Rugsėjo 1-oji, galvojant apie koronaviruso krizę, pasitinkama su daug nerimo ir nežinomybės: mokytojai, mokyklų vadovai skundžiasi, kad rekomendacijos, kaip vykdyti ugdymo procesą, yra tokios, kurias realiame gyvenime sunku ar neįmanoma įgyvendinti, universitetuose taip pat nežinoma, kaip reikės dėstyti, ar vyks įprastos studijos, ar nuotoliniu būdu – kaip Jūs matote situaciją? Ar įmanoma, kad šiais metais vyktų normalus ugdymo procesas, ar tam yra pasiruošta?

Manyčiau, kad reikėtų pradėti nuo teigiamų dalykų. Mūsų manymu, ta pirmoji pandemijos banga ir visus ištikusi netradicinė sudėtinga situacija turėjo ir teigiamų dalykų, nes tiek bendrojo ugdymo mokyklose, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tiek aukštosiose mokyklose buvo sugebėta prisitaikyti prie tų pokyčių, kuriuos diktavo konkreti ekstremali situacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, ir tai padaryta labai greitai.

Drįsčiau manyti, kad lietuvių genetikoje yra užkoduotas gebėjimas veikti sudėtingose situacijose – jei į istoriją pasižiūrėtume, yra daugybė situacijų, kai lietuviai ypatingai sunkiose būklėse sugebėdavo priimti sprendimus, prisitaikyti, ir pasinaudoti gerąja patirtimi. Aišku, būtų gerai, kad būtų kuo mažiau tokių situacijų, bet šita pirmoji pandemijos banga vis dėlto vertintina taip pat ir teigiamai. Viena vertus, ji paspartino ugdymo, mokymo, studijų procese jau objektyviai vykusius reiškinius, tai yra, skaitmenizacijos atėjimą tiek į ugdymo turinį, tiek į ugdymo metodus. Be to, ji labai sutelkė žmones – kartais mėgstame pajuokauti, kad senovės romėnai sakydavo, kad įvairios negandos, ar įvairūs iššūkiai sutelkia žmones. Manau, kad ypač kalbant apie bendrojo ugdymo mokyklas, bet ir apie kitas ugdymo įstaigas, tai buvo metas, kai susitelkia visos bendruomenės.

Kas ypač svarbu ir ką reikėtų pabrėžti, kad į šitą procesą buvo aktyviai įtraukti ir mokinių tėvai – pozityviai žvelgiant, yra daugybė pavyzdžių, kada tėvai įsitikino, kokį didelį darbą dirba mokytojai, kad jis tikrai dažnai matuojamas ne valandomis. jie tikrai matė atsidavusius ir savo profesijai, savo pašaukimui dirbančius žmones ir, manau, kad tai yra teigiama pusė, nes tai padėjo susitelkti visoms ugdymo grandims, taip pat ir mokinių tėvams.

Mokyklų vadovai ir mokytojai yra labai kūrybiški, susitelkę, manau, pasirengę įvairiems veikimo modeliams
Jolanta Karpavičienė

Bet, žinoma, rugsėjis iš tiesų bus išskirtinis, ypatingas, sudėtingas, tad pirma žinia, kurią prezidentas norėtų skleisti, yra ta, kad nereikėtų panikuoti, o reikia susitelkti, bandyti įveikti tą nerimą, pasinaudoti gerąja patirtimi. Taip, turėjo jau anksčiau būti pateiktos detalesnės rekomendacijos, kaip reikėtų elgtis, bet vis dėlto kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje savivaldybėje, priklausomai nuo pandeminės situacijos, kuri keičiasi labai greitai, reikia būti pasiruošus veikti įvairiomis sąlygomis – čia tikrai mokyklų vadovai ir mokytojai yra labai kūrybiški, susitelkę, manau, pasirengę įvairiems veikimo modeliams. Labai linkime, kad tas mokymo procesas įgyvendinant bendro pobūdžio rekomendacijas nenutrūktų, kad jis būtų toks, kokį diktuoja objektyvios aplinkybės, labai linkime naudoti įprastinį mokymo būdą, bet, aišku, atsižvelgiant į aplinkybes, ištikus ekstremalioms situacijoms gali būti ir nuotolinis, ar hibridinis mišrus mokymas.

Šią vasarą plačiai nuskambėjo žinia apie itin blogus matematikos valstybinio brandos egzamino rezultatus, dar kartą buvo aktualizuotas klausimas apie švietimo kokybės gerinimą. Ar šiais metais dar realu kalbėti apie mokymo kokybės gerinimą, kai, atrodo, reikia sutelkti visas pajėgas, kad bent nebūtų blogiau?

Aš manau, kad pagrindinė žinia, kurią šiandien (pokalbis vyko rugpjūčio 31 d. – red. pastaba) ir prezidentas paskleidė, yra ta, kad mes turime mąstyti kompleksiškai, visumiškai ir toliaregiškai. Taip, yra daugybė problemų, kurios aktualios čia ir dabar, taip pat yra daugybė reiškinių, kurie yra sisteminiai, rodantys įsisenėjusias, įsišaknijusias problemas. Viena vertus, mums reikia susitelkti ir ieškoti sprendimų toms konkrečioms problemoms spręsti, bet, kita vertus, investuoti į Lietuvos ateitį. Ikimokyklinis, priešmokyklinis, pagrindinis ugdymas jau užkoduoja daugelį būsimų problemų, kurių tokius karčius vaisius mes turime raškyti. Matematikos valstybinio brandos egzamino rezultatai ne tik savo tokia santykine absoliučia išraiška yra tikrai prasti, gąsdinantys, kviečiantys susirūpinti ir imtis konkrečių veiksmų, bet, svarbiausia, jų analizė rodo labai simptominius dalykus.

Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad tik 3,6 procento iš visų abiturientų, šiemet baigusių mokyklas, kurie mokosi kaimiškose mokyklose, rinkosi valstybinį matematikos brandos egzaminą – iš karto akivaizdu, kad švietime egzistuoja regioninė skirtis. Vaikai, kurie turi teisę būti ugdomi pilnavertiškai, negali to pasiekti, todėl, kad jie gyvena ne didmiesčiuose ir panašiai.

Kitas dalykas, ką irgi parodė ir valstybinio brandos egzamino matematikos rezultatų analizė, ir kiti duomenys, kad vaikų iš aukštesnio socialinio ekonominio konteksto šeimų rezultatai yra geresni. Iš karto matome, kad yra tam tikra dalis vaikų, kurių rezultatus lemia, kokiomis socialinėmis aplinkybėmis jie auga – socialiai jautriose šeimose augantys vaikai neturi galimybių būti taip pat kokybiškai ugdomi ir lavinami. Atsižvelgiant į šituos ir daugybę kitų ženklų buvo pristatyta tokia platesnė programa, visų pirma siekiant atkreipti dėmesį, kad turime susitelkti, susikaupti ir investuoti dėmesį į pamatus, kad jie būtų tvirti, ir kad paskui jau kiti išvestiniai reiškiniai nebūtų tokie neigiami.

Jūsų minėtoje programoje didesnis dėmesys skiriamas gyvenantiems socialinės rizikos šeimose, taip pat turintiems specialiųjų poreikių vaikams. Be abejo, tai labai svarbu – bet ar nėra taip, kad čia esminis akcentas ir prioritetas yra socialinių problemų sprendimas, o ne švietimo kokybės kėlimas?

Aš manau, kad čia yra ambivalentiškas klausimas. Tai yra persipynusios imanentiškai sritys, ir prezidentas tą deklaruoja ir atkreipia dėmesį, kad iš tiesų gerovės valstybė, kuri orientuota į ateitį, ir kurioje gera gyventi visiems, visų pirma turi turėti kertinę sudedamąją dalį, tai yra kokybišką, socialiai orientuotą švietimą. Dėl to reikėtų žvelgti kompleksiškai – šiandien aiškiai ir buvo nubrėžta ta kryptis, kuri turėtų būti tam tikras orientyras, kur link turi judėti pokyčiai švietimo sistemoje.

Minėtos priemonės yra orientuotos į ilgalaikę perspektyvą, o kol lauksime jų rezultatų, kokios yra greitesnės priemonės, kurias galima taikyti dabartiniams vienuoliktokams, dvyliktokams, kad jie geriau pasiruoštų egzaminams, kad įstotų į tas aukštąsias mokyklas, kurias nori, kaip jiems galima padėti?

Kada buvo paskelbti matematikos valstybinio brandos egzaminų rezultatai, prezidentūra iš karto, taip pat kaip ir kiti švietimo lauke veikiantys subjektai, mes iš karto labai sunerimome – prezidentas parodė rūpestį ir paragino visų pirma Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (ŠMSM), kad būtų imtasi konkrečių veiksmų, jog šiųmetiniai vienuoliktokai ir dvyliktokai galėtų gauti papildomą išsilavinimą, tam tikrą injekciją, vaizdžiai tariant, į matematikos dėstymą, tam, kad jų rezultatai nebūtų tokie gąsdinantys.

Svarbu ne tik patys rezultatai, tam tikri statistiniai duomenys, bet ir reikia suvokti, kad tai yra mūsų vaikų likimai, jų teisė turėti kokybišką išsilavinimą
Jolanta Karpavičienė

Iš tikrųjų turbūt reikia turėti mintyje tai, kad svarbu ne tik patys rezultatai, tam tikri statistiniai duomenys, bet ir reikia suvokti, kad tai yra mūsų vaikų likimai, jų teisė turėti kokybišką išsilavinimą, atitinkamai po to turėti startą tolesniam profesiniam savo pasirinkimui ir savo gyvenimui. Tad buvo kreiptasi į ŠMSM, į socialinius partnerius, atkreiptas dėmesys ir susirūpinimas, kad reikia rasti resursų, ir iš „kokybės krepšelių“, ir iš kitų priemonių, tam, kad konkrečiai šių dviejų klasių mokiniai, abiturientai turėtų galimybę tinkamai pasiruošti valstybiniams matematikos brandos egzaminams.

Kalbėdami apie vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, suskaičiavote, kad švietimo sistemai papildomai reikia apie 6 tūkst. specialiųjų pedagogų, mokytojų padėjėjų. Tačiau iš kur jų tiek gali atsirasti? Juk dabar ir apskritai mokytojų trūksta, mokyklų vadovai skundžiasi, kad naujų mokytojų kone neįmanoma prisivilioti.

Prezidentas į tai ir atkreipė dėmesį, kad tai jau yra duotybė – ne be prezidento iniciatyvos Seime pavasario sesijoje buvo priimti Švietimo įstatymo pakeitimai, kurie deklaravo, kad įtraukusis ugdymas Lietuvoje 2024 metais taps realybe, o tam jau dabar pradedami konkretūs žingsniai. Dėl to reikia turėti mintyje tą tolesnį orientyrą ir atitinkamai kompleksiškai žvelgti tiek į naujų specialistų parengimą, tiek į jų pritraukimą, tiek į naujų etatų steigimą. Tas kompleksinis visuminis požiūris yra būtinas tam, kad paskui mūsų vėl neištiktų netikėtumas, kad artėjant nustatytam terminui vėl reikėtų atidėti įstatymo įgyvendinimo laiką.

Įtraukusis ugdymas Lietuvoje 2024 metais taps realybe, o tam jau dabar pradedami konkretūs žingsniai
Jolanta Karpavičienė


Vis minite kompleksinį požiūrį, tačiau kokios gali būti konkrečios priemonės? Mokytojų, doktorantų atlyginimai auga, bet gana minimaliai – ką dar galima padaryti, kuo juos galima privilioti? Ar galima būtų tikėtis, kad atlyginimai staiga bus labai smarkiai padidinti – tai turbūt būtų nerealu?

Čia jau yra klausimai, skirti vykdomajai valdžiai – ministerijai, vyriausybei – bet, manau, turėtų būti visų susitarimas ir susitelkimas ieškoti tų bendrų kompleksinių sprendimų, tiek orientuojant specialistų rengimo sistemą, tiek valstybės finansuojamų vietų paskirstymą, tiek atitinkamai motyvacinius mechanizmus, kurie turėtų būti ne tik teoriniai, bet ir praktiniai. Suvokdami, kad tai yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė, tikimės, kad bus pradėta eiti ta linkme.

Spaudos konferencijoje kalbėdamas apie aukštąsias mokyklas prezidentas užsiminė, kad studentai gal ateina nelabai pasirengę, bet, iš kitos pusės, mokslas nelabai prisitaiko prie rinkos poreikių. Koks yra jūsų požiūris – ar to prisitaikymo reikia? Yra skirtingi požiūriai: iš verslininkų visada yra tas signalas, kad jūs duodate mums neparuoštus žmones, bet iš akademinės bendruomenės dažnai girdėti, kad mūsų ne toks tikslas, mes nedirbame pagal užsakymą ir neturime dirbti. Kaip turi būti, Jūsų nuomone?

Visų pirma reikia jau bendrojo ugdymo mokyklose paruošti vaikus, abiturientus, kurie būtų pasiruošę kokybiškoms aukštojo mokslo studijoms
Jolanta Karpavičienė


Prezidentas tą irgi aiškiai išsakė, kad turėtume žiūrėti ne į atskirus švietimo sistemos lygmenis ir tam tikras grandis, kaip tam tikras savarankiškas, autonomiškai veikiančias sritis, bet reikia žiūrėti į visumą. Mes turėtume turėti tą perspektyvą, kad visų pirma reikia jau bendrojo ugdymo mokyklose paruošti vaikus, abiturientus, kurie būtų pasiruošę kokybiškoms aukštojo mokslo studijoms, o, kita vertus, finansavimas aukštajam mokslui, moksliniams tyrimams irgi turėtų būti didinamas, tam, kad mes matytume perspektyvą, kad Lietuva turi būti inovatyvi, į skaitmenizaciją, naująsias technologijas, pagaliau, Lietuvos žalinimą orientuota valstybė, kurioje lygiai taip pat svarbu, kad kiekvienas žmogus jaustųsi gerai, socialiai saugiai. Dėl to tas kompleksinis požiūris yra tikrai reikalingas, ir prezidentui tai labai nuoširdžiai rūpi.

Sakote, kad turime dar mokykloje parengti studijoms pasiruošusius abiturientus, tačiau vėlgi kątik daug diskusijų sukėlė tai, kad buvo dar sumažinta stojimo į aukštąsias mokyklas kartelė ir kad įstoti galės kone visi norintys, išlaikę egzaminus minimaliais balais. Kaip tai koreliuoja su studijų kokybės užtikrinimu?

Iš tiesų buvo baiminamasi, ypač matant matematikos valstybinio brandos egzamino rezultatus, kokios bus stojimo į aukštąjį mokslą tendencijos. Bet jos iš tiesų nėra neraminančios, po pagrindinio priėmimo etapo pačios blogiausios prognozės nepasiteisino, labai tikimės, kad papildomas priėmimas, kuris dabar vyksta, dar pagerins šituos rezultatus.

Tiek prezidento programos pristatyme, tiek apskritai kalbant apie švietimą Lietuvoje, dažnai girdimi raktažodžiai kaip skaitmenizacija, technologijos ir pan. – žinoma, tai svarbu, bet kur šiame kontekste lieka humanitarai? Ar mes visi dabar tik skaitmenizuosimės ir būsime informacinių technologijų specialistais?

Taip, čia labai geras irgi kompleksinis klausimas – reikia suvokti, kad humanitariniai mokslai yra fundamentalaus, visuminio išsilavinimo dalykas, ir turi vykti lygiagretūs procesai. Šiuo atveju buvo akcentuotas ir atkreiptas dėmesys į inovatyvius sprendimus, technologinę raidą, skaitmenizaciją, bet, aišku, investicija į humanitarinius mokslus irgi turėtų būti labai svarbi kryptis.

Prieš kelerius metus Lietuvoje prasidėjo aukštojo mokslo reforma – kaip vertinate jos įgyvendinimą, ar judama ta linkme, kuria norėta? O gal reikėtų visai keisti kryptį?

Mes tik stebime tą procesą, kurį užsibrėžė dabartinė vyriausybė. Siekinys tikrai buvo labai ambicingas, bet realūs universitetų optimizavimo, jungimo procesai užtruko ir nėra tokie sklandūs, kaip buvo galima tikėtis – tai čia jau klausimas turbūt vyriausybei. Bet mes palaikome tą universitetų tinklų optimizavimo liniją, tą patį būtų galima pasakyti ir apie bendrojo ugdymo, ikimokyklinio įstaigas – svarbiausia, turėkime omeny, kad reikia investuoti ne į pastatus, o į žmones, į švietimo kokybę.

Kalbant apie siūlomą nacionalinį švietimo susitarimą, prezidentas užsiminė, kad su dabartiniu Seimu jau nelabai realu jo pasiekti – kada tikitės tai padaryti?

Kaip pakartojo prezidentas, turime suvokti, kad tai yra ne tuščiagarbio politikavimo dalykai – tai yra iš tikrųjų visų politiniame gyvenime aktyviai dalyvaujančių jėgų atsakomybė, suvokimas, kad mes juk atsakome už savo vaikus, į kuriuos investuojame, ir į juos investuodami investuojame į Lietuvos ateitį. Prezidentas tai ir pabrėžė – jis tikisi, kad po naujų rinkimų, kai susiformuos nauja Seimo dauguma ir politinėms partijoms pavyks pasiekti tą nacionalinį susitarimą švietimo klausimu. Tikimės, kad to geranoriškumo ir atsakomybės suvokimo pakaks.