– Jau ilgiau nei mėnesį baltarusiai protestuoja, reikalaudami paleisti į laisvę politinius kalinius, reikalaudami naujų rinkimų, Lukašenkos pasitraukimo. Daugiau nei 100 tūkst. rugsėjo 6 dieną išėjo į Minsko gatves. Jiems vėl buvo atsakyta grasinimais, bauginimais, propaganda, sulaikymais, represijomis ir Koordinacinės tarybos narių vijimu lauk iš Baltarusijos.

Rugsėjo 7 dieną buvo pagrobta ir nežinoma kryptimi išvežta jūsų bendražygė Maryja Kalesnikava, su kuria vos prieš dvi dienas bendravote skaipu. Jums teko panaši patirtis, kai ir su jumis kelias valandas buvo neįmanoma susisiekti. Viliamės, kad su Maryja netrukus bus užmegztas kontaktas. Remdamasi savo patirtimi, galbūt galėtumėte spėti, kokių veiksmų imtasi prieš Maryją?

– Negalėčiau. Olga Kovalkova iš šalies buvo išvežta į Lenkiją, ir jau apie tai pranešė, davė komentarų ta tema. Taigi, galimas dalykas, kad toks siaubas teko ir Maryjai Kalesnikavai. Taip pat nekantriai laukiame iš jos naujienų. Tik, deja, nežinome, ar ji Minske, galbūt išvežta iš šalies, o gal jau paleista. Laukiame naujienų.

Jūs teisingai sakote, kad greičiausiai siekiama nustumti į šoną visus lyderius, išvežti iš šalies. Bet reikia suprasti, kad tai nieko nepakeis. Nes protestams Koordinacinė taryba iš tikrųjų nevadovauja.

– Tai reiškia, kad valdžios planas gana paprastas – prievarta, represijos ir lyderių neutralizavimas, išgabenant juos iš šalies. Pasitelkiama propaganda, kuria stengiamasi paaiškinti, kad protestams diriguoja kažkas iš Vakarų. Kuo, jūsų manymu, būtų galima visa tai atremti – neskaitant taikių protestų? Ką dar galėtumėte padaryti dėl Baltarusijos (be to, ką jau padarėte)?

– Patikėkite, mes dabar darome viską, kas įmanoma. Ir kiekvienas baltarusis šalyje, ir tie, kas gyvena užsienyje, daro viską, kas nuo jų priklauso. Žinome, kad mus vienija bendras tikslas. Tiek lyderių, tiek visų baltarusių – nauji rinkimai be Lukašenkos. Matome tikslą, jo siekiame. Žinoma, visiems baisu, visus bandoma įbauginti. Niekas nenori atsidurti nei Okrestino, nei kitame tardymo izoliatoriuje. Niekas nenori būti sumuštas. Bet kelio atgal nėra, riba peržengta, žmonės neatleis, žmonės nepamirš. Liaudies valios nebepakeisi.

Niekas nenori atsidurti nei Okrestino, nei kitame tardymo izoliatoriuje. Niekas nenori būti sumuštas. Bet kelio atgal nėra, riba peržengta, žmonės neatleis, žmonės nepamirš.

– Tai, kas vyksta su visuomenės nuomonės lyderiais, Koordinacinės tarybos nariais, tam tikra prasme gali būti savotiškas pliusas. Taip nutildytos pastaruoju metu girdėtos kalbos apie Baltarusijos suskaldymą, skatinama abejoti propaganda. Kita vertus, Minske liko vos du Koordinacinės komisijos prezidiumo nariai. Ar baltarusiai be Koordinacinės tarybos prezidiumo taip pat aktyviai ir intensyviai protestuos, kaip kad tai darė pastarąjį mėnesį?

– Žinoma protestuos. Kartoju dar kartą – Koordinacinė taryba jokiais būdais nekoordinuoja protestų judėjimo. Protestus organizuoja žmonės. Tai pačių žmonių noras – jie sąmoningi eina į gatves, gina savo teises, kovoja prieš smurtą, siekia valdžios pasikeitimo. Tai, kad sulaiko, iš šalies bando išvežti Koordinacinės tarybos narius, niekaip nepaveiks situacijos šalyje. Krizė gali tik dar pagilėti, pasakysiu taip. Žmonės juk mato tas nesąmones, ir dėl to dar labiau nori permainų. Mato puikių įrodymų, kodėl ir prieš ką kovoja.

Tai, kad sulaiko, iš šalies bando išvežti Koordinacinės tarybos narius, niekaip nepaveiks situacijos šalyje. Krizė gali tik dar pagilėti.

– Šiandien situacija Baltarusijoje vis dar primena aklavietę, laukimo situaciją. Taip ją praeitą savaitę apibūdino Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?

– Nesutinku, kad situacija primena aklavietę. Sutinku, kad situacija laukimo. Mes laukiame, tiksliau – kol kas laukiame. Mums reikia naujų rinkimų, šiuose rinkimuose mūsų balsai buvo pavogti, kaip ir ankstesniais kartais. Tam, kad pavyktų taikiai rasti sprendimą, būtinas dialogas. Norime, kad Baltarusijos žmonės būtų išklausyti, norime, kad dabartinė valdžia nebegilintų krizės ir pirmą kartą per 26 metus išdrįstų užmegzti dialogą su šalies žmonėmis. Jie privalo pagaliau suprasti, kad žmonių nuotaikos, nusiteikimas nebepasikeis. Jų viltis, kad visa tai nurims... Juk nenurims. Nes žmonės pabudo, jų jau nebesustabdysi. Ir toliau eisime į gatves, ir toliau taikiai kovosime už savo teises.

– Dėl dialogo. Jūs jau kreipėtės pagalbos į Jungtines Tautas. Ar tai reiškia, kad be tarptautinio įsikišimo rasti sprendimo nepavyks? Ar toks kreipimasis davė kokių nors rezultatų?

– Ne, nereiškia. Turime suprasti, kad tai šalies vidaus reikalas, o ne užsienio politikos. Labai norėtume sprendimą rasti patys. Rasti išeitį iš šios situacijos – pačių baltarusių atsakomybė. Jeigu vieną akimirką pamatysime, kad nebesusitvarkome, kad mūsų nebeišklausys, gali būti, jog prireiks kitų šalių pagalbos. O tada, žinoma, mes labai norėtume, kad tarpininkų vaidmens imtųsi mūsų šalies likimui neabejingų valstybių atstovai. Gali būti, kad tokios pagalbos mums prireiks.

Rasti išeitį iš šios situacijos – pačių baltarusių atsakomybė. Jeigu vieną akimirką pamatysime, kad nebesusitvarkome, kad mūsų nebeišklausys, gali būti, jog prireiks kitų šalių pagalbos. O tada, žinoma, mes labai norėtume, kad tarpininkų vaidmens imtųsi mūsų šalies likimui neabejingų valstybių atstovai. Gali būti, kad tokios pagalbos mums prireiks.

Jungtinėms Tautoms pirmiausia pateikiame prievartos ir smurto atvejų statistiką, kreipiausi norėdama, kad būtų užfiksuoti smurto prieš taikius žmones faktai.

– Kaip manote, ar pakankami Europos Sąjungos veiksmai, ar reikėtų, pavyzdžiui, griežtinti sankcijas?

– Mes pirmiausia raginame gerbti mūsų suverenitetą ir kol kas nesikišti į mūsų šalies vidaus politiką, raginame taip elgtis visas mūsų kaimynes. Jeigu kokios nors šalys, palaikančios mūsų protestų judėjimą, palaiko mūsų siekį ir būtinybę kovoti už savo teises ir imasi kokių nors priemonių sankcijų pavidalu ar kitų, mes, žinoma, tokią iniciatyvą sveikiname. Bet to prašyti mes negalime. Manau, kad kiekviena šalis supranta, ką jai reikia daryti. Tai priklauso tik nuo jų nuomonės.

– Manote, kad Europos Sąjunga supranta, ką turi daryti šioje situacijoje?

– Manau, kad žinoma, jog supranta. Kol kas visi veikia labai atsargiai. Nes ir patys nenori susilaukti kaltinimų. Anksčiau Baltarusijoje kalbėjo apie Rusijos ranką, o dabar jau apie Vakarų ranką. Kol kas visi veikia atsargiai, mums padeda tik morališkai.

– Trumpiau tariant, nereikia dabartinei valdžiai duoti pagrindo kalbėti, kad kažkas kišasi, bando vadovauti?

– Mes gi suprantame, kad visa tai propaganda. Bet yra žmonių, kurie tuo tiki. Adekvatūs žmonės supranta, kad viskas ne taip, kad mus palaikantieji mums nuoširdžiai linki gero.

Raginame visus gerbti Baltarusijos nepriklausomybę ir duoti mums teisę patiems spręsti, ką turėtume daryti. Toks akylas dėmesys ir mūsų situacijos nušvietimas iš Europos ir kitų šalių kol kas yra optimalus.

– Aliaksandras Lukašenka nenori nieko aptarinėti nei su jumis, nei su Koordinacine taryba, nenori užmegzti dialogo su kitų šalių lyderiais. Net nekalbu apie valdžios perdavimą. Vienintelis žmogus, su kuriuo jis kol kas bendrauja, yra Vladimiras Putinas arba jo atstovai. Kaip manote, koks asmuo ar įvykis gali jį priversti pakeisti tokį elgesį. Ar tai apskritai įmanoma?

– Patys baltarusiai. Tik mes patys. Galbūt nederėtų sakyti, kad „priversime“. Įtikinsime. Valdžia turi suprasti, jog žmonės nesustos. Kodėl stumti šalį į giliausią krizę? Juk jie sako, kad myli savo šalį, savo tautą, vadinasi, neleis Baltarusijai įkristi į ekonominę duobę. Todėl kažkaip reikės ištraukti šalį iš susidariusios situacijos.

– Ar jums kelia nerimą vykstančios derybos tarp Lukašenkos ir Putino? Ar žinote, dėl ko jie dabar derasi?

– Kelia. Bet mes derybų nebijome, nes nėra nė vienos priežasties patenkinti Lukašenkos prašymą suteikti karinę pagalbą. Apie ką diskutuoja Lukašenka ir Putinas, mums, baltarusių tautai, niekas nepasakoja. Tikiuosi, kad Rusijos valdžia supranta, jog susiklosčiusios situacijos priežastys – tik vidinės. Mūsų santykiai su Rusija yra draugiški ir mes nenorime jų gadinti. Baltarusiai ir rusai – draugaujančios tautos, mes puikiai bendraujame, šalys daug tarpusavyje prekiauja. Norime, kad viskas taip ir liktų, prašome nesikišti į mūsų reikalus. Bent jau ne šiame etape.

– Situacija greitai keičiasi. Jums nuolatos užduoda vieną klausimą. Nesusilaikysiu ir taip pat jį užduosiu: ar kas nors iš Rusijos susisiekė su jumis arba Koordinacinės tarybos atstovais?

– Kol kas – ne.

– Ar planuojate arba norėtumėte kreiptis į Rusijos valdžią, su jos atstovais aptarti situaciją Baltarusijoje?

– Dar kartą pakartosiu: situacija – šalies viduje. Ir tas faktas, jog su manimi susisiekė daugelio valstybių atstovai, byloja tik tai, kad jie yra suinteresuoti taikiu politinės krizės sprendimu, jie palaiko baltarusių tautą, mūsų kovą už mūsų teises. Mes visada buvome atviri dialogui. Iš kokios šalies į mus besikreiptų, esame pasiruošę bendrauti su visais.

– Praėjusią savaitę susitikote su Koordinacinės tarybos nariu Pavelu Latuško. Tai buvo pirmasis jūsų susitikimas. Kokį įspūdį jis paliko, kokius bendrus veiksmus aptarėte?

– Susitikimas paliko patį maloniausią įspūdį. Labai išsilavinęs, ramus žmogus. Žino situaciją iš vidaus, daug metų buvo valdžioje. Jis yra vienas iš nedaugelio asmenų, savyje radusių jėgų suvokti, kas dabar vyksta Baltarusijoje, ir stoti liaudies pusėn, prisijungti prie daugumos. Esu įsitikinusi, kad jo patarimai, tai, kaip jis mato situaciją, suvaidins labai svarbų vaidmenį priimant sprendimus dėl dialogo su valdžia ir kitų tolesnių mūsų veiksmų.

– Neseniai mūsų portalui duotame interviu Pavelas Latuško pažymėjo, kad Baltarusijos valstybės aparatas yra demotyvuotas. Ar matote kokių nors ženklų, pavirtinančių, jog Lukašenka praranda valstybės aparato atstovų, o galbūt ir jėgos struktūrų paramą?

– Gauname tokių signalų. Reikia suvokti, kad dabar apie tokius dalykus atvirai niekas nekalbės, nes mes, paprasti žmonės, bijome. O ar įsivaizduojate, kaip bijo valdininkai? Atvirų pareiškimų kol kas nebuvo. Bet žmonės dvejoja – tai yra faktas. Be to, nemažai jėgos struktūrų atstovų kreipėsi į iniciatyvines grupes (jos padeda nuo represijų nukentėjusiems žmonėms) prašydami įvairios pagalbos. Tokių pavyzdžių yra gana daug, tačiau jie taip pat kol kas nepaviešinti.

Reikia suvokti, kad dabar apie tokius dalykus atvirai niekas nekalbės, nes mes, paprasti žmonės, bijome. O ar įsivaizduojate, kaip bijo valdininkai? Atvirų pareiškimų kol kas nebuvo. Bet žmonės dvejoja – tai yra faktas.

– Sprendžiant iš šiandieninės situacijos, Konstitucija ir anksčiau buvo neveiksminga, įstatymai neveikia. Ar svarstėte variantą pasiskelbti prezidente tremtyje, suformuoti vyriausybę, gal net išleisti keletą dekretų, įskaitant Lukašenkos atžvilgiu? Galbūt tokie veiksmai leistų valdininkams ir jėgos struktūrų atstovams dirbti teisėtai, laikantis esamų įstatymų, užuot išėjus iš darbo.

– Atskleisiu jums visas mūsų paslaptis: turime tikslą ir, patikėkite, jo siekiame visais įmanomais būdais.

– Į kurią šalį turėtų vykti naujas demokratiškai išrinktas Baltarusijos prezidentas?

– Net nežinau. Naują prezidentą išrinksime susipažinę su jo programa iki balsavimo. Jis pats nuspręs, į kurią šalį jam vykti.

– Bet jūs, iš esmės, ir esate pirmoji demokratiškai išrinkta prezidentė.

– Jeigu dabar kalbame apie ilgalaikį prezidentą, juo bus kažkas kitas. Surengsime naujus sąžiningus rinkimus, kuriuose galės dalyvauti visi norintieji, jaučiantys turį potencialo. O jeigu kalbame apie laikinąją prezidentę Sviatlaną Cichanouskają, laiko važinėti nebus. Baltarusijoje lauks daug darbų.

– „Viską darau iš meilės“ – tokiais žodžiais paaiškinote savo sprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose. Dėl meilės jums teko palikti gimtinę, kur liko jūsų mylimas žmogus. Neabejoju, kad tai – laikina. Ar dabar susimąstote apie nueitą kelią, gyvenimo tarpsnį, kas nutiko, kaip pasikeitėte? O gal šiuo metu tiesiog nėra laiko refleksijai?

– Pradėjau galvoti, kai interviu metu manęs ėmė klausinėti, ką pakeisčiau, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal. Tikriausiai, nieko. Nes priešingu atveju ir Baltarusija pasuktų kitu keliu. Nueitas kelias buvo labai sunkus, bet vertas to, kas dabar vyksta Baltarusijoje. Pasikeitė baltarusių savimonė, tiesiog tapome kitokie. Tikriausiai jūs jau pamiršote, ką reiškia bijoti valdžios. Ir dabar, kai baltarusiai kasdien įveikia savo baimę, jie kiekvieną dieną atlieka žygdarbį. Buvo verta.

Pradėjau galvoti, kai interviu metu manęs ėmė klausinėti, ką pakeisčiau, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal. Tikriausiai, nieko. Nes priešingu atveju ir Baltarusija pasuktų kitu keliu.

– Jūs irgi labai pasikeitėte per šį trumpą laikotarpį nuo gegužės mėnesio.

– Taip. Daug žmonių buvo priversti mokytis. Labai daug. Labai daug ką teko pergalvoti, persvarstyti savo santykius tiek žmonių, tiek visos situacijos atžvilgiu.

– Įsivaizduokime rinkimus pasitraukus Lukašenkai. Ar sutiktumėte, kad juose dalyvautų jūsų vyras Siarhejus Cichanouskis? Ar duotumėte leidimą?

– Kiekvienas mūsų šeimos narys gali laisvai priimti sprendimus. Jis man nedavė leidimo pateikti dokumentus dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose. Galėjo mane remti arba neremti. Rėmė. Aš remsiu jo sprendimą, jeigu panorės balotiruotis į prezidentus.

– Kaip ir kalbėjote iki šiol, jūs vis dar nelaikote savęs politike? Ar visgi pastaruoju metu kažkas pasikeitė?

– Pačioje pradžioje aš dažnai susimąstydavau, kas yra politikas. Žmogus, bendraujantis su kitais politikais? Tada galiu atsakyti teigiamai: aš esu politikė. Dedantis visas pastangas tam, kad įvyktų permainos? Tuomet aš esu politikė, taip. Bet, ko gero, man sudėtinga suprasti kai kuriuos politinius žaidimus, skaityti tarp eilučių, kai kalbama viena, o suprasti reikia kažkaip kitaip. Štai šie visi niuansai man nėra iki galo aiškūs ir prieinami, tačiau, ko gero, man viskas dar prieš akis. Dar šiek tiek, ir aš jau būsiu politikė.

– Tada galbūt galite pasakyti, ar tarp dabar aktyvių politikų arba tų, kurie šioje srityje aktyviai reiškėsi anksčiau, turite idealų ar sektinų pavyzdžių, kurių veiksmai jums imponuotų?

– Aš apie tai kol kas nesusimąsčiau... Ko gero, tai galėtų būti Angela Merkel. Nes ji taip pat – kaip man pasakojo jos partijos atstovai, kai su jais bendravome – politikoje atsidūrė atsitiktinai. Ir ji šioje srityje pasiekė labai didelių aukštumų. Tad yra ko siekti.

– Jūs vis dar manote, kad šiame kelyje atsidūrėte atsitiktinai?

– Taip, žinoma.

– Kaip galima paaiškinti tai, kad būtent baltarusėms moterims teko tokia našta? Jūs, Maryja Kalesnikava, Veronika Cepkalo, Olga Kovalkova ir daugelis kitų atsidūrė pirmajame plane. Juk tai, ko gero, nėra atsitiktinumas?

– Šiuo atveju, ko gero, svarbus buvo pavyzdžio vaidmuo. Rinkiminėje kampanijoje atsidūriau atsitiktinai. Paskui buvo susivienijimas. Negaliu pasakyti, kad tai įvyko visiškai atsitiktinai. Mes, žinoma, rinkiminės kampanijos metu intensyviai žvalgėmės vieni į kitus. Susivienijimas tam tikra prasme buvo atsitiktinis, o tam tikra prasme – natūralus. Daugelis baltarusių išvydo, kad prieš juos – paprastos moterys, stojusios į savo vyrų vietas. Joms teko taip pasielgti, vadinasi, tą gali visi. Ir nereikia slėptis virtuvėje, už vaikų, už savo vyrų nugarų, jei esate stiprios moterys. Žmonės pamatė tris moteris, kurios paskui save vedė trokštančius permainų, jos rado savyje jėgų, slypintį potencialą ir stojo greta vyrų ir priekyje jų. Matome, kaip protestuose moterys dengia vyrus. Taip yra ne todėl, kad vyrai – bailiai, tikrai ne. Mūsų šalyje dabar visi drąsūs, visi herojai. Tačiau moterys nusprendė, kad dabar – mūsų eilė. Mes privalome būti priekyje. Nes kol kas moterys nėra taip terorizuojamos, nors jas taip pat sulaiko.

Matome, kaip protestuose moterys dengia vyrus. Taip yra ne todėl, kad vyrai – bailiai, tikrai ne. Mūsų šalyje dabar visi drąsūs, visi herojai. Tačiau moterys nusprendė, kad dabar – mūsų eilė. Mes privalome būti priekyje. Nes kol kas moterys nėra taip terorizuojamos, nors jas taip pat sulaiko.

– Jūs sakote, kad kai viskas baigsis, norėtumėte sugrįžti į paprastą gyvenimą. Koks yra tas jūsų paprastas gyvenimas?

– Kai aš kasdien matau savo vaikus, kai man nereikia bijoti, kad pas mane kažkas ateis atlikti kratos, kai nereikia bijoti, jog išeisiu į gatvę ir nebegrįšiu namo, nes gatvėje mane pagrobs. Kai žinau, kad vakare sugrįš mano vyras, o jo lauks garsieji Svetlanos Cichanouskajos kotletai. Kitaip tariant, tai visų pirma yra saugus gyvenimas. Ramus, įprastas. Tačiau tai jau nebe toks gyvenimas, koks buvo anksčiau.

Kai nesi susijęs su politika, kai šis režimas tavęs neliečia, gyveni iš esmės ramiai savo mažame pasaulėlyje, kaip anksčiau buvo ir mums. Taip, į rinkimus neini, nes nieko pakeisti negali. Tu žinai, kad jeigu teisme prieštarausi valdžios atstovui, niekados nelaimėsi, nesvarbu, jog tikrai esi teisus.

Kai visa tai ima liesti tave, pamažu ateina supratimas, kad taip būti neturėtų. Kad tau turi būti leista kalbėti, kad turi tokią prigimtinę teisę, kad gali rinktis – tą numato konstitucija. Tačiau tavo valstybė šių teisių visiškai nevertina. Todėl po truputį bundi. Tad visa tai baigėsi masiniu baltarusių pabudimu.

– Tačiau, sutikite, jūsų vargiai lauks toks pat gyvenimas, koks buvo iki viso to...

– Taip. Rinkimų kampanijos metu aš dar tikėjau, kad kai viskas pasibaigs, sugrįšiu į virtuvę, tačiau dabar jau kiek kitaip į tai žiūriu. Aš jau suprantu, jog nuėjusi tokį kelią pajėgsiu suteikti naudos mūsų naujajai suklestėsiančiai valstybei. Manau, rasiu, kuo galėčiau užsiimti Baltarusijoje ir be kotletų kepimo.

– Kaip jūsų vaikai įsikūrė Lietuvoje? Tai asmeniškas klausimas, jums spręsti, ar norėsite į jį atsakyti.

– Jiems tai yra nuotykis – juk tai vaikai, jiems viskas puiku. Jie jau moka šiek tiek lietuviškų žodžių. Iš esmės viskas gerai.

– O kaip jums sekasi čia, Lietuvoje? Ar jau pripratote prie naujos aplinkos, prie žmonių, kurie jus supa?

– Negaliu sakyti, kad pripratau. Čia yra dalis mūsų komandos, žmonės, kuriuos aš jau pažinojau. Ir apskritai mane supa daugybė tiesiog nuostabių žmonių, kurie mus palaiko. Lietuvoje tokių žmonių labai daug. Todėl aš čia jaučiuosi pakankamai patogiai ir saugiai. Bet tėvynės ilgesys labai stiprus.

– Jūs kažkokiu būdu palaikote ryšį su Baltarusijoje esančiais savo draugais ir giminėmis?

– Na, technologijų amžiuje tai tikrai nėra problema, kai tik Baltarusijoje nebūna blokuojamas internetas.

– Jūs kalbėjote apie Lietuvos gyventojų, paprastų lietuvių, palaikymą. Kaip jį pajuntate, neskaitant to, kad jus atpažįsta gatvėje?

– Paprasti lietuviai atpažįsta ir išreiškia paramą visiems baltarusiams ir man asmeniškai. Bando per mano aplinkos žmones pasiūlyti pagalbą. Siūlo pačią įvairiausią pagalbą. Palaikymas yra tiesiog milžiniškas.

Paprasti lietuviai atpažįsta ir išreiškia paramą visiems baltarusiams ir man asmeniškai. Bando per mano aplinkos žmones pasiūlyti pagalbą. Siūlo pačią įvairiausią pagalbą. Palaikymas yra tiesiog milžiniškas.

– Jūs anksčiau lankėtės Vilniuje? Dėl ko čia atvykdavote – norėjote kažką pamatyti, pasivaikščioti ar apsipirkti?

– Taip, žinoma, atvykdavome čia. Mes su vyru stengdavomės atvykti, kai tik turėdavome galimybę. Ir prie jūros važiuodavome, ir į Trakų pilį, ir į „Akropolį“, žinoma, užsukdavome. Vaikus veždavome į vandens parką. Į Lietuvą atvykdavome su įvairiausiais tikslais, norėjome pajusti europietišką atmosferą.

– Ar turite mėgstamų Lietuvos arba Vilniaus vietų?

– Mes kaskart lankydavomės naujose vietose, tad sunku išskirti mėgstamiausias.

– Praeityje Vilnius buvo baltarusiškas miestas, jūs apie tai žinote. Jūsų tautiečiai čia atvyksta ir kaip į miestą, kuris baltarusiams labai svarbus istoriškai. Galbūt pati sau iš naujo atradote lietuvius? Mano vienas geras pažįstamas, kolega, vesdamas tiesioginę akcijos „Laisvės kelias“ transliaciją, kalbėjosi su akcijoje dalyvavusiais istorikais, o vėliau su manimi pasidalijo savo įspūdžiais. Prisipažino nežinojęs, kad lietuviai tokie artimi baltarusiams, juk kalbos labai skirtingos. Pasirodo, kad mes artimesni, nei jis manė. Jums, kai susimąstote apie lietuvius ir baltarusius, toks įspūdis nesusidaro?

– Sulaukiame daugelio šalių palaikymo. Lietuva labai artima geografiškai, nuo Vilniaus iki Minsko vos 160 kilometrų. Ta solidarumo grandinė mus labai įkvėpė, sustojote ne viena linija, o dviem. Suprantame, kad Lietuvoje daug baltarusių, bet mus palaiko patys lietuviai. Ne tik senoji karta, kuri pati atlaikė kovą už savo teises, bet ir labai daug jaunimo. Tai reiškia, kad vyresnioji karta savo jaunimui įskiepijo teisingas vertybes. Laisvė – už ją reikia kovoti, štai baltarusiai ir kovoja, o juos reikia palaikyti. Tai reiškia, kad turite stiprų empatijos jausmą, jaučiame labai stiprų jūsų moralinį palaikymą ir kitokią pagalbą. Manau, kad, jeigu susiklostytų atvirkštinė situacija, manau, kad baltarusiai jus taip pat palaikytų. Kalbame skirtingomis kalbomis, bet palaikymą jaučiame širdimi.

– Baltarusijos vėliavos pas mus plazdėjo 1989, 1990, 1991 metais – tai faktas. O ką dar mes – Lietuva ir lietuviai – galime padaryti dėl Baltarusijos, dėl jūsų?

– Jūs darote labai daug. Net nežinau, ko dar galėtume prašyti. Lietuvos valdžia pasirūpino, kad labai daug mūsiškių baltarusių, kilus pavojui, galėtų saugiai išvykti iš šalies. Ir toliau tai daro. Labai svarbu žinoti, kad kol ten, Baltarusijoje, priešinamės, visada turime galimybę kritinėje situacijoje išvažiuoti. Solidarumas su baltarusiais – jūs nuolat rengiate palaikymo akcijų – labai padeda ir labai mus įkvepia.

Pas mus daug iniciatyvų, teikiančių finansinę pagalbą nukentėjusiems. Esu tikra, kad Lietuva, galbūt ir slaptai, tame aktyviai dalyvauja. Jūs pirmieji pritaikėte individualių sankcijų. Jūs drąsiai kritikuojate Baltarusijos valdžios pareiškimus. Jūs iš tikrųjų suprantate, ko mes siekiame, ko nori baltarusiai. Jūs norite baltarusius matyti laisvus, norite, kad būtų gerbiamos jų teisės. Manau, kad lietuviai – tiek esantys valdžioje, tiek paprasti žmonės – daro viską, kas tik įmanoma, kad mus palaikytų, visada suteiks tvirtą petį atsiremti sunkią minutę. Labai ačiū jums už viską.

– Ačiū už gražius lietuviams skirtus žodžius. Norėčiau jūsų paprašyti kreiptis ir į mus žiūrinčius baltarusius.

– Baltarusiams norėčiau pasakyti, kad, nepaisant to, jog labai baisu, nepaisant to, kad kartais apima desperacija, mums neabejotinai pavyks. Dėl to ir stengiamės. O svarbiausias dalykas – vienybė. Mūsų niekas nesuskaldys. Prisiminkite, kad mes jau nebe opozicija, kaip kad mus vadina. Mes dauguma. Tik susivieniję, nepasiduodantys mes išlaisvinsime savo šalį iš diktatūros gniaužtų.