Zita Asta Kuzmaitė-Alaunienė gimė 1931 m. balandžio 27 d. Marijampolėje išsilavinusių tarnautojų šeimoje. Karo sumaištyje netekusi tėvo, augo motinos, močiutės globoje. Anksti pasireiškė mergaitės gabumai ne tiktai mokslui, bet ir šokiui, vaidybai. Labai gerai baigusi gimnaziją, Zita įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Kurse būta išskirtinai gabų žmonių – poetų, mokslininkų „...trisdešimtųjų metų gimimo“.
Paskirta dirbti į Pandėlio vidurinę mokyklą, apsigyveno menininkų Bičiūnų namuose. Į Pandėlį važinėjo ir chemikas Zenonas Alaunė, išsiviliojęs jauną mokytoją į Vilnių. Čia gimė dukros Laima ir Dalia, čia gabi mokytoja 1960 m. pakviesta į neseniai įsikūrusį Mokyklų mokslinio tyrimo institutą vyresniąja mokslo darbuotoja, ruošė vidurinių mokyklų lituanistines programas, vadovėlius.
Parengė metodinių ir mokomųjų knygų: 1973 m. „Skaitinius“ VI kl. (su G. Grigėniene, nuo 7-ojo leidimo ir su K. Urba), 1977 m. „Atpasakojimus“ IV-VIII klasei (su A. Piročkinu), 1978 m. „Sakinių siejimą ir mokinių kalbą“.
1974 m. apgynė daktaro disertaciją. Nuo 1991 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, 1991-1996 m. buvo Lietuvių kalbos katedros vedėja (nuo 1992 m. docentė). 1995 m. išleido „Kalbos kultūros pratybas“, 1997 m. – „Skiemeninio kirčiavimo treniruoklio žodynėlį ir pratimus“ (su V. Mauricaite). Nagrinėjo lietuvių kalbos dėstymo problemas, parašė daug straipsnių įvairiuose leidiniuose.
Pagrindinis mokslininkės dėmesys koncentruojamas rašinio problemoms, kurios nagrinėjamos iki pat sunkios ligos, iki paskutinių dienų. Liko ir užbaigtas paskutiniosios knygos rankraštis, kuris pasieks mokyklas jau po autorės mirties.
Liko išleistos knygos, liko studentai, kuriems dėstyta keliolika metų dirbant docente, katedros vedėja Vilniaus edukologijos-pedagoginiame universitete, liūdi ir kelios kartos mokytojų, klausiusių Velionės paskaitų daugelyje įvairių kvalifikacijų kėlimo kursų, seminarų.
Zita Alaunienė rugsėjo 7 d. bus laidojama Kairėnų kapinėse.