– Andriau, jūsų socialinis svoris jau tapo toks, kad daug kam atrodo neįmanoma, jog neitumėt į politiką. Nuo ko tai priklausys?

– Socialinis svoris tikrai didesnis už fizinį. Kalbos apie ėjimą ar nėjimą į politiką sukasi jau penktus šeštus metus.

– Neklausiu „ar“, klausiu, nuo ko tai priklausytų. Ar yra kokios nors aplinkybės, kurios priverstų eiti į politiką?

– Ne, nėra tokių, kad kažkas nutiktų, ir suprastum, kad tik tu gali išgelbėti Lietuvą. Tai jau būtų per didelis susireikšminimas, didybės manija, dėl kurios jau galvą reikėtų pasitikrinti. Turint omeny, kad pas mus yra normaliai veikianti politinė sistema, nereikia revoliucijų, nereikia lipti ant tankų, šarvuočių, eiti į gatves su milijonais... Yra normali politinė eiga. Galbūt kada nors susiklostys tokios aplinkybės, kai galėsime tokį dalyką svarstyti. O kol kas vis dar stebiuosi tuo, kad bet kokia visuomeninė veikla, nesvarbu, ar ją daryčiau aš, ar kažkas kitas, vis tiek joje yra įžvelgiamas tas noras eiti į politiką. Ypatingai smagu, kai sako, kad viskas daroma tam, kad patektum į Seimą.

– Susikaupia tam tikras socialinis kapitalas, ir daugelis stereotipiškai mąsto, kad jį išnaudoti galima tiesiog einant į politiką.

– Bet, kaip matome, nebūtina būti aktyviai veikiančiu politiku. Tikrai turime stiprią visuomeninę bazę, daug žmonių, kurie gali atlikti įvairius veiksmus nebūdami aktyvūs politikai. Ir atvirkščiai, kai jie pasuka į politiką, jie pasidaro labiau apriboti, jiems taikomos griežtesnės taisyklės, jie turi priimti daugiau kompromisų, kurių visuomenininkams nelabai reikia.

Įsivaizduokime, kad esu kokios nors partijos narys ir mėginu organizuoti „Laisvės kelią“. Tai būtų neįmanoma.

– Ko gero, jokia partija nesugebėtų to padaryti – konsoliduoti tiek žmonių ir nemesti iniciatyvai kažkokio šešėlio, ar ne?

– Nebūtinai šešėlio. Tiesiog, kad ir koks būtų kilnus partijos tikslas, visada bus antrinis tikslas, t.y., surinkti daugiau balsų, pritraukti daugiau simpatikų, ir po pusės metų, kai vyks kokie nors rinkimai, tai prisiminti, įdėti renginio nuotrauką į reklamines kampanijas ir t.t. Tas antrinis tikslas yra visiškai normalus demokratinis dalykas. Bet taip, įtikinti kitas partijas dalyvauti tokiame renginyje, arba neutralius žmones, kurie tai supranta, partijai yra nežmoniškai sunku.

Andrius Tapinas

Ta pati „Laisvės kelio“ idėja nėra mano idėja, jos jokiais būdais nesisavinu. Bet taip nutiko, kad per keletą dienų gal keliolika žmonių kreipėsi į mane ir į „Laisvės TV“ su ta mintimi, kad artėja Baltijos kelio minėjimas. Tarp jų tikrai buvo ir politikų, kurie labai aiškiai suprato – tai yra labai sveikintina – kad tai turėtų daryti ne politikas. Galbūt jiems tikrai labai norėjosi tai daryti, turint minty, kad rinkimai – po 2 mėn., o jie kandidatuoja, bet jie turėjo sveiko proto suprasti, kad politikas, kuris mėgintų tai padaryti, turbūt tik pakenktų pačiai idėjai.

– „Laisvės kelias“ ar „Laikykitės medikai“ gal ir turi tam tikrą politinį poveikį, bet tai nėra politinės iniciatyvos. Bet pradedate akciją „Atsisveikinimas su Voldemortu“. Iniciatyva dar nestartavo, bet jos idėja, kaip suprantu, kad kitame Seime nebūtų Lenkų rinkimų akcijos, kad frakcijos tiesiog nebebūtų. Tai jau atrodo kaip politinė veikla, ar ne?

– Visuomeninė, nes gali daryti, ką nori, bet viskas priklausys nuo to, ką nuspręs žmonės. Gali šokti, groti, kviesti, dalinti lankstinukus – žmonės sprendžia, jie eis į „Laisvės kelią“, ar ne, žmonės sprendžia, ar jie aukos medikams, ar ne, jie sprendžia, ar balsuos už ką nors, ar apskritai, nupieš Harį Poterį rinkimų biuletenyje. Gali būti ir toks variantas – jei visiškai nebus už ką balsuoti, biuletenyje galima „balsuoti“ ir už Harį Poterį, Voldemorto priešą.

– Prieš kurį laiką esame diskutavę su ne vienu žmogumi, kad šie metai gali būti lūžiniai, kai Lenkų rinkimų akcijos nebus Seime, nes jų ministrai neišbrenda iš skandalų, o jų nuolat prieš rinkimus kelti klausimai – kaip asmenvardžių rašyba, švietimo sistemos reforma ir pan. – jiems, panašu, patiems nerūpi, nes patekę į valdžią tam dėmesio neteikė. Ši iniciatyva, man atrodo, yra gana saugi – yra labai didelė tikimybė, kad taip ir įvyks?

– Prieš ketverius metus ne prie šio stalo, bet prie kitų buvo kalbama lygiai tas pats. Lygiai taip pat buvo sakoma, kad dabar yra metai, kai Tomaševskio era baigiasi. 2019 m. irgi buvo kalbų, kad Tomaševskis į Europos Parlamentą tikrai nepateks. Antanas Guoga, man atrodo, dar dabar gailisi, kad jam pritrūko kelių šimtų ar tūkstančio balsų.

– Bet Tomaševskis pateko, kaip sakoma, „per Marytės plauką“.

– Taip, bet nepamirškime, kad mes, ko gero, šiemet rinkimuose galime tikėtis mažesnio aktyvumo nei praėjusiais Seimo rinkimais. Visų pirma – dėl mano akimis pakankamai vangių kampanijų, būtent dėl pandemijos. O mažesnis aktyvumas yra parankesnis Valdemaro Tomaševskio partijai.
Kitas dalykas – turbūt taip aktyviai antivalstybiškai jie dar niekada neveikė. Čia turime, jei neklystu, antrąjį numerį sąraše, ponią Rozovą, poną Jedinskį, kuris yra sąrašo lyderis, ir kuris sugeba kažkokiu būdu įtikinti, kad jo kliedesiai apie Baltarusijos miliciją, kuri saugo konstituciją, neturi nieko bendra su Lenkų rinkimų akcijos pozicija. Turime poną Tomaševskį, kuris irgi atstovauja turbūt bet kam, tik ne Lietuvos lenkų interesams. Visas šis „miksas“ turbūt tikrai yra pasiekęs tam tikrą kritinę ribą.

– Ką jūs darysite?

– Kalbamės su Lietuvos lenkais, kuriuos, beje, Tomaševskis yra užknisęs, ko gero, daug labiau nei lietuvius, nes manau, kad jie tikrai tik kenkia. Ir kai jie kalba apie kiršinimą, patys yra didžiausi kiršintojai. Manau, jei turėtume normalią Lietuvos lenkų interesus atstovaujančią politinę jėgą ar labai stiprią visuomeninę jėgą, kuri galbūt turėtų labai glaudžius ryšius su įvairiomis partijomis, ir Lietuvos lenkai partijose užimtų aukštas pozicijas ne pagal tautinę priklausomybę, o pagal sugebėjimus savo srityse – kaip matome poną Neverovičių ar kitus – to sutarimo būtų tikrai daug daugiau.

Galvoju, kad jie jau kurį laiką – kaip „Oskarą“ laimėjusio filmo „Parazitas“ šeimyna, kuri „įsitrynė“ parazituodama. Parazituoja būtent bandydama iš paskutiniųjų sukiršinti lietuvius ir lenkus. Jei šioje iniciatyvoje išgirsime Lietuvos lenkų balsą, o tikrai išgirsime, pamatysime, kad jiems bus labai sunku pasakyti, kad lietuviai nori skriausti lenkus. Taip nebus.

– Grįžtant prie to, nuo ko pradėjome – kas yra „Laisvės TV“, Andriau, jūsų įsivaizdavimu? Turbūt nesuvokiate to vien kaip žiniasklaidos organizacijos?

– Jei galėčiau pavartoti nevalstybinę kalbą, sakyčiau, kad tai yra „disruption media“. Tai yra nauja tendencija, kai žiniasklaidos priemonės yra šiek tiek daugiau nei žurnalistas, kuris sėdi prieš kameras, pasikviečia du pašnekovus, išklauso vieną ir kitą nuomonę.

Turbūt esame tokie visų pirma todėl, kad esame internete, socialiniuose tinkluose – čia yra mūsų jėga, tvirtovė ir gebėjimas telkti žmones.

– Na, „disruption media“ turbūt negalėtum pavadinti nei CNBC, nei BBC, nei kt. Tai – mažųjų, ar kitokių užsiėmimas.

– Galbūt kitokių. Nes yra mažųjų, kurių pasiekiamumas pasaulinėje rinkoje yra labai rimtas. Turint omeny, kad socialiniai tinklai asmenybes daro medijomis, ir mes matome žmones Jungtinėse Valstijose, kurie vienu savo įrašu gali padaryti kažką esminio, „perlaužti“ rinkimų rezultatus, kompanijai pridėti ar nuimti milijardą dolerių vertės, ar pan.

– Arba surengti „Laisvės kelią“.

– Arba surengti „Laisvės kelią“ mažoje valstybėje. Maža valstybė, bet mūsų bendruomeniniai ryšiai yra labai glaudūs, kuo aš labai džiaugiuosi. Tą „Laisvės kelią“ bandė daryti trisdešimt kelios valstybės. Suprantu, kad mes esame iniciatoriai, mums šitas kelias „skauda“ labiausiai, baltarusiai yra šalia mūsų. Kitiems tai – simboliška. Bet skaičiai vis tiek buvo nesulyginami. Iki 50 tūkst. pas mus, ir per visą likusį pasaulį nemanau, kad bendrai pasiekė 50 tūkst.

Tą savo bendruomeniškumą mes lyg vis mėginame nuneigti. Bet ir „Laikykitės, medikai“ – viena didžiausių paramos iniciatyvų. Na, mus tikrai pranoko tas nuostabus šimtametis britų karo veteranas Tomas, bet nelyginkime Didžiosios Britanijos perkamosios galios ir žmonių kiekio su Lietuvos. Ten buvo iš tiesų įspūdinga matyti, kai karalienė vieninteliam jam leido nesiklaupti, kai šventino į, jei neklystu, riterius, nes jis tiesiog nelabai gali atsiklaupti.

Grįžtant prie esmės, kai yra kažkoks bendras tikslas, galime pakankamai greitai suvienyti žmones – sėkmingiau ar mažiau sėkmingai, bet tie procesai jau yra pakankamai išmokti. Kai kūrėme „Laisvės TV“, turbūt neplanavome jos tokios. Planavome kurti satyrinę laidą. Bet kai viskas taip aplink keičiasi, ir kai matai, kad kai kuriose vietose politikai tikrai turėtų išeiti į priekį kaip vedliai, bet matai, kad jie visi stumdosi už nugarų, baksnoja vienas į kitą ar apsimeta, kad jų dienotvarkės yra labai užimtos – tada galvoji, kad kažkam reikia eiti.

– Ar teisingai suprantu, kad jūsų įkurta „Laisvės TV“ iš esmės gyvena iš kelių šaltinių, tiksliau vieno pagrindinio ir kitų šalutinių – pagrindinis yra GPM dalis, kurią jūsų organizacijai skiria piliečiai deklaruodami pajamas, o kita dalis – mokantys už turinį rėmėjai – patreonai, bei reklamos pajamos.

– Panašiai, bet ne visai. Turime šešis šaltinius. Pagrindinis – 1,2 proc. pajamų, antroje vietoje – mūsų patreonai. Iš žmonių tiesiogiai ar netiesiogiai gauname apie 75 proc. savo biudžeto. Trečioje vietoje – pardavimai iš bilietų. Turbūt esame vienintelė televizijos laida, kuri pardavinėja bilietus, o ne moka žiūrovams, kad jie ateitų. Čia turbūt buvo mūsų didžiausias pajamų praradimas per pandemiją, ir rudenį turbūt atsargiai žiūrėsime į tuos važinėjimus, nors tai yra labai smagu – kiekvieną savaitę važiuoji vis į kitą miestą. Ketvirta pozicija yra komercinė reklama, sudaranti iki 10 proc. mūsų pajamų. Penktoji pozicija – įvairūs europiniai grantai, ir šeštoji – „Youtube“ pajamos už peržiūrų skaičių, bet tai – labai nežymios pajamos. Nes jei nori gauti kažką iš „Youtube“, turi būti tarptautinis kanalas.

– Kitaip tariant, ar tai, kad du trečdaliai pinigų ateina iš visuomenės, reiškia, kad žmonės yra linkę labiau palaikyti visuomenines idėjas, o ne konkretų turinį? T.y., ar visuomeninis socialinis aktyvumas yra „Laisvės TV“ ekonominio stabilumo pagrindas?

– Tam tikra prasme – taip.

– Jei nebūtų mitingų, jei Andrius Tapinas nebūtų surengęs mitingo prie Seimo, kai buvo nesėkmingai prabalsuota dėl apkaltos vienam Seimo nariui, ar būtų „Laisvės TV“ ekonominė situacija tokia pat, kaip be to mitingo?

– Taip, būtų. Nes tai neturi tiesioginės įtakos mūsų pajamoms. Mes niekada nesakome „padarėme mitingą, čia yra patreono platforma, paremkite“.

– Taip, bet „Laisvės TV“ žmonės mato tam tikrą idėją, ir skiria paramą idėjai, o ne turiniui?

– Labai skirtingai. Yra žmonių, kurie rėmė mus vien dėl to, kad jiems patiko vienas trijų komunikacijos guru podkastas. Yra žmonių, kurie remia, nes juokingai kalbame apie politiką. Yra žmonių, kurie remia būtent dėl tų idėjų, jų laukia ir tikisi. Yra žmonių, kurie remia iš principo, kad tai yra kitaip nei standartinės televizijos. Tad tų rėmimo būdų yra labai skirtingų, ir negaliu pasakyti, kad kažkuri iniciatyva mums kažką pritraukė, kaip kartais mus kaltina „jūs čia sau norite pasidaryti patreonų“. Bet kuris mūsų renginys kainuoja dvidešimt kartų daugiau nei gauname papildomo rėmimo.

Juk ir tas pats „Laisvės kelias“ – žmonės rašė ir klausė, kaip gali paremti. Mes sakėme, kad viskas tvarkoje – turime labai gerai sustyguotą kaštų mašiną, turime labai daug savanorių. Turbūt galima sakyti, kad, kai darome visuomeninę akciją, gauname tikrai labai daug savanoriškos nuostabios paramos, už kurią galbūt kiti turėtų mokėti.

– Bet „Laisvės kelias“ juk kainavo pinigus?

– Kainavo, apie pusantro tūkstančio eurų. Susiskaičiavome, didžioji dalis išleista balionams, maitinimui, savanorių liemenėms ir scenytei virš mūsų studijos stogo.

Edmundas Jakilaitis, Andrius Tapinas

– Kas tai buvo? Ar tai buvo geriausia Lietuvos istorijoje komercinės įmonės socialinės atsakomybės kampanija? Ar tai buvo naujas sąjūdis?

– Manau, kiekvienam jis buvo kitoks. Suprantu, kad neišvengėme, jog tai yra „Laisvės TV“ ar Tapino. Bet aš mačiau tikrai, kad didžiajai daliai žmonių buvo vienodai, ar čia to, ar kito. Pati idėja „vežė“ ir žmonės ėjo į tą idėją nebijodami, kad tai yra kažkoks politinis renginys ar t.t. Kas tai darė, jiems nebuvo labai svarbu. Ir tai – labai gerai, nes nesitikime kažkokių dividendų iš to – norėjome padėti Baltarusijos žmonėms. Ir kai tai darai nesavanaudiškai, tai labai jaučiasi.

Ta emocija, kurią per „Laisvės kelią“, manau, dauguma žmonių patyrė, galbūt buvo žiežirba to, ką mūsų tėvai ir seneliai jautė Baltijos kelyje. Manau, tai pajusti progą turėjo mūsų vaikai. Tai – vienas iš labai retų atvejų, kai gavome tokią progą, o gal ir vienintelis, nes neaišku, ar dar kada nors mums reikės tokio masinio susirinkimo, kad ir trumpalaikio, kad ir dešimties minučių tokios bendrybės.

– Ar „Laisvės TV“ yra politinė partija, už kurią balsuojama aukojant pinigus ir žiūrint laidas?

– Ką reiškia „politinė partija“?

– Organizacija, kuri kelia politines idėjas ir tikslus, bet nėra partija, o yra bendruomenė, už kurią galima balsuoti ją palaikant finansiškai?

– Pakeiskime žodį „politines“ į „pilietines“, ir turėsime šimtaprocentinį [atitikimą]. Nes manau, kad politinis tikslas, formuluojant tiksliai, – kad tave išrinktų.

– Politikos tikslas yra gauti įgaliojimus veikti per demokratines procedūras, ar ne?

– Taip, kad galėtum veikti valstybės labui. Bet turi gauti oficialius įgaliojimus, tave turi išrinkti. Dėl to sakau, kad ne, mes neturime politinių tikslų. Mes turime pilietinius tikslus, kurie suteikia mums įgaliojimus veikti be jokių rinkimų, koalicijų, užkulisinių sandorių, įsipareigojimų bet kuriai partijai ir pan. Pvz., per šį rinkimų periodą mes iš principo nei kreipėmės į VRK dėl politinių debatų finansavimo, nei į bet kurią partiją, kad gautume kažkokios politinės reklamos pinigus. Aišku, gal tai nebūtų buvę tokie dideli pinigai, bet mums būtų buvusi paspirtis. Bet mums geriau neturėti jų ir būti ramiems.

– Prieš savo laidas leisti kurio nors politiko reklaminį klipą – jums tai neatrodo gera veikla?

– Iš principo čia nematau problemos – politinė reklama yra politinė reklama, ji pažymėta ir pan. Bet mes esame šiek tiek kitokia medija, mums kelia aukštesnius kriterijus. Ne tik kokybės, bet ir moralės. Ir manau, kad jei leistume Liberalų sąjūdžiui, Darbo partijai ar socdemams išsipirkti tuos reklaminius blokus, mūsų žiūrovams ir patreonams labai nepatiktų. Greičiausiai mes prarastume tiek jų lėšas, tiek jų gerą valią, ir man būtų labai sunku paaiškinti, kodėl mes tai padarėme.

– Ar žinote, už ką balsuosite Seimo rinkimuose?

– Ne.

– Nuo ko tai priklausys?

– Nuo dvejų debatų, kurie vyks „Laisvės TV“. Aš juos vesiu. Abeji debatai bus tik švietimo tema. Tai –vienintelė man įdomi tema šiuose rinkimuose. Jei pamatysiu partiją, kuri turės planą – ne strategiją ir ne rinkimų programą, nes visose programose švietimas atrodys „super“ – kalbu apie labai konkretų planą nuo A iki Z, ką jie darys gruodį, ką jie darys vėliau, už tą partiją ir balsuosiu.

– Pasakysite tai viešai? Manote, kad tai būtų prasminga?

– Dar nežinau. Mes su pačiu esame ne kartą diskutavę, kad bet koks žurnalisto ar visuomenės veikėjo pasakymas, už ką jis balsuoja, iš principo yra gana rimta agitacija, turint omeny, kiek sekėjų ir žiūrovų turima. Man pačiam reikia atsakyti į šį klausimą. Labai norėčiau nuasmeninti partijų pavadinimus ir žiūrint į švietimo planą – nežinant, kokia partija tai pasakė, kažkaip atsiriboti nuo šitos ar ankstesnės kadencijos – pamatyti tik planą, kurį jie tikrai įgyvendintų. Už tą partiją eitų mano balsas.

– Ko labiausiai trūksta politikoje? Kelių esminių dalykų?

– Sugebėjimo susitarti. Nors dažnai sakoma, kad sutarimas yra pervertinamas. Bet tas pats švietimas – kad jie keliais esminiais momentais nesugebėjo susitarti, tai yra kriminalinis dalykas. Šiaip ne taip dar anksčiau buvo susitarta dėl gynybos. Bet kodėl per ketverius metus dėl įvairių asmeninių ir politinių ambicijų nebuvo galima susitarti dėl švietimo? Čia jau nukentėjo valstybė.
Kitas dalykas – mūsų politikai, manau, dėl įvairių priežasčių – ir dėl to, kad knygų per mažai skaito, ir kalbų per mažai moka, ir internetu per retai naudojasi, ir po užsienį per mažai važinėja – neturi tos drąsos, tos Elono Musko drąsos. Labai norėčiau turėti Elono Musko tipo politikus, kurie brėžtų galbūt ir keistas ar nerealias gaires, bet jie bent jau brėžtų jas valstybei, keltų didžiulius uždavinius, už kurių mes visi galėtume stoti ir sakyti „taip, įdomu, yra tas virpuliukas žiūrėti į ateitį“. Dabar aš nejaučiu jokio virpuliuko žiūrėdamas į ateitį.

– Nenoriu klausti, už ką balsuodavote, bet ar anksčiau kažką tokio matėte?


– Virpuliukai buvo valstybės kūrimo pradžioje, stojant į ES. Po įstojimo į ES, virpuliuko nebeliko. Po įstojimo turbūt trys politinės jėgos atėjo, ir jos visos veikė tais pačiais metodais, be kažkokių didžiulių tragedijų. Negalima sakyti, kad kažkuri Vyriausybė buvo absoliučiai tragiška, antivalstybinė – tikrai ne. Bet kad kažkuri mus ištempė į kažkokį skaitmeninį ateities vieškelį, raketų mokslą – irgi ne, ir net nelabai buvo bandyta.

Kitas dalykas – norėčiau matyti tokius politikus, kurie sudėliotų mums aštuonerių metų planą, dvi kadencijas, ir sakytų, kad po to jau perduos kartelę jaunesniems, kurie tęs tuos darbus. Juk vis tiek – yra nemažai politikų, kurie jau 30 metų yra Seime. Galbūt JAV, kai senatoriai yra 70 m. – tai yra gerai, bet jie turi 200 metų demokratijos, tiek metų savo politinės sistemos šlifavimo.

– Ten yra politikų dinastijos – ir vaikai, ir anūkai eina į politiką.

– Taip, bet jie mokosi politikos. Jie visi mokosi politikos. Ir Kenedžio anūkas, ar bet kurios kitos dinastijos – jie nuo mažų dienų tik su tuo ir būna. Jie negauna visko tik dėl to, kad yra tos dinastijos atstovai – galbūt jiems ir yra kažkiek lengviau, bet jie visi eina į universitetus, mokslus, stažuotes. Pas mus yra labai prasta situacija su politikų išsilavinimu valstybės valdyme ir viešajame administravime. Labai mažai jų tokių yra.

Mes turėjome kelis labai ryškius pavyzdžius praėjusioje kadencijoje – labai ryškūs jauni politikai atėjo ir dingo. Vienas iš viso pasitraukė, Tadas Langaitis, kuris turėjo kalnus nuversti. Kiti irgi nutilo. Matyt, jie norėjo ateiti ne tarnauti, o valdyti. Ir kai pamatė, kad nesigauna valdyti, tada tarnauti nesinorėjo.

– Na, ir atėjo į Seimą, o ne į valdžią – tuo metu nebuvo valdžioje. O būti opozicijoje yra neįdomu

– Taip, neįdomu.

– Grįžkime į pradžią – kaip įsivaizduojate, kas laukia Baltarusijos? Ar tai bus dar mažesnio suvereniteto valstybė su dar baisesne diktatūra? Galbūt ne su Lukašenka, o kažkokiu kitu vadovu? Suverenumo statusą turinti Rusijos gubernija?

– Baltarusija tikrai liks prorusiška savo valstybine politika ir tam tikra prasme mentalitetu, kuris vis tik kol kas gręžiasi ten. Sakyčiau, kad galbūt jiems reikia dar vienos kartos, kuri užaugtų. Bet jei jie augs „postlukašenkinėje“ aplinkoje, tada tikrai ta šalis po truputį gręšis į Vakarus. Bet kol kas tokioje trumpoje perspektyvoje man nesimato žmogaus, už kurio jie galėtų telktis ilgame laikotarpyje.

– O tikrai reikia žmogaus? Gal pradžioje reikia idėjos – žmonės atsiras?

– Nežinau. Kol kas jie laikosi idėja. Mes matome, kad ta idėja vystosi chaotiškai: vieną dieną tai moterys, kitą – studentai, trečią – dar kažkas. Manau, kad dabar yra sunkiausias metas visiems, kurie mėgina prognozuoti, kas nutiks Baltarusijoje, nes labai didelė tikimybė nusišnekėti. Kažkas pataikys, bet tikrai daug kas nusišnekės. Dėl to atsargiai ir santūriai kalbėčiau tiek dėl Putino įtakos, tiek dėl Vakarų pasaulio įtakos. Nes ten dabar vyksta chaotiškas judėjimas.

– Bet, stebint vaizdus, panašu, kad Baltarusija tikra yra kitokia, ir tokia ji dar niekada nebuvo.


– Niekada nebuvo, ir ji tokia jau – beveik mėnesį. Ji kiekvieną dieną transformuojasi į kažką. Vis galvoju, kuo šis sekmadieninis išėjimas pasibaigs, kaip šįkart jie transformuosis. Manau, trūksta žmogaus. Jei būtų žmogus, o už jo – stipri komanda, jie galėtų pradėti tuos srautus valdyti. Nes dabartinis komitetas turbūt nevisai kontroliuoja visą šią eigą. Visa tai kontroliuoja pati minia, gerąja prasme. Kol kas paneigia prognozes, kad tą minios įtūžį ar entuziazmą galima su „bananais“, vandens patrankomis ar tazeriais apmalšinti. Todėl sakyti, kas bus Baltarusijoje po dviejų ar trijų savaičių, manau, faktiškai yra neįmanoma.

– Juolab po metų ar dvejų?

– Čia – išvis neprognozuojamas dalykas.