veikti visose srityse (geras žingsnis, nediskriminuojantis skirtingose srityse veikiančių įmonių, būtų neapmokestinti reinvestuojamo pelno).

Iš TS-LKD programos: „Didinsime pensijų sistemos skaidrumą ir stiprinsime ryšį tarp žmogaus mokamų įmokų ir vėliau gaunamų išmokų. Ilgesnis išdirbtas laikotarpis leis gauti didesnę senatvės pensiją.“

„Užtikrinsime pensijų sistemos stabilumą ir augančias senatvės socialinio draudimo pensijas.“

Vertinimas: Dviprasmiškos nuostatos – nenuoseklūs siūlymai rinkimų programoje. Pensijų schemų politizacija laikoma didžiausia grėsme būsimų pensininkų lėšoms ne tik Lietuvoje. Kaip galima motyvuoti žmones sąžiningai mokėti įmokas, rūpintis stažu ar kaupti papildomai, jei panašų rezultatą galima gauti į sistemą įdėjus nieko ar daug mažiau. Nuo politikų norų ar rinkimų kalendoriaus priklausomos pensijos ne tik neužtikrina pensijų sistemos stabilumo, bet ir neskatina žmonių savo senatve rūpintis patiems.

Štai praėjusiais metais atlikta apklausa parodė, kad didžiausia dalis (82 proc.) Lietuvos gyventojų pagrindiniu pajamų šaltiniu senatvėje mato „Sodros“ mokamą pensiją. Dėl to žmonės nepakankamai taupo ir investuoja ar nepriima būtinų sprendimų dėl gyvenimo būdo pokyčių. Tiesa, norui depolitizuoti pensijų sistemą ir padaryti pensijų dydį priklausomu nuo asmens sumokėtų įmokų, prieštarauja kita TS-LKD rinkimų programoje įrašyta nuostata, kuria žadama užtikrinti, kad taikant dabartinę senatvės pensijų indeksavimo formulę, esant poreikiui būtų taikomos papildomos priemonės (tokios kaip spartesnė indeksacija).

Neigiamų pasekmių galintys turėti siūlymai

Iš TS-LKD programos: „Siūlysime keisti šiuo metu galiojančią tėvystės išmokų tvarką, kai išmokos negali viršyti dviejų šalies vidutinių darbo užmokesčių. Vadinamosios lubos dažnai demotyvuoja didesnes pajamas gaunančias šeimas, nes joms finansiškai nenaudinga planuoti nėštumą ar eiti vaiko priežiūros atostogų.“

Vertinimas: brangu mokesčių mokėtojui – didžiausią neigiamą poveikį biudžetui turintis pasiūlymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tėvystės išmokų lubos yra sugalvotos ne šiaip sau. Pirma, jos būtinos tiek siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kai darbo užmokestis už laikotarpius, pagal kuriuos skaičiuojama tėvystės išmoka, dirbtinai padidinamas siekiant gauti didesnes išmokas. Antra, Lietuvoje šiuo metu galioja Sodros įmokų „lubos“ – nuo sumos, viršijančios 84 vidutinius šalies darbo užmokesčius (nuo 2021 m. – 60 VDU), „Sodros“ įmokos neskaičiuojamos. Logiška, jog ir išmokoms tokiu atveju taikomos lubos.

Galiausiai, tėvystės išmokos dydis turėtų būti nustatomas objektyviais kriterijais, atsižvelgiant į Sodros galimybes – juk motinystės (tėvystės) socialinio draudimo įmoka sudaro 1,71 proc. asmens darbo užmokesčio „ant popieriaus“. Gali taip nutikti, kad neribojant išmokų šios srities draudimo išmokos viršytų pajamas, dėl to šias išlaidas reikėtų dengti iš kitų sričių. Tokią situaciją jau esame turėję – motinystės išmokoms buvo perskirstomos Sodros pensijų srities pajamos.

Iš TS-LKD programos: „Valstybės paramą sutelksime į 10 perspektyviausių Lietuvos ekonominių židinių, kiekvienam iš jų numatydami atskirą augimo planą ir atitinkamą finansavimą per subsidijas.“

Vertinimas: atgal į praeitį – grįžimas prie planinės ekonomikos. Valstybės paramos telkimas per „perspektyvių“ ekonomikos židinių kūrimą riboja natūralų veiklos steigimąsi ir jos plėtrą. Nėra aišku, kodėl norima kurti dirbtinius ekonominius židinius, kuo tokia sistema pranašesnė už, pavyzdžiui, veiklos sąlygų gerinimą visam verslui ar LEZ. Siūlymo autoriai nevertina ir kiek pasiteisino „slėnių“veikimas Lietuvoje. Beje, siūlymas kiek „suriša“ rankas ir savivaldai – jei centrinė valdžia priima didelę reikšmę turinčius sprendimus dėl finansavimo ir subsidijų, mažėja savivaldybių galimybės konkuruoti dėl investicijų pritraukimo.

Iš TS-LKD programos: „Studijų finansavimą siūlysime organizuoti prognozuojant specialistų poreikius bei užimtumą ir teikiant valstybės užsakymą.“

Vertinimas: atgal į praeitį – grįžimas prie planinės ekonomikos. Specialistų „užsakymu“ išties bandoma spręsti problemą, kuri atsiranda dėl švietimo finansavimo – studijuojantieji nemokamose bakalauro studijose renkasi ne tas profesijas, kurių reikia darbo rinkai. Nors esame lyderiai tarp šalių, kuriose didžiausia gyventojų dalis turi aukštąjį išsilavinimą, ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, universitetai kritikuojami, kad į studijas priima studentus, kurie neatitinka aukštojo mokslo standartų, „nespindi“ ir paties aukštojo mokslo kokybė .

Foto: LLRI

Iš TS-LKD programos: „Įsteigsime „Pradedančio verslo krepšelį“ – apmokėtas paslaugas ir konsultacijas per pirmuosius veiklos metus.“

Vertinimas: vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Užuot gerinus sąlygas pradedančiam verslui, siūlomos subsidijos apmokant paslaugas ir konsultacijas. Jei verslo sąlygų gerinimas savo esme yra neutralus – juo pasinaudoti gali visi, steigiantys veiklą, jis padeda ir jau rinkoje veikiančioms įmonėms, tai „pradedančiojo verslo krepšelis“ reikalauja papildomos valdžios institucijų kontrolės.

Pavyzdžiui, norint įsitikinti, ar verslas įsteigtas ne fiktyviai, ar paslaugos tikrai įsigytos, ar jos nėra perkamos iš susijusių asmenų ir pan. Klausimas kyla ir dėl pasirinkto paramos modelio – kas užtikrins ir bus atsakingas už konsultantų darbo kokybę, kai gavėjas konsultacijos pats nepirks. Dar daugiau, konsultacija būna sėkminga, tik kai klientas suvokia jos svarbą ir pats aktyviai siekia rezultato. Šiuo atveju, kai paslaugos gavėjas pats nepatiria išlaidų, mažėja ir paskatos jo įsitraukimui.

Iš TS-LKD programos: „Siūlysime, kad tėvams, auginantiems vieną 12 metų ir vyresnį vaiką, būtų suteikiama galimybė pasinaudoti mamadieniais ir tėvadieniais.“

Vertinimas: vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Papildomas tėvadienis reiškia, kad tą dieną žmogaus nebus darbe, o įmonė turės jam mokėti atlyginimą. Kadangi per mėnesį vidutiniškai dirbame 20–21 dieną, tai toks siūlymas lygus reikalavimui 5 proc. padidinti atlyginimą visiems, kas turi vaikų. Siūlymo autoriai žada dalinti dovanas auginantiems vaikus, kitų dirbančiųjų sąskaita – dėl papildomų laisvadienių didesnis darbo krūvis tenka kolegoms, tai turi įtakos ir, pavyzdžiui, galimybei padidinti įmonėje mokamą atlyginimą.

Užuot įtvirtinus papildomus mamadienius ir tėvadienius įstatymu, galima palikti galimybę dėl jų susitarti darbdaviams ir darbuotojams tiesiogiai. Galiausiai, būtina įvertinti, ir kokią problemą bandoma spręsti – juk sąlygos auginti vaikus Lietuvoje yra tikrai geros. Pagal galiojančias draudimo taisykles, bendras apmokamas motinystės ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpis Lietuvoje gali siekti 114 savaičių, kai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių vidurkis – tik 55 savaitės.

Iš TS-LKD programos: „Parengti ir įgyvendinti kryptingą ir asmens motyvaciją skatinančią perkvalifikavimo programą, kurios pagalba būtų pereinama iš neperspektyvių ekonomikos sektorių į aukštesnės pridėtinės vertės.“

Vertinimas: vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Žinoma, turimų įgūdžių atitikties problema Lietuvoje egzistuoja – kad neranda reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, skundžiasi tiek Lietuvos darbdaviai, tiek užsienio investuotojai. Tačiau būtina realiai įvertinti, kiek atsakomybės už darbuotojų perkvalifikavimą gali prisiimti valdžia.

Štai dabar vykdomos perkvalifikavimo programos duoda netenkinančius rezultatus. Valstybės kontrolės analizė parodė, kad 94 proc. asmenų, baigusių Užimtumo didinimo programą, darbo rinkoje išsilaikė ne ilgiau nei 3 mėn. Užburtą ratą įveikti padėtų švietimo sistemos reforma – juk jei ruoštumėme darbo rinkoje paklausius specialistus, perkvalifikavimo programoms teliktų patikėti kur kas mažesnę dalį dirbančiųjų. Tą daryti galėtų ir privatus sektorius – jau dabar asmenys, baigę pameistrystės ar mokymosi darbo vietos programas sėkmingai įsidarbina.

Iš TS-LKD programos: „Įsteigsime superligoninę – aukščiausią, ketvirtąjį biosaugumo lygmenį (BSL-4) atitinkantį infekcinių ligų centrą.“

„Visos rajonų savivaldybės turės bent vieną kokybiškai aprūpintą gimnaziją-daugiafunkcinį centrą. Čia veiks bent viena tarptautinio bakalaureato klasė ir platus neformalaus ugdymo būrelių tinklas.“

Vertinimas: vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Tikslai sukurti aukščiausio lygio švietimo ir sveikatos infrastruktūrą savaime nėra blogi. Tačiau labai svarbu įsivertinti, ar valstybė šiuo metu gali sau tai leisti. O taip pat – ar tų pačių tikslų neįmanoma pasiekti alternatyviais būdais. Covid situacija parodė, kad Lietuvoje sveikatos, kaip ir švietimo sistemos problemos kyla ne iš ligoninių, mokyklų ar net įrangos trūkumo. Jos iš esmės yra susiję su žmogiškųjų išteklių valdymu.

Ar švietimo sistemos pagrindinė problema – tarptautinio bakalaureato klasių nebuvimas kiekviename rajone? O galbūt tai, kad neoptimizuojamame ugdymo įstaigų tinkle dalis ugdymo lėšų yra praleidžiamos per kaminus. Ar superligoninė – vienintelis būdas išvengti infekcinių ligų plitimo? Galbūt užsikrėtusių asmenų izoliacijai galima būtų pritaikyti ir panaudoti esamą infrastruktūrą. Kitaip tariant, svarbiausias klausimas yra, ar superligoninė ir „supermokykla“tikrai sukurs „supersveikatą“ ir „superšvietimą“?

Iš TS-LKD programos: „Šeimoms, kuriose vaikai auga tik su vienu iš tėvų, sudarysime palankesnes sąlygas būsto nuomai, vaikų būreliams.“

Vertinimas: tiksinti bomba – nenumatytų, neapgalvotų pasekmių turintis pasiūlymas. Pastaruoju metu Lietuvoje itin paplito įvairios universalios paramos formos, kai pagalba skiriama nevertinant, ar asmenims ji yra būtina. To pavyzdys – „vaiko pinigai“. Visoms šeimoms, tame tarpe ir pasiturinčioms, mokama išmoka neleidžia labiau padėti tiems, kuriems pagalba yra būtina. Galima sutikti, kad su sunkumais išties dažniau susiduria šeimos, kuriose vaikai auga tik su vienu iš tėvų.

Tačiau pagrindiniu paramos skyrimo kriterijumi turėtų būti šeimos pajamos, o ne asmenų skaičius. Priešingai, sistema kai paramos skyrimas šeimai priklauso ne nuo jos pajamų, o nuo auginamų vaikų skaičiaus, tik demonizuoja daugiavaikes šeimas ar vienišus tėvus: skatina asociacijas su „išlaikytinių mentalitetu“, negebėjimu pasirūpinti šeima ir pan.