Į skaičius baksnoja kaimynai latviai, grasindami susprogdinti burbulą, tarsi vyresnis brolis švelniai pabardami lietuvius su estais – neva nesilaikėme tokių pačių priemonių, kaip jie: tinkamo atstumo, trynėmės po kavines ir renginius. Visgi galimybė aplankyti kaimynus palikta dar savaitei.
Ką gi, pasiguosdami kartojame sau, kad dar yra neregėtų vietų savoje šalyje. Atsiradus saviizoliacijos reikalavimui Latvijoje gelbės savi kurortai.
Žinoma, gaila, kad vietinis turizmas neretai nuvilia neišvystyta infrastruktūra, apleistumu, kad ir kaip būtų keista – išpūstomis kainomis.
Be jūros – ne atostogos
Traukiame į pajūrį, pats metas aplankyti Palangą. Nors ir kalbama, kad tai pats brangiausias kurortas visame pasaulyje.
Nakvynę rasti nesunku – programėlė „Booking.com“ siūlo įvairiausių apgyvendinimo įstaigų kiekvienai piniginei – nuo 30 iki 100 eurų nakčiai. Tiesa, vaikštant po miestelį taip pat gali surasti nakvynę. Kone ant kiekvieno namo kabo skelbimas: kambariai nuomojami. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad beveik visi miestelio gyventojai užsiima nuomos verslu.
Prasčiau su maitinimo įstaigomis. Beveik visos įsikūrę pagrindinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Čia pavalgyti nepigu – pietūs restoranėlyje atsieina nuo 10 iki 40 eurų, bet kokybė, deja, nedžiugina.
Gatvės prekeivių siūlomo paprasto vafliuko ar spurgyčių neįkąsi neturėdamas 4 eurų. Bet, tiesą sakant, ir pridegusio aliejaus kvapai, sklindantys iš kioskelių – nevilioja.
Toliau nuo centro įsikūrusios valgyklos ir restoranai siūlo užsisakyti dienos pietus už 7 eurus. Tačiau pavaikščiojus šalia užeiti noras nekyla: rudeniniai lapai nukloję terasoje esančius stalelius, o kėdės, permirkusios nuo lietaus. Viduje nė vieno kliento, tad aplenkiam ratu.
Turgus – miesto veidas
Sakoma, vietovę pažinsi užsukęs į vietos turgelį – Palangos miestelio centre būtent toks įsikūręs. Bet apsilankius pagalvoju – būtų gerai nesuprasti prekeivių kalbų. Galbūt įtikti pirkėjui jie itin ir nesistengė, sezonas jau į pabaigą. Turgininkų žodžiais tariant, „visi ponai jau išvyko“.
Bet kainos vis dar „poniškos“, nors jau rugsėjo pradžia. Ypač pliažo reikmenys. Įsivaizdavimui – vyriškų maudymosi šortų kaina 16 eurų. Tad namie geriau nepamiršti.
Už slyvų kilogramą prašo apie tris eurus, bulvių kilogramą – 60 euro centų, agurkų – 50 euro centų. Kainos patrauklios, bet įpratus pirktis prekybcentryje reiktų kiek pakeisti manieras.
Tik priėjus, pardavėja pasiūlo pasirinkti, bet į maišelį įmetus kelias slyvas, jos kantrybė baigiasi. Piktai suburba: niekaip negalite išsirinkti. Čiumpa iš rankų ir deda savo nuožiūra. Grįžus iš turgaus paaiškėja, kad susiraukšlėjusių slyvų daug daugiau nei gerų. Turgaus taisyklė – nežiopsok.
Šiuo metu pajūrio turguje karaliauja šilauogės, avietės, jau pasirodė pirmosios bruknės. Visgi didelio poilsiautojų dėmesio jos nepritraukė, eilė nutįso prie rūkytos žuvies kioskelio. Sutikta moteris pasipasakojo, kad atostogų metu puikiausiai prasimaitinanti žuvimi – ją valgo ir ryte, ir vakare.
Tikino nematanti reikalo eiti į restoranus ar ieškoti maitinimo įstaigų. Taip, būtent tokie taupūs tautiečiai kraupina turizmo verslo atstovus – neretas į kurortus atsiveža savo maisto, jį šildosi mikrobangėse arba ant viryklių – apartamentai su šia buitine technika patys paklausiausi.
Tuštybių bulvaras
Aplankius vietos įžymybes traukiame prie jūros. J. Basanavičiaus gatvės užteko jau po vieno apsilankymo. Tokios marmalynės seniai neteko matyti: karuselės, atrakcionai, šaudyklos, ir iš naujo – šaudyklos, atrakcionai, karuselės.
Galybė kioskų, visokių smulkmenų, bižuterijos, šalia – ir gintaro papuošalai. Regis, gintaro prekeiviai jaučiasi visa galva aukščiau. Stabtelėjus pasižiūrėti į dirbinius jie įspėja rinktis čia pat, nes einant toliau Basanavičiaus gatve nieko nerasi, nes „ten prekiaujama vien kinišku šlamštu“.
Arši konkurencija, – šmėsteli mintis. Deja, grynuolių nerast nei čia, nei ten.
Beveik priėjus Palangos tiltą pasitinka „šokantis“ jaunuolis. Pasidėjęs kolonėlę šokinėja pagal grojančią muziką. Praeiviai nedrąsiai smalsaudami žvelgė į jį per petį, bet elgetai pinigų mesti į dėžutę neskubėjo.
Galvoje sukasi viena mintis – kurgi tasai laukinis paplūdimys. Keli kilometrai pro devynis velnio ratus įveikti – pagaliau vėjas šiaušia plaukus. Jūros ošimas draugiškai pasveikina, o Palangos tiltas žvelgiant nuo jūros pakrantės daug gražesnis.
Išsvajotas pasivaikščiojimas pakrante saulei leidžiantis. Pėdos dailiai sminga į pajūrio smėlį, šitaip eitum ir eitum. Bet beeinant staiga piktai sužiūra moteriškos akys. Ak taip, prasideda nuogalių moterų paplūdimys – tiek tos saulėtos pakrantės. Sukame atgal, link gelbėtojų posto.
Šičia veiksmo taip pat netrūksta. Mauduoliai kaip pasiutę šokinėja jūron, nors oras ne pats šilčiausias. Na, vandens temperatūra siekia 19 laipsnių, kaip Baltijai – neblogai. Vis dėl to netrukus išaiškėja „ruonių“ paslaptis. Ant kranto įrengta pirtis-sauna. Kas įdomiausia, koronaviruso ar kitos kokios nors užkrečiamos ligos niekas nesibaimina.
Vienam dubenyje plauna kojas
Šalia pirties-saunos būdelės padėtas dubuo, prie jo užrašas: plauti kojas. Vyrai ir moterys vienas po kito išsirikiavę nardina į jį kojas, nusiplaudami smėlį. Čia pat būriais skraido varnos, drąsesnė snapu pasemia vandens iš to paties dubens, pageria.
Po pirties apsigobę rankluoščiais ant greta įrengtų suolų susėda poilsiautojai – jokie atsumai nė motais. Už kelių žingsnių – stalas, mediniai suolai, šeimos užkandžiauja. Netoliese – kavinė. Kap sakoma, viskas čia pat.
Nuo „komplekso“ paėjus vos kelis žingsnius užpuola musės, o priežastis – akivaizdi. Ant smėlio gan senokai guli nudvėsęs usūrinis šuo. Niekas net nesivargina vargšeliu pasirūpinti.
Žingsniuojant toliau jau švariau, tolumoje – Nemirsetos paplūdimys. Vaizdai kiek kitokie – pakrantė nusėta mažais akmenėliais, yra ir didesnių akmenų. Saulėlydžio grožis priverčia užmiršti kvapus, garsus ir tuštybės mugę – gamta kol kas dar neišprotėjo.
Kelionei baigiantis užsukame į Karklę, Olando kepurę. Nors lijo – besilankančių netrūko. Tačiau vietą automobilių aikštelėje radome lengvai. Tik parkomatas nesutiko priimti smulkių, kuriuos norėjau jam „sumaitinti“. Suvedu automobilio numerį, metu centus, o jis nerodo jokių gyvybės ženklų. Prisistačiusi vilniečių pora nuramina ir šypsodamiesi sako: „Šiame krašte ne viskas taip pažangu, kaip sostinėje – tiesiog įmeskite centus ir paimkite čekį.“
Kitas sustojimas – Klaipėda. Lietus įsisiautėjo kaip reikiant. Būtų neblogai užkąsti prieš grįžtant į Vilnių. Surandame paprastą valgyklėlę, įsikūrusią prie vienos uostamiesčio įmonės. Skaitau meniu – yra ir karbonadas, ir plokštainis, ir „balandėliai kitaip“. Sudomina būtent jie. Klausiu tvirtai nuaugusios pardavėjos – kuo gi šie balandėliai kitokie? Prunkšteli nusistebėdama, esą akivaizdu, tai kukulis, o šalia – troškinti kopūstai. Ko gi dar galima norėti už 4 eurus.
Požiūris, nors ir prėskas. Verčiau dešra, ir ne kitaip – juolab kad iki namų vos kelios valandos. Tapo aišku, kad gastronominis turizmas šalyje ne pati stipirausia mūsų pusė. Dar yra kur pasitempti.