Savo populiarumo piką J. Baltušis pasiekė sovietmečiu – jo knygos buvo graibstomos iš lentynų, norintieji paskaityti rašytojo kūrybą kantriai stovėdavo prie knygynų nusidriekusiose eilėse, o į susitikimus įvairiose miestuose ir miesteliuose susirinkdavo šimtai ar net tūkstančiai žmonių.

Sovietinio režimo nomenklatūrai priklausęs J. Baltušis ne kartą buvo įvertintas Komunistų partijos, gavo ne vieną apdovanojimą, o ir paprastose, buitiškose situacijose buvo lygesnis už kitus, nevengė pasinaudoti privilegijomis bei taip vadinamais „blatais“.

Nors šiandien niekas neginčija jo talento ir išskirtinio gebėjimo vaizdus kuri žodžiais, gyvenimą J. Baltušis baigė išstumtas į Lietuvos paraštes. Dėl savo pasisakymų apie Sąjūdį ir kontraversiškos pozicijos Lietuvai pradėjus eiti Nepriklausomybės keliu jis buvo nurašytas ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip rašytojas – jam buvo atgal siunčiamos sudraskytos knygos, jo adresu skriejo prakeiksmai, o kūryba buvo netgi deginama. Iš J. Baltušio atimtas Anykščių krašto garbės piliečio titulas. Galiausiai J. Baltušio novelių, apsakymų bei romanų ištraukų nebeliko ir mokyklų vadovėliuose.

Vis dėlto šiandien knygynuose vėl šmėžuoja šio rašytojo pavardė. Tiesa, labiausiai skaitytojų dėmesį dabar traukia ne anuometė J. Baltušio kūryba, o po ilgos tylos pasirodę ir į tris tomus sugulę jo dienoraščiai.

„Tie, kurie esame šiek tiek vyresni, prisimename tam tikrą požiūrį į Juozą Baltušį po jo paskutinių gyvenimo metų kai kurių kalbų ir poelgių. Matyt, tie bėgantys metai ir supratimas, kas yra Juozas Baltušis kaip rašytojas, padėtį keičia“, – sakė antrąjį knygos „Vietoj dienoraščio“ tomą šių metų „Knygų mugėje“ pristatinėjęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

Valentinas Sventickas
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Pirmosios ištraukos iš asmeninių rašytojo užrašų pasirodė dar 2016 m. lgą laiką J. Baltušio dienoraščiai dulkėjo paslaptyje, mat rašytojas buvo uždraudęs jo palikimą viešinti 25 m. po jo mirties.

Pasak V. Sventicko, ir dienoraštyje atsispindi paties J. Baltušio abejonės dėl užrašų viešinimo.

„Rašė pats sau. Vieną dieną galvodamas, kad tai bus publikuojama, kitą dieną galvodamas ir net užsirašydamas „gal spėsiu sudeginti“.

Tai pirmas, autentiškas, nekupiuruotas pasakojimas apie sovietinę Lietuvą, atkakliai rašytas veiklaus to laiko žmogaus. Čia ne atsiminimai, čia dienoraštis“, – teigė literatūros kritikas.

Pripažino savo dviveidystę

Į antrąjį tomą sudėti nuo 1976 iki 1983 m. J. Baltušio rašyti dienoraščiai. Tuo metu, anot V. Sventicko, J. Baltušis buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos ilgametis deputatas, Taikos komiteto pirmininkas, Respublikinių premijų komisijos narys.

Literatūros kritiko teigimu, nors savo gyvenimą J. Baltušis baigė užpultas dėl palankumo okupacinei valdžiai, savo dienoraščiuose komunistams negražbyliavo. Tiesa, tai daryti galėjo sau leisti, nes tikimybė, jog po deputato namus slankios saugumiečiai, buvo menka.

„Labai daug griežtos tarybų šalies ir Komunistų partijos kritikos. Rašytojai vengdavo užsirašinėti tokius dalykus, be abejo, žinodami, kad kartais jų namus kažkas aplanko. Baltušis turėjo tam tikrą apsaugą kaip deputatas, kaip visoks veikėjas, tai jam ta prasme buvo saugiau ir jis šiuos dalykus ramiai rašė. Jeigu jūs paskaitytumėte kaip jis vertina Leniną, Staliną, II Pasaulinį karą, tai yra dalykų, po kuriais šiandien pasirašytų daugybė dabartinių politologų ir sovietologų“, – teigė V. Sventickas.

Jam antrino ir knygos pristatyme dalyvavęs Nepriklausomybės akto signataras, politikas, buvęs J. Baltušio dukros Ritos bendrakursis Česlovas Juršėnas.

„Baltušis, nors ir būdamas Lietuvos TSR Taikos gynimo komiteto pirmininku, Tarybų Sąjungos nelaikė taikos vėliavneše, kaip tada buvo sakoma. Vadino tiesiai – agresyviąja fašistine imperija. Pasiklausykit, kaip tai skamba, o svarbiausia, kada tai rašyta – 1977-78 ar tai 1981 m.

Jis ne sykį parašo ir apie savo nuogąstavimus dėl naujo pasaulinio karo, bet tarp kitko aptariamo laikotarpio pabaigoje jau reiškia įsitikinimą, kad karo nebus – branduolinių ginklų yra tiek daug ir ta gausa neleis pradėti karo. Tada jau buvo sakoma – kas pirmas pradės, tas antras mirs. Žodžiu, visiems bus pabaiga.“

Pasvarstymai, kad J. Baltušis buvo sunkiai įmenama asmenybė, kuri vieną galvojo, kitą sakė, ne kartą kelti ir viešojoje erdvėje. Pasak diskusijos dalyvių, toks elgesys trikdė ir patį J. Baltušį.

„Jis kalba apie savo dviveidystę, ją pripažįsta ir ją lydi apmąstymai – „lieka tik prisitaikyti ir tylėti“. Rašo jis apie galimą pasitraukimą iš Komunistų partijos, kurią kritikuoja, ir tada sustoja pagalvodamas, kas jį, jo šeimą, artimuosius tada ištiktų“, – pasakojo V. Sventickas.

„Jis ir pats sau kelia šitą klausimą, klausia savęs dienoraščiuose – kas aš iš tikrųjų? Komunistas? Neaišku. Antikomunistas? Jeigu aš antikomunistas, tai kodėl neišeinu iš partijos? Vėliau jis paaiškina, kodėl jis negali šito padaryti – tada ne tai kad atseit visai Lietuvai bus blogai, jeigu toks žymus žmogus išeis iš partijos ir garsiai trenks durimis, bet bus blogai ir šeimai, ir jo paties kūrybinei veiklai ir taip toliau“, – J. Baltušio paaiškinimus vardijo Č. Juršėnas.

„Imperija prie katastrofos. Ir visi tyli. Tyli. Ir aš tyliu“, – tikslią rašytojo mintį citavo Č. Juršėnas.

Žmoną kaltino pavydu, plūdo kitus rašytojus

Tiek Č. Juršėnas, tiek V. Sventickas teigė, kad J. Baltušis savo dienoraščiuose buvo itin atviras. Būtent dėl to kai kuriuos pasisakymus esą nemalonu net skaityti.

„Skaitydami šiuos dienoraščius ar iš karto, ar ne iš karto turime susikurti tam tikrą distanciją su tuo, ką Juozas Baltušis rašo, kaip jis vertina. Nemalonu skaityti, kokiais epitetais jis vadina kai kuriuos rašytojus, kaip jis juos vertina arba kaip kalbama apie žydų tautą. Yra nesmagių pojūčių“, – sakė V. Sventickas.

„Kaip įvardija kai kuriuos rašytojus, tai pusė bėdos. Bet kaip jis įvardija kai kurių rašytojų žmonas, va čia yra pasaulio pabaiga“, – pridūrė Č. Juršėnas.

Česlovas Juršėnas
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Karčių žodžių J. Baltušis dienoraštyje negaili net ir savo paties žmonai Monikai Mironaitei. Anot V. Sventicko, rašytojas ją kaltino pavydu, esą ši negali susitaikyti su vyro populiarumu ir pripažinimu. Pasak literatūros kritiko, rašytojas ne kartą svarstė apie skyrybas, tačiau netrukus tokias mintis nuvydavo pats sau sakydamas, jog tai daryti jau per vėlu.

„Ta jo nuomonė būdavo įvairi. Būdavo vieną dieną vienaip, praeina pora dienų – jau kitaip. Po to vėl atvirkščiai. Žodžiu, matyt, priklausomai nuo nuotaikos ar nuo objekto, apie kurį buvo rašoma“, – teigė Č. Juršėnas.

Tiesa, jis neneigė, kad net ir aprašydamas šeimos narius J. Baltušis nebuvo švelnus, nevengdavo vartoti įžeidžiančius žodžius.

„Moniką ir dukrą Dagnę jis vadindavo visokiais žodžiais. Gal patys gražiausi žodžiai – „dvi patalogiškos furijos, kurios ėda ir ėda tą anūką“, kurį globojo abu Baltušiai“, – citavo Č. Juršėnas.

Negalėjo mesti gerti, aprašė net žiaurų smurtą

Tačiau J. Baltušio kandumas artimųjų atžvilgiu, atskleidė jo dienoraštis, toli gražu nebuvo didžiausia šeimą kamavusi problema. Anot Č. Juršėno, po susitikimų su skaitytojais rašytojas nevengdavo išgerti, neretai nesugebėdavo ir laiku sustoti. Po tokių pasibuvimų J. Baltušis sau žadėdavo, kad taip elgtis nustos, tačiau nebevartoti alkoholio nepavykdavo.

„Baltušis po didelių susirinkimų rajonuose būdavo šiltai priimamas, tais metais kaimas jau ne taip blogai gyveno, visada pavaišindavo. Po to pavaišindavo dar kažkuris viršininkas. Po to viršininko dar kažkuris Baltušio draugas ir jis namo grįždavo 4,5,6 valandą, kaip pats sąžiningai dienoraštyje rašo, lūžtančia galva. Ir pažada nustoti gerti, bet, žinoma, taip ir neišeina. Tarp kitko, kai jis pažadėjo mesti rūkyti, tai ir metė, o gerti ne“, – sako Č. Juršėnas.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Asmeniniuose J. Baltušio užrašuose aprašyta ir kaip po vienų tokių išgertuvių namuose kilo konfliktas, kurio metu rašytojas stipriai sumušė savo žmoną Moniką.

„Kai vieną kartą jis grįžta į namus ne iš rajono, o iš Vilniaus, bet irgi po pasisėdėjimo darbo kolektyve, Monika jį pasitinka įpykusi. Ir ne šiaip įpykusi, o įsiutusi ir su peiliu rankose. Baltušis jai išpurtė tą peilį iš rankų, o tada Monika paleidžia kirvį į Baltušį. Kadangi Baltušis nebuvo prisigėręs taip, kaip atvykęs iš rajono, jis išsisuko. Bet tada jau jis įsiuto ir pradėjo Moniką daužyt“, – pasakojo Č. Juršėnas.

Tuo metu buvo žiema. J. Baltušis savo žmoną sumušė taip stipriai, kad teko ją vežti pas medikus. Vis dėlto, pasak Č. Juršėno, sutuoktiniai šio fakto atskleisti nenorėjo.

„Jis nuveža ją į spec. ligoninę Antakalnio gale ir jie abu susėdę palatoje sutaria, kaip meluos daktarams, kas jai atsitiko. Ir rado labai gražų paaiškinimą, kad ji, 65 m. moteriškė, važinėjosi rogutėmis, griuvo, vartėsi ir susidaužė“, – teigė Č. Juršėnas.

Naudojosi privilegijomis

Savo dienoraščiuose J. Baltušis mini ir dukrą Ritą, su kuria tėvui susikalbėti irgi esą nebuvo paprasta. Dar daugiau – kol pats rašytojas priklausė sovietinei sistemai, jo dukra užsienyje prisidėjo prie lietuviško žodžio sklaidos, dirbo nepriklausomoje žiniasklaidoje.

„Iš tikro problemų buvo daug – ir su dukra Rita, kadaise aš būdamas kurso draugas irgi ją auklėjau, bet nesėkmingai. Taip ir tėvas nesėkmingai ją auklėjo. Ji dar pakliuvo į autoavariją, sudėtingos operacijos. Paskui sužinojo, kad kažkur užsieny yra geras gydytojas ir išsiprašė tėvo, kad padėtų jai išvažiuoti į užsienį. Ištekėjo. Bet šitas dar ne didžiausia bėda. Ji tapo emigrantinio lietuviško laikraščio redaktore, bet buvo neilgai, kadangi ir jie patys nebuvo labai džiaugsmingai nusiteikę, kad tokio didelio komunisto dukra dabar imasi redaguoti antikomunistinį ledinį.

Paskui ji atsidūrė Amerikos balso lietuviškoj redakcijoj. Visa laimė, ji nefigūravo kaip Baltušytė. Tėvas, matyt, per vėlai apie tai sužinojo“, – sakė Č. Juršėnas.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Pasak politiko, dienoraštyje J. Baltušis atvirai išsako mintis ne tik apie artimus žmones, rašytojus, bet detaliai pasakoja ir apie save, savo kasdienybę.

„Viską rašo taip smulkiai, kad kartais net nepatogu. Jis aprašo visas savo ligas, visų galų – nuo galvos iki kojų. Kiek kraujo nusėdimo, kiek laipsnių, jeigu jis persišaldęs, koks pulsas ir taip toliau. O jeigu dantų taisymas – tai kas, kaip, ką protezavo, kuris protezistas geresnis ir taip toliau.

Jeigu jis eina į parduotuvę, tai viskas iki kapeikos surašyta, kiek kainavo. Ir plius dar palyginama – pernai buvo tiek, šitos kainos pakilo, o valdžia sako, kad kainos nekeliamos“, – teigė Č. Juršėnas.

Rašytojas savo dienoraštyje nevengė tikslių, konkrečių aprašymų ir, anot Č. Juršėno negražino lietuvių gyvenimo, piešė „nesimpatišką, sunkią, bjaurią“ padėtį. Vis dėlto pačiam dėl turimų privilegijų per šiuos sunkumus eiti neteko.

„Tų laikų simbolis – tuščios parduotuvių lentynos, o jeigu ką „išmeta“ – eilės. Žinoma, Baltušis ir jo Monika gaudavo maisto pajokus. Jie kažkiek gelbėjo, bet dar buvo „blatas“. Baltušis vis pabrėžia, kadangi moterys jį myli, visos bufetininkės jam yra palikusios kavos.

Jis be kavos negalėjo gyventi, negalėjo pradėti rytinių darbų, o keldavosi anksti – prieš 6 valandą. Jo dukra Rita, kuri yra mano kurso draugė, yra pasakojusi, kad mes dar miegam arba tik bundam, o tėvas jau tarškina mašinėle. Jis rašė ne ranka, o mašinėle.

Taigi ir blatas, ir naudojimasis tarnybine padėtimi, ir kyšininkavimas, ir prastas ūkio bei pramonės tvarkymas – žodžiu, visas kompleksas. Visus šituos dalykus rašo“, – knygos pristatyme sakė Č. Juršėnas.