„Aš nesu tikras, kad (ekspertai) prarado pasitikėjimą Baltarusijos visuomene. Yra nemaža dalis ir mano asmeniškai pažįstamų žmonių, kurie labai tiki tuo, daro viską, kad sustiprintų tikėjimą, ir, kiek tai yra įmanoma, prisidėtų prie tos visuomenės tikėjimo savo jėgomis.
Iš kitos pusės, tai turbūt irgi yra susiję su tam tikru emocinių lūkesčių nepatenkinimu. Aišku, mums čia yra lengva kalbėti, kada mes esame už tų sienų, ir jaučiamės ganėtinai saugiai, bet yra tas emocinis užtęstas laukimas: mes tarsi įkvėpėme, ir laukiame, kada įvyks kažkoks lūžis Baltarusijoje, ir jo neįvyksta pirmą savaitę, antrą, trečią.
Protestai įgauna bemaž rutininę formą, bet jie neturi nuolatinio augimo viršun požymių, ir tada kyla klausimas, kiek ilgai tai gali trukti? Ar toks rutininis protestavimas gali vesti į galutinį žlugimą. Ekspertų manymu, kad turbūt – ne, tam reikia kažkokių papildomų priemonių, protesto formų, ir, jeigu jų nebus, tai greičiausiai nebus įmanoma ir palaikyti visuomenės emocinio užsidegimo“, - sakė T. Janeliūnas.
Tačiau profesorius pats asmeniškai teigią tikįs ir tuo scenarijumi, kuris yra nukreiptas į ilgalaikio protesto formas, kurios yra paremtos ne didžiuliais mitingais, bet gilesniu tikėjimu, kad režimą vis tiek galima sužlugdyti.
„Tokios formos reikalautų dar daugiau pastangų, dar didesnio pasišventimo ir tikėjimo, kad viskas įvyks ne per naktį, o reikia ištvermės, bet tokio scenarijaus aš irgi nenurašyčiau“, - teigė T. Janeliūnas.
Pirmas scenarijus: režimo išlikimas ir sustiprintos represijos
Pirmajame scenarijuje konstatuojama, kad režimas išlieka, o represijos yra stiprinamos. Šio scenarijaus apžvalgoje pažymima, kad protestų mastas palaipsniui mažėja, atsiranda fizinis ir psichologinis nuovargis, protestuotojams vis sunkiau išlaikyti motyvaciją burtis į renginius.
Šią motyvaciją dar labiau slopina intensyvus aktyviausiųjų protestuotojų sulaikymas, bylų prieš juos kėlimas, atleidimas iš darbo, tiesioginio ar psichologinio spaudimo ir smurto naudojimas. Visuomenės lyderiai pastebi, kad santykis tarp potencialios naudos, pakeitus režimą, ir potencialios žalos, jei išliks A. Lukašenkos valdžia, vis blogėja, tai yra potenciali žala ar rizika tampa vis didesnė,o pokyčių tikimybė – mažesnė, teigiama apžvalgoje.
Joje atkreipiamas dėmesys, kad streikų masiškumas nesikeičia arba mažėja, o protesto akcijos įmonėse dažniausiai būna trumpalaikės ir nesukelia esminių ekonominės sistemos sutrikimų. Analizėje pažymima, kad finansų sistema gali patirti tam tikrų likvidumo problemų, bet tai nesukelia visos ekonomikos žlugimo pavojaus, o tik didina ilgalaikes šalies skolas išorės kreditoriams (visų pirma Rusijai, Kinijai).
Šiame scenarijuje rašoma, kad Koordinacinei tarybai taip ir nepavyksta įgauti pakankamai resursų ir tapti visuotinai pripažinta, legitimia politine institucija, atstovaujančia visuomenei. Informaciniai šaltiniai lieka decentralizuoti.
Analizėje pažymima, kad A. Lukašenka pavyksta išlaikyti jėgos ir saugumo struktūrų lojalumą. Jis nepripažįsta Koordinacinės tarybos teisėtumo, atmeta galimybę keisti Konstituciją, rengti naujus prezidento rinkimus.
Pasak ekspertų, tikėtina, kad Maskva teikia hibridinio pobūdžio paramą A. Lukašenkai, tačiau mainais reikalauja didesnio A. Lukašenkos nuolankumo ir Kremliaus pageidavimams: spartesnės sąjunginės valstybės integracijos, bendros finansų sistemos (ir potencialiai – bendros valiutos), galutinės karinių pajėgų integracijos ar net Rusijos karinių pajėgų dislokavimo Baltarusijoje.
Dokumente rašoma, kad viešai Rusija gali palaikyti gana nuosaikų toną A. Lukašenkos atžvilgiu ir net iš dalies pripažinti teisę Baltarusijos opozicijai egzistuoti – taip būtų palaikomas poveikio A. Lukašenkai svertas, jei šis nuspręstų blefuoti ir nepaklusti Maskvos reikalavimų. Pažymima ir tai, kad Baltarusijos ekonomika ir finansų sistema tampa dar labiau priklausoma nuo Rusijos „injekcijų“ (paskolų, lengvatų, tarpusavio prekybos).
Analitikų vertinimu, Vakarų šalių reakcija į dar giliau į autoritarizmą grimztančią Baltarusiją yra inertiška. Taikomos individualios sankcijos, A. Lukašenka politiškai izoliuojamas, bet tai tik dar atspindi Baltarusijos diktatoriaus vienintelę galimybę pasikliauti Kremliaus parama, rašoma dokumente.
Kartu šiame scenarijuje pažymima, kad Baltarusijoje užgimusi pilietinė visuomenė nepamiršta skriaudų, pogrindyje kuriasi „šešėlinės“ organizacijos, tylaus pasipriešinimo grupės, periodiškai įvairiuose miestuose vyksta nepaklusnumo akcijos. Opozicija ieško formų, kaip geriau koordinuoti veiklą, A. Lukašenka praranda plačiosios visuomenės pasitikėjimą, ir laukiama naujos progos, naujų lyderių, kad užgniaužtas pasipiktinimas vėl iškiltų į paviršių, rašoma dokumente.
Antras scenarijus: ilgalaikis pasipriešinimas ir režimo sekinimas
Antrajame scenarijuje pažymima, kad protestai Minsko ir kitų didesnių Baltarusijos miestų gatvėse ir aikštėse savo piką pasiekė rugpjūčio 16-23 d. Analizėje pažymima, kad patys mitingai savaime negali priversti režimo pasikeisti, jei nevyksta radikali eskalacija, tai yra nėra naudojamas masinis, kruvinas susidorojimas prieš protestuotojas, o protestuotojai nenaudoja agresijos prieš OMON ar kitas jėgos struktūros.
Tačiau protesto formos gali įgauti strategišką formą, siekiant visuomenę sutelkti ilgesniam pasipriešinimui ir režimo sekinimui, teigiama analizėje.
Pagal parengtą dokumentą, tam būtina sąlyga yra Koordinacinės tarybos arba kito opozicinių jėgų centro stiprėjimas ir strateginis planavimas, kuris pasižymėtų bent keliais iš šių bruožų: aiškaus politinio centro ir vykdomųjų jo institucijų ar funkcinių sukūrimas (turima mintyje „šešėlinė Vyriausybė“); nuoseklus ir efektyvus resursų telkimas ir paskirstymas pasipriešinimo dalyviams ir veiklai; sukuriamos galimybės finansiškai remti aktyvius protestuotojus, streikų dalyvius; fizinės apsaugos aktyviausiems pasipriešinimo lyderiams užtikrinimas; galimybė palaikyti nuolatinę alternatyvios informacijos sklaidą; aiški politinė ir veiksmų programa, kuri nebūtų per daug radikali visuomenės akyse; galimybė režimui priimti programos reikalavimus, kurių kaštai būtų mažesni už ilgalaikio pasipriešinimo kaštus.
Pagal šį scenarijų, pasipriešinimo formos pereitų į ekonominį ir socialinį režimo funkcionavimo trikdymą: augantį streikų mastą, vis didesnes problemas surenkant mokesčius, mokant pensijas, algas valstybės tarnautojams, jėgos struktūrų atstovams. Analizėje daroma prielaida, kad neutralizuoti tokį pasipriešinimą jėga būtų neįmanoma, tačiau režimo sistemos sekinimas gali trukti mėnesius.
Prof. T. Janeliūnas daro prielaidą, kad augant ekonominio žlugimo rizikai, A. Lukašenka gali mėginti eiti į derybas dėl kai kurių opozicijos siūlymų. Studijos autorius pažymi, kad balansavimas tarp Rusijos (mainais už finansinę pagalbą) ir opozicijos reikalavimų – esminis A. Lukašenkos iššūkis, o pats procesas trunka gana ilgai.
Trečias scenarijus: staigi eskalacija ir esminis lūžis
Trečiasis scenarijus reikštų staigų status quo pasikeitimas, ką lemtų įvairios provokacijos arba smurtas prieš protestuotojus. Šiame scenarijuje primenamas žymiausias toks precendentas – Ukrainos 2013-2014 m. protestai, kuomet svarbiausi smurto protrūkiai – 2014 m. vasario 18-23 d. – įvyko po daugiau nei dviejų mėnesių iki tol taikių protestų.
Daroma prielaida, kad jėgos struktūros (arba pavieniai daliniai, vidutinio lygmens vadai) tokioje situacijoje galėtų pakeisti poziciją ir atsakyti remti A. Lukašenką. Studijos autorius daro išvadą, kad prarandant konsoliduotos galios kontrolę, A. Lukašenka gali siūlyti derybas, ieškoti saugių pasitraukimo variantų, arba remtis visiškai ištikimomis jam jėgomis ir ruoštis „žūtbūtiniam mūšiui“.
Neatmetama, kad Rusijos įsitraukimas į staigios eskalacijos fazę gali būti pavėluotas ir neadekvatus. T. Janeliūnas konstatuoja, kad priklausomai nuo eskalacijos masto gali būti imamasi alternatyvių būdų išsaugoti įtaką Baltarusijai – ir be A. Lukašenkos.
Neatmetama, kad Maskva gali keisti savo nuomonę
Pagal studijoje išskirtas papildomas scenarijų gijas, daroma prielaida, kad Maskva gali ateityje ir pasirinkti keisti A. Lukašenką, jei jo palaikymo kaštai taptų pernelyg dideli. Tas, anot analizės, gali būti įgyvendinta skirtingais būdais – nuo įtikinimo, kad pats pats pasitrauktų, iki karinio perversmo.
Tačiau tokiu atveju Maskva turėtų būti parengusi aiškų planą, kas pakeistų A. Lukašenką einamuoju laikotarpiu, ir kaip būtų sudarytos sąlygos naujam Baltarusijos vadovui tapti prorusišku šalies vadovu, teikiama studijoje.
Studijoje taip pat svarstoma, kad prastėjant šalies ekonominei situacijai, A. Lukašenka galėtų siūlyti įvairius tariamų derybų arba kompromisų sprendimus: pradėti Konstitucijos keitimo procesą, inicijuoti prezidento galių sumažinimą, siūlyti referendumų idėjas arba net pasirengimą naujiems rinkimams. Neatmetama, kad tokiu atveju galbūt jis net sutiktų iš dalies įvykdyti dalį opozicijos reikalavimų – pavyzdžiui, po truputį paleisti suimtus protestuotojus.
Anot studijos, tokių pasiūlymų tikslas būtų „nuleisti garą“ protestuojančioje visuomenėje, tačiau labiausiai tikėtina, kad tokiais pasiūlymais būtų siekiama imituoti pokyčius. Neatmetama, kad kai kurie formalūs pakeitimai (pvz. Konstitucijos) būtų priimami spaudžiant Rusijai, kuri norėtų aiškių įrodymų, jog A. Lukašenka laikosi įsipareigojimų už suteiktą paramą.
Tarp įvairių variantų numatomas ir vidinio perversmo variantas, kuris, pasak studijos autoriaus T. Janeliūno, vis dėlto yra mažai tikėtinas. Studijoje atkreipiamas dėmesys, kad iki šiol A. Lukašenkai pavykdavo laiku neutralizuoti bet kokius potencialius konkurentus ar stipresnius lyderius, o politinių ar saugumo struktūrų vadovai buvo tiesiogiai priklausomi nuo A. Lukašenkos ir ištikimi jam.
Ekspertai – nelabai optimistiški
Rengiant studiją buvo atlikta ekspertų apklausa. Jos duomenimis, 55 proc. Lietuvos ekspertų labiausiai tikėtinu scenarijumi laiko variantą, kad „protestai palaipsniui mažės ir (arba) bus nuslopinti, o A. Lukašenka išlaikys politinę valdžią“.
Gerokai mažesnio ekspertų pritarimo sulaukė variantai, kad „pasipriešinimas režimui įgaus tęstines formas, ir tai galiausiai prives Baltarusijos režimą prie žlugimo ribos“, ir tai, jog „Kremlius įsitrauks į Baltarusijos krizę, gelbėdamas A. Lukašenkos režimą ir jį asmeniškai“ . Taip atsakė po 18 proc. respondentų.
Vienas ekspertas kaip labiausiai tikėtiną scenarijų pasirinko variantą, kad „protestai stiprės ir A. Lukašenka bus priverstas derėtis su opozicijos atstovais dėl galimų pokyčių ar sprendimų“.